MEŠKALAUKIO KAIMO ŠVIESUOLĖ RAŠYTOJA BRONISLAVA ČERNIAUSKIENĖ

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,5 / 5 (4 balsai)
Meškalaukietę Bronislavą Černiauskienę kaimo bendruomenės žmonės žino kaip energingą, malonią, visada su šypsena veide kaimo rašytoją, poetę, publicistę, Meškalaukio „Bočių“ skyriaus vadovę. Jos nuoširdumas, mokėjimas bendrauti, supratingumas suburia ir patraukia nuoširdžiam bendravimui ir geriems darbams meškalaukiečių labui. Bronytė – taip kaimo žmonės kreipiasi į ją, nes jos malonumas – paperka. Visur jos pilna: renginiuose ji ne tik stebėtoja, ji ir organizatorė, ir dainininkė „Bočių“ ansamblyje, ir renginio vedančioji, ir „rudens bobutė“, ir poetė, kurios posmus išgirstame dažname susiėjime, randanti gerą žodį ir jaunam, ir senam. Pamėgo Bronytė keliones, aplankė daugelį Lietuvos įžymių vietų, lankėsi Italijoje, Vatikane, Prancūzijoje, Latvijoje.
Ją nuo vaikystės lydėjo kūrybinės mintys, bet rašytoja ji tapo tik peržengusi 60 metų slenkstį. Per septynerius metus nuo 2001 metų, kai išėjo jos pirmoji knyga „Meškų laukas“, ji parašė ir išleido penkias knygas, tad ją galima vadinti antrąja Žemaite. Moteris neslepia patyrusi nemažai skaudžių likimo smūgių, bet dabar, gyvenimo saulėlydyje, sakė patirianti pačias laimingiausias akimirkas.
Beveik visas B.Černiauskienės gyvenimas vilnijo Joniškėlio apylinkių seniūnijoje. Gimė 1937.07.28 netoli Švobiškio gyvenvietės esančiame Stipinų kaime, Joniškėlio valsčiuje, Biržų apskrityje. Žemdirbių Jasnauskų šeimoje buvo ketvirtas vaikas.
„Trys berželiai ir ąžuolas iš mano tėviškės dabar belikę. Užtat nuo Skalių kalno mano vaikystės takai – kaip ant delno. Vaikystė buvo šviesi, šiluma ir meile apsupta“, – dabar prisimena B.Černiauskienė, užauginusi šešis vaikus ir besidžiaugianti 14 anūkų šypsenomis.
Tarp vyresnių dviejų brolių ir sesers užaugusi Bronytė septyniolikos metų neteko mylimos mamos, o vos aštuoniolikos sulaukusi liko ir be tėvelio. Bronislava prisimena, jog be galo darbštūs tėvai triūsė devynių hektarų ūkyje. Mamytė buvo bemokslė, bet labai gražiai ausdavo. Bronytė šio amato nespėjo išmokti, nes mama, būdama vos 48-erių, susirgo, o po ketverių metų pasimirė.
B.Černiauskienė prasitarė irgi didelių mokslų neragavusi. Vos tik baigė Švobiškio pradinę mokyklą, ją užgriuvo rūpesčių lavina. Reikėjo namus prižiūrėti, sergančius tėvus slaugyti. Dirbant kolūkyje, jo vadovai netruko pastebėti moters kūrybinius gabumus ir Bronytei patikėjo rūpintis sienlaikraščio leidyba.
Tuo metu kompiuterių nebuvo. Viską ranka ant lapo tekdavo rašyti, sekretorė tik mašinėle perrašydavo. Tuomet korespondentai irgi nuolat zujo kolūkių fermose, laukuose ir renginiuose. Šiems patiko jaunosios poetės kūriniai. Jų paskatinta Bronytė ėmė siųsti savo eilėraščius į tuometinį rajono laikraštį „Stalino vėliava“.
Mirus tėveliams, jauna mergina apsigyveno Šiauliuose, brolio šeimoje. Čia lankė vakarinę mokyklą, dalyvavo literatų būrelio veikloje, tapo net būrelio pirmininko pavaduotoja. Bet mieste Bronytė ilgai neužsibuvo. Grįžo į tėviškę, septynmetę mokyklą baigė Joniškėlyje. Vėliau bibliotekininkystės mokėsi Vilniuje. Tuo metu sukūrė šeimą, gimė vaikai, tad pradėtus mokslus teko mesti.
