Lietuvos tūkstantmečiui. Nepriklausomybės kovų Siesikuose atgarsiai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Kęstutis Griškevičius


Skaitant istorines knygas, kuriose surašyti dabartinei jaunajai kartai mažai žinomi įvykiai, stebina, kokie intensyvūs buvo tų metų įvykiai. Apie tai pagalvojau ir vartydamas Petro Rusecko sudarytą knygą “Lietuvos savanoriai”, kurioje pateikta daug įdomių faktų apie nepriklausomybės metų kovas buvusioje Ukmergės apskrityje ir dabartinio rajono teritorijoje. Daug pasako tokie skaičiai: per visus karus bei kovas dėl Lietuvos Nepriklausomybės iki 1927 metų gruodžio mėnesio karo laukuose žuvo 1098 kariai. 1919 metais kovose su bermontininkais ir bolševikais gyvybes paaukojo 580, kovose su lenkais 1919-1920 - 580, kovose su želigovskininkais per tris 1920 metų mėnesius - 222 kariai. Daug kovotojų buvo sužeista, mirė ligoninėse, pateko į nelaisvę.


Kokia situacija tais metais buvo Siesikų valsčiuje, vaizdingai yra papasakojęs viršila Jurgis Žilys iš Jurgelionių kaimo. Jis gimė 1877 metais Siesikų parapijoje, tarnavo Rusijos kariuomenėje, buvo patekęs į kalėjimą, o į gimtinę grįžo kuriantis nepriklausomai Lietuvai 1918 metų liepos pradžioje.


Susitikęs kelis draugus nusprendė sušaukti parapijiečių susirinkimą, kuriame norėjo išrinkti atstovus į Vilniaus konferenciją. Ne viskas ėjosi sklandžiai. Tuometinis Siesikų klebonas Jonas Saveikis atsisakė iš sakyklos paraginti parapijiečius išsirinkti atstovus. Pagelbėjo Pagirių klebonas Alseika.


Susirinkimas vyko sekmadienį, mokyklos kiemas pilnas prigužėjo žmonių. Vieni atėjo žinodami, dėl ko, kiti tik pasižiūrėti, kaip susirinkimo organizatorius suims vokiečiai.


Atsiminimuose J. Žilys rašo: “Atėjo trys uniformuoti vokiečiai ir puslenkiai, juos pamatę, bematant dingo. Vokiečiai pareikalavo leidimo susirinkimui daryti. Parodėme. Vokiečiai, mandagiai atsisveikinę, išėjo. Vokiečiams išėjus, susirinkimas pasidarė bemat gyvesnis. Ir vėl atsirado puslenkiai. Buvo kalbama apie praeitį ir ateitį. Žmonių veiduose buvo matyti drąsa ir džiaugsmas. Pirmaisiais atstovais buvo išrinkti Jurgis Žilys ir Jonas Jankūnas”.


Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Praėjus dienai po susirinkimo, į Siesikus atvyko du Taujėnų valsčiaus vokiečių žandarai, J. Žilį nuvežė į Ukmergę ir uždarė areštinėje. Tardė vokietis ir suvokietėjęs lenkas, vertėjavo prūsų lietuvis. Išsiaiškino, kad sulaikytasis nėra vokiečių priešas, bet neprijaučia rusams, tad netrukus paleido, liepė kurį laiką registruotis Taujėnų žandarmerijoje.


Rudeniop vokiečių galybė silpo, žmonės pasijuto laisviau. Į Siesikus atvažiavo du naujai paskirti kunigai: klebonas Stasys Mališauskas ir vikaras Petras Umbras. Abu prisidėjo prie bendro darbo. Lapkričio 11 dieną Lietuvos vyriausybė išleido dokumentą, kuriame raginama kurti parapijinius komitetus ir kitus vietos savivaldos organus. Prieš rinkimus suaktyvėjo vadinamieji lenkai ir bolševikuojantys asmenys. Sulenkintieji iš Siesikų bei Trakų ir Kačeniškių kaimo šlėktų sudarė savo komitetą.


Siesikų parapijinis komitetas buvo sudarytas iš pirmininko kunigo S. Mališausko, jo padėjėjo J. Jankūno, sekretoriaus Jurgio Žižio ir keturių narių. Vietos valdžia kūrėsi tuščioje vietoje. J. Žilys prisiminimuose rašo: “Nebuvo iš ko net raštinės sudaryti. Atsirado gerų žmonių, pasišovusių padėti. Jonas Gipas atnešė 200 lapų popierio, presą ir knygą protokolams rašyti. Jis kalbėjo: “Aš senas. Gal neilgai teks Lietuvos laisve džiaugtis, bet būsiu patenkintas, kad mes patys valdomės. Nepersekios mūsų engėjai. Tik mokėkite tvarkytis”.


Tai buvo drąsūs mums ištarti Jono Gipo žodžiai, kurie mus padrąsino darbui”.


