Leibos ir Narvos (Krasnojarsko kraštas) lietuvių tremtinių virtuvė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,6 / 5 (73 balsai)
Manau, lietuvio tremtinio virtuvė nusipelno dėmesio kaip atskira lietuviškosios kulinarijos dalis. Pabandžiau į tai pažvelgti mano giminės moterų – močiutės, mamos, tetos– akimis. Būtent jos 1948-1958 m. tolimajame Krasnojarsko krašte rūpinosi šeimos narių skrandžiais ir sveikata.


Magdutė ir Klemensas Strungiai. Apie 1940 m.Fot. iš A. Bartišienės albumo.


Suvalkietės-sūduvės, ūkininkų dukros, perėmę savo motinų, močiučių, prosenelių kulinarinę patirtį, baigę šeimininkių, kulinarijos kursus garsėjo kaip puikios šeimininkės, sugebančios ne tik skaniai ir sočiai pamaitinti šeimyną, bet ir svečią nustebinti rinktiniu naminiu vynu, užpiltinėmis, burnoje tirpstančiu šakočiu ar puikiu cukrinėmis rožėmis išpuoštu tortu. Jų sklepai (rūsiai), skladukai (sandėliukai), anaukštai (pastogės) buvo pilni visokiausių gėrybių. Net ir žiemą sūduvės stalas nestokojo daržovių: šviežių, raugintų, marinuotų. Skladukai kvepėdavo rūkytais lašiniais, kumpiu, dešromis. Didelius ir mažus viliojo blizgantys skilandžio šonai. Džiovintų vaisių ir žolelių atsargos prakvipdavo gardžiais kompotais ir arbatomis. Patiekalai buvo gardinami ne tik Lietuvos žemėje išaugintais, bet ir iš užjūrių atgabentais prieskoniais, kurių gausu buvo anos Lietuvos parduotuvėse... Tokie buvo Klemenso ir Magdutės Strungių iš Skardupių kaimo Vilkaviškio rajone namai iki 1948-ųjų.


Senoji Strungių sodyba, Skardupių k., Vilkaviškio raj. 2010 m. Fot. L. Skinkienės.


Pirmieji metai Sibire Strungių šeimai, kaip ir kitiems į Leibą, Narvą, Mažąjį Ungutą ir kitas Krasnojarsko krašto gyvenvietes ištremtiems giminaičiams, buvo ypač sunkūs. Atvykę į tremties vietą liepos pabaigoje, bulvių pasisodinti nesuspėjo, teko pirkti iš vietinių gyventojų. Kitų maisto produktų buvo galima įsigyti parduotuvėje. Produktai buvo normuojami: dirbantysis parai gaudavo 500 g duonos, išlaikytiniams atriekdavo tik 200 g. Buvo galima nusipirkti aliejaus, prastos kokybės avižinių miltų, kruopų, „marmelado“ (uogienė) , „kombinžyro“ (pilka taukų masė), cukraus. Tik degtinei ir spiritui jokių normų nebuvo. Iš pradžių net ir normuotoms „gėrybėms“ įsigyti trūko pinigų, atlyginimai dirbantiems miške nebuvo mokami laiku, reikėjo taupyti, papildomai uždarbiauti. Bėgant metams padėtis gerėjo, parduotuvės asortimentas augo, jau buvo galima įsigyti įvairesnių kruopų, miltų, prieskonių, margarino...
Nuo bado, vitaminų trūkumo ir ligų gynėsi virdami dilgėlių ir balandų sriubas, rinko laukinius česnakus, žinomus ir vietinių parodytus augalus. Vyrai, pasidarę bradinius ir graibštus, Manos upėje gaudė žuvis. Teta prisimena, jog kartą „prigaudė visą kibirą“. Vaikai, nusižiūrėję į vietinius, valgė laukinių bijūnų viduriukus, tulpių svogūnėlius, laukines bulves. Iš pažiūros rūsti ir pavojinga taiga, lietuvių tremtiniams negailėjo savo turtų. Vaikų darbas (kartu eidavo kas nors iš suaugusiųjų) buvo pririnkti uogų. Uoliai miškuose avietes, mėlynes rinko ir dvi Strungių dukros Aldona ir Liuda. Manos pakrantės ir pamiškės buvo nusėtos laukinių serbentų krūmais, o ievų uogos pakeitė lietuviams vyšnias. Iš surinktų uogų virdavo uogienes, spaudė sultis. O kur dar grybai, juos sūdydavo, raugdavo, džiovindavo. Rinkdavo ir kedro kankorėžius, tačiau toli į mišką eiti bijojo, net vietinius kedro riešutų rinkėjus dažnai užpuldavo meškos.

