Martynas Yčas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (246 balsai)

Martynas Yčas (g. 1885 11 13 Šimpeliškių k., Biržų apskr. – m. 1941 04 05 Rio de Žaneire, Brazilijoje) buvo įvairiapusė asmenybė, daugiaplanės veiklos žmogus. Jis – IV Dūmos atstovas nuo Kauno gubernijos, visuomenės veikėjas, diplomatas, finansų ministras, ėjęs ir susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministro pareigas, bankininkas, “Lietuvių balso” (leisto 1915 – 1918 m. Petrapilyje ir Voroneže), “Biržų kalendoriaus” redaktorius, leidėjas (jo paties organizuotoje Biržų spaustuvėje), evangelikų “Mūsų žodžio” leidėjas (Biržuose 1922 – 1923 m.), iki gyvenimo galo aktyviai dalyvavęs evangelikų bažnyčios gyvenime, prisidėjęs prie Lietuvos universiteto (vėliau VDU) evangelikų teologijos fakulteto įkūrimo, vertingų atsiminimų (išėjo trys tomai) autorius. Šio darbo tikslas pasekti tik jo ekonominės veiklos Kaune pėdsakais. Būtent ši M.Yčo veiklos sritis tarpukario Lietuvos laikotarpiu, nors ir tyrinėta, tačiau vis dar apgaubta neaiškumų ir paslapties šydu. Negausioje rašiusiųjų apie M.Yčo verslo reikalus gretoje paminėtini J.Aničas ir Vl.Terleckas. Prof. J.Aničas Jonui ir Martynui Yčams paskyrė keletą straipsnių, bibliografinį leidinėlį ir knygą „Jonas ir Martynas Yčai: Gyvenimas ir darbai Lietuvai“ (Vilnius, 2007). Straipsniuose dėmesį sukoncentravo M.Yčo veiklai iki Nepriklausomybės paskelbimo, jo politiniam veikimui, darbui valdžios institucijose, evangelikų bendruomenėje, leidybinei veiklai (daugiausiai Biržuose), o M.Yčo verslo reikalus 1918 – 1940 m. tik trumpai apžvelgė. Knygoje išlaikė panašų santykį, daugiau dėmesio skirdamas laikotarpiui iki 1918 m. bei ne verslo reikalams tarpukaryje. Ketvirtame skyriuje išsamiai rašo apie M.Yčo veikimą Lietuvos Tarybos finansų komisijoje, Finansų, Prekybos ir pramonės, Susisiekimo ministro pareigose (p. 324 – 339). Apie Martyną Yčą bankininką ir pramonininką rašo penkto skyriaus pirmame skyrelyje (p. 352 – 363), kuriame jau pateikia kai kurių su M.Yču susijusių bendrovių veiklos apžvalgą, tačiau neturėdamas tikslo gilintis į ekonominius dalykus, neduoda išsamios M.Yčo verslo charakteristikos. Kai kurių detalių apie M.Yčo verslą (jo ūkį) pateikiama šeštame knygos skyriuje, skirtame M. ir H.Yčų šeimai. Kai kuriuos M.Yčo ekonominės veiklos Kaune aspektus yra paminėję A.Prūsas savo atsiminimuose, šio darbo autorius straipsnyje “Kauno dienoje” ir kiti, rašiusieji apie verslą, susijusį su M.Yču , tačiau išsamiausią M.Yčo ekonominės veiklos apžvalgą yra pateikęs prof. Vl.Terleckas. Vis dėlto ir po jo darbų, aptariančių Lietuvos bankininkų gyvenimo ir darbų pėdsakus, apžvelgiančių Lietuvos bankininkystės istoriją, lieka daug M.Yčo ekonominės veiklos neaiškumų, ne iki galo atskleistų ar visai nepaminėtų detalių. Kitaip ir negalėjo būti, nes Vl.Terlecko darbai nėra specialiai M.Yčui skirtos studijos, be to, koncentruotasi bankininkystės klausimams aptarti. Šio darbo autorius taip pat nepretenduoja į visapusišką ir išbaigtą M.Yčo ekonominės veiklos Kaune analizę, nes objektyviai neišvengiamos kai kurios tyrinėjimų spragos, sąlygotos rastos medžiagos fragmentiškumo ir prieštaringumo. Ypač tai pasakytina apie ketvirtą dešimtmetį, kuriame M.Yčo ekonominės veiklos beveik nepagrindžia įmonių, įstaigų, organizacijų veiklos dokumentai, negausi ir kita medžiaga. Dėl Prekybos ir pramonės banko reikalų ko gero pats objektyviausias dokumentas (nors taip pat apaugęs gausybe subjektyvios informacijos) yra pati Prekybos ir pramonės banko byla dėl galimai tyčinio banko bankroto ir jo vadovų galimai nusikalstamos veiklos. Gausioje publikacijų apie Prekybos ir pramonės banko bylos eigą medžiagoje neišvengta subjektyvumo ir interpretacijų ir tik minėtuose Vl.Terlecko darbuose, jau nebe amžininko akimis, pateikiamas kiek objektyvesnis Prekybos ir pramonės banko bylos vertinimas.