Vokiečiai tuo metu Siesikuose buvo neblogai įsikūrę. Miestelyje gyveno leitenantas ir nemažai žandarų. Pasodos dvare okupantai turėjo grūdų sandėlį. Pajutę, kad artinasi bolševikai, vokiečiai ėmė kraustytis. Iš Vilniuje įsikūrusios Valstybės tarybos parapijinį komitetą pasiekė įsakymas neduoti vokiečiams nieko išsivežti, tačiau pasipriešinti kaimo žmonės neturėjo kaip. Tuomet, kai vokiečiai ruošėsi išvežti javus, jų leitenantą deryboms pakvietė į kleboniją. Vokiečiai užsiprašė 20 tūkstančių markių už turimus vietinių užaugintus grūdus. Matyt, derybos vyko gerai, nes “suminkštintas” leitenantas sutiko grūdus palikti už 7 tūkstančius markių. Pinigus pavyko surinkti, ir grūdų sandėlis buvo perimtas.


J. Žilys prisimena, jog šelptinų asmenų buvo apie 500. Vieni buvo šelpiami be užmokesčio, kiti už nedidelį atlyginimą, treti mokėjo už grūdus pusę kainos. Jų užteko beveik pusmečiui, iki gruodžio, kol atėjo bolševikai. Jiems artinantis, buvo sušauktas valsčiuje esančių dvarų gyventojų ir savininkų susirinkimas. Jame dalyvavo Lukinės dvaro savininkas Ksaveras Andrašiūnas ir kiti. Buvo nutarta duoti už darbadienį Kalėdų šventėms kiekvienam darbininkui po 25 markes, o vedusiems - ir po vieną pūdą kvietinių miltų bei tris svarus cukraus.


Darbininkai tokia tvarka liko patenkinti, o dvarininkai parapijinio komiteto narius išvadino bolševikais ir žulikais. Tačiau valdžia vykdė savo funkcijas. Buvo sukurta raitoji ir pėsčioji milicija. 1919 metų sausį atėjusiems bolševikams toji policija pasirodė nepaklusni ir turėjo trauktis į Šėtą. Ten kūrėsi pirmieji savanoriai, kuriais tapo nemažai Siesikų valsčiaus vyrų: pasak J. Žilio, tarp jų buvo Dėdelė, Andrašiūnas, Jankūnas, Staševičius, A. ir St. Nugarai.


Tuo tarpu Siesikuose buvo apsistojęs bolševikų raitelių eskadronas, o Tarakų-Kačeniškių apylinkėse pėstininkų būrys. Atėjūnai suskubo kurti revkomus Deltuvoje, Panoteriuose, Vepriuose ir Pagiriuose. Minėtuose prisiminimuose rašoma: “Bolševikų komisarai: ukmergiškis Kryžanauskas ir latvis Budnikas nėrėsi iš kailio, steigė dvarų ir kaimų revkomus, bet pasisekimo neturėjo. Žmonės tikėjo valsčių komitetais”.


Ir į Siesikų revkomą buvo išrinkti savi kandidatai, o pirmininku - J. Jankūnas. Netrukus jį nuteisė sušaudyti už tai, kad turėjo 20 hektarų žemės, o brolis tarnavo “baltiesiems”. Didesni įvykiai dėjosi 1919 metų vasario 16 dieną, kai iš Ukmergės atvykęs baudžiamasis bolševikų būrys turėjo iš Siesikų nešdintis miestelį vaduojant savanoriams. Į lietuvių rankas pateko 10 tūkstančių rublių, 15 pūdų propagandinės literatūros ir kitų dalykų.


Antrą kartą bolševikai Siesikus puolė ir užėmė tų metų kovo pradžioje. Kovose su bolševikais buvo nukauti iš Vidugirių kaimo kilęs Antanas Staševičius, meilūniškis Vladas Jasiūnas ir kiti. Vyties kryžiaus ženklais buvo apdovanoti siesikietis Balys Kaštaunas, jurgelioniškiai Vladas Nugaras, Ignas Tamelis, Antanas Masiulis, Juozas Zimblys iš Meilūnų kaimo ir Jonas Andrašiūnas iš Belazariškių.


1923 metais Siesikuose buvo 488 gyventojai ir 109 sodybos. Siesikų dvare - 117 gyventojų ir 30 sodybų. Siesikai liko valsčiaus centru, priklausė Ukmergės apskričiai, buvo savivaldybė, turėjusi savo namus. Veikė šešių komplektų pradžios mokykla, sveikatos punktas, girininkija, paštas, kitos įstaigos. Įkurtos šaulių, jaunalietuvių ir skautų organizacijos. 1928 metais, švenčiant Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, pastatytas paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, kuriame įrašytos ir jų pavardės. Paminklas savo išvaizda priminė paminklą Karo muziejaus sodelyje Kaune. 1940 metais jis buvo nugriautas. Paminklas atstatytas 1989 metais. Visą laiką jis simbolizavo naujo, nepriklausomo gyvenimo siekį.