Lietuvos archeologijos pradininkas ir rašytojas Petras Tarasenka (1892–1962)

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (122 balsai)
„Jonas Šileika. Petro Tarasenkos portretas“.

Tai labai charizmatiška, spalvinga asmenybė, nepaprastai mylėjusi gimto krašto praeitį ir tos praeities tyrinėjimams paskyrusį savo gyvenimą. P. Tarasenka gimė 1892 metų gruodžio 7 dieną Ukmergės apskrityje, valstiečių šeimoje. Apie vaikystę, jaunystę P. Tarasenka atsiminimuose rašė: „Pradinį mokslą ėjau Alantoje (Molėtų r.) ir Anykščiuose. 1912 m. baigiau Panevėžio mokytojų seminariją. Dvejus metus mokytojavau Utenos apskrityje. 1914 m. rudenį buvau pašauktas į caro kariuomenę... Kaip mokytojas 1917 m. gruodžio mėn. buvau demobilizuotas. 1918–1919 m. mokytojavau pavyzdinėje septynmetėje mokykloje prie Pskovo pedagoginio instituto ir tuo pat metu mokiausi šio instituto istoriniame skyriuje...“.

1917 m. P. Tarasenka Pskove vedė mokytoją Mariją Jaropolskają.
„P. Tarasenka ir M. Jaropolskaja-Tarasenkienė vestuvių dieną. 1917 m.“

Turinys

Lietuvos archeologijos pradininkas

Prie Pskovo pedagoginio instituto buvo organizuojami istorijos-archeologijos kursai, kuriuose dėstė įžymiausias to meto rusų akademikas A. Spicinas. Šios paskaitos sudomino jaunąjį pedagogą, suteikė jam nemažai teorinių bei praktinių žinių, kurios vėliau pasitarnavo studijuojant Lietuvos praeitį ir nulėmė tolimesnį P. Tarasenkos gyvenimo kelią ir pasirinkimą. 1919 m. P. Tarasenka su šeima grįžo į Lietuvą. Dalyvavo kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tėvynėje pradėjęs karinę tarnybą jaunesniuoju karininku, buvo apdovanotas V laipsnio Vyčio kryžiumi, jam suteiktas kapitono laipsnis.

„Aukštųjų karininkų kursų atestatas. 1922 m.“
„P. Tarasenka karininkas - centre. 1924 m.“
"P. Tarasenka išeidamas į atsargą gavo pulkininko laipsnį. 1932 m.“