Ekonominės veiklos Kaune pėdsakais

Martyno Yčo vaidmuo Kauno ekonominiame gyvenime tarpukario Lietuvos laikais sunkiai apčiuopiamas ir prieštaringas, tačiau neabejotinai didelis. Nors politinės ir ekonominės veiklos aspektai M.Yčo biografijoje, bent jau iki Prekybos ir pramonės banko bankroto, buvo persipynę, šiame darbe stengtasi atsiriboti nuo politinių peripetijų, kurios neišvengiamai sukeltų ekonominės veiklos vertinimų politines interpretacijas, o tai, autoriaus nuomone, nepageidautina. Gal tik išvardijant M.Yčo ekonominės veiklos nuopelnus visiškai to neišvengsime. Jo ekonominės veiklos apibūdinimui dažnai tinka žodis “pirmas”. M.Yčas buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos finansų ministras, sutikęs eiti ir pirmojo prekybos ir pramonės, taip pat susisiekimo ministro pareigas (M.Yčo veikla valstybės institucijose, pakankamai aptarta J.Aničo ir Vl.Terlecko darbuose, čia nebus analizuojama. Nebus aptariama ir jo veikla įvairiose su verslu susijusiose sąjungose, draugijose, kurioms priklausydamas M.Yčas nepasižymėjo aktyvumu, o vien jų išvardijimas tik pabrėžtų M.Yčo daugiaplanį veikimą, kas ir taip aišku). Kaip teigia J.Aničas, M.Yčą galima laikyti statistikos tarnybos pradininku, pasiūliusiu Vyriausybei nustatyti “valstybės buhalterijos”, t.y. apskaitos pradmenis. M.Yčas, pasak J.Aničo, taip pat buvo pirmųjų Lietuvos muitinių kūrėjas. 1918 m. lapkričio 30 d. Valstybės Tarybos posėdyje jis informavo apie sutartį su vokiečiais, leidusią statyti pasienyje, geležinkelio stotyse savo muitines, priėmė į darbą pirmuosius muitininkus. Su M.Yčo vardu galima sieti ir tarpukario Lietuvos bankininkystės bei laivininkystės pradžią. M.Yčas buvo pirmojo tarpukario Lietuvoje banko, Prekybos ir pramonės banko, steigėju ir banko valdybos pirmininku (bankas įsteigtas 1918 m. gegužės mėn. 1 d. Vilniuje, po to persikėlė į Kauną, iš pradžių į laikinas patalpas, o nuo 1919 m. sausio mėn. į Laisvės al. 66, dabar Laisvės al. 90). Iki Lietuvos banko įsteigimo Prekybos ir pramonės bankas atliko valstybės banko funkcijas. Lietuvių enciklopedijoje teigiama, jog M.Yčas padėjo organizuoti Lietuvos banką ir įvesti litą. Dėl Lietuvos banko organizavimo ko gero teisus Vl.Terleckas, suabejojęs M.Yčo nuopelnais šioje srityje. M.Yčas buvo 1922 – 1925 m. Lietuvos banko tarybos pirmininku bei 1926 m. Lietuvos banko tarybos nariu, taigi buvo pakviestas toms pareigoms, kaip Prekybos ir pramonės banko vadovas. Tuo tarpu Lietuvos banko organizacija užsiėmė kiti asmenys, sudarę šio banko valdybą. Tačiau dėl litų įvedimo ir emisijos banko steigimo Vl.Terleckas M.Yčo vaidmenį, atrodo, nepakankamai įvertino. Būtent M.Yčo rūpesčiu buvo užsakyta ir pagaminta Otto Elsner spaustuvėje Berlyne laikinieji litų banknotai, nelaukiant kol čekų A.Hasės firma pagamins tikruosius litus. Kad Otto Elsner firma buvo susijusi su M.Yču ir Prekybos ir pramonės banku, liudija jos spausdinta Prekybos ir pramonės banko dokumentacija, akcijos, “Lietuvos albumas” (išleistas M.Yčo rūpesčiu ir lėšomis), tai patvirtinama ir šioje spaustuvėje išspausdintos knygos “Lietuvos pramonė” reklamoje. M.Yčo pastangas kuo greičiau spausdinti