Marinimo ir laidojimo papročiai Vaiguvos parapijoje

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,6 / 5 (119 balsai)
Jau pakviestas į mirties rūšį...

Marinimo ir laidojimo papročiai Vaiguvos parapijoje (Kelmės raj.)


Rūpesčiai, džiaugsmas, skausmas, išsipildžiusios ir neišsipildžiusios svajonės, artimų žmonių šypsenos, padrąsinantys prisilietimai ir pavyduolių intrigos, saulės šviesa ir nakties vėsa, paukščių trelės ir žydinčių pievų kvapai, visa tai baigiasi pas žmogų atėjus Mirties Angelui ar Giltinei, nelygu kaip kas įsivaizduoja tą paskutinį palydovą.


Gyvųjų prisiminimuose lieka patys geriausi mirusiųjų darbai. Juk „apie mirusį arba – gerai, arba – nieko“. Prisiminimuose verčiami atminties klodai, kuriuose pasakotojo dar ir būti nebuvo, tik jo močiutė ar prosenelis pasakojo apie tuos, kurių nei nuotraukos liko, nei kas mena, kaip jie atrodė, tik, gal būt, bažnyčioje jų lūpos lietė tas pačias nukryžiuotojo kojas.


Bažnyčiose ir archyvuose saugomos metrikų knygos dažniausiai būna pats patikimiausias „pasakotojas“, tiksliai pasakantis svarbiausius , kadaise gyvenusių mūsų protėvių faktus: tikslias gimimo (krikšto), santuokos ir mirties datas, bei kitą šykščią, bet labai reikalingą informaciją apie tėvus, socialinę padėtį, amžių, gyvenamąją ir palaidojimo vietą.


Lietuvos valstybės istorijos archyve (toliau LVIA) saugomos Vaiguvos mirusiųjų registracijos knygos nuo 1794 m. Jų pirmuosiuose įrašuose nurodoma tik mirusiojo vardas ir pavardė, mirties data, kur mirusysis gyveno ir kokiose kapuose palaidotas. Labai taupant popierių, visai informacijai pateikti užteko dviejų eilučių, o į vieną puslapį tilpdavo per trisdešimt įrašų. Vaiguvos bažnyčios archyve (toliau VBA) saugojamoje Kniga Metryczna Wayguwskiego Rzymsko – Katoliskiego Parafialniego Kosciola na Rok Panski 1828 – [1834] mirusiojo regisravimo įrašo formulė jau mažai kuo skiriasi nuo šiandieninių įrašų, joje pateikiami tokie patys duomenys apie mirusįjį ir likusius jo šeimos narius, jų amžių. Šiuose šykščiuose įrašuose sutalpinta visa informacija apie tai, kas žmogui nutiko ir kokie gyvieji liko jo šeimoje.


Daugelis vaiguviškių kalba apie tai, kad prieš šį didįjį gyvenimo įvykį, mirsiančiam žmogui ir jo artimiesiems nutinka mirtį pranašaujančių reiškinių. Jei pradėdavo dažnai kaukti šuo, tai silpnesnis šeimynos žmogus sakydavo: „Jau muni išgyst, šū gyst i gyst“(5). Šuns kauksmas buvo prilyginamas pirmajai giesmei, giedamai dar nemirus, to kiemo šuo lyg ir parodydavo, kuriame kieme bus giedamos gedulingos giesmės. Bijodavo ir šuns priešo – juodo katino. Sakydavo, kad jei juodas katinas perbėgs kelią, tai grįžes namo gali ne tik išgirsti apie kokią nelaimę, bet rasti namuose mirusį artimą žmogų (7). Pragydusi gaidžio balsu višta taip pat nieko gero nereiškė. Ją tuojau pat reikia nukirsti, kad toliau negiedotų, ir suvalgyti. Tik taip dar galima išgelbėti namų ramybę, nes jei ji toliau giedos – tikrai gali prišaukti nelaimę. Jei susapnuotum namuose puotą, linksmybes, girdėtum sapnuose labai gražią muziką ir linksmintumeisi, tai taip pat namus gali ištikti bėda (4). Kaip ir visoje Lietuvoje vaiguviškiai nerimaudavo susapnavę iškritusį ar su skausmu traukiamą dantį. Atsibudę svarstė ar labai skaudėjo, ar dantis priekinis, ar matė kraują. Pagal tai galėjo spręsti ar mirs labai artimas žmogus, ar tik šiaip pažįstamas. Mirtį pranašavo ir sapnuose vežamas mėšlas, suarta, kasama žemė (9, 10). O ir pats žmogus, „kuris yra pakviests į mirties rūšį vis sapnuoj mirusius, tvarko visokius reikalus. Mirtis rūšiuoja kurį anksčiau, kurį vėliau paims“ (7). Juk niekam dar nepasisekė nuo to rūšiavimo išsisukti.


Vaiguviškis Aivaras Norbutas mena, kaip jo močiutė Kazimiera Valantinavičiūtė Prascevičienė, g. Žadvainių km. (Pakražančio sen.) 1893 m., vėliau gyvenusi ir Vaiguvoje, pasakodavo apie tai, kaip žmogus labai bijojęs mirties ir per vienas vaišes pamatęs už stalo, priešais jį, sėdinčią Smertį. Žmogus išsigandęs ir pradėjęs bėgti, nes suprato, kad viešnia atėjo jo pasiimti. Bėgo bėgo, kol pailsęs sustojo ant akmens, nebegalėdamas toliau bėgti, ir iš kart prieš jį atsirado Smertis, sakydama: „tai gerai, kad čia esi, nes ant to akmens tu turi numirti, tik niekaip nesugalvojau, kaip tave čia atvilioti" (6).


Jei sapnuoji, kad miręs žmogus prašo valgyti, gerti, sako, kad jam šalta – reikia kuo skubiausiai užsakyti šv. Mišias ir už jį melstis, nes mirusysis prašo maldos, juk ne visiems amame pasaulyje gerai klojasi, nelygu kam mirusysis buvo atitekęs. Juk žmogui bemirštant Giltinė atsistoja gale mirštančiojo lovos, o be jos dar stovi: „galvos gale angeliuks, kojų gale velniuks. Mirtis lauk paskutinės tavo minutės ir nukert, o tie lauk, kam jis klius“ (7).