Dirbdama Kriklinių bibliotekoje, susipažino su būsimu vyru Petru. Šis miestietis buvo, kažką statė Krikliniuose. Taip susiklostė gyvenimas, kad apsigyveno jųdviejų šeima Meškalaukyje. Skaudžiausia, kad Bronislavai knygų kupiną pasaulį teko iškeisti į mėšlu „kvepiantį“ triūsą. Matyt, iš tėvų paveldėjusi darbštumą jauna moteris nesibodėjo jokio darbo. Trečią nakties pakirdusi iš miego, bėgdavo į kiaulių fermą. Grįžusi išleisdavo į mokyklą vyresniąją dukrą ir, vos apsisukusi po savo namų ūkį, vėl skubėdavo darban.
„Dirbau nei naktų, nei dienų neskaičiuodama. Juk reikėjo vaikais pasirūpinti… Buvo gražių šeimyninio gyvenimo akimirkų, bet netrūko ir ašarų, nusivylimo , – nenoriai skaudžius gyvenimo epizodus prisimena ponia Bronislava.
Vaikai jau užaugę, savo lizdelius susisukę gyvena. Trys sūnūs įsikūrė tame pačiame Meškalaukyje, o Laimonas su žmona Irma ir dviem anūkėliais liko gyventi po mamos stogu. Įsteigęs savo įmonę, pluša miškininkystės srityje. Mama juokiasi, kad savo kaimiškos gryčios nebeatpažįsta, sūnus namą restauravo, vidų įrengė, aplinką po gabalėlį vis gražina, puošia. Sūnus Audriaus, bendruomenės pirmininkės pavaduotojas, gyvena netoli labai gražioje, išpuoselėtoje sodyboje, paties nagingomis rankomis išpuoštas namas ir aplinka. Jo duktė Živilė Černiauskaitė – garsi manekenė, konkurse Kinijoje „Mis Turizmas 2010“ tarp 80 dalyvių laimėjus geriausiai savo šalį atstovavusios dalyvės titulą, įvertinta už kultūringumą, už šiltą ir malonų bendravimą. Močiutei gera kalbėti apie gerą ir garsią savo anūkę.
Pati visą gyvenimą sunkų darbą dirbusi, polinkį darbui įskiepijo ir vaikams. O pati save ir savo laiką paskyrė kūrybai, „Bočių“ veiklai, kelionėms, renginių ir kitų širdžiai mielų susibūrimų, susiėjimų lankymui ir poilsiui. Bronislavą gali pamatyti kone kiekviename literatūriniame renginyje ar bendruomenės susibūrime, įvairiausiuose rajono renginiuose, nes viskas jai įdomų, visur nori suspėti.
Jaunystėje ji labai mėgdavo skaityti. Kaip dabar prisimena, išėjusi gyvulių į tvartą pašerti, ilgokai užtrukdavo, nes slapčiomis skaitydavo. Viena knyga, žiūrėk, po šienu paslėpta, kita – daržinės kampe. O tėvukai stebėdavosi, ką Bronytė veikia taip ilgai išėjusi pas gyvulius.
Dabar jai nebereikia slėpti savo pomėgių. Gali rašyti prabudusi naktį, nes žino, kad rytą nereikės skubėti į darbą. O prie lovos ant staliuko visada jos rankų laukia sąsiuvinis ir rašiklis. Kartais jai tenka trumpam maisto gaminimą sustabdyti, jei paklydėlė mintis plūsteli į galvą ir prašosi užrašoma.
B.Černiauskienė per dešimtį metų parašė ir išleido šešias knygas: tris publicistines ir dvi eilėraščių bei vieną apsakymų rinkinį. Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ nare ji tapo nuo pat pirmųjų klubo įsikūrimo dienų. Bronislava labai aktyviai dalyvauja ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos veikloje, vyksta į dažnus Lietuvoje organizuojamus jų renginius. 2006 m. Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga Bronislavai Černiauskienei, kaip išauginusiai šešis vaikus ir išleidusiai tuo metu keturias knygas, suteikė Motinos kūrėjos vardą, o dar po metų, 2007 m. poetei, prozininkei ir publicistei B.Černiauskienei už aktyvią kultūrinę ir literatūrinę veiklą 70-mečio proga buvo suteiktas Lietuvos kultūros šviesuolės vardas, įteikta tautinė vardinė juosta ir diplomas.
