Lietuvos tūkstantmečiui. Senieji rajono dvarai ir jų valdytojai (1)

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (12 balsai)

Kęstutis Griškevičius


Pirmieji dvarai Egipte, Persijoje, Romos ir Bizantijos imperijose kūrėsi gerokai anksčiau, negu Lietuvos vardas buvo paminėtas istoriniuose dokumentuose. Lietuvoje jie pradėjo atsirasti XIV amžiaus pabaigoje XV-ojo pradžioje ir buvo svarbiausia feodalinio ūkininkavimo forma, kultūrinio gyvenimo centrai. Dvarai ėmė formuotis įvedus krikščionybę ir didžiajam kunigaikščiui pradėjus atidavinėti valstiečius veldamus bajorams bei stiprinant juos kaip karo jėgą. Didžiojo kunigaikščio kiemų vietininkai tapo dvarų laikytojais, o tokioms feodalų sodyboms iki XVI amžiaus visiškai prigijo dvaro terminas. 1557 metų Valakų reformose nuostatose nurodyta dvarus steigti visuose valsčiuose.


Bažnytiniai ir vienuolynų dvarai pradėjo kurtis anksčiau už kitus, po 1387 metų Lietuvos krikšto, nes Vidurio ir Vakarų Europos pavyzdžiu buvo sparčiai kuriama žemėvalda. Vėliau bažnytiniai dvarai nesiskyrė nuo pasaulietinių, juose dirbo bažnytiniai valstiečiai. Po 1830-1831 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia atėmė visus bažnyčių ir vienuolynų dvarus. Nepriklausomoje Lietuvoje iš dalies buvo grąžinta dvarų nuosavybė, tačiau 1940 metais sovietinės okupacijos metu ta nuosavybė buvo nacionalizuota. Dvarai buvo siaubiami karo, sovietmečio laikotarpiu, juose sukauptos kultūros ir meno vertybės buvo išvežtos, išgrobstytos, pastatai nusiaubti.


Pagal esamus istorinius duomenis sąlyginai seniausiu rajono teritorijoje esančiu dvaru matyt būtų galima laikyti Lyduokių dvarą, kuris žinomas jau Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos laikais. Istoriniuose šaltiniuose šis dvaras pirmą kartą paminėtas 1499 metais, tad šiemet turėtų būti minimos 510-osios jo ir Lyduokių įkūrimo metinės. Ta proga priminsime, kad tuomet dvaras priklausė Bagdonui Petkevičiui. Kurį laiką apie dvarą ir jo valdytojus nebuvo žinoma, minima tik tai, jog 1623 metais Henrikas Padlevskis Lyduokiuose pastatė mūrinę bažnyčią, prie jos įsteigta ir prieglauda, išlaikiusi 8 neturtingus senelius. Istoriškai taip susiklostė, kad dvarai ir bažnyčios buvo neatsiejamai susiję, dvarų valdytojai paprastai buvo ir bažnyčių globėjai. H. Padlevskis prie bažnyčios įsteigė prieglaudą, kuri išlaikė 8 neturtingus senelius. 1884 metais Lyduokių bažnyčia buvo padidinta, pristatyti bokštai. 1887 metais ją konsekravo Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis. Parapijos kapinėse buvo nežinia kieno seniai pastatyta koplyčia.


