Lietuvos dvarų parkų istorinė raida

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (136 balsai)
Lietuvos parkai kūrėsi, kaip Europos parkų atspindys. Nors šalies dvarų parkų dydis buvo daug mažesnis už geriausius to meto Europos parkus, tačiau juose buvo formuojami visi laikotarpiui būdingiausi kompoziciniai ir meniniai principai (1). Istoriškai susiklostė, jog išlikę istoriniai želdiniai buvo įkurti šalia dvarų, todėl parkų istorija ir paveldas sietinas su dvarų parkais.
Tikslių duomenų, kada pradėta Lietuvoje sodinti želdinius prie gyvenamųjų statinių nėra. Platesnės informacijos suteikė Vilniaus žemutinės pilies atkūrimas, kai buvo atliekami archeologiniai šios vietos kasinėjimai. Jų metu atlikta palinologinė (žiedadulkių), kultūrinių XIII–XV a sluoksnių analizė parodė – mėginiuose rasta dekoratyvinių gėlių – astro, gvazdiko, katilėlio ir ožekšnio krūmo žiedadulkių (2). Šie duomenys įtikinamai parodo, kad pilies teritorijoje buvo auginami dekoratyviniai augalai. Iš prieskoninių ir vaistinių augalų rastos krieno, garstyčios, pipirmėtės, čiobrelio, baziliko, viksvuolės, kiečio, raudonėlio, saliero ir kitų žiedadulkės. Taip pat buvo surasta įvairių augalų sėklų, kauliukų ir kaulavaisių – avietės, erškėčio, paprastosios gervuogės, žemuogės, vynmedžio, paprastosios vyšnios, slyvos ir kt. Ar tai buvo sodinamų augalų liekanos, ar atvežtiniai maisto produktai nežinoma, bet šis, pirmą kartą, atliktas Lietuvoje mokslinis tyrimas parodė, jog sodininkystės menas galėjo atsirasti gerokai anksčiau negu nurodoma literatūros šaltiniuose.
Parkai Renesanso epochoje. Spėjama, jog meninės sodininkystės pradžia yra laikoma Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Senojo (1467–1548) ir jo žmonos italų kunigaikštytės Bonos (1494–1557) valdymo laikas. Karalienės Bonos įsakymu Vilniuje dirbo iš Italijos pakvieti Renesanso ir ankstyvojo baroko meno kūrėjai. Rašytiniuose šaltiniuose (2) minima, jog Žemutinės pilies rytinėje dalyje italų architektas J Hartulanas įveisė renesansinio itališko tipo sodą su gazonais, gėlių lysvėmis ir vyšnių alėjomis. Jame buvo fontanų ir natūralių vandens šaltinių papuoštų balto marmuro skulptūromis ir puošniais tilteliais. Pagal karalienės pageidavimą buvo įrengtas uždaras slaptas sodelis su altana, tuo metu labai populiaraus Italijoje sodo elementas (3). Žinoma, kad Žygimanto Senojo sūnus Žygimantas Augustas (1520–1572) turėjęs keliolika išpuoselėtų dvarų visoje Lietuvoje (Rūdninkų, Baisogalos, Platelių ir kt.), Vilniuje įkūrė Viršupio rezidenciją. Šalia buvo įrengtas sodas su tvenkiniais, o jame buvęs zoologijos sodas su egzotiškais gyvūnais. Jurgis Radvila (1480–1541) Vilniuje šalia rūmų turėjo puikų sodą. Pastatus supo didelis itališko tipo sodas, pakraščiais apsodintas liepomis ir eglėmis, o viduryje obelų ir vyšnių alėjomis. Centre puikavo įvairiausiais gėlynais apsupti keturi tvenkiniai. Radviloms priklaususios Biržų, Raudonės ir Rokiškio pilys, istoriniais duomenimis, taip pat turėjo planingai pasodintus dekoratyvinius želdinius.