Aldona ir Liuda Strungytės su pusbroliu Bronium Verbyla. Leiba, Krasnojarsko kr. Apie 1955 m. Fot. iš A. Bartišienės albumo.


Didelė paspirtis buvo Strungienės sesers Uršulės Želvytės-Jurkšienės siunčiami siuntiniai, be jų šeima būtų pražuvusi. Jais į Sibirą atkeliavo ir pirmosios daržovių sėklos. Sibiro žemė derlinga. Tačiau kuo ją išdirbti, jei nei arklių, nei technikos niekas nedavė. Pirmąsias bulves Strungių šeima sodino į beveik neišdirbtą velėną. Sodino ir verkė bijodami, jog bulvės tokioje dirvoje niekaip neužaugs ir dukroms teks badauti. Visų nuostabai bulvės užaugo didelės. Jų užteko ir maistui, ir sėklai. Užaugo ir daržovės: kopūstai, barščiai, ropės, svogūnai, žirneliai, net agurkai. Raugė ir visą žiemą valgė agurkus, kopūstus, burokėlius. Badas traukėsi.
Bėgant laikui, šeima įsigijo kiaulių, vištų ir karvę. Visiems pakako pieno, grietinės, sviesto, varškės, darydavo sūrius. Lydytą sviestą ir grietinę naudojo labai taupiai, nes visi, kas laikė karves, turėjo pristatyti prievolę valstybei – nurodytą kiekį lydyto sviesto. Išradingieji lietuviai paskerstą kiaulę svilindavo paupio pievose surištais sausų žolių kūleliais, mėsą išdarinėdavo, susūdydavo lašinius, darė dešras, lydė taukus, virė šaltieną, kepeninę, statėsi „rūkelnyčias“ (rūkyklas). Sibiriečiai stebėjosi, kaip lietuviai sutvarkydavo paskerstą kiaulę, nes vietiniai kiaules pjaudavo žiemą ir mėsą sušaldydavo. Rūkyti lašiniai jiems buvo didžiausias delikatesas. Iki pasirodant lietuviams, jie mėsą ne rūkydavo, bet džiovindavo.
Dar vienu iššūkiu tapo barakuose pastatytos keistos krosnys „čiudapiečkos“ – keturkampės metalo dėžės su durelėmis pakurai, kurios skleisdavo šilumą, kol jose degdavo malkos. Todėl šeimos galva sugalvojo į „čiudapiečkos“ vidų sudėti „žalsvus“ akmenis iš kalnų, kurie įkaitę ilgai saugodavo šilumą. Tokios krosnelės viduje, skardelėje, ant įkaitusių akmenų moterys kepdavo kugelį, pyragus. Vasaros metu ir sibiriečiai, ir tremtiniai valgį virė lauke. Vietiniai virš laužavietės kabindavo katiliuką, mūsiškiai jau pirmą vasarą iš akmenų ir molio statė „mašinukes“ (virykles). Vietoj „rinkių“ naudojo traktoriaus vikšrus. Klojo ant viryklės viršaus, o vieną dalį išėmę, atidengdavo ugnį. Ši naujovė neliko nepastebėta vietinių ir buvo deramai įvertinta. Vėliau Strungiai pasistatė suvalkietišką mašinukę, su „dukofke“ (orkaite).

Genovaitės ir Jono Aštašauskų vestuvės. Narva, Krasnojarsko kr. 1956 m. Fot. iš A. Bartišienės albumo.


Aldona Strungytė-Bartišienė prisimena pirmąjį Leibos miško darbininkų balių. Svečiai vaišinosi sumuštiniais, kuriuos tada dar „buterbrodais“ vadindavo. O sumuštiniai – tai duona, aptepta marmeladu arba taukais. Per balių lietuviai gėrė ne degtinę, bet burokėlių vyną (ir svaigina, ir vitaminų daug). O štai po aštuonerių metų per Jono ir Genovaitės Aštašauskų vestuves, Klemensas Strungys šaukštu kabino ir su pasimėgavimu valgė tortą, šeimininkių neapdairiai pastatytą priešais jį. Vestuvėse netrūko ir mėsos patiekalų iš vištienos, kiaulienos. Buvo silkės, mišrainių, giros (juk tuokėsi suvalkiečiai).