Karinę tarnybą baigė 1932 m. turėdamas pulkininko laipsnį. Pasibaigus kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės, P. Tarasenka be karinės tarnybos, vis daugiau dėmesio skyrė archeologijai. „Gimtojo krašto praeitimi, lietuvių kultūros istorija pradėjau domėtis dar mokytojų seminarijoje ir mokytojaudamas pradinėje mokykloje. 1914–1918 m. karas nutraukė šį darbą. Sugrįžęs į Lietuvą nors tarnavau kariuomenėje, bet visą laiką dirbau mylimą darbą...“, rašė apie save tyrinėtojas. Lietuvoje, vykstant žemės reformai, visuomenės nemokšiškumas ir abejingumas galėjo sunaikinti piliakalnių, pilkapių, kai kurie iš jų gerokai nukentėjo. P. Tarasenka kreipėsi į vyriausybę, skelbė straipsnius tuometinėje spaudoje, ragino per radijo laidas tausoti ir saugoti senuosius tautos paminklus. Jo pastangos nenuėjo veltui, buvo priimti atitinkami įstatymai, kurie užtikrino piliakalnių, pilkapių, alkų ar kitų panašių objektų apsaugą. Jis pirmasis profesionaliai organizavo archeologinės medžiagos rinkimą bei archeloginius kasinėjimus Lietuvoje. Kraštotyrininkas A. Sušinskas rašė: „Su P. Tarasenka teko bendrauti bent keletą metų. Šis neramios prigimties žmogus davė daug vertingų patarimų, kaip rinkti istorinę medžiagą, kaip ją užrašyti, skelbti“. Du mėgėjai entuziastai – P. Tarasenka ir B. Buračas – atliko milžinišką piliakalnių bei kitų archeologijos paminklų registracijos darbą. Kartu su E. Volteriu, V. Nagevičiumi bei J. Puzinu Petras Trasenka padėjo pamatus Lietuvos archeologijos mokslui bei lietuvių priešistorės aiškinimui. P. Tarasenka darbavosi ir valstybinėje archeologijos komisijoje, kuri veikė 1919–1925 m. ir 1930–1936 m. P. Galaunė pasakodamas apie šios komisijos veiklą ketvirtajame dešimtmetyje teigė, kad ją sudarė pirmininkas K. Jablonskis, nariai P. Galaunė ir P. Tarasenka, kuris komisijos pavedimu tyrinėjo archeologinius paminklus. 1940–1941 m. P. Tarsenka dirbo Vytauto Didžiojo Karo muziejuje ekskursijų vadovu, 1941–1944 m. Kultūros paminklų apsaugos Archeologijos skyriaus vedėju, 1944–1946 m. – Kauno valstybinio muziejaus direktoriumi. 1946–1958 m. – Kauno M. K. Čiurlionio vardo dailės muziejuje moksliniu bendradarbiu. Taipogi tvarkė per daugelį metų surinktas archeologines kolekcijas. Sulaukęs brandaus amžiaus P. Tarasenka rašė: „35 metus dirbau archeologinį darbą. Nesu archeologas mokslininkas, archeologijos mokiausi ne kokioje aukštojoje mokykloje, o iš savo draugo piemens Pilimono, senelio Ylos ir svarbiausia – iš pačių gyvų senovės paminklų. Toks mano pasirengimas padarė mane romantiku“. 1958 m. jam suteikiamas Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Mirė P. Tarasenka1962 metų gegužės 17-ąją eidamas 70-tuosius metus.

Prisiminimai apie P. Tarasenką

P. Tarasenka Kaune gyveno nuo 1926 iki 1962 m. 1996 m. išleista D. Steponavičienės biografinė apysaka „Petras Tarasenka“ (1892–1962)

Didžiausią apybraižos dalį sudaro P. Tarasenkos archeologinė bei literatūrinė veikla. Joje taip pat panaudoti ir žmonių pažinojusių P. Tarasenką atsiminimai, nuotraukos iš Tarasenkų šeimos albumo. Knygos pabaigoje pateikiama gausi bibliografija (877 įrašai). Joje P. Tarasenka apibūdinamas „labai gyvas, energingas, išsilavinęs, gerai kalbantis lietuviškai“ (p.12). „Pažinojau tik vieną žmogų, kuris taip mylėjo Lietuvą ir taip buvo atsidavęs jos istorijai, bet ir tas pats buvo rusas“ – taip pasakė per P. Tarasenkos laidotuves dukrai Natalijai Tarasenkaitei tuo metu garsus dramos teatro aktorius Jurgis Petrauskas.

Tarasenkų šeima apsigyveno Kaune, pačiame miesto pakraštyje, Tvirtovės alėjoje nusipirko sklypą ir nebaigtą statyti medinį namą. Kadangi P. Tarasenka garsėjo kaip neblogas meistras, namas netrukus buvo baigtas ir apstatytas paties šeimininko darytais baldais.
„Nuosavas Tarasenkų namas Kaune, Tvirtovės alėjoje.“
"Tarasenkų šeima prie savo namo. 1927 m.“
„Vaikai (iš kairės į dešinę) Natalija, Marija, Nikalojus. 1928 m.“
"Tarasenkų šeima prie savo namo. 1942 m.“

