Laisvės šauksmas - Romas Kalanta

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (108 balsai)

Turinys

Biografija

Romas Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje. Mirė 1972 m. gegužės 15 d. Romui buvo dešimt metų, kai su šeima persikėlė į Kauną. Tėvai nusipirko namą su sodeliu Vilijampolės priemiestyje, Panerių gatvėje.

Romo Kalantos namas Panerių g. Vilijampolėje, Kaune


Amžininkų prisiminimuose Romas buvo lėto būdo, drovus, rimtas, gero elgesio. Jis mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Mokslas sekėsi vidutiniškai, o aukštesnėse klasėse ir visai prastai. Neišlaikęs keleto egzaminų perėjo į vakarinę mokyklą. Dirbo „Aido“ fabrike, o vakarais lankė 5-ąją vakarinę vidurinę mokyklą, vėliau metė darbą ir tik mokėsi. Tačiau jis buvo gana savarankiškas, domėjosi muzika, istorija, buvo apsiskaitęs - skolindavosi knygų iš savo vyresniojo brolio Antano, dirbusio dėstytoju. Sportavo, vasarą grūdindavosi miegodamas lauke, sodelyje prie savo namo.


Dėl savo ateities planų, Romas taip pat nebuvo tikras - ketino tapti milicininku, gėlininku, veterinaru, šaudymo meistru, gitaristu, žurnalistu. Mokydamasis dešimtoje klasėje, buvo sumanęs stoti į kunigų seminariją.


Apie 1969 m. R. Kalanta ėmė domėtis hipių judėjimu. Hipių judėjimas kilo JAV septintojo dešimtmečio pradžioje kaip pokario kartos protestas prieš visuomenės sumaterialėjimą ir prakticizmą, tradicinę kultūrą. Hipiai vadino save gėlių vaikais - jie nešiojo gėlėtus drabužius, augino ilgus plaukus, klajojo po šalį arba gyveno komunose, pripažino laisvą meilę, svaiginosi narkotikais, dievino neseniai atsiradusią roko muziką ir patys brazdino gitaras.


1968-1969 m. Kaune atsirado kelios tokios grupės. Viena iš jų, vadinta Company (Kompanija), būriavosi miesto sode (dažniau vadintame Muzikinio teatro sodeliu), prie fontano. Romas Kalanta priklausė kitai, mažiau žinomai grupei, kurios lyderis buvo Grafas (Stasys Tokarskis), dirbęs neįgaliųjų internate. Į tą kompaniją įėjo Žinia, Bobis, Alytė, Algis, Amerika, Liukas, Bublė, Grubas (kai kurie hipiai vadinosi pravardėmis). Kalanta nebuvo tikrasis hipis, nors jis pritarė šiam judėjimui, sekė hipius manieromis, kalba, apranga, tačiau nepriėmė kai kurių neigiamų ypatybių, pavyzdžiui beveik nevartojo alkoholio.


Romas, kaip tais laikais dauguma, buvo įstojęs į komjaunimą. Tais laikais priklausyti kitai organizacijai nebuvo galima, tad Kalanta buvo „svarstomas", kalbama, net išmestas iš komjaunimo. Tačiau pasak oficialios versijos, Kalanta ir žūties dieną tebebuvo komjaunuolis.


Kalanta buvo užsiauginęs gana ilgus plaukus ir tuo labai didžiavosi. Deja, dėl to susilaukdavo užgaulių replikų ne tik iš vyresnio amžiaus žmonių, bet ir iš savo bendraamžių merginų. Tai skatino jautraus vaikino uždarumą, jis ėmė artimiau bendrauti tik su panašiais į save hipiais.


Mokydamasis vakarinėje mokykloje, su klasės draugais jis bendravo mažai, paprastai sėdėdavo vienas paskutiniame suole. Tačiau buvo rimtas, pakankamai drausmingas.


Maždaug nuo 1972 m. pradžios Kalanta ėmė nuolat galvoti apie savižudybę, tai liudija jo užrašai ir laiškai: „Mano charakteris vienišo keleivio, kuris Žemėje ilgai neužsibus", „Mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir nesulauksiu", „Laiškus sudeginsi, ir iš manęs liks pelenų krūvelė." Kalanta svarstė įvairius savižudybės būdus - nusiskandinti, susideginti... Pasirinko pastarąjį. Esamoje santvarkoje jis negalėjo elgtis ir gyventi, kaip nori, jaustis laisvu žmogumi.

Priešmirtinis Romo Kalantos raštelis „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.


Tuo metu daug kas paslapčiomis klausydavo užsienio radijo stočių. Sunku dabar pasakyti, kaip tuo metu jautėsi vienišas, galbūt nerandantis bendraminčių jaunuolis. Gal jam įsiminė čeko Palacho susideginimas, galbūt, buvo girdėjęs ir apie N. Bereslavskio bandymą susideginti Kijeve protestuojant prieš Ukrainos rusifikaciją, žydo I. Ripso susideginimą Rygoje reikalaujant suteikti laisvę Čekoslovakijai ir nutraukti žydų diskriminaciją. Per televiziją pranešdavo ir apie tokias budistų vienuolių, protestuojančių prieš amerikiečių kišimąsi į Vietnamo reikalus.


