LPS Šiaulių skyriaus veikėjas J.Keldušis: Ko nebaigė Sąjūdis?

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Neužmirštas dar laisvės noras,

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,7 / 5 (325 balsai)

Dar ieškoma tiesos šviesa.

Vis ulbauja mažyčių choras,

Nors nulemia svari jėga.


Norėtųsi šiuo tuo dar būti:

Liepsna, grumstu ar žaluma,

Vinim, paukščiu... ar žūti,

Ko tiktai nori Lietuva.


Jonas Keldušis 1980 m. balandis


Biografija

Gimiau Kaune 1932 06 30 (pase 1932 04 30). Tėvas - mokytojas, 1940 m. birželį suimtas ir 1943 m. Jarcevo geležinkelio stotyje mirė (apie tai sužinojau po pusšimčio metų), mama - akušerė, nugyvenusi 92 metus, mirė Kaune.

1956 m. baigiau Kauno politechnikos institutą ir buvau paskirtas į „Vairą". Į pensiją išėjau po 50 metų. Po to dirbau Televizijos KB (vėliau institute), televizorių gamyklos automtizavimo skyriuje, trumpai „Praktikoje", o paskutiniuosius dešimtmečius dirbau verslo konsultantu privačiose įmonėse ir neilgai Panevėžio pramonės ir prekybos rūmuose.

Tarnaudamas verslui dirbau Panevėžyje, Prancūzijoje, 10 metų Kaune, o dabar pensininkauju Panevėžyje.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo narys, išrinktas ir patvirtintas Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime 1988 m . spalio 23 d. LPS Šiaulių miesto tarybos narys.

Ko nebaigė Sąjūdis?

Jau buvau nugyvenęs 56 metus kai ištiko Sąjūdis. Nesitikėjau, kad toks virsmo viesulas kils dar gyvam esant. Viltis kausčiusios grandinės trūkinėjo, Sąjūdis išsiveržė žavingu bendro veikimo entuziazmu. Stebuklas vyko prieš 22 metus. Dabar, štai, lietuviškai rašau kompiuteriu, vartau enciklopedijos dydžio knygą „Išsivadavimas, Sąjūdis Šiaulių krašte 1988 – 1990 metais“. Skaitau Sąjūdžio tarybos protokolus, juose cituojamus mano sakytus žodžius, skaitau apie žmones ir įvykius – viskas gerokai primiršta. Daug kas pasikeitė Lietuvoje ir pasaulyje. Nelenktyniausiu su metraštininkais, aprašančiais tų laikų faktus. Užsiminsiu apie dalykus kirbančius šalia faktų. Kai Sąjūdžio pavasaris, nutirpdė sniegus, vandenimis nuplovė žemę, sukruto dygti ir skleistis tai kas buvo sėta ir tai, kas vėjų atnešta. Apie tai rašinys. Apsirikote, jai pamanėte, kad peiksiu valdžią. (kuriuos išrinkom tie ir valdo). Yra kitų rimtų dalykų.


Pavyzdžiui - kalba. Rusifikavimo rezultatai „ir už kilometro matomi“. „Šiai dienai“ vis dar „priiminėjame sprendimus“, sukame „gaikes|“, galvojame kol „daeina“ ir t.t. O keikiamės! Juk žinote kaip. Pamenu vieną sovietų kariuomenėje atitarnavusį, išvykdamas jis nemokėjo rusiškai, o grįžusiam trūko lietuviškų žodžių „čtob vyrazitsia“. Tokio bevalio ryšio su gimtąja kalba esama ir dabar, tik pasiduodama kitoms didžiosioms kalboms. Didžiosios kalbos tapo „didžiosiomis“ grobuoniško kolonizavimo laikais. Kalba, paaiškėjo, besanti stipri pavergimo jėga. Kolonizatorių kalbos (ir su jomis kultūra) tebenaudojamos ir išsivadavusiose valstybėse. Norėta ir mus taip supančioti. Nespėjo. Dabar kalba irsta kitaip. Ne kolonizavimas, o JAV išugdyta ekonominė, mokslo, kompiuterijos galia pavertė anglų kalbą tarptautine mokslo, verslo, diplomatijos, kompiuterijos, turizmo kalba – ji tapo pasauline darbo (palaipsniui ir ne tik darbo) kalba. Linkę susitaikyti sako – vyksta globalizacija, virtualių technologijų revoliucija, prieš vėją nepapūsi, laiko nepasuksi atgal. Kiti sako – ne! MŪSŲ teritorija yra ten kur kalbama MŪSŲ KALBA. Kalba, lyg namo sienos, mūsų namo sienos, jei jos prakiurs ir galop sugrius atsidursime dykame lauke, Teks glaustis „bendrabučiuose“. Tad kaip elgsimės kiekvienas ir mūsų visuma? Leisimės nešami ne mūsų valdomų srovių, ar irsimės sava kryptimi. Ar tu ir aš sutarsime pasirinkti bendrą kryptį žinodami ko siekiam?