Tarasenkos susilaukė trijų vaikų – dukrų Natalijos ir Marijos bei sūnaus Nikalojaus. Deja, jauna vos 9 m. sulaukusi, pakirtus ligai, mirė dukra Marija ir 25 m. mirė sūnus Nikalojus. Šeima labai išgyveno dėl šių netekčių. Tai, manoma, atsiliepė ir P. Tarasenkos veiklai. Karo mokyklos lektoriaus alga leido laikyti namuose tarnaitę. „Tai buvo išsigelbėjimas, nes mama nemėgo suktis apie puodus, – prisimena dukra Natalija – Vis tik geriausias kulinaras šeimoje buvo tėvelis. Pats labai mėgo miltinius patiekalus, todėl dažnai rytais , kol šeima dar miegodavo, prikepdavo lietinių blynų. Dar labai gerai gamindavo patiekalus iš žuvies...“ (P. Tarasenka, p. 22) Ne mažesnė P. Tarasenkos aistra – sodininkystė. Jis augino retus medžius bei krūmus, vynuoges, riešutus, melionus, net propagavo savo sodininkystės patyrimą periodinėje spaudoje bei išleistoje knygutėje „Daržovių, šakniavaisių ir vaiskrūmių auginimas“. Dr. R. Rimantienė prisimena, kad kiekvieną pavasarį P. Tarasenka darbe pasirodydavo su glėbiu narcizų, o kiekvieną rudenį – su krepšiu vynuogių... Matyt, iš tėvo, Alantoje turėjusio degtinės monopolį, Petras Tarasenka paveldėjo pomėgį vynininkystei. Į Tarasenkų namus Kaune, Tvirtovės alėjoje, traukė ne tik geras vynas bei šeimininkų svetingumas. P. Tarasenka buvo puikus pašnekovas, gerbiantis svečius, jų papročius, tikėjimą. Jis noriai dalijosi savo moksliniais laimėjimais, planais. Kaip žmogus ir kaip bendardarbis P. Tarasenka geriausiai atsiskleidžia kolegų pasakojimuose. Dr. R. Rimantienė pasakoja: „P. Tarasenka buvo aršus rūkorius, bet nežiūrint to, buvo labai atidus aplinkiniams: niekuomet nerūkydavo, jei kompanijoje būdavo nerūkančių (P. Tarasenka rūkydavo pypkę). Mudu vienas kitu labai pasitikėjome. O juk pokaris – įtarumo laikotarpis. P. Tarasenka kartais, lyg tarp kitko, pratardavo: „Jeigu kas, pinigai ir dokumentai – stalčiuje, po Velykuškių šukėmis“. Bet, ačiū dievui, šituo pasinaudoti neprireikė...“

V. Daugudis: „P. Tarasenka kasdien ką nors pasakodavo, o jeigu dar ateidavo prof. P. Galaunė iš Dailės skyriaus, kalboms nebūdavo galo : vienas pradeda, kitas baigia...“
„Visi su juo mėgo keliauti“,
„Apie viską daugiausia pasakodavo P. Tarasenka...“ 1952 m. muziejaus ekskursija lanko ženklintus akmenis.“

Petras Tarasenka – rašytojas

1926 m. iš veikiančios armijos P. Tarasenka buvo perkeltas į Kauną. Dirbo spaudos švietimo skyriuje ir karo mokykloje lektoriumi. Jis mokė jaunuolius-savanorius ir pats rengė vadovėlius. Kauno Vyriausiojo štabo karo mokslo skyrius išleido P. Tarasenkos knygelę „Lietuvių kovos dėl nepriklausomybės“, kuri nepraranda aktualumo ir šiandien.

„Myliu aš savo kraštą, myliu jo senovės paminklus ir ne vien tik savo malonumui tą darbą dirbu: apie tuos paminklus ir gilios senovės žmonių gyvenimą knygas rašau, kad žmonės, pažinę dabartinį gyvenimą, suprastų ir tikrą kelią į šviesesnę ateitį rastų“, – rašė apie save archeologas-kraštotyrininkas-literatas Petras Tarasenka knygoje „Didžiųjų Tyrulių paslaptys“... .
„ Archeologo ir rašytojo palikimas“

