Legendos apie Kurtuvėnus

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,2 / 5 (26 balsai)

Daug įvairių legendų sklinda apie Kurtuvėnų kraštą. Pociškės kaimo gyventoja St. Girnienė pasakojo: „Labai labai seniai, kai dabartiniai Kurtuvėnai neturėjo dar pavadinimo, toje vietoje gyveno tik kelios šeimos. Vieną gražų sekmadienio rytą į tą vietą užklydo lenkų grafai medžioti. Su savim jie turėjo šunų, kurie vadinosi kurtais. Medžiotojai, vaikščiodami pamiške, užėjo tą gyvenvietę. Ten, kur dabar stovi bažnyčia, anksčiau nieko nebuvo, tik gražus plikas kalnelis. Lenkų grafams labai patiko ta vietovė ir jie nutarė nakvoti. Pavalgę pusvakarius vieni grožėjosi gamta, kiti ilsėjosi. Kažkas iš būrio pastebėjo, kad trūksta vieno kurto. Visi sukilo kurto ieškoti. Vieni ragą pūtė, kiti būgną mušė, o kurto kaip nėr , taip nėr. Apieškoję visus aplinkinius miškus, sugrįžo medžiotojai be kurto. Toje vietoje dar ilgai buvo kalbama apie kurto dingimą. Nuo to laiko ši gyvenvietė buvo pavadinta KURTUVĖNAIS. Taip ir dabar vadinama. „Seniai , labai seniai, kur dabar Kurtuvėnų miestelis, dunksojo neįžengiami miškai. Žaliavo, šlamėjo ir ošė medžiai amžiną savo dainą, žydėjo žibuoklės ir plukės, kvepėjo viržiai, dūzgė juose kamanės ir bitės, nešdamos saldų medų į senas ąžuolų dreves. Tarp girių žaliųjų, tarp miškų tankiųjų, tarp pušų lieknųjų ir ąžuolų plačiašakių ant aukšto kalno stovėjo didinga pilis, o toje pilyje apsuptas savo tarnų ir tarnaičių gyveno jaunas karaliūnas, visų karaliūnų jauniausiasis ir garsiausias. Kartą, bemedžiodamas girioje, bešuoliuodamas ant savo eiklaus žirgo ir begainiodamas briedžius ilgaragius, nuklydo jis ten, kur srauni upelė, linksmai šnekučiuodama su palinkusiais ties ja gluosniais ir juodalksniais, nešė savo vandenis į artimiausius ežerus ir, susiliejusi su jais, žvilgančiu veidrodžiu žvelgė į dangaus žydrynę. Sustabdęs žirgą prie upės jaunikaitis išvydo priešais save nematytą paveikslą: baltut baltutėlė lyg gulbė, įbridusi į vandenį, stovėjo nežemiško grožio mergelė ir žiūrėjo į besiskleidžiančias vandens lelijas. Jos grakštų liemenį supo ilgi aukso spalvos plaukai, o dailią galvelę puošė kuklus ramunių vainikas. Netikėtai užklupta ji virptelėjo lyg pabaidytas žvėrelis ir pakėlė žibuoklių melsvumo akis. Jaunikaitis, pakerėtas nepaprasto nepažįstamosios grožio, priklaupė prieš ją ir iš nuostabos sušuko: -„Kas tu? Miškų deivė ar žemiškoji mergelė? Atsakyk? Maldauju...“ Išgirdusi tuos žodžius mergelė vienu akimirksniu pasislėpė girios tankmėje. Tik sniego baltumo drabužis švystelėjo prieš karaliūno akis. Atsipeikėjęs jaunikaitis ėmė vytis nepažįstamąją, šaukdamas:-„Kur tu viena? Kur tu viena?...“ Ir po šiai dienai žmonės nežino, at deivė tai buvo, ar žemiškoji mergelė. Tiktai nuo tada upė, kur karalaitis sutiko nepažįstamąją, imta vadinti Kurtuva, o miestelį, įsikūrusį toje vietoje – KURTUVĖNAIS“

ŠALTINIAI: Asmeninis L.Ščegauskaitės archyvas. Surinkti ir aprašyti B.Lešinskienės, J. Dilinskienės pasakojimai; Kurtuvėnų biblioteka, I. Pluščiauskienė, Kurtuvėnai. Surinkti ir užrašyti gyventojų pasakojimai. Foto D.Ramančionio