Pasak vaiguviškių, dabar daugiau randa mirusių negu numarina, o seniau prie kiekvieno mirštančiojo budėdavo giminės ir kaimynai. „Tarp visų mielaširdingų darbų pirmą vietą turi lankymas ligonių, o labiausiai buvimas prie mirštančių. Reikia gerai žinoti, jog Dievas tokius mielaširdingus darbus be užmokesties nepaliks, o ligonis apturėjęs Dangų neužmirš padėkoti už padarytą tarnavimą“1.


Prie mirštančiojo dažnai vesdavosi mažus vaikus, sakydami, kad: „kad mirštančiam geriau, jei aplink yra mažų vaikų, nekaltų dūšių. sakydavo, kad dūšiai lengviau išeiti. Vaikai nebijodavo, kartu su visais suklaupdavo, jei dar ir nemokėdavo poterių, vis tiek klūpodavo“ (4).


Ne mažesnius atlaidus pelnydavo ir tas žmogus, kuris parpravodydavo (palydėdavo, parveždavo) kunigą pas ligonį. Susirinkę paruošdavo stalelį, užklodavo gražesne staltiesėle, ant jo padėdavo lėkštutę su vatos gumulėliais, kryželį ir degančias žvakes. Patys suklaupę kitame kambaryje giedodavo ir melsdavosi, kol ligonis atliks išpažintį ir priims šv. Komuniją. Pagal tai, kaip skalidysis žvakių dūmai, išėjus kunigui, spręsdavo ar ligonis greitai mirs: „Kai kunigas, išklausęs ligonį, eina iš kambario laukan ir yra gesinamos žvakės, reikia stebėti, kaip sklaidysis užgesytų žvakių dūmai, jei eis į duris (paskui kunigą) – tai ligonis mirs, jei į viršų (kerčią, sklaidysis prie stalo) – tai pasveiks“2.


Suklaupus prie mirštančiojo, kalbėdavo „Litaniją prie mirštančiojo“. Joje visų šventųjų, šv. Apaštalų ir Evangelistų prašoma melsti už mirštantįjį, bei kreipiantis į Viešpatį , maldaujama mirštantįjį apsaugoti nuo rūstybės, mirties baimės, piktos mirties, pekliškų kančių, viso pikto ir velnio galybės.3 Jei pats ligonis jau nebegalėdavo ar nemokėjo skaityti, jam iš maldaknygių skaitydavo „Dievobaimingus atsidūsėjimus“, sukalbėdavo „Pabučiavimą penkių ronų Viešpaties Jėzaus“, „Aktus dorybių, būtinai dėl išganymo reikalingus“, kalbėdavo rožančių. Artinantis paskutiniajai valandai sukalbėdavo maldas prie mirštančiojo. Jų žodžiuose – palinkėjimai ir mirštančiojo palaiminimas: „Eik jau krikščioniška dūšia, iš šio svieto vardan Dievo Tėvo Visagalinčio, kurs tave sutvėrė, vardan Dvasios švenčiausios, kuri ant tavęs išlieta paliko, vardan Šventųjų Aniolų, vardan Sostų ir Galybių, vardan Kunigaikštysčių ir Vyresnybių, vardan Kerubinų ir Serapinų...“4 Švęstu vandeniu pakrapydavo (apšlakstydavo) mirštančiojo viršugalvį ir kojų galą, peržegnodavo, įduodavo į rankas grabnyčią. Jei mirštantysis jėgų nebeturėdavo – patys ją prilaikydavo. Švęstu vandeniu šlakstydavo ir ligonio kambario kampus, kad dūšia (siela) lengviau atsiskirtų ir išeitų, nes kambaryje nebebus piktų dvasių (5).


Vaiguvos parapijiečiai XIX a. negyvendavo labai ilgai (žr. 1 lentelė). Vidutinis mirusiųjų amžius panašus kaip visoje Lietuvoje: XIX a. pradžioje – 25,6 metai, viduryje – vidutiniškai 26,4, XX a. viduryje – 40,1 m., XXa. II p. – 61,6. Amžiaus vidurkio augimą lemia itin sumažėjęs kūdikių ir vaikų mirtingumas.


Mirusiųjų 1828-1834 m. procentinė amžiaus išraiška
Mirusiųjų 1828-1834 m. procentinė amžiaus išraiška


Įrašuose, registruojančiuose mirties faktą labai tiksliai nurodomas vaikų amžius, pav. 3,5 metų, 3 m. ir 3 d., 4 dienų, 2 sav. 2 dienos, ir t. t.5


Analizuojant mirusiųjų skaičių Vaiguvos parapijoje, XIX a. stebima, kad jis visą šimtmetį nekinta. Vidutiniškai per metus būdavo palaidojama 80-90 parapijiečių. Mažiausiai mirusiųjų užregistruota 1832 ir 1834 m. – po 57. 6 Šiais skaičiais galima abejoti, nes gali būti , kad kūdikių mirtys XIX a. pradžioje buvo neregistruojamos, nes neįtikėtina, kad visai nebūtų mirę vaikai iki 0,5 metų. Daugiausia, net 116 – 1899 m.7


Vaiguvos parapijoje mirusiųjų 1939-1944 metais amžius: Lentelė

Mirusiųjų 1939-1944 m. procentinė amžiaus išraiška
Mirusiųjų 1939-1944 m. procentinė amžiaus išraiška


Mirties priežastys panašios kaip ir visoje Lietuvoje: karštinė, difterija, šiltinė, skarlatina, karbunkulas (auglys), gimdymas, silpnumas, plaučių ligos,senatvė. XIX a. beveik visai nėra užregistruota mirusių plaučių ligomis. Pasitaikydavo ir nelaimingų atsitikimų: 1888 m. kovo mėn. plėšikų užmuštas aštuoniasdešimtmetis Augustinas Stanislovas Lukoševičius8, vaikai ir suaugę mirę nuo išgąsčio. Tarpukario metais daugėja mirčių nuo nelaimingų atsitikimų: antai, vien per 1939 m. iš 63 mirusiųjų tokios mirties priežastys keturios: skenduolis, miręs nuo arklio spyrio, uždusęs ir sudegęs, nors beveik pusės mirusiųjų mirties priežastys nenurodomos. Vėlesniais metais taip pat neapsieita be nelaimingų atsitikimų: 1940 m. spalio mėn. Sudegė 2 ir 3 metukų broliai Zenonas ir Pranas Šafčikovai Taršiškių kaime, kitas parapijietis nužudytas perpjovus jam šoną. Tais metais mirę vaikai iki 10 m. – išimtinai nuo kokliušo ir difterito.


