Laisvamaniai ir laisvamanių kapinės Šiauliuose

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (142 balsai)
Nuo seno Šiauliai garsėjo laisvamaniškomis tradicijomis. XIX a. antroje pusėje laisvamaniškai nusiteikusių jaunuolių jau būta Šiaulių gimnazijoje. Šiaulius dar iki Pirmojo pasaulinio karo pasiekdavo Amerikoje leidžiama laisvamanių ir socialistų spauda, iš Šiaulių apylinkių kilusių V.Dembskio ir J.Šliūpo ateistiniai veikalai.

Ateistų veikla JAV, Belgijoje, Prancūzijoje skatino Šiaulių laisvamanius vesti kovą su bažnytininkais dėl tikėjimo sąlygų, sąžinės laisvės. Žmonės, dėl savo įsitikinimų nepriklausą jokiai religinei bendruomenei, buvo verčiami naudotis bažnytininkų patarnavimais. Tų, kurie nepalaikė ryšių su bažnyčia, nuo jos nusisuko arba prieš ją kalbėjo, neleisdavo laidoti kapinėse. Jeigu leisdavo, tai karstas būdavo įnešamas ne pro vartus, o per kapinių sieną, ir laidojama toje kapinių dalyje, kuri atskirta negiliu grioveliu – vieta savižudžiams bei nekrikštams.

Siekdami apsisaugoti nuo bažnyčios, pažangių ir laisvų pažiūrų, žmonės būrėsi į draugijas. Tokia draugija 1924 metais birželio 12 d. buvo įkurta Šiauliuose ir pavadinta Laisvamanių etinės kultūros draugija. Draugijos įstatus pasirašė publicistas, visuomenės veikėjas J.Šliūpas (1861-1944), kultūros ir spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, muziejininkas P.Bugailiškis (1883-1965), mokytojas J.Naujalis (1884-1970), literatas ir publicistas L. Vitkauskas (1902- ?) ir kt.

Šiaulių skyriaus veikloje svarbiausią vietą užėmė laisvamanių kapinių įrengimas. Tačiau tai vyko sunkiai, nes bažnytininkai ir administracija visaip trukdė. Dar iki draugijos įkūrimo Šiaulių mieste atsirado laisvamanių kapinės. Steigti laisvamanių kapines Šiaulių pažangius žmones privertė bažnytininkų elgesys. Nusikaltimo vietoje buvo nužudytas Šiaulių priemiesčio Šimšės turtingas čigonas, kurį dvasininkai su iškilmėmis palaidojo katalikų kapinėse, nors gerai žinojo apie jo plėšikavimus. 1921 m. staiga mirė Aleksandrijos dvaro savininkas, ekonomistas Vincas Janavičius. Kaip bedievį ir socialistą V.Janavičių Šiaulių kunigai nepriėmė į katalikų kapines. Šeima ir draugai jį palaidojo Aleksandrijos dvaro kalnelyje be kunigo ir religinių apeigų. Taip atsirado laisvos minties kapinaitės Aleksandrijoje, šalia Šiaulių-Kairių plento. Atviro pasipriešinimo katalikų bažnyčiai išraiška buvo ir tai, kad vėliau kapinaitėse buvo palaidota V.Janavičiaus žmona Marija Arciš-Janavičienė, duktė Zofija Elena Arciš-Bulakienė.

Čia palaidotas ir profesorius Povilas Matulionis (1860-1932), įžymus miškininkas.pirmasis ŽŪ akademijos Dotnuvoje rektorius. Šiaulių miškininkai šių kapinaičių šeimininkai, pasirūpino, kad 1974 metais minint Lietuvos ŽŪ akademijos 50-metį būtų pasodinti 72 ąžuolai (tiek metų turėjo profesorius), o kapinaičių teritorija, kaip ateistinės minties paminklas būtų įtraukta į respublikinės reikšmės kultūros paminklų sąrašą. Tokių paminklų Lietuvoje yra tik keletas (Didžiulių kalnelis Griežionėliuose, Kruopiuose, Žagarėje, Romainių miške, Vanagių kaime).



Aleksandrijoje palaidotas įžymus lietuvių miškininkas, profesorius Povilas Matulionis


1923 m. kovo 28 d. Šiauliuose buvo įkurta bendrovė „Pagalba“. Bendrovės tikslas buvo jos narių aprūpinimas nelaimės atveju, laisvųjų kapinių ir biuro įsteigimas.

Bendrovė kreipėsi į valstybinę žemės reformos valdybą, kad skirtų žemės. Nors konstitucija ir skelbė sąžinės laisvę, bet „Pagalbos“ bendrovė žemės negavo. Teko ieškoti kitos išeities, ir ji buvo rasta: J. Ir A. Fledžinskiai, Gubernijos dvaro savininkai, dovanojo 1 ha žemės Ginkūnuose. 1924 m. bendrovė kapines perdavė Laisvamanių etinės kultūros draugijai. Stambiausi šios draugijos ir jos steigiamų laisvųjų kapinių Ginkūnuose rėmėjai buvo V.Bielskis ir Vl. Zubovas. Tais pačiais metais pradedami kapinių įrengimo darbai. Sudaromas kapinių komitetas, kurio rūpesčiu pastatytas namelis, o visas sklypas aptvertas, žemutinė jo dalis nusausinta, padaryti takeliai, pasodinti medeliai, krūmai.

