Melnragės gyvenvietė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (154 balsai)

Melnragė - Klaipėdos šiaurinė dalis, mėgstama trumpalaikio poilsio vieta. Gyvenvietė prigludusi prie Baltijos jūros, supama Melnragės miško. Pavadinimas kilęs iš kuršių kalbos ("melns" - lietuviškai "juodas", "rags" - ragas). Manoma, kad mišku apaugusi pakrantė iš jūros žvelgiant atrodė tamsi, todėl vietiniai žvejai, čia minimi jau XIII a. dokumentuose, ją ir pavadinę "Juoduoju ragu".


Melnragės paplūdimys.


Melnragės gyventojai nuo seniausių laikų buvo priversti kovoti su jūros išmetamu smėliu, kuris, vyraujančių vakarų vėjų genamas, nuolat slinko į rytus, užpustydamas dirbamus laukus ir pievas. Gyventojai slėpėsi augančio miško gojuje, statė tvoras iš žabų, gelbėdami savo nuosavybę nuo užpustymo. Užpustymai ypatingai sustiprėjo po Trisdešimties (1618-1648) ir Septynerių metų (1757-1763) karų, kai Melnragės miškas buvo beveik iškirstas.

Melnragės žvejai pagrinde vertėsi pakrančių žvejyba, žuvį gaudydavo traukiamaisiais ir statomaisiais tinklais. Baltijos jūra buvo turtinga silkių, strimėlių, menkių, plekšnių, iš Kuršių marių atplaukdavo gėlavandenės žuvys: sterkai, stintos, lydekos ir kt.

Dar 1796 metais, kad palengvintų navigaciją Klaipėdos pajūrio pakrantėse, Melnragės pietinėje dalyje, ant supustytos smėlio aukštumos buvo pastatytas pirmasis Klaipėdos švyturys (16,2 metrų aukščio). 1819 metais jį paaukštino iki 24 metrų. Nuo 1874 metų bokštą pradėjo dažyti raudonais ir baltais kvadratais - šachmatų lentos principu. Galbūt dėl to klaipėdiečiai jį vadino raudonuoju švyturiu. Šis statinys tapo miesto simboliu. Deja, karas jo nepasigailėjo. Dabartinis senoje vietoje pastatytas švyturys yra 37 metrų aukščio.


Klaipėdos švyturys.


1834 metais Prūsijos vyriausybės nutarimu Baltijos jūros pakrantė nuo Klaipėdos iki Olandų kepurės buvo perleista valdyti ir tvarkyti Klaipėdos pirklių gildijai su sąlyga, kad pakrantės kopos bus sustiprintos ir apsodintos. Tais pačiais metais buvo pradėti statyti molai. Šių molų statybose dalyvavo ir Melnragės gyventojai. Šiaurinės pakrantės tvarkymas ir molo statyba truko 97 metus, 1884 metais šiaurinio molo gale buvo pastatytas 10 metrų aukščio geležinis (baltasis) švyturys[1].


Jūros vartai. Pietinis ir šiaurinis molai.


Maždaug nuo 1834 metų Melnragės gyventojai pradėjo formuoti ir prieškopes. Smėlio kauburius jie išklojo žabais, iš žabų pynė užtvaras. Iš pradžių šį sunkų ir varginantį darbą dirbo patys žvejai, o vėliau sulaukė paramos ir iš Pirklių gildijos.

Pajūryje XIX a. viduryje buvo įrengta laivų gelbėjimo stotis, taip pat pradėjo kurtis dabartinė II-oji Melnragė. Devyniasdešimtųjų metų pradžioje Melnragėje buvo pastatyta mokykla, o pati gyvenvietė, palyginti su amžiaus viduriu, išaugo beveik trigubai.

XX amžiaus pradžioje gyventojų ėmė mažėti - dalis gyventojų išsikėlė į Klaipėdą ir kitas vietoves, dalis emigravo į užsienį ar pasisamdė jūreiviais į užsienio laivus. Tarpukario laikotarpiu Melnragėje pradėjo kurtis Klaipėdos pirkliai, tarnautojai, amatininkai. Smėlėta kaimo gatvė buvo išgrįsta akmenimis, įvesta elektra.

1933 metais Melnragei suteiktos kurortinės gyvenvietės teisės. Iš miesto į Melnragės paplūdimį turistiniai vadovai siūlė pėstiesiems du maršrutus: vienas jų ėjo per mišką pajūrio link, o antrasis - nuo uosto pamariu [2]. Netoliese esantis švyturys buvo lankomiausias turizmo objektas: iš jo aikštelės galima buvo stebėti gražius jūros, marių ir uosto vaizdus...


Saulėlydis ant šiaurinio molo.

Šaltiniai

1. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija.T.- 1. Vilnius, 1968. Psl.:554.

2. Tatoris, J. Vasaros poilsio zonos. Nuo molo iki Olandų kepurės//Tarybinė Klaipėda, 1987 bal. 4 d.

Nuotraukos autorės.