Dėl duomenų fragmentiškumo apie to meto buvusius dvarų ir rūmų želdinius platesnių apibendrinimų padaryti negalima. Turint omeny viduramžius, uždaras erdves, galima daryti prielaidą, kad 1529 m. pirmajame Lietuvos Statute teisiškai numatyta bauda už svetimų vaismedžių iškasimą ar iškirtimą (4) patvirtina, jog suplanuoti želdiniai didikų rezidencijose ne išskirtiniai atvejai.
Parkai Baroko epochoje. Vyskupas Motiejus Valančius istoriniame veikale „Žemaičių vyskupystė“ rašė, kad 1710 m švedams nužudžius penkis vienuolius, jų atminimui buvo pasodintos penkios pušys (memorialinio parko ištakos).
XVII–XVIII a ekonomikos pakilimo metu, Lietuvoje dvarų ir rūmų statyba suintensyvėjo. Prie baroko įtakos pasireiškimo Lietuvos parkuose prisidėjo geopolitinė situacija, Valakų reformos pasekmė – baudžiavos, kaip neapmokamo darbo atsiradimas ir naujas estetikos suvokimas. Kviečiami menininkai iš Italijos, Prancūzijos, Lenkijos. Baroko parkų teritorija suplanuota taip, jog visos erdvės turi geometrinę konfigūraciją. Šių parkų žemės reljefas dažniausiai buvo lygus arba suformuotas taisyklingomis terasomis. Suformuoti vandens telkiniai turėjo stačiakampio, ovalo ar apskritimo formas. Buvęs Vilniaus vaivados P. Sapiegos dvaro parkas Antakalnyje (1695 m) turėjo kelias suformuotas terasas su akcentais centruose. Buvo pasodinta plati tiesi medžių alėja, kompozicinės ašys jungė keturkampes aikšteles su tvenkiniais ir fontanais (5). Tarp gėlynų ir retų augalų stovėjo figūrinės skulptūros.
Dvarų sodybų parkų, kurie turi išlikusių barokinių elementų Lietuvoje yra priskaičiuojama apie 40 (6). Plinkščių (Mažeikių r.)dvaro sodyboje (apie 1751 m) įrengtas parkas, vėliau rekonstruotas pagal angliškojo parko principus, turi išlaikęs baroko bruožus. Parko centrinis takas tiesus, o sodo takai ir alėjos turi spindulio struktūrą. Pačią teritoriją supo kanalas su keliais kriokliais jungiantis tvenkinį su ežeru. Tačiau ryškiausius baroko bruožus iki mūsų dienų yra išlaikęs Kelmės dvaro parkas. Geometrinė parko teritorija, iš kurios šonų eina stačiais kampais susikertančios alėjos. Yra žinoma (7), kad čia buvo auginamos gyvatvorės karpymui, o prieš rūmus buvo puošnus kiemas su griežtų geometrinių figūrų sodu.
Iki šių dienų išlikęs Arkadijos parkas (įkurtas Radvilų apie 1778 m.) laikomas pačiu gražiausiu LDK barokiniu parku. Nuostabiai gražus parkas prie Nieborovo (dabartinė Lenkija) su antikine architektūra ir skulptūromis. Parko vidurinėje dalyje – tvenkinys su vadinamąja Aukų sala, aplink jį pastatų griuvėsių ir sudaužytų skulptūrų imitacijos, kolonos, altoriai, urnos, sarkofagai. Įspūdingai atrodo dirbtinis kanalas nutiestos virš slėnio vandeniui tiekti (akvedukas) su kaskada.www.facebook.com/video/video.php
Geometriniai parkai atrodė iškilmingai, tačiau jaukumu nepasižymėjo. Augalų rūšių auginama buvo nedaug. Senuosiuose parkuose dominavo vietiniai tradiciniai medžiai. Lietuvos parkuose svetimi, introdukuoti augalai gausiau imti naudoti tik XVII a. antroje pusėje (7). Įvairių rūšių augalų buvo atvežta ir pasodinta iš Italijos ir Prancūzijos. Soduose ir parkuose atsirado pirmieji šiltnamiai, kuriuose augino pietų kraštų dekoratyviuosius augalus. Parkai tapo įvairesni, tačiau įvežtiniai medžiai niekada nenustelbė tradicinių vietinių. Introdukuotos rūšys, o jų nedaug, naudotos tik kaip akcentai.
