Mažeikių rajono koplyčios

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (566 balsai)

Mažeikių rajone iki šių dienų išlikusios kelios koplyčios, kuriose dar religinių švenčių metu organizuojamos pamaldos, ir kelios, kurios prarado savo tiesioginę paskirtį ir atsidūrė ant išnykimo ribos.

  • Geidžių koplyčia.

1773 m. rugsėjo 17 d. Tirkšlių miestelio ir Trinitorių vardo bažnyčios inventoriuje pirmą kartą paminėta Geidžių koplyčia. Vėliau, 1862 m. dvarininkas Važinskis pastatė naują erdvią medinę koplyčią, kuri priklausė Tirkšlių parapijai. Čia per Šv.Oną būdavo rengiami dideli atlaidai, į kuriuos suvažiuodavo keletą kunigų ir daug maldininkų. 1963 m. Geidžių koplyčia paversta buvusio „Jaunosios gvardijos“ kolūkio sandėliu. Dar ir dabar yra šventoriuje likę ventiliatorių pastatymo pamatai. Koplyčiai ir varpinei nuversti kryžiai. Meno vertybės ir liturginiai indai išvežti į Telšių muziejų Kolūkiui pastačius naujus šiuolaikiškus sandėlius, Geidžių koplyčia stovėjo nenaudojama. Atgimimo laikais 1988 m. kunigas Ignacas Žeberskis pradėjo domėtis, kaip galėtų atstatyti Geidžių koplyčią. Šį darbą tęsė kitas Tirkšlių parapjos klebonas A.Gauronskas. Dar kolūkio laikais buvo prašoma pirmininko Kazimiero Stankevičiaus pagalbos. Buvo pakeista keletas sienojų, skersbalkiai, lubos, stogas naujai apskardintas. Rąstus, lubų ir sienų dailylentes skyrė kolūkis, kitas medžiagas, stogo skardą parūpino klebonas. Prie statybos darbų dirbo statybininko Juliaus Končiaus brigada. Visais atsatymo ir užbaigimo darbais rūpinosi Tirkšlių parapijos klebonas Antanas Šimkus.1988 m. Tirkšlių kolūkis pradėjo koplyčią restauruoti. Užklojo stogą, pakeitė lubas, apkalė varpinę. Tiems darbams vadovavo kolūkio inžinierius statybai Antanas Mišutis. Po to darbai buvo vykdomi iš parapijos lėšų. Tuo rūpinosi Tirkšlių klebonas kunigas Antanas Šimkus. Naują altorių padirbo tautodailininkas Antanas Viskontas, kalybos darbus atliko Algis Stankus. Iš koplyčios išimti dailės paminklai yra saugomi Telšių muziejuje. 1992 m. gegužės 12 d. Geidžių koplyčia įtraukta į naujai išaiškintų vietinės reikšmės saugomų architektūrinių paminklų sąrašą. 1992 m. liepos 26 d. atrestauruota koplyčia per šv.Onos atlaidus pašventinta. Koplyčios pašventinimo ceremoniją atliko ir šv. mišias koncelebravo Telšių katedros kancleris prelatas monsinjoras Juozas Gedgaudas, pamokslą pasakė Telšių katedros dekanas kunigas J. Šiurys [1], [2].

  • Grūstės koplyčia.

Ji dar vadinama Šv. Marijos Magdalenos ir yra Grūstės kapinių centre. Pasak B. Kviklio, ši katalikų koplyčia kapinėse pastatyta 1806 m., bet 1791 m. Sedos parapijos vizitacijos knyga rodo, kad 1791 m. Grūstės koplyčia jau buvusi. Taip pat B. Kviklio duomenimis, 1880 m. koplyčia parapijiečių buvo atstatyta, nors koplyčios viduje esanti lentelėje su užrašu ,,S. R. 1883 1986 “ rodo, kad ji buvo restauruota 1883 m. Paskutinį kartą koplyčia remontuota 1986 m. – ją (taip pat Renavo ir Sedos bažnyčias) remontavo kunigas klebonas J. Šiurys. 1976 m. Grūstės kapinių koplyčia yra buvusi apvogta. Manoma, kad 1976 m. rudenį Mažeikių kraštotyrininkai pasisavino iš koplyčios septynis Kryžiaus kelių paveikslus. Likusius kitus septynis paslėpė tikintieji [3]. Kapinių koplyčioje pamaldos anksčiau vykdavusios pastoviai, dabar- tik per šventes. Tada ji turėjusi savo kleboną, o dabr ją aptarnauja Sedos bažnyčios klebonas. Liepos mėnesį Grūstės kapinių koplyčioje vyksta šv. Marijos Magdalenos atlaidai, tad kapinėse susirenka daug žmonių. Tą dieną iš visos Lietuvos artimiaji suvažiuoja pasimelsti už savo mirusiuosius, palaidotus šiose kapinėse.

Grūstės kapinių kopyčia yra medinė, halinė, 8 m auksčio, stačiakampio plano (9x16 m), apkalta vertikaliomis 6 cm pločio lentelėmis, stogas dvišlaitis, dengtas šiferiu (prieš remontą buvo dengtas skiedromis), su vienu nedideliu bokšteliu. Ant bokštelio – gražus geležinis kryžius su keliomis kryžmomis ir geometriniu motyvu. Virš apsidinės dalies ant stogo yra mažesnis geležinis kryželis. Dabar Grūstės koplyčia dažyta melsvai.