Pirmasis kapinėse buvo palaidotas liaudies poeto J.Krikščiūno –Jovaro sūnus Laimonas (1912-1924). Jovaras nuo 1924 metų buvo akryvus laisvamanis. 1925 m.jis pirmasis įregistravo savo santuoką su Ona Rakauskaite Šiaulių valsčiaus valdyboje, kur civilinė metrikacija buvo įvesta būtent nuo 1925 m. pagal Vidaus reikalų ministro K.Žalkausko instrukciją. Šiose kapinėse palaidoti ir kiti Jovaro šeimos nariai – žmona Ona (1900-1947) ir dukra Rūta (1928-1948).

Antrasis palaidotas Vladas Dembskis (1831-1913) ekskunigas, iškunigavęs 33 metus, būdamas 61 metų metė kunigystę ir likusius 21 savo gyvenimo paskyrė žmonių mokymui, švietimui. Buvo aktyvus 1863 m. sukilimo dalyvis, už kurio galvą M.Muravjovas siūlė 5000 rub. Numalšinus sukilimą, V.Dembskiui pavyko pabėgti į Paryžių, kur pradėjo veiklą nukreiptą prieš popiežiaus Pijaus IX paskelbtą bažnytinę dogmą apie popiežių neklaidingumą ir prieš jėzuitų veidmainiškumą. Dėl to pateko į jėzuitų nemalonę ir išvyko į Kanadą, vėliau į JAV. Nuo 1900 m. V.Dembskis buvo Amerikos Laisvamanių susivienijimo centro sekretorius.


Vladas Dembskis 1908 m. JAV


Prieš mirtį V.Dembskis paprašė J.Šliūpo jo palaikus pervežti į Lietuvą ir ten palaidoti, kai tik bus įkurtos ateistų kapinės. Šį pageidavimą J.Šliūpas įvykdė 1925 m. birželio 7 d. Urna su V.Dembskio palaikais buvo pašarvota Šiaulių miesto Liaudies namų salėje. Susidomėjimas V.Dembskio asmenybe ir jo palaikų neįprastiniu laidojimu buvo labai didelis. Buvo apsieinama be religinių apeigų. 1926 m. pagal ateisto mokytojo K.Skerstono padarytą projektą, buvo pastatytas paminklas, primenantis gaublį – kovos už laisvą mintį žemėje simbolį.


Prie dar neužbaigto ekskunigo V.Dembskio (1931-1913) paminklo Šiaulių laisvamanių kapinėse Ginkūnų kalnelyje nusifotografavo dvi pažangių pažiūrų – mokytojų K.Skerstono, paminklo autoriaus bei statytojo (pirmas iš kairės), ir V.Dievaičio – šeimos




Paminklas 1987 m.


1927 m. laisvamanių kapinėse palaidotas joniškietis Martynas Rutkus (1891-1927), apsišvietęs, pažangių pažiūrų žmogus. Dirbo mokytoju Slėpsnių, Rubežininkų, Linkaičių ir kituose kaimuose. Dalyvavo organizuojant Joniškio keturklasę mokyklą.

Gražus paminklinis akmuo pokario metais pastatytas Vaclovui Bielskiui (1870-1936). Dar mokydamasis Šiaulių gimnazijoje , jis pradėjo dalyvauti socialdemokratų judėjime. Ypač dideli jo nuopelnai miesto kultūrai ir švietimui. Jis bendradarbiavo „Kultūros“ žurnale, buvo vienas iš jo leidimo vadovų. Viena Šiaulių miesto gatvė 1990 m. pavadinta Vaclovo Bielskio vardu.

Vaclovas Bielskis


Jo palydėti į amžinojo poilsio vietą – į Šiaulių laisvamanių kapines, susirinko laisvamaniai, socialdemokratų partijos nariai. Padėjus vainikus ant supilto kapo, buvo užrišti raudoni kaspinai.

1939 m. šiose kapinėse palaidotas V.Každailis (1899-1939). Jis buvo lietuvių kalbos mokytojas, bet dėl pažangių ateistinių ir politinių pažiūrų negaudavęs darbo. Dirbo Šiaulių miesto ir rajono komjaunimo sekretoriumi.