Pirmieji nukauti bolševikų 1941 birželio 24 d., palaidoti Vaiguvoje – 21 m. Antanas Kryževičius iš Kilonių kaimo ir 12-metis Povilas Lukošius iš Dubėnų . 1944 m. karo aukų net 10.9 Kartais ir patys vaiguviškiai prisidėdavo, kad sveikata pablogėtų. Kaip rašo Juodvarnis: „Nors sekmadieniais ir uždaryta degtinės parduotuvė, bet mes susišelpiame ir slaptuose „klūbuose“, kurių yra nemažai pas mus.


O jeigu ir visai nebūtų tų „klūbų“, vistiek mes nenuliūstumėm, nes mes esame neblogi meisteriai, mokam ir patys pasidaryti: ir ruginikės ir cukrinikės, kuri nei kiek nėra blogesnė už valstybinę, dar net, „macnesnė“.10 Tokius, mirusius nuo per dažno lankymosi „klūbuose“ , kunigai nenorėdavo laidoti, kaip ir nekrikštus, todėl gimusius silpnus vaikelius , bijodami, kad nespės, neveždavo nei krikštyti. Juos pakrikštydavo pribuvėjos ar koks kitas žmogus mokantis krikštyti iš vandens (krikštijimo būdas, kuomet sukalbama malda, krikštijant ne dvasininkui).


Jei artimasis su šiuo pasauliu atsisveikindavo vėlai vakare, tai zvanyti po dūšia ar po dūšių (už sielą ) prašydavo iš pat ankstyvo ryto, jei dieną, tai skubėdavo tuojau pat, nes kol nepazvanys, siela neras kur jai eiti (4). Likusieji namuose skubėdavo prausti nabaštiką, nabašninką (numirėlį) , kiti pataisyti lentas (paruošti šarvojimo vietą).Prausimas buvo savųjų rūpestis, tik jei jie visai negalėdavo to daryti – prausdavo svetimi. Mirusįjį dažniausiai prausdavo lovoje, jei ilgai buvo sirgęs, tai tik apšluostydavo drėgnu skudurėliu. Jei žmogus mirdavo staiga ir būdavo nešvarus, tai: „jį sodindavo ant suolo, kiti prilaikydavo, kojas nuplaudavo plautinai, kūną perliedavo vandeniu ir nušluostydavo (3).“Iššukuotus plaukus sudegindavo arba sudėdavo po pagalvėle, kad niekur nesimėtytų. Už prausimą ir skutimą nemokėdavo, kartais atiduodavo kokį mirusiojo daiktą. Kai kada skutimo įrankius atiduodavo tam žmogui kuris skuto, „kartais pasilikdavo sau, nuvalę su spiritu arba samagonu (5)“. Geresnius rūbus, jei buvo nereikalingi šeimynai, atiduodavo vargingiau gyvenantiems žmonėms.


Paskutinei kelionei rengdavo taip pat dažniausiai savi. Moterys, kad ir jaunesnės, turėdavo pasiruošusios įkapes. Ligoniui įsisirgus, je menks (silpnas) būdavo, skubėdavo pirkti arba siūti. Stengdavosi , kad įkapiniai rūbai ir avalynė būtų nauji. Vyresnes moteris dažniausiai rengdavo juodomis ar rudomis suknelėmis, kartais – kostiumėliais arba tamsiu sijonu ir bliuzele. Skareles parinkdavo šviesias vienspalves, rečiau margas, nors menama, kad moteris laidojo apgobtas ir tamsiomis skarelėmis. Jaunas moteris rengė šviesiomis suknelėmis arba jos pačios vestuvinais rūbais. Netekėjusias, senas panas aprengdavo tamsesnėmis suknelėmis bet veliumą (vestuvinį nuometą) vis tiek dėdavo.


Namus ištikus netikėtai bėdai, kol pasiūdavo įkapes, mirusįjį laikydavo uždengtą. Jei tuo metu nebūdavo lėšų ar galimybių pasiūti įkapių (jas būtina pasiūti per dieną) kaimynai skolindavo arba dovanodavo įkapes. Moterys turėjusios pasiūtas įkapes paskolindavo mirusiai kaimynei, o jos artimėji vėliau užmokėdavo arba pasiūdindavo jai kitas. Vitalija Strakšienė mena, kuomet jos sesutę Eleną nutrenkė žaibas, jos įkapėms savo vestuvinę suknelę atidavė kaimynė. Pašarvojus, suknelę gausiai papuošė smidro šakelėmis.


Vyrus šarvodavo su bažnytiniais (išeiginais) drabužiais. Mirusiajam į rankas įduodavo jo globėjo arba, jei neturėdavo, Jėzaus Širdies, šv. Antano arba Marijos paveikslėlį, kartais, jei žmogus nešiojo, uždėdavo škaplėrius. Rožančių taip pat ant rankų uždėdavo tą, su kuriuo žmogus meldėsi, kartais į rankas įduodavo mažą kryželį, kad jis lydėtų į slėpiningą kelionę (9, 10).


Vaikučius iki 3-4 metų šarvodavo su krikšto suknelėmis, berniukų puoštomis žydrais kaspinais, mergaičių – rožinais. Visai mažiems vaikams dėdavo ir krikšto kepurytes, didesnius laidodavo vienplaukius, mergaitėms uždėdavo rūtų vainikėlius. Rūbus ir karstą taip pat gausiai puošdavo rūtomis (3).


Dabar , nežiūrint didelio rūbų asortimento laidojimo paslaugų firmose, moterys irgi turi pasiruošusios įkapes, kai kurios net po dvejas. Noriai jas rodo, diskutuoja kaip turėtų būti aprengtos, kuri spalva gražesnė, nepritaria, kad būtų uždėtas šalikas: „Gyvenime nenešiojau šaliko ir mirus nenoriu, kad jį uždėtų ir palaidot turi su skarele (4)“ sako Elzbieta Graisienė.


Paskutinei kelionei paruoštas mirusysis buvo dedamas ant parengto šarvojimo stalo (sukaltų lentų), apdengto baltomis staltiesėmis arba paklodėmis, kartais tam buvo naudojami ir divonai (audeklai, užtiesalai). Šarvodavo ir lovoje, ant čiužinio padėję lentas. Vaikams šarvoti apdegdavo baltu audiniu stalą, visai mažutėlius kartais šarvodavo ant didžiulės pagalvės. Mažoje patalpje šarvojimo stalą staydavo į pasienį, kad liktų daugiau vietos giedoriams ir lankytojams, didesnėje – viduryje kambario, galva į sieną, kad iš trijų pusių būtų galima lengvai apeiti (5). Sienoje virš galvos pakabindavo Jėzaus Širdies, Marijos paveikslus, jei turėdavo, tarp paveikslų dar pakabindavo kryžių. Taką į atsisveikinimo vietą žymėdavo eglučių šakelės. Jomis barstoma ir dabar, jei šarvojama namuose.


