Kunigas Frydrichas Megnius

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Parengė: Nijolė Rimkienė

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (90 balsai)


Kunigai F. Mėgnius (I–as iš kair.) ir Kalvanas

Žemaičių Naumiestyje labai ryškų pėdsaką paliko kunigas, spaudos ir kultūros darbuotojas Frydrichas Megnius. Gimė 1873 m. gruodžio 24 d. Kretingos aps., Skuodo parapijos Prialgavos kaime. Būsimo kunigo tėvai, stambūs latvių ūkininkai, į Lietuvą atsikėlė jau XIX a. pirmoje pusėje. F. Megnius mokėsi Telšių šešiaklasėje vidurinėje mokykloje, po to, tikriausiai, Karalienės arba Ragainės mokytojų seminarijoje. Gerai mokėjo lietuvių, latvių, vokiečių, rusų kalbas, silpniau – lenkų bei hebrajų. Kantoriumi, vargonininku, bažnytinių chorų vadovu dirbo daugelyje parapijų, bet ilgiausiai Žemaičių Naumiestyje: 1899 – 1914, 1933 – 1936 ir 1945 – 1950 m. Siekdamas šviesti žmones, 1907 ir 1908 m. Žemaičių Naumiestyje mėgino įsteigti lietuvišką parapijinę mokyklą, bet carinė administracija tokio leidimo nedavė. Kovodamas prieš plintančią girtuoklystę, 1908 m. birželio 6 d. organizavo Mėlynojo kryžiaus (blaivybės) draugiją, vėliau, 1914 m., kartu su kitais šviesesniais žmonėmis – pirmąją viešą skaityklą Žemaičių Naumiesčio ir aplinkinių kaimų žmonėms. F. Megnius taip pat ir pirmojo lietuviško choro šiame miestelyje steigėjas, kurį subūrė dar apie 1903 metus. Galima teigti, kad šis choras vienas seniausių šio žanro kolektyvų visoje Lietuvoje.

1911 m. lapkričio mėn. F. Megnius ėmė leisti 8 (vėliau dažniausiai 12) pusl. sąsiuvinio formato savaitraštį „Svečias“ (Sweczias). Žemaičių Naumiestis tapo penktąja tuometinės Rusijos vietove, kur spausdinti ir leisti lietuviški laikraščiai. „Svečias“ buvo skirtas skaitytojams Didžiojoje Lietuvoje, bet buvo platinamas ir Mažojoje Lietuvoje, o kartais nukeliaudavo net ir į Ameriką. Pirmieji 6 numeriai buvo išspausdinti E. Jagomasto spaustuvėje Tilžėje, vėlesni – Žemaičių Naumiestyje, paties leidėjo F. Megniaus pinigais įsigytoje, nedidukėje spaustuvėlėje. Spausdinimo presas buvo sukamas rankomis ir šitą darbą mielai atlikdavo į konfirmantų pamokas atėję jaunuoliai. Negavęs iš caro valdžios sutikimo steigti lietuvišką sekmadieninę mokyklą, ieškojo kitų būdų žmonėms šviesti - platino lietuvišką spaudą, ragino parapijiečius leisti vaikus į mokyklą, pasikvietęs į savo butą, slapta mokė lietuviško rašto konfirmandus, o kad darbas būtų lengvesnis, 1913 m. parengė ir Tilžėje, O. Mauderodės spaustuvėje, išspausdino 72 psl., elementorių „Raktelis” arba pradžiamokslis evangeliškiems lietuvių vaikams dėl lengvo išsimokinimo gerai skaityti ir rašyti, su gotiškomis ir lietuviškai-lotyniškomis raidėmis“. Iš šio vadovėlio lietuviškai skaityti bei rašyti išmoko tikrai nemažas būrys vaikų. Prasidėjus I – ajam Pasauliniam karui, 1914 m. rugsėjo 21 d., įskundus vienai moteriai ir pas jį aptikus nubraižytą žemėlapį (žemėlapį buvo nubraižęs savo žmonai, kad lengviau surastų kelią į namus), F. Megnius buvo suimtas ir apkaltintas šnipinėjimu Vokietijos naudai, Daugavgryvoje (prie Rygos) rusų karo lauko teismo nuteistas sušaudyti. Apie tą įvykį pats F. Megnius pasakojo E. Žemaitaičiui: „Kai mane vedė sušaudyti, apvilkę balta marška, tai visi vietos gyventojai buvo suvaryti , net motinos su mažais vaikais, kad matytų kaip šaudys tą vokietį, šnipą. Ir tada pamatė vienas majoras, kuris anksčiau gyveno netoli Naumiesčio, tai jis viską sustabdė. Sakė: „Aš tą žmogų pažystu, jis negali būti „špiegas“. Nubėgo į štabą ir ten įtikino, o mane paleido jo atsakomybėn. Bet dievo aš nepamiršau. Nors buvau beveik jau numiręs, bet tikėjau, kad jis manęs neapleis. Matyt, aš dar buvau jam reikalingas, kad paliko mane gyvą“. Gyvas išliko, tačiau tremties į tolimąją Jakutiją neišvengė. Nutrūko laikraščio leidimas, sunyko ir F. Megniaus namuose įsteigtas knygynėlis. Į Lietuvą F. Megnius grįžo tik Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus 1921 m. Vėl ėmėsi pastoracinio darbo – laikė pamaldas, mokė konfirmantus, platino religinę literatūrą. Nuo 1936 m. vadovavo Laugalių senelių ir našlaičių prieglaudai Čia dirbdamas redagavo ir leido savo antrąjį periodinį spaudinį – savaitraštį vaikams „Vaikų draugas“.1939 m.liepos 8 d. išrinktas lietuvių draugijos „Sandora“ valdybos nariu. II – ojo Pasaulinio karo žiemą, 1944 m., artėjant frontui, ryžosi pasitraukti į Vakarus. Bėglių sumaišty atskirtas nuo savo šeimos ir suvokęs, jog kelias traukimuisi atkirstas, grįžo atgal Lietuvon. Grįžo praradęs turtą, nuplyšusia avalyne, apdriskusiais rūbais. 1945 m. balandžio 3 d. susirinkusi bendruomenės Taryba leido jam apsigyventi klebonijoje ir trečią kartą Žemaičių Naumiestyje pradėti darbą. 1947 m. balandžio 8 d. F. Megnius ordinuotas kunigu diakonu, 1950 m. balandžio mėnesį išrinktas Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos pirmininko pavaduotoju. 1950 m. spalio 9 d. Fridrichas Megnius mirė. Palaidotas Žemaičių Naumiesčio kapinaitėse, šalia savo ankščiau mirusių vaikų. F. Megniui pastatytas kuklus kryžiaus paminklas su užrašu „Atsiminkite savo mokytojų, kurie jums Dievo žodį sakė ir pasekite jų tikėjimą. Kunigas F. Megnius“. Amžininkai kunigą prisiminė kaip išsilavinuį, turintį gerą atmintį ir subtilų jumoro jausmą, linksmą, mėgstantį pasakoti daug anekdotų ir juokingų nutikimų, gerą žmogų, sąžiningą kunigą.


Šaltiniai: 1. Lietuvių enciklopedija.T. 18. Bostonas,1959, p. 131-132 2. Mažosios Lietuvos enciklopedija.T. 3. Vilnius, 2006, p.47 3. Žemaitis A. Prisiminimai apie F. Megnių//Keleivis, 1993, Nr. 8., p. 19 4. Fridrichas Megnius//Keleivis, 1993,Nr.8.-P.18 5.www.liuteronai.lt/