Čia taip pat palaidotas pirmasis V.Noreikos, J.Fledžinsko, Z.Paulausko muzikos mokytojas, muzikos profesorius S. Jurkevičius (1877-1940) ir daug kitų pažangių žmonių

Išlikęs įdomus prisiminimas, susijęs su šiomis kapinėmis. 1934 m. vasarą, susirgusi plaučių uždegimu, mirė darbininkų G.Simonavičių nekrikštyta dukrelė Prevutė (darytinis vardas iš žodžių proletarinė revoliucija). Buvo nutarta ją palaidoti laisvamanių kapinėse. Vietinė valdžia ir tikintieji mėgino sutrukdyti laidotuves. Tačiau šiuo sunkiu momentu darbininkų šeimai padėjo vietinių pažangių žmonių būrelis (Č.Liutikas, A.Palčiauskas, V.Vaitekūnas), darbininkų kolektyvas, kuriame dirbo G.Simonavičienė. Į namus atvyko nemaža grupė darbininkių moterų pareikšti užuojautos. Jos atnešė gyvų gėlių ir įteikė surinktus 73 litus, kuriuos kažkas iš Simonavičienės tą pačią dieną pavogė. Tai sukėlė pasipiktinimą, todėl iš miesto atvažiavo keliolika bažnytininkais pasipiktinusių vežikų su vienkinkiais fajetonais, paėmė karstelį, jį lydinčius žmones su vainikais, gėlėmis, visus nemokamai nugabeno į Ginkūnų kalnelį ir parvežė namo.

Negausių, bet kovingų ateistinių laidotuvių atgarsis plačiai pasklido po miestą.



G. ir V. Simonavičių dukrelės Prevutės laidotuvės Šiaulių laisvamanių kapinėse 1934 m. Palydėjusiųjų priekyje rankutes sunėręs ant krūtinės stovi vėliau tapęs žinomu aktoriumi Laimonas Noreika. Pirmasis iš dešinės „Aušros“ muziejaus vedėjas Č.Liutikas, septintas iš dešinės (su baltais marškiniais) „Aušros“ muziejaus darbuotojas V.Vaitekūnas


O štai ką rašė tarpukario Lietuvos periodinė spauda apie šias kapines:

„Šiauliai. Čia vadinamieji laisvamaniai turi savo kapus įsitaisę. Bet tame jų paskirtame sklype niekas nenori laidotis, dėl ko Šiaulių laisvamaniai jaučiasi nei šiokoje, nei tokioje padėtyje. Mielu noru laidotų pas save net savižudžius ir panašius silpnavalius gyvenimo dezertyrus, bet nė tokių jiems neduoda. Taip neseniai ežere nusiskandino p. Kietis. Laisvamaniai būtinai norėjo palaidoti jį savo kapuose, bet nusiskandinusiojo tėvai neleido. Kilo ginčas dėl lavono. Pagaliau turėjo net policija įsikišti: laisvamaniai pralaimėjo, lavono negavo, nes pirmąsias teises turi į savo vaikus jų tėvai. Apie kitą panašų ginčą dėl lavono buvom rašę kiek anksčiau, kur irgi laisvamaniai buvo pakėlę didelį ermyderį.

Šiauliai. Rugpj. 15, laisvose kapinėse atidengtas gražus paminklas 25 metų jaunuoliui, laisvamaniui K. Jackui, mirusiam 1934 metais. Paminkle iškalti šitokie prasmingi žodžiai: „Kas prietarų melo nedrįsta atmesti, tas niekada laisvas nebus...“. Paminklo visas aukštis kuone 2 mtr. Be minėto paminklo dabar laisvąsias kapines puošia dar inž. V.Bielskio, kun. V.Dembskio, karininko Budriko paminklai ir kiti antkapiai. Neseniai palaidotojo J.Trečioko kapas skęsta skoningai susodintose gėlėse. Giminaičiai užsakė šiam kapui paminklo projektą sudaryti dailininkui K. Šimoniui.“

Iki Antrojo pasaulinio karo čia buvo palaidota apie 50 žmonių.

Ginkūnų laisvamanių kapinėse buvo laidojami ne tik tarpukario laikotarpio Šiaulių miesto ateistai. 1945-1947 metais laisvamanių kapinių teritorijoje buvo įrengtos tarybinių karių kapinės. Čia palaidoti 1012 tarybinių karių palaikai.

Šeštajame dešimtmetyje į šias kapines buvo perkelti palaikai iš Pročiūnų (buvusi Zoknių karinė teritorija) masinės kapavietės, tik šiuo metu perlaidotų palaikų vietos nežymi jokia lentelė.

Ginkūnų laisvamanių kapinės šiandien yra įtrauktos į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą ir yra istorinis paminklas.


Naudota literatūra:

Atminimo knyga. Antrojo pasaulinio karo karių Lietuvoje albumas. - V., 2006, P. 332

Barzdaitė S. Laisvamanių istorijos puslapiai // Kultūros barai. – 1987, Nr. 4, p. 45-47

Laisvoji mintis. – 1938, Nr. 9, p. 7

Matulienė Z. Šiaulių miesto laisvamanių kapinės: [ kraštotyros darbas]. – Šiauliai, 1974. – 27 p.

Platelytė, Danguolė. Šiaulių miesto meno ir kultūros paminklai: [kraštotyros darbas]. – Šiauliai, 1987, p. 70-72

Simonavičius, Vincas. Iš Šiaulių laisvamanių kapinių istorijos // Kraštotyra 20. – V., 1986, p. 69-72

Šaltinis. – 1935, liepos 13, p. 298


Parengė Audronė Baškienė