Divonais uždengdavo ir langus, jei ne visus, tai bent tą, prie kurio buvo arčiau mirusiojo galvos. Šarvojimo stalą papuošdavo žalumynais, priklausomai nuo to, koks buvo metų laikas. Jei turėdavo, pastatydavo indus su kambariniais augalais. Galvos gale – fikusai arba oleandrai, kojų gale – pelargonijos, smidrai, mirtos, kartais prie karsto stovėdavo tik medeliai . Priklausomai nuo metų laiko berželiai arba eglutės. Vežant laidoti jais papuošdavo vežimą, palaidojus – kapą. Taip papuoštas mirusysis laukdavo savo paskutinių namelių – karsto. Net ir turtingų žmonių šarvojimo vietą puošdavo kukliai. Salomėja Savickienė mena, kad Daustorių dvarininkų Liutkų giminaitė (~1937 m. ) buvo pašarvota labai paprastai, dvaro fojė, prie laiptų, padėta viena-kita kambarinė gėlė (7). Kun. B. Balandžio karstas puoštas mirtų šakelėmis.


Pagrabą (šermenis, budynes) pradėdavo „Viešpaties Angelu“, „Amžiną atilsį“, sukalbėdavo vienerius arba trejus poterius, rinkdavosi giesmes iš kantičkų, giedodavo „Mariją Magdaleną“ . Anksčiau, jei nebuvo pradėtas pagrabas, įėjus į patalpą, kur pašarvotas mirusysis, nebuvo galima ir žegnotis. Dabar jau to nebepaisoma ir didelės reikšmės tam nebeteikiama, kaip vaiguviškiai šmaikštauja „svarbu, kad išvis persižegnotų“. Išgirdę žinią , kad yra miręs žmogus, vakarop kaimynai ir šiaip pažįstami pradėdavo rinktis į pagrabą. Giedotojų nei prašyti nereikėdavo, susirinkdavo pusė bažnytinio choro, apie 15-20 žmonių, o dabar neprašyti jau neitų, nors paprašyti mielai renkasi (2 nuotr.). „Tik jei mirusysis prašė, kad ko nebūtų giedoriuose, tai vienas nuo kito susižinodavo ir tas žmogus neidavo (5).“


Tuo laiku, kai dar nebūdavo susirinkę giedoriai, dalyvaudavę budynėse – kalbėdavo Rožančių. Kaip mena giedotoja Salomėja Savickienė, kiekviename didesniame kaime buvo giedorių grupė: „Pakėvyje: Vladas Razminas, Klemensas Kislauskas, Užkurienė, Antanas Urbelis, Pranas Urbelis, Leonardas Užkuras, Leosė Andrulytė, Vikraičiuose – Jurgis Marcinkus, Morta Andriulienė, Antanas Barauskas. Jei giedoriai susirinkdavo anksčiau, tai prieš Kalnų (Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio giesmių) giedojimą dar sugiedodavo „Trumpas mūsų amžius“, dar kelias giesmeles iš maldaknygių ir tik tuomet Kalnus. Taip taikydavo, kad baigtų giedoti vidurnaktį. Giedant Kalnus, esantys pagrabe jau negalėdavo išeiti . Dabar jau niekas to nebepaiso, kartais giminės prašo jau nebegiedoti Kalnų, sako: „Vis ilgiau žmonės pabūs“. Jiems gražiau klausytis šiuolaikines giesmes. Po Kalnų giedojimo valgydavo ir vėl giedodavo giesmes iš giesmynų. Pagrabą pradėdavo sugiedodami „Viešpaties Angelą“. Žmonės, atėję lankyti mirusiojo, būdavo susikaupę, o dabar tai tik trata ir trata. Būdavo tylu ir ramu, ne taip kaip dabar, Kalnus giedam, o kiti šneka. Dabar gieda „O žvaigžde meili“, „Išėjo siela į tėvynę“„Varpai“, „Ilgiuos, o Jėzau“, „Viešpaties Angelą, , „Sudie, sudie“, išlydint, sugieda „Štai baigiau kelionę“, seniau giedodavo „Marija Magdelena“ (7)“. Giedoriams ant stalo būdavo padėta tik vandens ir cukraus plytelių arba karamelinių saldainių. Bet jei nepradėdavo balsas kimti, tai nevalia buvo ir vandens gerti. Dabar giedorių stalas – turtingesnis.


Ne visiems mirusiesiems gieda Kalnus abu vakarus, tik vyresniems, giliai tikintiems arba gyvenantiems atokesniuose kaimuose, jų giminės dažniau pageidauja šių giesmių. Jei nebegieda Kalnų, tai gieda „Graudžius verksmus“ ir kitas Pagrabines giesmes.


Giedorių vaišinimo tradicija išlikusi nuo seno, nors kilę iš vargingesnių šeimų, sako, kad visiškai nevaišindavo, nei pagrabe dalyvaujančių, nei giedorių. Pasiturinčiai gyvenančios šeimos, jei ligonis ilgiau sirgo, pagrabui ruošėsi iš anksto. Pjaudavo gyvulį, rūkydavo dešras, darydavo alų ir girą, kartais naminukės išsivirdavo ir vaišindavo visus buvusius iki Kalnų giedojimo pabaigos. Pavalgius, dar giedodavo gedulingas giesmes. Jei patalpa buvo labai maža – valgydavo tame pačiame kambaryje, kur pašarvotas mirusysis, kartais jo net neuždengdavo. Šiltu metų laiku vaišėms rinkdavosi į lauko virtuvę arba kiemą. Dažniausiai vaišėms virdavo bulves, mėsą, dešras, kopūstus, duodavo kavos, arbatos, giros arba alaus.


Pasak Stefanijos Bagvilienės, jos „vyras Vaclovas Bagvilas (1920-1998) apie 30 metų giedojo bažnyčios chore ir pagrabuose. I naktį subrėkš ir pradeda giedoti „Mariją Magdeleną“, „Juozapai šventas“, „Jėzau, pas mane ateiki“, po to Kalnus. II vakarą Kalnus giedodavo ne visada. Valgyti duodavo panašiai abu vakarus, bet niekada neduodavo kugelio. Degtinės duodavo ir II vakarą. Ant giedorių stalo – vanduo, kartais karamelinių saldainių (3)“. Balsai buvę labai stiprūs, taip giedodavą, kad net lempos užgesdavo. Kai kurie vyrai nelabai ir žodžius mokėję, bet užtekdavo, kad jie savo stipriais balsais pritardavo (9, 10).


