Mažeikių krašto literatūros kūrėjai (XIX a. – XX a. pr.)

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,4 / 5 (575 balsai)

Gimtojo krašto kultūra neatsiejama nuo literatūrinio gyvenimo tradicijų. Kalbėdami apie šiame regione gimusius ar gyvenusius XIX a. ir XX a. pradžios poetus ar rašytojus dažniausiai prisimename Židikuose paskutiniuosius 15 metų gyvenusią Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, Laižuvoje palaidotą Antaną Vienažindį, ten pat keletą metų klebonavusį Juozą Tumą-Vaižgantą, Lėlaičiuose gimusį Dionizą Pošką. Tačiau „literatūroje visada esti ir ne pirmo ryškumo žvaigždžių, ir labai kuklių darbininkų. Pastarieji purena kūrybos dirvą, padeda kurti bendrąją kultūros atmosferą. Jie būtini kaip oras, kaip fonas iškylančių Kolumbų nepaprastumui. O patys kartais lieka tik literatūros istorijos paraštėse“, – rašė literatūrologė Dalia Striogaitė, pristatydama visuomenei mažai težinomą iš Mažeikių krašto kilusį Antaną Skripkauską, rašytoją, mokytoją, Lietuvos aktyvistų fronto narį, išleidusį prieškario metais net 4 romanus. Tarp tokių pamirštų literatūros darbininkų būta dvarininkų, kunigų, knygnešių, mokytojų. Jie kovojo su lenkinimu, rusinimu, rūpinosi lietuviškos spaudos atgavimu, ragavo nelengvos knygnešių ir daraktorių duonos, žadino tautinio atgimimo viltis. XIX amžiaus viduryje gimę kūrėjai vertė knygas iš kitų kalbų ir rašė straipsnius, eilėraščius, prozos kūrinėlius, siekdami šviesti visuomenę, ugdyti jos politinę ir tautinę savimonę, populiarinti mokslines žinias bei padėti spręsti kasdieninius buities reikalus. Jau XIX amžiaus pradžioje poemą ir keletą smulkių poezijos kūrinėlių paskelbė Sedos dvaro savininkas, kovotojas dėl baudžiavos panaikinimo ir 1831 m. žemaičių sukilėlių vadas Vladimiras Gadonas, kurio svarbiausias leidinys – 1839 m. išleista knyga „Žemaičių kunigaikštystės statistika“. Eilėraščius, pasakėčias rašė 1826-1836 m. Židikuose, Tirkšliuose, Žemalėje kunigavęs Antanas Savickis, išvertęs iš lotynų kalbos ir religinės literatūros leidinių. Kunigų profesorių Vincento, Antano ir Tado Juzumų, kilusių iš Rubikų kaimo, parengtos knygos „Senas aukso altorius“ (1848), „Naujas žemaitiškas elementorius“ (1855) spaudos draudimo metais buvo perspausdinamos po keliasdešimt kartų ir platinamos visoje Lietuvoje. Daugelis XIX amžiaus šviesuolių buvo kunigai. Jie rūpinosi religinės ir šviečiamosios literatūros leidimu, vertimais ar patys rašė įvairius kūrinėlius. Tai Dagių kaime gimęs Ignas Kulvinskis, iš Daubarų kilęs Jokūbas Kurmavičius, Knabikų kaime gimęs ir Leckavoje palaidotas pirmosios lietuviškos knygelės apie blaivybę autorius Juozapas Simforijonas Mieleška. Kapėnuose gimė ir Sedoje vikaravo Otonas Praniauskas, per savo seserį Karoliną Praniauskaitę susipažinęs su Antanu Baranausku ir padėjęs jam įstoti į kunigų seminariją Varniuose. Kunigai dažnai kilnojami iš vienos parapijos į kitą, tad ir į Mažeikių kraštą buvo paskirta nemažai dvasininkų, kurie vertė į lietuvių kalbą religinę literatūrą, buvo aktyvūs vyskupo