1738 metais Lyduokių dvarą nupirko Ukmergės pastalininkis Kristupas Marikonis, Marikoniai ir Kosakauskiai ilgesnį laiką ir valdė Lyduokius. Lenkų istorikas ir dvarų tyrinėtojas Romanas Aftanazis pateikia tokį Lyduokių dvaro aprašymą: “Nuo XVII amžiaus pradžios dvaro savininkais tapo Jaunuolio herbo bajorai Dambrauskai, atsikėlę į Lietuvą iš Lenkijos. Ukmergės pavieto bajorų maršalka Marcijonas Juozapas Dambrauskas, išleisdamas savo dukrą Teresę už Salų ir Taujėnų paveldėtojo Ukmergės pastalninkio Kristupo Marikonio, kraičio atidavė Lyduokių dvarą. Vienas iš Marikonių sūnų Tadeušas (1720-1780), 1747 metais vedęs Kotryną Todvenaitę, irgi apsigyveno Lyduokių dvare. M. T. Marikonis - gerai žinoma Lietuvos asmenybė. Kilęs iš senos Italijos didikų giminės, nuo pat jų atvykimo į Lietuvą XVI a. pradžioje tampriai susijusios su Radvilų gimine, jaunystę praleido Jeronimo Florijono Radvilos dvaruose, atlikdamas įvairias administracines ūkines funkcijas. Ten įgijęs reikalingų žinių ir ryšių, tačiau 1747 m. patekęs Radvilų nemalonėn, apsigyveno paveldėtuose Lyduokiuose, pasistatė dvaro rūmus ir aktyviai dalyvavo Ukmergės seimeliuose. 1759 metais ne be Radvilų pagalbos buvo išrinktas Lietuvos Vyriausiojo tribunolo maršalkos pavaduotoju. Jo principingumą ir sugebėjimą atsispirti jį protegavusiems nekarūnuotiems Lietuvos šeimininkams Radviloms, rodo per visą kraštą nuskambėjusios taip vadinamos Volodkevičiaus bylos atgarsiai. 1760 m. lapkričio 1 d. artimas Nesvyžiaus ordinato Kristupo Radvilos (Panie Kochanku) draugas M. Volodkevičius girtas įsiveržė į Minsko rotušėje vykusį M. T. Marikonio pirmininkaujamą tribunolo posėdį, kardu suskaldė salėje kabėjusį krucifiksą, sunkiai sužeidė du deputatus. Pasipiktinę deputatai posėdžiui pirmininkavusio M. T. Marikonio iniciatyva priėmė nuosprendį, kuris savo drąsa nustebino prie teisinio nihilizmo ir Radvilų nebaudžiamumo pripratusią Lietuvą. Volodkevičius buvo nubaustas mirties bausme, o M. T. Marikonis už savo principingumą buvo išrinktas Ukmergės pavieto bajorų deputatu į respublikos Seimą. 1775 metais Seimas jį išrinko septynių komisijų pirmininku, o 1777 m. jam buvo suteiktas garbingiausias valstybės apdovanojimas - Šv. Stanislovo ordinas. Vėliau pasitraukė iš politinio gyvenimo, grįžo į Lyduokius ir sėkmingai ūkininkavo”. Po to dvarą paveldėjo jo sūnus, Ukmergės paseniūnis Juozapas Marikonis. 1794 metais jis aktyviai dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime, nukreiptame prieš Rusiją. Marikonių duktė Felicija ištekėjo už grafo Vaclovo Pliaterio ir kraičio gavo Lyduokių dvarą. Jos šeimininkavimo laikotarpiu rekonstruota buvusi rūmų oficina, pastatyti dviaukščiai priestatai, atlikti kiti pertvarkymai. F. Pliaterienės laikus mena vadinamasis Felicijos kalnelis, nuo kurio atsiveria vaizdas į Vidiškių ir Žemaitkiemio bažnyčias, Siesarties upę.


Minėtas autorius mini, kad mirus bevaikei F. Pliaterienei, Lyduokius paveldėjo jos sesers Dorotės sūnus Ignotas Lopačinskis, vienas iš 1863 metų sukilimo organizatorių. Nujausdmas, kad dvaras gali būti konfiskuotas, jį pardavė grafui Karoliui Bistramui. Vėliau dvaro savininkai keitėsi dažnai. Iš grafo jį paveldėjo K. Bistromo dukra, kuri ištekėjo už generolo Henriko Voinickio. Iš jo dvarą su Fekinkos palivarku ir buvusio savininko skolomis nupirko Vaitkuškio dvaro savininko, Stanislovo Kazimiero Kosakovskio antrosios žmonos sūnus Mykolas Stanislovas Kosakovskis. Jau XX amžiaus pradžioje dvaro rūmai buvo perstatyti. Rūmai buvo įrengti prabangiai: apstatyti puošniais baldais, kuriuose buvo saugomi žymiausių Europos porceliano fabrikų gamybos indai, bronzos dirbiniai ir rytietiški indai su Budos gyvenimo scenomis.

Reprezentaciniuose kambariuose buvo įrengti mūriniai tinkuoti židiniai ir aukštos koklinės krosnys. Čia buvo laikomi meno kūriniai - porceliano vazos, giminės atstovų portretai, žinomų dailininkų paveikslai, valstybės karalių kolekcija iš Vaitkuškio dvaro. Biliardinę puošė marmuro skulptūros, senos litografijos, o bibliotekoje buvo keliolika tūkstančių knygų. Daugiausia - istorijos, meno istorijos temtika.


Rūmus supo nedidelis anglų stiliaus parkas, kuriame augo retų rūšių medžiai ir krūmai, buvo tvenkinys, liepų ir kaštonų alėjos, didžiulis sodas su beveik 4 tūkstančiais įvairių rūšių vaismedžių.


Iki žemės reformos 1922 metais Lyduokių dvarui su Felinkos polivarku priklausė 776 ha žemės ir miško, vėliau žemės užėmė tik 130 hektarų. Iki pirmojo pasaulinio karo dvare veikė bandymų stotis, buvo auginamos olandų veislės karvės, arabų ir Ardėnų veislės žirgai. Prieš antrąjį pasaulinį karą dvarą įsigijo vėlgi neeilinė asmenybė - architektas, mokslininkas, žymus visuomenės veikėjas Karolis Reisonas. Jis buvo kilęs iš Latvijos vokiečių. Po karo pasitraukė į vakarus, mirė Australijoje. Apleistą ir nuniokotą dvarą Lietuvai atgavus nepriklausomybę įsigijo nauji savininkai Aldona ir Vaclovas Ibenskai. Jie pastaruoju metu pagal galimybes tvarko išlikusius dvaro pastatus, stengiasi išsaugoti šį svarbų rajono istorinio paveldo objektą, šimtmečių dvasią.