„Vaikai į pagrabą eiti nenorėdavo, o ir aprengti jų nebūdavo kuo, kad galėtum išvesti į žmones“, sako Stefanija Bagvilienė. Jei būdavo pašarvotas vaikutis, tai Kalnų niekas negiedodavo, tik gedulingas giesmes minint mirusius tos šeimos gimines. Eidami į pagrabą ir vasarą nešdavosi labai nedaug gėlių. Vaikams patys artimieji nupindavo širdelės formos vainikus iš rūtų, mirtų, bruknių, puoštus keletu žiedų, žiemą – tik kaspinais. Vėliau, po II-ojo pasaulinio karo, pradėjo daryti gėles iš spalvoto popieriaus ir apliedavo jas vašku, kad būtų atsparesnės drėgmei. „Kas pinaviją, kas leliją, prie grabo dėdavo kambarines gėles, jei jų turėdavo. Jei jaunam nupindavo ilgą vainiką (ąžuolo, klevo lapų ar bruknių), tai laidojant jį apvyniodavo apie kantafolį (pakylą karstui padėti) (7)“


Ilgais rūtų vainikais vainikuodavo jaunų žmonių ir vaikų karstus. Rūtų vainikais puošti karstai dar stebimi 9-to dešimtmečio laidotuvių nuotraukose.


3-ojo dešimtmečio nuotraukoje, laidojant vyresnę moterį – nėra jokių gėlių, Elzbieta Graisienė mena, kad laidojant jos mamą, 1964 m. niekas gėlių neatnešė, prie karsto buvo tik kambarinės gėlės (4). Apie 1956-1960 m. atsirado vaškuoto popieriaus ir dažytos skardos vainikai, skardinių vainikų būta ir 1930-1940 m., bet jie buvo labai brangūs ir matomi tik labai turtingų žmonių laidotuvėse (11). Vaiguvoje kalbinti žmonės labai racionaliai svarsto, kad niekam nereikalinga dabar sunešama tokia gausybė gėlių, geriau būtų aukojami pinigai šeimai. Juos būtų galima panaudoti kapo priežiūrai arba aukai už šv. Mišias.


Prie mirusiojo degdavo 4 žvakės, vargingesniems – 2, dabar jau niekas nebetaupo ir dega tiek, kiek yra vietos žvakidėse (3). Nuo susidariusios žvakių šilumos, kartais pasidaro nelabai geras kvapas. Seniau, kad to išvengtų, po šarvojimo lentomis dėdavo indus su šaltu vandeniu, smilkydavo kadagio šakeles, degindavo cukrų. Į karstą, jei ir būdavo jau padarytas, mirusįjį dėdavo tik laidojimo dieną. Tik vaikus, jei turėdavo karstelį, dėdavo iškart. Per pirmą vakarą labai melsdavosi už mirusį, kad jam padėtų patekti į dangų. „Sako, kad siela klajoj , jei ant rubežiaus dangaus ir peklos, kol surinks visus jos darbus (5)“.


Pašarvotą žmogų laikydavo 2 dienas, kartais ir 3, priklausomai nuo to, kaip suspėja susirinkti giminės. XIX a. pirmoje pusėje suaugusius laidodavo trečią dieną po mirties, kartais – ketvirtą. 1834 m. beveik visi mirusieji palaidoti kitą dieną po mirties. Mirusius užkrečiamomis ligomis epidemijos metais ir visai mažus vaikus kartais laidodavo greičiau, nelaukę 2 parų, patys parapijiečiai.11 Budėdavo abi naktis, nes, „kaip reik rytą pas jį nueit, jei būsi užrakinis (3)“.


Būdavo, kad paruoštas karstas atitekdavo visai kitam. Kaimynai jį skolindavo kaip ir įkapes. Bet dažniausiai buvo skubama pas grabdirbį, kad spėtų padaryti karstą, jį nudažyti ir papuošti. Pakėvyje karstus darydavo Gaudušas, Kelmėje – Guščikas, Vaiguvoje – Benediktas Slipkus. Kaip mena B. Slipkaus dukra Stefanija Šaltienė: „Mama pakurs pečių, išvirs ko nors stipriau valgyt naktipiečių, nes grabą reikėdavo padaryt per naktį. Dirbinį nudažydavo nigrozinu, nagrozinu, atrodo, kad maišydavo su kalio permanganatu ir gaudavosi ruda spalva, priklodavo skiedrų. Karstą mažam vaikučiui iškaldavo perkeliu, dangčio viršų kartais irgi iškaldavo. Dangčio viduje visada su grabnyčia išrūkydavo kryžių. Vaiką iš kart dėdavo į karstelį. Už karsto padarymą mokėdavo kartais darbu, kartais grūdais. Negalima atsisakyti nei daryti karstą, nei siūti įkapes. Iš anksto karsto nedarydavo, nors būdavo, kad žmonės užsisakydavo ir iš anksto ir laikydavo jį paruoštą ant aukšto (9)“.


XX a. pradžioje karstai menkai dažyti, visai nepuošti, net Vaiguvos kun. Boleslovo Balandžio karstas labai menkai dažytas arba lakuotas, nes puikiausiai matosi medžio rievės, tik kojelės šiek tiek gražesnės - tekintos. Vaikų karsteliai visiškai nedažyti arba dažyti balta spalva, vargingųjų žmonių – taip pat nedažyti, elgetų, mirusių ten, kur tuo metu buvo prisiglaudęs – nedažyti ir dar skirtingų lentų, nes kaimo bendruomenė rinko po „pagrabinę lentą“ karstui sukalti. Kas kokią turėjo – tokią ir davė (3).


„Laidotuvių dieną giedoriai ateina prieš 2 valandas. Sugieda „Viešpaties Angelą“, „Amžiną atilsį“, sukalba poterius, po to gieda „Užsimerkė mielos tavo akys“. Seniau giedodavo tik „Viešpaties Angelą“ ir pagrabinės giesmes: „Trumpas mūsų amžius“, „Gana jau gana ūliavoti, laikas jau laikas apsistoti. Anksčiau dengiant karstą buvo giedama psalmė, ją giedodavo ir nuo lentų keliant į karstą. Dabar karstą uždengia tyliai arba sugieda „Sveika Karaliene“(7)“.