Motiejaus Valančiaus talkininkai. Tai Sedoje klebonavęs ir Grūstės kapinėse palaidotas Leonas Montvydas, Tirkšliuose gyvenę Antanas Janikavičius, Domininkas Žukas. Viekšniuose kunigavo Vincentas Jarulaitis, prisidėjęs prie knygų leidybos ir pats rašęs „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“, „Vienybėje“, „Šaltinyje“. Šiuose ir kituose leidiniuose bendradarbiavo 1901-1921 m. Sedoje klebonavęs Kazimieras Genys, 1913-1916 m. Pievėnuose dirbęs kunigas Julijus Narkevičius. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu daugelis kunigų buvo draudžiamosios spaudos platintojai, knygnešiai, patys rašę įvairius straipsnelius ar padėję redaguoti to meto leidinius. Tai Viekšniuose gimęs Julijonas Ipolitas Kasperavičius, Židikuose klebonavę Jonas Krizostomas Vizbaras, Kazimieras Domarkas, Tirkšliuose gyvenęs ir miręs Aloyzas Šliūpavičius. XX amžiaus pradžioje Tirkšlių mokyklos kapelionu buvo žymus visuomenės veikėjas ir religinių raštų rengėjas Povilas Dogelis. Mažeikiuose, Viekšniuose kunigavo Pranciškus Vasiliauskas, bendradarbiavęs Lietuvos ir JAV laikraščiuose, išleidęs keletą religinio, didaktinio turinio knygelių ir atsiminimų („Susipraskim“, 1907; „Kaip Elziutė praleido šv. Jono dieną“, 1907; „Jauno kunigo sielvartai“, 1931 ir kt.). Jo raštai įdomūs ne tik prisiminimais, bet ir gausia etnografine medžiaga. 1912 m. į Mažeikius filialistu buvo paskirtas lietuviško žodžio puoselėtojas Pranciškus Turauskas, išleidęs keletą knygelių, bendradarbiavęs „Šaltinyje“, „Tėvynės sarge“, „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“ ir kituose to meto periodiniuose leidiniuose. Sedoje kunigavo lietuviškų raštų leidėjas, spaudos darbuotojas Matas Miežinis, 1909 m. parašęs knygą „Apie meilę ir branginimą savo prigimtos tėvų kalbos“, o vėliau rūpinęsis savo dėdės kunigo Mykolo Miežinio raštų leidimu. Stumbrų kaime gimęs Antanas Skinderis, jaunystėje platinęs lietuvišką spaudą, vėliau buvo aktyvus to meto laikraščių bendradarbis, spausdinęs straipsnius įvairiomis temomis, išvertęs religinių knygelių ir išleidęs brošiūrų apie sveikatą. Purvėnuose gimęs prozininkas, vertėjas, kunigas Jonas Balvočius-Gerutis, rašyti pradėjo būdamas 56 m., kad įrodytų, jog ir lietuviai turi savo literatūrą. Jis skatino parapijiečius vaikus mokyti lietuviško rašto, rūpinosi spaudos atgavimu, pats išleido 3 apsakymų knygas („Jonukas Karklynas eina Lietuvos pažintų“, 1903, 1904; „Kunigo giminė“, 1906; „Susiskaldėliai“, 1908), išvertė keletą mokslo populiarinimo, religinių leidinių. Jo parengtos maldaknygės „Aušros Žvaigždė“ 1904-1913 m. išėjo net 4 laidos. Lietuviško žodžio puoselėtojai, bendradarbiavę spaudos draudimo laikotarpio leidiniuose, buvo ir kiti knygnešiai. Pluogų vienkiemyje, netoli Viekšnių, gyveno Beržanskių šeima. Barboros Šiuipaitės-Beržanskienės namuose buvo draudžiamų lietuviškų knygų sandėlis. Broliai Jonas Gediminas ir Liudvikas Beržanskiai jaunystėje matė, kaip motina priiminėdavo ir slėpdavo lietuvišką spaudą, kaip ją išskirstydavo ir perduodavo knygnešiams. Vėliau