laikinuosius (ir ne tik) litų banknotus būtent O.Elsner spaustuvėje patvirtina ir jos direktorius Fritc v. Lindenau, paliudijęs apie sėkmingas derybas su M.Yču ir kitų politinių grupių Lietuvoje trukdymus, užvilkinusius reikalą. Otto Elsner firmą mini ir Vl.Terleckas, bet jos nesieja su M.Yčo vardu. M.Yčas buvo ir vienu Lietuvos Emisijos banko organizatoriumi: 1922 m. buvo šio banko valdyboje, be to, kartu su tuometiniu finansų ministru J.Dobkevičiumi buvo iniciatoriai pasitarimo Lietuvos banko emisijos politikos klausimu, vykusio 1923 m. vasario 2 d., kuriame buvo iškeltas viešas reikalavimas leisti apyvarton litus dar jų pilnai nepadengus auksu, pasisakyta už kuo spartesnį vertybinių popierių rinkos sukūrimą. M.Yčo iniciatyva 1920 m. buvo įsteigta “Lietuvos garlaivių bendrovė”. Bendrovės motorburlaiviai “Jūratė” ir “Kastytis” buvo įrašyti Lietuvos laivininkystės istorijoje kaip pirmieji laivai, kurie pasirodė tarptautiniuose vandenyse su Lietuvos vėliava (nors V.Bakūno teigimu, neturint savo uosto, iki 1923 m. išnuomoti estams). “Ragutis” taip pat buvo pirmoji jau tarpukario Lietuvoje įsteigta alaus darykla ir vaisvandenių dirbtuvė (šalia anksčiau veikusių alaus daryklų), kurios įsteigime ir veikime taip pat svarbų vaidmenį atliko M.Yčas su nuolatiniais verslo partneriais. Tai nebuvo paprastas M.Bliumentalio alaus daryklos pavadinimo pakeitimas pasikeitus akcininkams, o jos reorganizavimas, modernizavimas, rekonstravimas. Be to, “Ragutis” pirmasis Lietuvoje pradėjo gaminti vaisvandenius iš natūralių uogų sulčių ir vaisių išspaudų (spanguolių gėrimą, sitro). M.Yčas, V.Frenkelis ir S.Švarcas perėmė iš M.Diupon arklių tramvajaus koncesiją ir buvo pirmieji miesto susisiekimo koncesininkai tarpukario Lietuvoje. Sėkmingiausias M.Yčo verslo projektas, Finansų ministerijos bei Prekybos ir pramonės banko lėšomis įsteigta akcinė bendrovė aliejui spausti “Ringuva”. M.Yčas buvo vienas bendrovės steigėjų ir savininkų. “Ringuva” buvo ne tik vienas stambiausių aliejaus fabrikų Lietuvoje, bet ir įgyvendino daug naujovių: pirmoji dideliu mastu įsiveždavo kokoso riebalų ir gamino išspaudas, kurių jau nebereikėjo įsivežti, pirmoji Lietuvoje (1929 m.) pradėjo gaminti aukštos kokybės valgomąjį aliejų iš saulėgražų ir sėmenų. J.Aničas teigia, jog “Ringuvos” bendrovė buvo ir rapso auginimo Lietuvoje pradininkė. Jis remiasi M.Yčo straipsniu apie jo bandymus pagal sutartį su “Ringuvos” fabriku auginti savo ūkyje Tirkeliškėse rapsą (M.Yčas turėjo gauti po 30 litų už centnerį rapso), tačiau nurodo 1937 m., o straipsnyje rašoma apie 1939 m. M.Yčas buvo ir Kauno biržos įsteigimo iniciatoriumi bei jos komiteto pirmininku bent jau iki 1933 m. (kaip matyti iš žinutės apie Pabaltijo valstybių ekonominę konferenciją), o ne iki 1931, kaip teigia Vl.Terleckas. Su M.Yčo veikla susijusi ir viena pirmųjų didesnių užsienio kapitalo investicijų – pačio Alfons Šik rūpesčiu 1922 m. Šančiuose pastatytas didelis likerio, vyno ir konjako fabrikas, kurį tvarkė “Alphons Schick” akcinė bendrovė, garsios pasaulyje prancūzų firmos Lietuvos padalinys. M.Yčas buvo vienas bendrovės steigėjų, jos valdybos pirmininkas, narys.