1925 m. buvo išspausdinta knyga „Gimtoji senovė“ (dvi laidos) ir 1927 m. „Priešistorinė Lietuva“ (šį darbą autorius apibūdino kaip kraštotyrinio darbo vadovą). P. Tarasenka rašė: „Kartu rinkau medžiagą ir didesniam veikalui, kuriame norėjau paskelbti visą Lietuvos archeologijos medžiagą. Tam darbui kviečiau talkininkus. Į šį mano kvietimą atsiliepė daug moksleivių, mokytojų... Talkininkų pagalbos dėka parengiau didelį veikalą „Lietuvos archeologijos medžiaga“ ir „Archeologinis Lietuvos žemėlapis“, kurį 1928 m. išleido Švietimo ministerija. Norėdamas padėti jaunimui suprasti archeologinių paminklų istorinę reikšmę, P. Tarasenka rašė istorines apysakas. Ketvirtajame dešimtmetyje buvo išspausdinta „Praeities vartai“, „Perkūno šventykloje“, šeštajame dešimtmetyje – „Užburti lobiai“, „Didžiųjų Tyrulių paslaptys“, „Pabėgimas“, „Rambyno burtininkas“. Literatūros tyrinėtojas V. Auryla rašė: „P. Tarasenkos kūryba peržengia mokslo populiarinimo literatūros ribas. Geriausiose savo apysakose jis pasirodė kaip talentingas pasakotojas“ („Lietuvių vaikų literatūra“, Vilnius, 1986, p. 224). 1956 m. buvo išspausdinta P. Tarasenkos istorinė Lietuvos piliakalnių raidos apžvalga „Lietuvos piliakalniai“. Leidinyje aprašyti ir kai kurie Kauno krašto piliakalniai. P. Tarasenką domino ir Lietuvos akmenys su įvairiais ženklais, įrašais. Tai paskatino jį 1958 m. parašyti „Pėdos smėlyje“. 1958 m. „Kauno tiesoje“ rugsėjo-spalio mėn. buvo skelbta archeologinių tyrinėjimų medžiaga ruošiamai naujai knygai „Kauno senovė“, kuri taip ir nebuvo publikuota.

D. Steponavičienės knygoje „Petras Tarasenka“ suregistruota gausi bibliografija: P. Tarasenkos išleistų knygų ir recenzijų apie jas bei jo rašytų straipsnių publikacijos; Nepublikuoti darbai ir rankraščiai: moksliniai ir mokso populiarinimo veikalai, Lietuvos archeologinių paminklų žvalgymo medžiaga, vertimai, korespondencija; Publikacijos apie jį, dokumentai, susiję su P. Tarasenkos asmeniu ir veikla.


Straipsnio autorė Janina Černevičienė, Kauno apskrities viešoji biblioteka

Naudota literatūra

1.Auryla, Vincas. Lietuvių vaikų literatūra. – Vilnius, 1986. – P. 224–225.

2.Juozapavičius, Pranas. Keliautojas po praeitį. – Portr. // Kauno tiesa. – 1967, gruod. 7, p. 3.

3.Rimdeikienė, Aldona. „Archeologijos mokiausi iš gyvų senovės paminklų“. – Portr. // Tėviškės žinios. – 2000, geg. 18, p. 5.

4.Steponavičienė, Daiva. Petras Tarasenka (1892–1962) : (biografinė apybraiža). – Vilnius, 1996. – 157, [2] p.: 24 iliustr. lap. – Bibliogr.: p. 108–157.

5.Surblys, Alvydas. Pašaukimas ir aistra – archeologija // Kauno diena. – 1997, gruod. 15, p. 15.

6.Sušinskas, Aloyzas. Gimtinės mylėtojas // Voruta. – 1993, saus. 7/14, p. 6.

7.Tarasenka Petras. – Portr.// Lietuvių enciklopedija. – Bostonas, 1964 – T. 30, p. 355–356.

8.Vytulis, Jonas. Aistringas praeities tyrinėtojas. – Iliustr. // Kultūros barai. – 1967, nr. 12, p. 67–69.