1958 m. Klemenso ir Magdutės Strungių šeima sugrįžo į Lietuvą.


Valgiai, kuriuos suvalkiečiai pasigamindavo ant „čiudapiečkos“

Lepioškos“. Virtas bulves sutrinti, įdėti miltų, įmušti kiaušinį, druskos pagal skonį. Formuoti bandeles ir kepti ant krosnies viršaus arba lipinti prie karštų jos šonų „Lepioška“ nupuolė – vadinasi, iškepė. Primena Švilpikus? Teta mano, jog šis valgis nusižiūrėtas iš vietinių.


„Ausutės“ (žagarėliai). Tešla ruošiama pagal jums įprastą žagarėlių receptą. Šiuo atveju miltai, kiaušiniai, grietinė,cukrus, soda. Tešla iškočiojama ir supjaustoma norimo dydžio gabaliukais. Tik įpjova nedaroma ir „ausutės“ neperneriamos. Kepama ant „čiudapiečkos“ kaip ir „lepioškos“.


Magdutės Strungienės skanieji barščiai. Skaniausi su skilandžiu, bet tenai pakakdavo gabaliuko lašinių, mėsos, dažniausiai tik lydyto sviesto ar „kombinžyro“. Kad barščiai būtų skanūs, svogūnus, česnaką ir morkas pakepindavo keptuvėje ant sviesto (šiomis dienomis Strungienės dukra Aldona pakepina ir papriką). Prieskoniai: druska, pipirai. Slaptasis močiutės ginklas – garstyčios.


Bulvinės dešros (vėdarai). Viską ruošiame kaip įpratę ir mokame, tik žarnas užrišame siūlu. Dedame į puodą ir verdam. Kiek? Kiek cepelinus? Truputį ilgiau. Žodžiu, kol išverda tarkė. Tada dešras apkepame keptuvėje ant lydyto sviesto. Labai skanu.


Liudos Strungytės-Bendžiūnienės iškepta grybų šeimyna. 2012 m.  Fot. L. Bendžiūnienė.


„Grybukai“. Norėdama pradžiuginti vaikus švenčių proga„čiudapiečkoje“, Magdutė Strungienė kepdavo „grybukus“. 50-dešimčiai grybukų: 250 g sviesto, 120 g cukraus (jau Lietuvoje maišydavo perpus su medumi) 100 g grietinės, 3-4 tryniai, 5 g sodos, 1 arbatinis šaukštelis gvazdikėlių (jų Sibire turėjo, gal atsiųsdavo?), 1 arbatinis šaukštelis cinamono, 1 arbatinis šaukštelis kvapiųjų pipirų, 20 šaukštų su kaupu – miltų. Baltam „liukrui“ (glajui): 2 kiaušinių baltymai, 200 g cukraus pudros (cukrų papilti ant stalo ir trinti kočiojant su buteliu – taip Sibire pasidarydavo cukraus pudrą), 1 arbatinis šaukštelis citrinos rūgšties (Sibire lašelis acto esencijos). Rausva spalvą suteikdavo aviečių sultys, rudą – padegintas cukrus (dabar geriau naudoti kakavą). Formuodavo kotelius ir kepurėles. Krosnelėje, skardoje ant akmenų iškeptus kotelius suklijuodavo po du ir išgremžę kepurėlės viduje duobeles glajumi priklijuodavo prie kotelio.


Magdutės Strungienės dukters Liudos iškepti grybukai. 2012 m. Fot. L. Bendžiūnienės.


Čia ne "čiudapiečka".  1912 m. Fot. L. Bendžiūnienės.


Dažom ir džiovinam. Liuda Bendžiūnienė su proanūke. 2012 m. Fot. iš L. Bendžiūnienės albumo.

Aldonos Strungytės-Bartišienės ir Liudos Strungytės-Bendžiūnienės prisiminimus užrašė Loreta Skinkienė.

2013 m.

Marijampolė.