Bronislava prisimena, jog dėl darbų ir rūpesčio vaikais kasdienybėje nedaug laiko likdavo kūrybinių minčių perkėlimui į popieriaus lapus. Bet ji, net fermoje dirbdama, ištaikydavo laisvą minutėlę ir vis brūkšteldavo eilutę kitą į savo užrašų knygutę.
Eilės, kaip tyčia, liete liejosi būtent tada, kai užplūsdavo nerimas ir niūrios mintys. Bent vienas laikraštyje pasirodęs eilėraštis ją ilgam tarsi pakeldavo, priversdavo nepasiduoti sunkumams ir neišsižadėti svajonės, kada nors į sąsiuvinio lapus suguldytas mintis ir eiles perkelti į spaustuvės dažais kvepiančią knygą.
Moteris savo svajones ėmė realizuoti užauginusi vaikus ir į Amžiną poilsį išlydėjusi savo Petrą. Bronislava prisimena, kad tikrai nelengva buvo žengti pirmuosius tikros rašytojos žingsnelius. Medžiagą pirmajai savo publicistinei knygai „Meškų laukas“ apie Meškalaukio kaimo istoriją ji rinko iš vietos gyventojų.
Iš pradžių žmonės sunkiai atverdavo savo atminties lobynus, bet, prie kavos puodelio besėdint, Bronislava po žodelį, po sakinuką ištraukdavo iš savo pašnekovų ištisus pasakojimus. Daugelis meškalaukiečių ją palaikė, drąsino, bet buvo ir paslapčia, už akių besišnabždančių, esą „ką ji čia kvailioja, nieko iš to nebus“.
Bet jokios pesimistinės nuogirdos nenuslopino jos užmojų. Ji buvo užsispyrusi, ėjo iš vieno kiemo į kitą, mintyse jau regėdama knygoje sudėliotą visą kaimo istoriją.
„Net pati nežinau, kaip ir kodėl, bet vos pabandžius, mane toks azartas pagavo, kad trūks plyš turėjau tą knygą parašyti. Pinigų leidybai neturėjau. Ėjau per kaimą ir pardavinėjau dar nesamą knygą. Kas 5, o kas 20 litų avansu davė. Jei nebūtų žmonės padėję, net karvę būčiau pardavusi“, – pirmosios knygos leidybos vargus prisimena šešių knygų autorė. Knygų „krikštamotė“, redaktorė – „Užuovėjos“ klubo vadovė, Pasvalio P. Vileišio gimnazijos literatūros mokytoja Regina Grubinskienė.
2001 metais pasirodžius taip „sunkiai gimdytai knygai“, po metų pasaulį išvydo antroji B.Černiauskienės knyga – eilėraščių rinkinys „Vaikštau žeme“. Dar po dvejų metų, Pasvalio savivaldybei finansavus leidybos išlaidas, pasirodė publicistinė knyga „Audžiau abrūsėlį“, skirta Joniškėlio etnografinio ansamblio „Abrūsėlis“ 40-mečio jubiliejui paminėti. 2005 metais savo lėšomis Bronislava išleido apsakymų rinkinį „Vienkiemio mergaitė“, o praėjus dar šešeriems metams, 2011 metais rašytoja į skaitytojų rankas atidavė brandžių eilėraščių rinkinį „Tu man davei sparnus“. Visas šias knygas savo skaitytojam pristatė Meškalaukio kaimo biblioteka, Pasvalio VB, Pasvalio krašto muziejus, Pasvalio „Bočių bendrija, kitos rajono bibliotekos.
B.Černiauskienė ne kartą savo knygų pristatymuose tiek Meškalaukyje, tiek kitur yra sakiusi, jog jai lengviau rašyti nei kalbėti. Ji prisipažįsta, jog vargo rašant knygas būna. Ne kartą norėjo rankraščių krūvas į krosnį sumesti, vis jai atrodė, kad kažko trūksta. Bet, giliau kvėptelėjusi, Bronislava ir vėl iš naujo dėliojo žodį prie žodžio.