studijuodami abu leido hektografuotą laikraštėlį „Žinių nešėjas“, daug prisidėjo prie „Varpo“ ir „Ūkininko“ įkūrimo, bendradarbiavo kituose lietuviškuose leidiniuose. Knygų rengėjai, spaudos bendradarbiai buvo ir Gabrielius bei Antanas Beržanskiai. Rašė straipsnelius ir spausdino grožinės literatūros kūrinėlius knygnešiai Stanislovas Reivytis iš Gaurylių kaimo, Stasys Petrulis, dirbęs Viekšnių geležinkelio stoties viršininku, lietuviškus kalendorius rengė Viekšniuose ir Mažeikiuose gyvenęs advokatas Juozas Liaugminas, o lietuvių-vokiečių-rusų kalbų žodyną jam rengti padėjo kitas mažeikiškis knygnešys Domas Šidlauskas, vėliau dirbęs „Lietuvos ūkininko“, „Lietuvos žinių“ redakcijose, redagavęs „Patarėją“, „Rygos garsą“, spausdinęs eilėraščius, kūręs naują religiją „Visuomybę“ ir išleidęs keletą šios tematikos knygelių. Įdomu, kad kai kurios rajono vietovės tarytum traukte traukė iškilias asmenybes. Viena jų – Laižuva. Jau 1781 m. ką tik įšventintas į kunigus Laižuvos klebonu buvo paskirtas Juozapas Arnulfas Giedraitis, vertėjas, lietuvių literatūros rėmėjas ir skatintojas, vėliau tapęs Žemaičių vyskupu. Jis jaunystėje kūrė eilėraščius, rūpinosi švietimu ir lietuvių raštijos reikalais, parašė studiją „Lietuvių tautos, kalbos ir literatūros aprašymas“, „Traktatą apie žemaičių kalbą“. Šiame Žemaitijos kampelyje 16 metų klebonavo ir amžino poilsio vietą rado lietuvių dainius Antanas Vienažindys, čia pastatęs naują mūrinę bažnyčią, kūręs dainas, kurias iki šiol dainuoja laižuviškiai. Po jo (1898-1902) Laižuvoje vikaravo poetas Mikalojus Šeižys-Dagilėlis, kurio pirmasis eilėraštis buvo „Ant Vienužio kapo“, išspausdintas „Tėvynės sarge“ 1899 m. Vėliau jis išleido dar du eilėraščių rinkinius („Dainos ir sakmės“, 1902; „Dainos dainelės“, 1909). Nuo 1906 m. klebonu buvo paskirtas Vitalis Dembskis, knygnešys, buvęs M. Valančiaus knygų platintojas spaudos draudimo laikotarpiu. 1911 m. į šią parapiją ištremiamas rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, kuriam ketverių metų Laižuvos laikotarpis svarbus tuo, kad čia gyvendamas jis parengė spaudai ciklą „Aukštaičių vaizdelių“, išleido knygą apie kelionę į Ameriką „Ten gera, kur mūsų nėra“, rinko medžiagą A. Vienažindžio biografijai. O laižuviškiams Vaižgantas paliko unikalių žinių apie jų miestelį ir gyventojus XX amžiaus pradžioje, išspausdintų to meto spaudoje. Gyvenimas mūsų krašte ne vienai gerai žinomai asmenybei buvo svarbus laikotarpis, nepriklausomai nuo to, ar čia praleistas dešimtmetis ar tik keletas mėnesių. Marijai Pečkauskaitei- Šatrijos Raganai paskutinieji gyvenimo metai Židikuose buvo reikšmingi tuo, kad čia gimė žymiausi jos kūriniai: „Pančiai“, „Irkos tragedija“, „Sename dvare“, pedagoginės publicistikos knygos, vertimai. Čia gyvendama ji rengė spaudai savo „Raštus“, daug laiko ir jėgų skyrė labdarai, švietimui, kultūrinei veiklai. Antanas Baranauskas Sedoje išgyveno tik pusantro mėnesio, tačiau čia įvyko lūžis, pakeitęs visą jo pasaulėžiūrą ir gyvenimą. Pažintis su poete Karolina Praniauskaite