Prieš uždengiant karstą dar kartą labai gerai apžiūri, kad niekas ant mirusiojo nebūtų surišta, nes esant mazgui, labai sunku būtų atsiskirti sielai, o ir Paskutiniojo teismo dieną būtų sunku prisikelti. Patys artimiausieji atsisiveikinant pabučiuoja, tolimesni – tik uždeda ranką ( 3, 8). Prieš išnešant karstą sugieda „Paskutinę kelionę“ ir neša karstą į jau paruoštą vežimą ar roges, prieš tai dar padėdami ant suolų ar taburečių, o kartais ir tiesiog ant žemės, kad galėtų nusifotografuoti prie atidaryto karsto su mirusiuoju, nes prie bažnyčios fotografuodavosi ne visada. Vežimuose jau iš ankstyvo ryto būdavo paruošta pakyla karstui, uždengta naminais audeklais. Kartu su karstu į vežimą iškeliaudavo ir medeliai buvę prie karsto, jei medelių prie karsto nebuvo, prie vežimo jie vis tiek buvo tvirtinami, pakyla užklojama naminiais audeklais, 8-ame dešimtmetyje pradėta kloti kilimus. Likusieji namuose skubindavosi sušluoti kambaryje ir kieme buvusius eglišakius ir išardyti šarvojimo lentas, nes: „Laukti kito mirties nereik. Grindis išplaudavo, jei nebuvo grindų, tai aslą smėliu pabarstydavo(7)“.

Susidarydavo ilgoka vežimų vilkstynė, tarybiniais metais – sunkvežimių. Kad neatrodytų taip negražiai, jų bortus taip pat apdengdavo naminais audeklais. Jei ir ne visų mašinų, tai nors pirmų dvejų: tos kur buvo karstas ir giedorių. Lydint iš tolimesnio kaimo kelias būdavo ilgokas, tuomet būtinai giedodavo „Visų šventųjų litaniją“. Jei laidotuvės iškilmingesnės, karstą nešdavo nuo miestelio ribos. Dar 7-ąjame dešimtmetyje iškilmingesnėse laidotuvėse buvo naudojami liktoriai su degančiomis žvakėmis. Kartais jų būdavo 6, kartais – 8. Šioje nuotraukoje matome 1965 m. laidotuvių procesijoje 8 liktorius: procesijos priekyje, šalia vėliavų – 2, vainikų nešėjų kolonos viduryje – 2 ir 4 šalia karsto. 1960 m. prie dviejų karstų nešami 4 liktoriai, taip būtų jei būtų laidojamas 1 žmogus taip pat 2 liktoriai turėtų būti procesijos pradžioje.


1960 liepos 14 d. lydimi žaibo nutrenkti Antanas Marcinkus ir Jurgis Geštautas. Kun. Sigitas Šimkus. Iš  M. Aluzienės albumo. Zdislavo Racevičiaus nuotr.
1960 liepos 14 d. lydimi žaibo nutrenkti Antanas Marcinkus ir Jurgis Geštautas. Kun. Sigitas Šimkus. Iš M. Aluzienės albumo. Zdislavo Racevičiaus nuotr.


Pasak Stefanijos Bagvilienės: „lydint į bažnyčią vežime sėdėdavo vieni vyrai, tik viena moteris vidury kaip višta sėdėdavo. Karsto nešėjams duodavo gražius aštuonnyčius rankšluosčius, juos užjuosdavo per pečius. Jie likdavo dovanų ir vėliau niekur nebuvo naudojami (3)“.


Rankšluosčius karsto nešėjai ryši ir dabartinėse laidotuvėse, nes dar senosios moterys turi išaustų aštuonnyčių savo ir artimųjų laidotuvėms, kitos turi nusipirkę liaudies meistrų austus rankšluosčius, nes mano, kad tradicijų turi būti laikomąsi. Jei nebūdavo rankšluosčių, seniau ant rankovių užrišdavo juodas bantas (kaspinas), vėliau – baltas, nesvarbu jauną ar seną žmogų laidojo. Kaspinus būdavo neplatūs, juos rišdavo ant baltinių, švarko, šaltu metų laiku – ant palto. 1960 m. karstų nešėjai, ansamblio dalyviai, nusifotografavo po laidotuvių, jie buvo apsirengę tautiniais rūbais , bet kaspinus ant rankovių ryšėjo.


Vaizdas:Vaig1 002.jpg


Karstas leidžiamas į duobę. Karsto nešėjų rankoves puošia kaspinai. Iš  M. Aluzienės albumo. Zdislavo Racevičiaus nuotr.
Karstas leidžiamas į duobę. Karsto nešėjų rankoves puošia kaspinai. Iš M. Aluzienės albumo. Zdislavo Racevičiaus nuotr.


Vaikų karstus nešdavo moterys, pasidėjusios ant rankšluosčių, visai mažų vaikučių – krikštatėvis. Prie bažnyčios, prieš šv. Mišias, karstą kartais atidarydavo paskutiniam atsisveikinimui, artimieji norėdavo dar sutvarkyti rūbus, nes visaip galėjo atsitikti ilgą laiką vežant ne pačiu geriausiu keliu. Jei giminės pageidauja, dar ir dabar karstas atidaromas prie bažnyčios.


Bažnyčioje karstą padėdavo ant kantafolio , padėdavo gėles, jei kokių turėjo, kartais, kad dar iškilmingesnės būtų pamaldos, prieš karstą, kaip per kitus mirusiojo minėjimus, klodavo cialoną arba cialūną26. Senasis Vaiguvos bažnyčios cialonas su dideliu plačiu kryžiumi ir kaukole su sukryžiuotais kaulais, dar stebimas nuotraukos iki 7-ojo dešimtmečio, vėliau cialonuose ir gedulinėse vėliavose vengdavo siuvinėti arba aplikuoti kaukuoles, kaip tiesioginį mirties simbolį, o apsiribodavo spalviniais ir religinais simboliais: kryžiumi, alyvmedžio, lauro šakelėmis, lelijų žiedais, erškėčių vainikais.


Karstas Vaiguvos bažnyčioje 1975 m.
Karstas Vaiguvos bažnyčioje 1975 m.