Pačioje koplyčioje senų daiktų išlikę labai mažai. Vertingiausi iš jų – klausykla, dešiniojo šoninio altoriaus kryžius ir koplyčios priekinėje dalyje, dešinėje pusėje esantis kryžius, taip pat paveikslas virš durų į zakristiją ir altorinis Šv. Marijos Magdalenos paveikslas. Po to, kai koplyčia buvo apvogta, dalis dailės kūrinių buvo perkelta į Sedos Bažnyčią. Dabar Sedos bažnyčioje saugoma 1802 m.Grūstės koplyčios vizitacijos knyga, iš kurios matyti, kad kapinių koplyčia buvusi gana turtinga [4].

  • Ketūnų koplyčia.

Ji stovėjo Ketūnų kaime, ant kalvelės, kaimo kapinaitėse. Ji buvo aptverta akmenine tvora. Dabar dar yra išlikę keletą kryžių, kurie apaugę medžiais. Buvo pastatyta apie 1800 m., sukalta dirbtinėm medinėm vinim, išgrįsta didelėmis plytomis. Koplyčia dabar nugriauta.

  • Lėlaičių koplyčia.

Yra Šerkšnėnų seniūnijoj, Lėlaičių kaime, kaimo kapinaitėse. Koplyčia pastatyta1880 m. Stirpeikos, 1933 perstatyta parapijiečių lėšomis ir kunigo Vl.Venckausko rūpesčiu[5]. Koplyčioje buvo stebuklingais laikomi vyro ir žmonos Stirpeikių palaikai. 1921 m. nuo žvakės užsidegė karstas, palaikai apdegė, bet iki pat 1975 m. dar gulėjo karstuose, 1984 m. jau buvo be kaukolių. Prie J. Stirpeikos karsto XX a. pradžioje traukė daugybė maldininkų, ypač moterų. Jos čia darydavo įžadus, atskiros palaikų dalys buvo apraišiotos kaspinais, skarelėmis. Šv. Jono dienos išvakarėse aplink karstą buvo statomos žvakės. „Davatkoms šv. Jonas daręs stebuklus, žmonės pasveikdavę.” Apdegusius palaikus jaunuoliai tampydavo, norėdami iš šokių grįžtančias merginas pagąsdinti [6].

  • Purplių koplyčia.

Yra Laižuvos seniūnijoje, Purplių kaimo kapinaitėse. Statyta 1883 m. kunigo Rimučio. Sunkiai apsirgęs kunigas davė Viešpačiui įžadus, kad jei pasveiksiąs, pastatysiąs ant vieno iš Purplių kapelių bažnyčią. Pagijęs ėmėsi įgyvendinti šiuos įžadus. Iš Latvijos miškų buvo suvilkti stori rąstai, iš kurių ir buvo ši bažnytėlė suręsta. Čia pat kunigas ir apsigyveno, bažnytėlėje pastoviai vyko šv. mišios. Tačiau neilgai po kunigo Rimučio mirties kito kunigo čia nebuvo atsiųsta, ir Purplių gyventojams sekmadienio mišių išklausyti vėl teko keliauti į Laižuvą. Bažnytėlė nebuvo apleista, keletą kartų metuose per didžiąsias religines šventes joje būdavo laikomos šv. mišios, durys visada buvo atviros, tad užeidavo ir pamaldus žmogus vienumoje su Dievu pabūti.

1928 m. pavasarininkai pastatė Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti cementinį kryžių – paminklą. Paskutinės šv. mišios čia atliktos 1960 m. per Velykas. Po to ši koplyčia kovingojo ateizmo laikais buvo pasmerkta sunykimui – išdaužyti langai, nusiaubtas vidus, neliko stogo, sudaužytas ir prie bažnytėlės buvęs nepriklausomybei paminėti kryžius. Prasidėjus Lietuvoje atgimimui, koplyčios griuvimas bent iš dalies buvo pristabdytas, tačiau tai mažai tepagelbėjo. Dar keletas metų, ir Purplių koplyčios vietoje bus tik sukiužusių rąstų krūva.

  • Renavo koplyčia .

Yra Renavo kapinėse, tiesiai prieš dabartinę šv. Izidoriaus bažnyčią. Ją 1826 m. pastatė Renai [7]. Prieš tai buvo medinė koplyčia.

Koplyčia yra taisiklingo kvadrato 8x8 m. dydžio. Jos aukštis iki stogo 8 m. Stogas keturšlaitis, apie 1,5 m. aukščio. Viršuje yra keturiais spinduliais puoštas metalinis kryžius, kryžmų galuose užsibaigiantis lelijomis. Koplyčios kampus ir sienas puošia ritmingai išdėstyti piliastrai ir rustai. Langai arkiniai, rėmai mediniai, 6 padalijimų. Koplyčia pilka. Ankščiau buvo balta. Grindys raudonų plytų, padengtos 2–3 cm išlyginamuoju betono sluoksniu. Lubos keturiaskliautės, tinkuotos. Koplyčia baltai išdažyta. Altorius mūrinis. Prie įėjimo durų yra 210x115 cm mediniu klojiniu uždengta anga. Pro ją patenkama į rūsį.

Šaltiniai

  1. Rudokienė Birutė. Į Geidžių bažnyčią sugrįžo nusavintos relikvijos. „Santarvė“, 2000 04 18, Nr.45
  2. Rudokienė Birutė. Geidžių tikintiesiems šios Velykos buvo dviguba šventė. „Santarvė“, 2000 04 29, Nr.50
  3. Kviklys B. Mūsų Lietuva. - Vilnius, 1980. - T.4. P.129).
  4. Seda. - Vilnius, 1997. P. 160-163. ISBN9986-571-20-0.
  5. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1958, 't.14, p.370
  6. Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. - V., 1998
  7. Kviklys B. Mūsų Lietuva. Vilnius, 1992, t. 4, p. 403