pažadino poetinį talentą ir patriotinį mentalitetą, be kurio nebūtų ir garsiojo „Anykščių šilelio“. Renavo dvare trejetą metų gyveno ir vaikus mokė pirmųjų lietuviškų kalendorių rengėjas, vertėjas, poetas, publicistas Laurynas Ivinskis, turėjęs neabejotiną mokslininko pašaukimą ir Renave išgarsėjęs dar ir kaip gamtos mokslų specialistas, lietuviškų botanikos terminų kūrėjas, leksikografas, tautosakos rinkėjas, sugebėjęs suderinti ir mokslinę, ir pedagoginę veiklą. XX amžiaus pradžioje tarp spausdinto žodžio skelbėjų buvo ir keletas mokytojų. Tai Knabikų kaime gimęs, brolių Biržiškų bendramokslis Klemensas Skabeika, kurio parengti elementoriai „Kas skaito rašo – duonos neprašo“, „Mano akiniai“, „Pirmieji žingsniai“ nuo 1909 iki 1920 m. buvo perspausdinami po keletą kartų. Sedos vidurinėje mokykloje dirbo Petras Sūdžius, 1934 m. išleidęs apybraižą apie Simoną Daukantą „Vargo pelė“, rūpinęsis paminklo S. Daukantui statyba Papilėje, jo knygos „Būdas žemaičių“ spausdinimu, bendradarbiavęs „Sargyboje“, „Lietuvos mokykloje“, „Naujojoje Romuvoje“. Prasidėjus karui, 1941 m. sušaudytas pasitraukiančių rusų kareivių. Mažeikiuose palaidotas pedagogas, teisininkas, spaudos darbuotojas, mokyklos istorijos ir teisės darbų autorius Vilhelmas Žanas Burkevičius. Negalime nepaminėti mūsų krašto profesorių: lietuvių literatūros ir kultūros istoriko, lietuvių tautosakos tyrinėtojo Mykolo Biržiškos ir jo brolio bibliografo, publicisto, literatūros kritiko, jaunystėje Smūtkelio slapyvardžiu rašiusio eilėraščius ir prozos vaizdelius, Vaclovo Biržiškos, 1923-1927 m. Mažeikių gimnazijos direktoriumi dirbusio antikinės literatūros vertėjo ir tyrinėtojo Merkelio Račkausko. Galbūt ne vieną ryškią pėdą Lietuvos kultūros take būtų įmynę ir tie literatūros kūrėjai, kuriems įvairios sąlygos ar aplinkybės sutrukdė ryškiau pasireikšti jų talentams. Kai kurie iš jų mirė, teturėdami apie 30 metų. Publicistas, literatas Liudvikas Beržanskis mirė 24 m., prozininkas Juozas Gurauskis – 27 m. Poetas Klemensas Baltutis, pasirašinėjęs „Dulkės iš Vėjų skersgatvio“ slapyvardžiu, mirė 34 m., išleidęs du eilėraščių rinkinius („Po tėviškės klonius“, 1929; „Upokšniai šnera“, 1935), poemą „Devyni raiteliai“ (1933), dvi eilėraščių knygeles vaikams „Paukšteliai čiulba“ ir „Seni, seni, ką darai?“ (abi 1937 m.), tačiau dalis rankraščiuose paliktų jo kūrinių iki šiol nespausdinta. Iš to paties Viekšnių krašto kilęs poetas Leonas Skabeika išgyveno 32 m. ir spėjo išleisti vienintelį eilėraščių rinkinį „Po juodo angelo sparnais“ (1928), kuriam lietuvių literatūros istorijoje priklauso išskirtinė vieta. Visus šiuos kūrėjus pakirto tais laikais nepagydoma džiova. 