Dar apie džiugesį degant kaimyno namui. Taip vaizdžiai apibūdiname mūsų bendrystės suvokimo išmintį. Sutinku su tais, kurie mano, kad nesėkmės linkėjimas artimam kilo iš vergiškumo iš nuolankių ir godžių grūdimosi prie lovio. Vergauta ne tik 50 metų. Kartais uoliai. Turime tautiečių, kurie Sovietų laikais kantriausiai laukdavo prie pirmininkų ir sekretorių durų, kad išklotų „teisybę“ apie kaimyno, bendradarbio ar giminės elgesį nedeantį tarybiniam žmogui. Doresni funkcionieriai nepakentė jų. Skundikai (ar šmeižėjai) nebuvo agentai, o inkvizicijos savanoriai. Jie nebaustini ir šiandien nesijaučia blogai, gali būti išrinkti. Gali, nes ne vieną rinkėją (balsuotoją) irgi valdo „zlastis“. Taip pykčio užkratu papildom valstybės „galvą“. Atsvara šiai prakeikčiai yra - Išdidumas, šitos prastos savybės priešybė. Išdidžiųjų ar piktųjų pusėje buvome ir kurią rinksimės ateičiai?


Ir apie melą. Jo gerai pasimokėme sovietų okupacijos metais. Melas toje valstybėje vadintas apsukrumu (suktumu, „kytrumu“), o kombinavimu vadinta vagystė. „Apsukrumas“ ir sugebėjimas kombinuoti buvo labai vertinamos savybės. Ne nuodėmė buvo galvoti viena, o kalbėti kita. 50 metų mokėmės, praktikavomės, ne vieną egzaminą išlaikėme. Dabar derėtų atprasti. Neužsimiršta. Įpročio kirviu neiškaposi. Žinoma, laisvieji teismai yra pasišventę atskirti tiesą nuo melo. Vai kaip jiems sunku žodžių vingrybėse atrasti žodinę teisybę. Metų metais trunka. Seime teisingumo paieškos vyksta ypatingai vangiai. Manau todėl vienas verslo vyras nuoširdžiai aiškino – melavimo rizika nedidelė. Ir šią pastraipą baigsiu klausimu – kurlink suksime su apsukriaisiais ar su tais, kurie nenori kombinuoti ir apsukrauti? Kuriems padedame ir padėsime?


Trys klausimai. Sąjūdis žinojo atsakymus ir tikėjo, vylėsi, kad atsakymai taps uždaviniais, o uždaviniai bus išspręsti. Tai nespėjo įvykti. Todėl visuomenė, kaip čia pasakius, neįgavo vyraujančio, vienavardžio įvaizdžio, o, šiurkščiau sakant, patiria moralinę krizę. Pasaulyje būta moralinių krizių. Išliko sugebėję išsigelbėti patys. JAV tai padėjo įveikti po visą šalį pasklidusios grupelės (vadintos studijų rateliais) jos sprendė vietines problemas, vėliau jungėsi į asociacijas. Beveik dviem šimtais metų vėliau panašiai vyko Švedijoje. Trumpai drūtai - reikalą sprendė liaudis. Ir Lietuvoje vienas kitas intelektualas steigė po liaudies judėjimą, (vieną visai liaudžiai su vadovu Vilniuje). Gražūs, bet beviltiški bandymai. Kodėl nepasirėmus Sąjūdžio patirtimi - svarbi idėja vienija, o veikia visi (ir nepatinkantys). Laisvai, savarankiškai veikia. Liaudies veikimas privalo drebinti žemę, oi kaip turi erzinti ir gąsdinti ne vieną kai ką. Juk reikia Sąjūdžiui anūkėlio. Ką galvojate? Ar bręstame, o gal jau gęstame?


LPS Šiaulių miesto tarybos konferencijoje kalba tarybos narys Jonas Keldušis. 1989 m. rugsėjo 25 d.


2003 m. liepos 18 d. Šiauliuose vykusio Sąjūdžio 15-ųjų metinių paminėjimo mitingas. Jonas Keldušis keturias valandas vedė mitingą, o kalbos kurią jis tada pasakė, rankraštis saugomas Šiaulių archyve

Šaltiniai

Jono Keldušio prisiminimai. - Panevėžys, 2010 m., gegužė

Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988-1990 metais. - V., 1998. - P. 286

Šiaulių Precizinių staklių gamykla. Staklių kūrėjai. - Šiauliai, 2009. - P. 10-12

Jankuvienė, Rūta. Sąjūdžio banga kėlė ir atstūmė. - Iliustr. // Šiaulių kraštas. - 2003, liep. 19, p. 1-2