Cialonas, cialūnas – juodas, rečiau tamsus alyvinis, kilimėlis simbolizuojantis kapą. Prie jo atliekamos tos pačios maldos ir giedamos tos pačios giesmės, kurios būtų giedamos prie kapo. Žvakių skaičius prie karsto, taip pat priklausė nuo šeimos socialinio būvio. Duobę kasdavo kaimynai, nes anuomet apmokamų duobkasių nebuvo, o jei kas iš to būtų bandęs uždarbiauti – nieka snebūtų supratęs. Atsisakyti kasti duobę, kaip ir nedaryti karsto, jei tavęs paprašė – nevalia. „Už duobės kasimą seniau niekuo neatsilygindavo, paskui pradėjo po truputį mokėti ir dar pridėti buteliuką pasišildymui, o dabar tai kainuoja 150-200 Lt (4, 8)“. Kaip rašoma „lietuviai bijodavę vaidulių (grįžtančių numirėlių) ir Giltynės. Todėl ikiistoriniais ir iš dalies vėlesniais laikais kapines darydavę gana toli nuo gyvenamųjų vietų, paprastai už upės, nes per vandenį mirusiųjų vėlės, vaiduliai ir Giltinė negali pereiti“12. Kai kurie dar ir dabar nelabai drąsiai kalba apie savižudžius, nes atrodo, kad jų sielos dar ilgai klajoja neradusios vietos poilsiui. Juk juos laidodavo atskirai, į pazomatį (kapinių arba šventoriaus tvora, pazomatis – patvorys) ir ne taip kaip kiekvieną tikintįjį savo mirtimi mirusį. „Iš antros pusės kapinių tankiai nešdavo, kartais ir per vartus, tik be klebono. Į tokius pagrabus žmonių eidavo mažiau ir visai negiedodavo. Ką tik gimusius mokėjo apkrikštyti iš vandens. Už savižudį mišias užsako ir duobę patys šventindavo, yra ir atskiros maldos už savižudžius (9 ,10)“. Žmonės apskritai bijojo mirusiųjų, „jau jis atsiskyrė nuo mūsų visų (3)“, todėl ir atsisakyti, nepadėti laidotuvėse, niekas nedrįsdavo.


„Seniau kapuose sugiedodavo „Viešpaties Angelą“ ir sukalbėdavo poterius, o dabar – „Viešpaties Angelą“, „Marija Marija“, „Dieve, arčiau tavęs“, „Sudie sudie“, labai retai „Lietuva brangi“(9, 10)“. Pagrabinės, žėlaunų pietų (gedulingų pietų) grįždavo tik „tie žmonės, kurie kasė duobę, nešė, dar giminės, kurie buvo iš toliau, o svetimi ir gyvenę ten pat gedulingų pietų neidavo. Pietums kepdavo veršiuko arba paršiuko kumpį, bandelių su varške, lašiniais. Iš padegusių duonos plutų padarydavo giros, nupirkdavo vieną-kitą pusbonkiuką(7)“. Nors daugelis pasakydavo, kad nesugrąžindavo pagrabo (sugražinti pagrabą – duoti gedulingus pietus) arba neduodavo pagrabinės tik labai šykštūs žmonės. Kas ėjo į laidotuves, tas turėtų eiti ir pietų (9, 10). Sugrąžinus pagrabą, duodavo šaltienos, mėsos, kotletų, balandėlių. Prieš tai sugiedodavo „Marija Marija“, paminėdavo mirusiojo vardą, kitų giminės mirusiųjų vardus (3).


Neišpildyti mirštančiojo prašymus – būtų didelė nuodėmė (7). Pasak Stefanijos Bagvilienės jei „sapnuose mirusysis dažniausiai prašo valgyti arba sakosi esąs sušalęs, tuomet reikia užsakyti mišias. Geriausiai užsakyti t i k r a s mišias – 50 Lt. Meldžiamasi ilgai, klojamas cialonas, „netikros“ mišios – sudėtinės, kuomet aukojama maža ir vienos šv. Mišios aukojamos už keletą žmonių įvairiomis intencijomis (3)“. Elzbieta Graisienė noriai pasakoja, kaip sapnuodavo brolį: „jis būdava suvargęs, pasikišęs žolių ir sako: „Elzbietėl, tu muni pakrapyk, aš esu nelaimingas“. Saka „šalt, užklok mani“. Sapnuoju, kad parein atsisagstęs, gal jau bus karste kostiums sudūlėjis. Saka: „Aš einu dirbt, o tu turėsi prie manęs sėdėt“, jau gal ir turėsiu eiti pas mirusiuosius (4)“.


Liūdesys susimaišydavo su baime ir nerimu, rūpesčiai su grauduliu ir visa tai tilpdavo į taip dažnai vaiguviškių sakomą žodį – žėlava (gedulas, gedėjimas). Apibendrinant sakoma, kad gedėdavo metus, bet detalizuojant, viskas buvo daug subtiliau. Sutuoktinio gedėdavo 3 arba 6 mėn., nors pasitaikydavo, kad vyras, likęs su keletu mažų vaikų, vesdavo jau po mėnesio. Mamos gedėdavo metus, tėvo – privalu pusę metų, brolių, seserų – 1 ar 3 mėnesius. Tai reiškė, kad tiek laiko negalima tuose namuose linksmintis ir šeimos nariams negalima eiti į pasilinksminimus. Gedulo ženklan moterys nešiojo juodas skareles, gedint tėvų – ir juodus rūbus, vyrai – juodas juosteles ant atlapo ar rankovės. Šie svarbiausi gedulo ženklai buvo nuimami per metines. „Moterys nusirišdavo juodas skareles, vyrai, kurie nešiojo gedulo juosteles, jas nusiplėšdavo ir įsidėdavo į kišenę (7) “. Pasakojama ir apie tokį žėlavos nuėmimą, tuomet kai: „nuima juodą skarelę ir uždeda naujai nupirktą šviesią. Jei mirus motinai lieka kelios dukterys, tai nuima kelioms, vyrai kartais nešiodavo ant atlapo kaspinus. Vaikai žėlavą nešiodavo tik tam kartui (t. y. trumpą laiką po laidotuvių) (5)“ . Vaiko visai negalima gedėti, nes jis nenuodėmingas ir melstis už jį nereikia, bet sakoma, kad vaikų gedėdavo iki keturnedėlio (paminėjimo, praėjus mėnesiui po mirties). Per šį paminėjimą tik savieji eidavo į bažnyčią ir į kapines, seniau – tik į bažnyčią, kapinėse per šį paminėjimą nesilankydavo. Būdavo, kad labai turtingesniems tikintiems, dažniausiai jų pačių prašymu, užsakydavo Grigorines mišias (Grigališkosios šv. Mišios, aukojamos 30 dienų, kiekvieną dieną po mirties, Žemaitijos regione – iki metinių). Elzbieta Graisienė pamena, kuomet 1964 m. mirė jos mama, buvo paprašyta senutė už produktus kalbėti rožančių visus metus. Seniau ir pastaraisiais metais dažnai užsakomos šv. Mišios kas mėnesį po mirties iki metinės. Retai bešvenčiamos ir devintinės (mirusiojo minėjimas, praėjus devynioms dienoms po mirties). Anksčiau šis minėjimas buvo populiaresnis. Dabar dažniau minimi 5, 10, 20 metų po mirties. Apeigos vyksta analogiškai metinėms. Tokie paminėjimai buvo švenčiami ir anksčiau .