37 metų Antanas Skripkauskas, kilęs iš Ritinės kaimo, 1941 metais buvo sušaudytas kartu su kitais Birželio sukilimo organizatoriais, taip ir nesuspėjęs išleisti penktojo romano, galbūt brandžiausio savo kūrinio. „Kartais su grauduliu pagalvoji: kokia galėjo būti turtinga mūsų literatūra, jei vidutinis lietuvio rašytojo amžius nebūtų buvęs toks tragiškai trumpas“, – Leono Skabeikos eilėraščių knygos „Vidurnakčių aikštėse“ (1964) įžangoje rašė literatūros kritikas Vytautas Kubilius. Tačiau net ir anksti nutrūkę kūrybiniai gyvenimai liudija apie to meto kultūrinę ir literatūrinę aplinką mūsų krašte. Visi kūrėjai, tiek garsūs, tiek ir mažiau žinomi, savo didesnį ar mažesnį talentą skyrę raštui, poetiniam žodžiui, knygai ir šviesai, verti pagarbos ir atminimo. Nejučiomis prisimeni poeto Dionizo Poškos, kurio tiksli gimimo data (1764-10-09) ir gimtinės vieta – Lėlaičiai mažeikiškio istoriko Povilo Šverebo dėka paaiškėjo dar visai neseniai, žodžius, kurie tebėra aktualūs ir šiomis dienomis: „Kai širdies nebetraukia pasaulio tuštybės, – Vien tik knygos ir rašymas duoda linksmybės.“


Šaltiniai:

1. Biržiška V. Aleksandrynas: senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos / Vaclovas Biržiška; Lituanistikos inst. – Chicago: Kultūros fondas, 1960-1965. – 3 t. 2. Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai. 1864-1904: [žinynas]. – Vilnius: Diemedis, 2004. – 670 p. 3. Lietuvių enciklopedija / [red. Vaclovas Biržiška]. – Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1953-1985. – 37 t. 4. Lietuvių dvasininkai kūrėjai: kūriniai, gyvenimai. – Vilnius: POLI, 2000. – 726 p. 5. Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. – 563 p. 6. Lietuvos knygos veikėjai [Elektroninis išteklius]: biografijų žodynas. – Vilnius: Matematikos ir informatikos institutas: Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas, 2004. 7. Lietuvos TSR bibliografija. T. 1: 1547-1861. – Vilnius: Mintis, 1969. – 728 p. 8. Lietuvos TSR bibliografija. T. 2: 1862-1904. Kn. 1.– Vilnius: Mintis, 1985. – 955 p. 9. Misius K. Draudžiama lietuvių spauda Mažeikiuose ir jų apylinkėse // Mažeikiai. Praeitis, dabartis ir perspektyvos: [Konferencijos medžiaga]. – Mažeikių kultūros rėmimo fondas, 1997.– P. 26-28. 10. Petkevičiūtė D. Laurynas Ivinskis Renave // Žemaičių praeitis. D. 9. Renavas. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001. – P. 159-167. 11. Striogaitė D. Ne vien Kolumbai // Šiaurės Lietuva. – Šiauliai: Titnagas, 1994. – P. 29-30. 12. Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 652 p. 13. Zinkevičius Z. Lietuvių kalba XVIII-XIX a. – Vilnius: Mokslas, 1990. – 331 p. 14. Žemaičių praeitis. D. 5. Seda. – Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 1997. – P. 23-28, 161-163, 178-179. 15. Žemaitija: Įvykiai, žmonės, likimai. – Klaipėda, 1992. – 111 p. 16. Žemaitijos krašto literatūros kūrėjai (XIX a.-XX a. pr.). Mažeikių rajonas [Kraštotyros darbas] / Red. Dangira Undžienė. – Mažeikių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2006. –185 p. Straipsniai periodiniuose leidiniuose: „Žemaičių žemė“, „Gimtinė“, „Literatūra ir menas“, „Santarvė“, „Būdas žemaičių“ ir kt., Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kraštotyros fondas. Internete: http://www.lle.lt; http://www.mke.lt; http://www.spaudos.lt/; http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Zem_rasytojai_Mazeikiai.htm