Po R.Kalantos žūties buvo bandoma ieškoti kokių nors jį sukompromituoti galinčių faktų. Atliekant teismo medicininę ekspertizę, buvo prašoma atkreipti dėmesį ar nevartota narkotikų, alkoholio, bandyta ieškoti įrodymų, kad Kalanta galėjo būti psichinis ligonis.

Istorinės aplinkybės ir 1972 m. gegužės įvykiai Kaune

Jau šeštame dešimtmetyje Lietuvoje pradėjo kilti antisovietinių jaunimo organizacijų banga. 1955-1958 m. KGB Lietuvoje išsiaiškino 61 jaunimo organizaciją, kurioms priklausė apie 300 žmonių. Pirmoji vieša demonstracija įvyko 1955 m. lapkričio 2 d. Kaune per Vėlinių minėjimą. O 1961 m. liepos 21 d. Kaune , „Žalgirio“ stadione, įvyko daugiatūkstantinės žmonių minios susidūrimas su milicija. Ir vėliau Kaune nebuvo ramu. Prasidėjo religinio pogrindžio veikla. Svarbus įvykis buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos pasirodymas 1972 m. kovo 19 d. Septintame dešimtmetyje pradėjo formuotis dar viena pasipriešinimo kryptis, kuri reiškėsi per literatūrinę ir kultūrinę veiklą.


1972 m. gegužės 14 d. prie Vežėjų ir Ariogalos gatvių sankryžoje stoviniavusių draugų su tuščiu trijų litrų talpos stiklainiu priėjo Romas Kalanta ir paprašė benzino. Draugams pajuokavus ar ketina ką nors padegti, Romas atsakė kad šio skysčio jam reikia labai svarbiam reikalui.


Apie vidudienį, Kauno muzikinio teatro sodelyje, pasak liudininkų, jaunuolis sušukęs „Laisvę Lietuvai“ apsipylė benzinu ir užsidegė. Vienų mačiusiųjų teigimu, Romas prašė jį pribaigti, kiti girdėjo pagalbos šauksmą. Arčiausiai buvę žmonės puolė gesinti degantįjį, tačiau atvažiavusi greitosios medicinos pagalbos mašina, jį išsivežė be sąmonės. Ligononėje R.Kalanta mirė gegužės 15-osios naktį, 4 val. Mirties liudijime buvo įrašyta viso kūno II-III-IV laipsnio nudegimai.


Romas Kalanta buvo pašarvotas savo namuose Panerių gatvėje, Vilijampolėje. Laidotuvės turėjo įvykti gegužės 18 d. 16 val., tačiau norėdama išvengti žmonių minios ir neramumų, tuometinė valdžia laidotuves dviem valandomis paankstino. Kai prie Kalantų namo susirinkęs jaunimas sužinojo apie jau įvykusias laidotuves, kilo didelė pasipiktinimo banga. Buvo stabdomas eismas, įpykę jaunuoliai skanduodami antisovietinius šūkius patraukė miesto centro link. Norėta šturmuoti Kauno milicijos valdybos bei Valstybinio saugumo komiteto pastatus. Milicijos ir KGB darbuotojai minią bandė išvaikyti, kilo daug susistumdymų, demonstrantai buvo gaudomi ir vežami į miliciją bei KGB. Vėlai vakare demonstrantai buvo išvaikyti, tačiau padėtis buvo įtempta dar kelias dienas. Neramumų metu ir kurį laiką po jų, žmonės, neturintys dokumentų, kad gyvena Laisvės alėjoje, į ją nebuvo įleidžiami. Milicija gatvėje sulaikydavo ilgaplaukius jaunuolius ir nuvežę į tardymo skyrius, nukirpdavo, arba veždavo „paauklėti“ už miesto – paleisdavo už kokių 50 km ir liepdavo pėstiems grįžti namo.


Protesto demonstracijos Laisvės alėjoje. 1972 gegužės mėn. 18 d.


Oficialiais duomenimis, per demonstracijas buvo sulaikyta apie 400 asmenų, iš jų 33 patraukti administracinėn atsakomybėn, 6 – baudžiamojon. Gegužės 14-19 dienų įvykiai Kaune buvo slapta KGB fotografuojami. Ši medžiaga buvo panaudota siekiant nustatyti konkrečius sulaikytojų veiksmus per demonstracijas.


Po 1972 m. Gegužės įvykių Lietuvoje susidegino ar bent bandė tai padaryti dar keli žmonės. R. Kalantos žūties ir 1972 m. gegužės įvykių naujas vertinimas Lietuvoje prasidėjo kartu su tautiniu atgimimu. 1989 m. gegužės mėn. buvo atliktas R.Kalantos psichinės būklės pomirtinis konsultacinis psichiatrinis-psichologinis įvertinimas. Komisijos nuomone, R.Kalanta neturėjo jokių psichikos sutrikimų, buvo nekomformistiška asmenybė, jautriau reagavo į bet kokius neteisybės pasireiškimus.