Pasvalio krašto rašytoja savo knygų krikštamote vadina Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ vadovę Reginą Grubinskienę, kuri redaguoja Bronislavos knygas. Jos publicistinius leidinius redaktorė įvardija kaip realistinio stiliaus. „Tokios knygos vertingos tuo, kad jose įamžinti ne išgalvoti personažai, o tikri žmonės ir jų gyvenimai su nuosmukiais ir pakilimais“, – Meškalaukio bibliotekos organizuotame jos knygos „Švobiškis“ pristatyme Meškalaukyje sakė R.Grubinskienė.
„Regina yra ramstis, į kurį pasiremdama lyg į tvirtą medį rašau savo knygas. „Švobiškis“ – tai lyg sugrįžimas į savo tėviškę ne tuščiomis. O maloniausia man, kaip ir kiekvienam rašančiajam, būna tada, kai knygos yra skaitomos ir kai juose parašyti žodžiai paliečia skaitytojų širdis“, – tarsteli Bronislava. Šeštoji, eilėraščių knyga „Tu man davei sparnus“ palydėta pas skaitytojus su didelėmis iškilmėmis, kurias organizavo biblioteka ir kultūros centro skyrius, talkinant įvairių įstaigų ir profesijų atstovams. Apie tai rašė Pasvalio rajono laikraštis: Asta Bitinaitė „Gyvenimo realybė nepakirto kūrybos sparnų‘.- Darbas.- 2011.- balandžio 5.- Nr.38. Rodė LTV Laida „Langs“ 11.04.16 d. 7 val. Svetainėje www.joniskelis.lt Genės Rakauskienės straipsnis „Knygos „Tu man davei sparnus“ pristatymas visuomenei“.- 2011.04.11 d. ir www.psvb.lt ir www.vipt.lt svetainėse.
B.Černiauskienė prasitarė, jog rašant knygą „Švobiškis“ ją labai išsekino trumparegystė. Moteris vienu metu jau taip silpnai matė, kad bijodavo viena per gatvę eiti. Dabar sako, kad jei ne pasvalietė akių gydytoja, rajono tarybos narė, docentė Genovaitė Jusaitienė, knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos. Po Vilniuje atliktos abiejų akių operacijos ponia Bronislava dabar ir be akinių puikiai mato. „Parašiau po knygą kiekvienam savo vaikui, ir gal užteks“, – juokiasi B.Černiauskienė, prognozuodama, jog kita rašytoja jų giminėje gali būti jos sesers anūkė.
Meškalaukio kaimo bendruomenės veikloje aktyviai dalyvaujančiai garbaus amžiaus sulaukusiai, bet visada energingai Bronislavai Černiauskienei 2008.06.07. Žilpamūšyje vykusiame rajono bendruomenių sąskrydyje buvo suteiktas Meškalaukio kaimo šviesuolės vardas ir juosta „Kaimo šviesuolis“, čia apie jos veiklą bibliotekininkė Genė Rakauskienė organizavo parodą „Vaikštanti žeme“. Bibliotekoje yra surinktas jos gyvenimo ir veiklos nuotraukų albumas „Bronislavos Černiauskienės gyvenimo akimirkos“, taip pat kruopščiai surinktos visos knygos, kuriose pasirodė jos kūryba. Bronislavos rašyti straipsniai ir straipsniai apie ją, publikuoti spaudoje, sudėti į aplanką „Rašytoja Bronislava Černiauskienė spaudoje“.
Garbaus amžiaus sulaukusi literatė dar suranda laiko ir savanoriauti Meškalaukio kaimo bibliotekoje, padėdama organizuoti renginius, ieškodama rėmėjų, fotografuodama, atnešdama padarytas renginių nuotraukas, aprašydama juos spaudai, patardama bibliotekininkei bibliotekos veikloje. Smagus bendradarbiavimas ir bendravimas su daug patyrusia, bet nepraradusia gyvenimo džiaugsmo literate. Sėkmės Jai kūryboje!

Naudota literatūra:

Bronislava Černiauskienė. Meškų laukas. - Nevėžio spaustuvė. - 2001.

Laima Plaipienė. Likimo smūgius įveikusi moteris laimę rado kūryboje. - Pasvalio balsas. - 2008. - Balandžio 24 d.