Mirusiojo minėjimams stengdavosi sutvarkyti kapą, pagal išgales jį papuošdavo, nors šiaip kapų niekas taip netvarkydavo, kaip šiais laikais. Neužteko nei laiko, nei lėšų. Labiausiai stengdavosi kapus sutvarkyti Visų šventųjų dienai. Nuraudavo sužėlusią žolę, apšluodavo, papuošdavo šalčio nebijančiais žalumynais, putino, ožekšnio uogomis, apibarstydavo pakraščius smėliu. Turtingieji užsakydavo paminklus pas akmentašius. Vieni populiariausių – iš akmens iškaltas medžio kamienas su iš jo iškilusiu kryžiumi. Darydavo antkapius iš molio, suodžių ir smėlio mišinio. Šiuos komponentus gerai išminkydavo ir sukrėsdavo į padarytą antkapio formą kurioje buvo padarytos nedidelės ertmės gėlėms. Ne viename vaiguviškio albume galima rasti nuotraukų, darytų 5- ame, 6-ame dešimtmetyje, kuriose, nusifotografavusios merginos, prie joms patikusių paminklų. Tai rodo, kad kapinės Vaiguvoje, šių apylinkių žmonėms buvo labai artima ir neatsiejama vieta, į kurią vis dažniau sugrįžtama.


Eugenija Klimaitė iš Paprūdžių kaimo ir Pulcherija Žukauskaitė iš Dubėnų Vaiguvos kapinėse 1954 m.
Eugenija Klimaitė iš Paprūdžių kaimo ir Pulcherija Žukauskaitė iš Dubėnų Vaiguvos kapinėse 1954 m.


Ir dabar anūkai vaikšto senelių vaikščiotais takais tarp kapelių, taip jaukiai prisiglaudusiuose miestelio pakraštyje. Vaiguviškiai neparinko kapinėms vietos toliau nuo savo gyvenamos vietos, o gyveno kartu su savo artimaisiais, melsdamiesi, kad jų sielos greičiau rastų vietą amžinai ramybei.


Ne vienas Vaiguvos žmogus sako, kad per įsigalintį šurmulį, spindesį, gyvenimo greitį kartais nebelieka laiko maldai, susimąstymui, pagarbai. Viskas turi pabaigą. Kai būsime persisotinę netikrų dalykų, su dideliu pakylėjimu grįšime į tai, kas mūsų seneliams ir proseneliams buvo nerašyta taisyklė – tradicija, gauta iš savo protėvių. Gal būt nebemokėsime senųjų giesmių, nebebudėsime naktimis todėl, kad taip lengviau, bet su nuoširdžia pagarba įeisime į kapines suvokdami didžiulę ir nekintamą Mirties esmę.

Pasakojo:

1. Aleksandras Alūzas, gim., 1936 m. Paklibakių km. Šaukėnų sen., gyv. Vaiguvoje.

2. Morta Aluzienė (Armalytė), gim., 1939 m.Vaiguvoje, gyv. ten pat.

3. Stefanija Bagvilienė (Kievišaitė), gim. 1921 m. Vabalių km., gyv. Lepšių km., nuo 1977 m. gyv. Vaiguvoje.

4. Elzbieta Graisienė (Mikulskytė), gim. 1935 m. Pikelių km., gyv. ten pat.

5. Michalina Klimašauskienė (Lencevičiūtė), gim., 1924 m. Pagiriškių km., gyv. Šiliškių km., dabar Vaiguvoje.

6. Aivaras Norbutas, gim. 1968, Šiauliuose, nuo 1974 gyv. Vaiguvoje

7. Salomėja Savickienė (Mykolaitytė), gim. 1924 m. Cibikinės vnk., Pakievės , gyv. Vikraičiuose, nuo 1958 m. gyv. Vaiguvoje.

8. Vitalija Strakšienė (Slipkutė), gim. 1935 m. Vaiguvoje, gyv. ten pat.

9. Stefanija Šaltienė (Slipkutė), gim. 1928 m. Vaiguvoje, gyv. ten pat.

10. Kazimieras Šaltis, gim. 1925 m. Vaiguvoje, gyv. ten pat.

11. Antanina Trakšelienė (Gailiutė), gim. 1920 m. Kražiuose, nuo 1921 gyv. Vaiguvoje , kurį laiką gyv. Kaciuliuose.

Literatūros sąrašas

1 Aukso altorius arba šaltinis dangiškų skarbų. Tilžė, 1913, p. 910.

2 B a l y s J. Raštai. T. 5. Vilnius, 2004, p. 138.

3 Aukso altorius arba šaltinis dangiškų skarbų. Tilžė, 1913, p. 955.

4 Ten pat, p. 956.

5 LVIA, f.1524, ap. 1, b. 6; LVIA, f.1524, ap. 1, b. 8.

6 VBA. Kniga Metryczna Wayguwskiego Rzymsko – Katoliskiego Parafialniego Kosciola na Rok Panski 1828 – [1834].

7 LVIA, f.1524, ap. 1, b. 6; LVIA, f.1524, ap. 1, b. 8.

8 LVIA, f.1524, ap. 1, b. 8, p. 91.

9 VBA. Vaiguvos R. K. parapijos Mirimo metrikų knyga Nuo 1939 iki 1948 metų.

10 J u o d v a r n i s. Oi Vaiguva, tu Vaiguva! Diena, 1932, vasar. 28, p.3.

11 VBA. Kniga Metryczna Wayguwskiego Rzymsko – Katoliskiego Parafialniego Kosciola na Rok Panski 1828.

12 B a l y s J. Raštai. T. 5, Vilnius, 2004,p. 125.


Parengė Audronė Kiršinaitė