Parkai klasicizmo epochoje. XIX–XX a. pradžioje Anglijoje susikūręs naujas požiūris apie parkus neaplenkė ir Lietuvos. Senuosius parkus imta rekonstruoti. Ypač seni Rokiškio, Raguvėlės (Anykščių r.), Biržų pilies parkai, kad ir pertvarkyti naujomis kūrimo meno tradicijomis vis vieną išlaikė senas geometrines formas. Reikia pabrėžti aukštą kraštovaizdžio specialistų darbą pertvarkant iš naujo senuosius parkus. Geometrinės formos neišsiskyrė iš visumos, o buvo meniškai įkomponuotos į laisvą natūralaus peizažo stilių. Naujai kuriamuose parkuose vandens telkiniai įrengiami netaisyklingų formų, o pasivaikščiojimo takeliai vingiuoti. Augalai sodinami pavieniai arba formuojami iš tankiai susodintų medžių bosketai, kuriamos įvairios kompozicijos. Dvarų sodybų kompozicijai paįvairinti įveisdavo fazanų ir povų (Švėkšnos, Salų). Vienas pirmųjų peizažinių parkų įkurtas Kėdainių dvaro teritorijoje, šalia Dotnuvėlės upelio šlaitų ir užima apie 30 ha. Pagrindinė teritorijos kompozicinė ašis yra Dotnuvėlės upė su keliais tvenkiniais ir salelėmis. Kiek vėliau kuriami dvarų parkai Pagryžuvio (Kelmės r.), Abromiškių (Trakų r.), Veliuonos (Jurbarko r.). Dotnuvos dvare buvo įkurtas nuostabus parkas, kuris ir dabar yra miestelio puošmena.
Šiuo parkų kūrimosi laikotarpiu buvo sukurti patys gražiausi šalies peizažiniai parkai: Palangos, Užtrakio, Lentvario, Trakų Vokės, Renavo (Mažeikių r.), Terespolio (Kėdainių r.), Šešuolėlių (Širvintų r.), Šateikių (Plungės r.), Jašiūnų (Šalčininkų r.), Kėdainių ir kiti.
Lietuvoje senieji parkai ne kartą, priklausomai nuo laikmečio mados, buvo pertvarkomi suteikiant jiems naujas formas. Taip susikūrė mišraus stiliaus parkai, kuriuose persipina įvairios epochos. Tokie parkai šiuo metu sudaro daugumą istorinių želdinių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Stilistiniu ir meniniu požiūriu vertingiausi laikomi Lietuvos peizažiniai parkai sukurti pagal prancūzų architekto Eduardo Fransua Andrė (Edouard François André) projektus. XX a pradžioje parkai išlaisvėjo, didėjo jų teritorijos, atsirado nauja parko forma – miesto želdiniai.



Literatūra


1. Mocevičius A. Klasicistinio stiliaus parkų meno tendencijos bei raida Europoje ir Lietuvoje. Urbanistika ir architektūra. 33(3): 173–182.
2. Steponavičienė D., 2007. Lietuvos valdovo dvaro prabanga XIII a. viduryje – XVI a. pradžioje. Vilnius: Versus aureus, p. 304.
3. Budrys R., Dolinskas V., 2004. Italijos kunigaikščių rezidencijos ir Lietuvos valdovų rūmų atkūrimas. Literatūra ir menas. 27(3008): 22–23.
4. Aukštaitis J., 2009. Keliai, vedantys į Babtus. Žaliasis pasaulis. [žiūrėta 2010 vasario 5 d.]. http://zpasaulis.lt/index.php?id=1870.
5. Brundzaitė-Baltrus E., 2003. Sapiegų dvaro parkas. Literatūra ir menas. Nr. 2933.
6. Tauras A., 1989. Mūsų parkai. Vilnius: Mokslas, p.257.
7. Januškevičius L., 2004. Lietuvos parkai. Kaunas: Lututė, p. 448.