Pirmas blynas, deja, kartais būna prisvilęs. M.Yčas taip pat neišvengė prisvilusio biznio, o beveik visos jo verslo sekmės ir nesekmės buvo susiję su svarbiausiu verslo objektu – Prekybos ir pramonės banku. Prekybos ir pramonės banko vienas pagrindinių tikslų ir buvo M.Yčo verslo rėmimas. Prekybos ir pramonės bankas finansavo šias su M.Yčo veikla susijusias bendroves (beje, finansavo galima sakyti valstybės pinigais, nes kontrolinį banko akcijų paketą iš pradžių turėjo Finansų ministerija): Anglų – Lietuvių Tautos b-vę, akc. b-ves “Alphons Schick”, “Butas”, “Dubysa”, “Eglynas”, Lietuvos “Statyba”, “Gubernija”, “Kuras”, “Lietuvos garlaivių”, “Lietuvos Lloydas”, “Patrimpas”, “Ragutis”, “Ringuva”, St.Montvilos įpėdinių ir Ko spirito rektifikavimo dirbtuves Panevėžyje, verpimo audimo fabriką Panevėžyje, ūkio mašinų dirbtuvę “Nemunas”, kalkių fabriko Šiauliuose statybą.

Atskiras, nuo Prekybos ir pramonės banko nepriklausęs, M.Yčo verslas buvo arklių tramvajaus, taip vadinamos “konkės”, eksploatacija. Koncesija su Kauno miestu dėl “konkės” eksploatacijos buvo pasirašyta 1887 m. su belgų inžinieriu, Šveicarijos piliečiu E.Diupon, o įsigaliojo nuo 1892 m. gegužės 24 d., kai arklių tramvajus pradėjo vežioti keleivius. Iš Kauno arklių tramvajaus savininkės Marijos Diupon nekilnojamąjį turtą, o taip pat ir koncesiją “konkei” pagal sutartį 1919 m. įsigijo (iš pradžių nuomojo) M.Yčas, Vulfas Frenkelis ir Simonas Švarcas. Iš pasikalbėjimo su 1922 m. buvusiu Kauno arklių tramvajaus direktoriumi Gutmanu Braude matyti, jog tada bendrovei priklausė 17 vagonų (tinkamų naudoti 14) ir 38 arkliai, kasdien važinėjo 10 vagonų žiemą ir 14 vasarą bei buvo 88 tarnautojai. Arklių tramvajaus direktorius G.Braude buvo gavęs M.Diupon igaliojimą tą įmonę valdyti, tačiau 1922 m. be miesto savivaldybės sutikimo išdavė “konkę” visam koncesijos laikui H.Yčienei, V.Frenkeliui, S.Švarcui. 1927 m. vasarą kursavo tie patys 14 vagonų, nes trys vagonai taip ir liko nepataisyti. Arklių tramvajaus direkcija bandė pagrįsti jo reikalingumą rentabilumu. Pasak direkcijos arklių tramvajus gavo po 1300 lt per dieną pajamų (žiemą mažiau, vasarą daugiau). Derybose su miesto valdyba dėl arklių tramvajaus išpirkimo nepasibaigus koncesijos laikui iš pradžių dalyvavo pats M.Yčas, kaip vienas arklių tramvajaus rangovų, po to tęsė derybas žmonos vardu. Tai, kad svarbiais verslo ir turto reikalais M.Yčas turėjo žmonos įgaliojimą ir pasirašinėjo dokumentus jos vardu, liudijo, jog turto perrašymas žmonai buvo tik fiktyvus. Arklių tramvajaus vienu iš rangovų (arba net pagrindiniu rangovu) buvo ir liko M.Yčas. Miesto valdyba planavo arklių tramvajų visai panaikinti, o kol bus įrengtas elektros tramvajus, organizuoti platesnį susisiekimą autobusais, tačiau negalėjo laukti iki “konkės” koncesijos pabaigos 1932 m. Tuo tarpu koncesininkai, siekdami kuo geresnių koncesijos išpirkimo sąlygų, tvirtino, jog bendrovė pervežanti apie 2 milijonus keleivių kasmet ir turinti apie 70000 litų gryno pelno per metus. Pasak miesto valdybos tokie tvirtinimai buvo nerealūs, nepagrįsti faktais. Tikriausiai kiek gudravo ir miesto valdybos derybininkai, teigdami, jog daugiausia būtų galima primokėti už koncesijos nutraukimą anksčiau laiko po 30 tūkstančių litų metams. Nesutariant dėl likusio koncesijos laiko išpirkimo kainos, derybos pasuko koncesininkų pasiūlytu keliu: užbaigti koncesiją eksploatuojant jau ne “konkę”, o autobusus. Vienas iš derybininkų C.Petrauskas pagrįstai būgštavo, jog koncesininkai neturės pinigų 18 autobusų pirkimui ir tiesiog perleis koncesiją už tam tikrą atlyginimą kam kitam. Jis taikliai pastebėjo, jog taip jau buvo su alaus bravoru “Ragučiu”: [Beje, veikiantys asmenys tie patys M.Yčas ir V.Frenkelis, tik vietoj S.