1989 m. rugsėjo 1 d. buvo nutraukta baudžiamoji byla ir prieš 1972 metais nuteistus asmenis, jų veikloje nenustačius nusikaltimo sudėties.


R.Kalantos susideginimas buvo ir yra vertinamas kontraversiškai. Tačiau tuo metu tai buvo netikėtas smūgis egzistavusiam politiniam rėžimui, daugeliui dabartinių penkiasdešimtmečių – šešiasdešimtmečių – pasipriešinimo simbolis.

Atminimo įamžinimas

Kiekvienais metais kauniečiai gegužės 14-ąją pamini Kalantines (taip liaudyje vadinami 1972-ųjų gegužės įvykiai Kaune). Per beveik 40 metų nuo tos tragiškos dienos, Romui Kalantai skirta nemažai atminimo ženklų. Išleisti leidiniai: Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (Kaunas, 1997, Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (Kaunas, 1999), „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (Vilnius, 2002). 2002 m. pažymint kalantinių 30-metį, buvo išleistas R. Kalantai skirtas meninis vokas (dail. Antanas Rimantas Šakalys), sukurtas muzikinis projektas „Tribute to 1972“ (kompozitorius Mindaugas Urbaitis). VDU organizuota konferencija „Kaunas 1972: alternatyvioji kultūra, politinis protestas ir kultūrinė rezistencija“. Remiantis jos medžiaga išleistas „Kauno istorijos metraštis, t. 4“ (Kaunas, 2003).


Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius bendruomenių susibūrimo vietose.

1972 m. birželio mėn. naktį autostrados Kaunas–Klaipėda paplentėje, netoli Ariogalos, ant Dubysos šlaito, slapta buvo pastatytas metalinis kryžius su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą“. Pasitelkę techniką, netrukus valdžios atstovai paminklą sunaikino.


1989 05 14 susideginimo vietoje ant grindinio jo atminimui atidengta šlifuoto granito memorialinė plokštė su įrašu: „Romas Kalanta 1972.V.14“.


1990 m. pastatytas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša).


1990 02 14 ant namo (Panerių g. 34) atidengta memorialinė lenta: „Čia nuo 1963 iki 1972 gegužės 14 dienos gyveno Romas Kalanta“ (skulpt. Vytautas Ledas; Kauno m. LDT VK 1990 02 15 potv. Nr. 50 p.).

1990 m. buvusi I. Černiachovskio gatvė Petrašiūnuose pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1990 11 23 potv. Nr. 690).


1990 12 27 buvo patvirtintas įsakymas jo kapą laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu.


1992 05 14 Kryžių kalnelyje prie VI forto pastatytas medinis kryžius su užrašu: „Brangus lietuvi, Romas Kalanta prieš 20 metų trokšdamas laisvės nušvito gyvu fakelu“ (tautodail. Albinas Fokas).


1997 m. minint R. Kalantos susideginimo 25-ąsias metines, sodelyje prie Muzikinio teatro pastatytas „muzikinis paminklas“ – atliktas muzikinis kūrinys „Auka laisvei“ (projekto aut. Vidmantas Bartulis, prodiuseris ir dirigentas Julius Vilnonis; atliko Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestras ir roko grupė „Rebelheart“).


2000 07 04 R. Kalanta apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.


2002 05 14 dalyvaujant prezidentui V. Adamkui, atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaun.; archit. Saulius Juškys).



2006 05 14 istorinėje LR prezidentūroje pristatytas meninis vaizdo dokumentas DVD pavidalu „Kauno pavasaris 1972 m.“, atkuriantis to laikotarpio muziką ir nuotaiką, (videomenininkas Henrikas Gulbinas), istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus parengtas lankstinukas lietuvių ir anglų kalbomis bei ugnies ir muzikos instaliacija vidurnaktį prie paminklo, jo susideginimo vietoje.

Šaltiniai

Dramatiškos biografijos : kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai… / Rokas Subačius. - 3-iasis leid. - Vilnius : Mintis, 2008 (Vilnius : Logotipas). - 443, [1] p.


Kalanta Romas. Preiga per internetą.- URL: http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=KALANTA ROMAS.- Žiūrėta 2009 m. birželio 11 d.


Kauno istorijos metraštis / [Vytauto Didžiojo universitetas] ; redkolegija: Zigmantas Kiaupa (redkolegijos pirmininkas) … [et al.]. - [T. 4]-. - Kaunas : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2003. - 214, [1] p. : iliustr.


Laisvės proveržiai sovietiniame Kaune : nuo slapto pogrindžio iki atviro protesto / [sudarytoja ir projekto vadovė Rimantė Tamoliūnienė]. - Kaunas : Kauno apskrities viešoji biblioteka, 2007 (Kaunas : Arx Baltica). - 115, [2] p.


Romo Kalantos auka : 1972 metų Kauno pavasaris / [sudarė Egidijus Aleksandravičius ir Saulius Žukas]. - Vilnius : UAB "Baltų lankų" leidyba", [2002] (Vilnius : Vilspa). - 127, [1] p.


Nuotraukos iš KAVB eksponuotos parodos.