Švarco – A.Prūsas]: “Bravoras “Ragutis” stovi, nedirba, tačiau jo direktoriai, (ne “miortvyje duši”) atlyginimą gauna. Tai gali pasikartoti ir su autobusų koncesija. Tolimesnės derybos su jais išeis tik miesto nenaudai …” Derybos vis dėlto tęsėsi ir V.Frenkeliui su S.Švarcu (jau nebefiguruojant H.Yčienei) leista užbaigti koncesiją eksploatuojant autobusus. Koncesininkai sutiko, tik iškėlė sąlygą, kad savivaldybė po koncesijos užbaigimo neturėtų pretenzijų į koncesininkų nejudamą turtą – “konkės” stotį Gedimino g. 32, kuri buvo įvertinta 140000 litų. Miesto valdyba palaikė tokį “konkės” likvidavimo būdą. Vis dėlto ir pasiekus susitarimą, “konkės” likvidavimas užsitęsė iki 1929 m. kovo mėn., nors buvo planuota iki 1928 m. gruodžio 1 d. Būtent 1929 m. kovo mėn. įvyko garsiosios “konkės” laidotuvės. 1925 m. M.Yčui priklausiusi arklių tramvajaus bendrovės turto dalis (ketvirtadalis viso turto) formaliai buvo perrašyta H.Yčienei, o M.Yčas liko vienu iš nuomininkų (kaip jau minėta, turto faktišku savininku ir toliau liko M.Yčas). H.Yčienei, V.Frenkeliui ir S.Švarcui 1925 m. priklausė šie trobesiai Gedimino g. 32 / Kęstučio g. 10: Mūrinis dviejų aukštų namas su salka išnuomota Vokiečių smulkaus kredito bankui, vokiečių kooperatinei krautuvei ir kontorai, G.Braudei. Salkoje buvo išnuomotas 1 kambario butas vienam koncesininkų Juozui Švarcui. 1 aukšte buvo 6 kambariai, 2 aukšte – 7 kambariai. Be to minėtų asmenų nuosavybėje buvo dar vienas mūrinis dviejų aukštų namas (šiuo metu neišlikęs), kurio 1 aukšte buvo arklidė, o 2 aukšte arklių tramvajaus tarnautojų butai (viso 7 kambariai). Vėliau namui iš Gedimino g. pusės buvo pristatytas trečias aukštas. 1932 m. gegužės 10 d. šiam nekilnojamam turtui Kauno miesto burmistro nutarimu buvo uždėtas draudimas dėl nesumokėtų mokesčių 11646 lt 38 ct sumai. 1937 m. konstatuota, kad H.Yčienė, V.Frenkelis ir S.Švarcas skolingi 30650, 15 lt, laisvu noru mokesčių nemoka, o iš kilnojamo turto išieškoti nėra galimybės (tam, kad būtų išmokėta “konkės” tarnautojams algos, 1927 m. jau buvo parduota iš varžytinių 20 “konkės” arklių, įvertintų 5700 Lt, o 1931 m. likusieji arkliai, išskyrus 10 geresnių išvežtų į M.Yčo dvarą). Nutarta atitinkamus mokesčius išieškoti iš nekilnojamo turto, esančio Gedimino g. 32 iš 2-jų po 2 aukštus mūrinių namų ir žemės sklypo. Tačiau šio nekilnojamo turto pardavimas iš varžytinių užsitęsė iki 1940 m. Varžytines sunkino tai, kad turto dalis buvo išnuomota “The Schell company of Lithuania Ltd” Koncesininkai S.Švarcas ir V.Frenkelis buvo patekę ir į kitą bylą dėl mokesčių ir skolų išieškojimo, kurioje M.Yčas ir H.Yčienė jau nebefiguravo.....


Straipsnio tęsinys su bibliografinėmis nuorodomis:


SURBLYS, Alvydas. Martyno Yčo ekonominės veiklos Kaune pėdsakais.[[1]]. Kauno istorijos metraštis, t. 7. Kaunas, 2006, p. 111 – 136.