Koplytėlės atšventinimas Patašinėje

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,4 / 5 (9 balsai)

Patašinės koplytėlės šventinimas 1928 m.

(nuotrauka iš A. Jankauskienės asmeninio albumo)


Prasidėjus atgimimui, per visą Lietuvą nuvilnijo tarybiniais metais nugriautų, nunykusių tautinių bei religinių paminklų atstatymo banga. Neaplenkė ši banga ir Marijampolės rajone esančio Patašinės kaimo.

Prieškario laikais Patašinėje buvo įsikūrę marijonai, kurie pastatė koplytėlę, daugumos vadinamą šv. Kryžiaus bažnytėle. Senieji Patašinės gyventojai prisimena, jog bažnytėlė buvusi šviesi ir, kaip pridera, - labai jauki. Bažnytėlėje vykdavo pamaldos, įvairios religinės apeigos. Čia meldėsi ne tik vienuoliai ir Patašinės kaimo gyventojai, bet ir aplinkinių kaimų tikintieji.

1949-aisiais metais koplytėlė buvo uždaryta. Niekieno neprižiūrima, ėmė nykti. Joje buvo laikomi gyvuliai, pilamos bulvės. Galop, koplytėlė buvo visiškai nugriauta, nes bepūvantis pastatas ėmė kelti grėsmę gyvenvietės žmonėms.

Sugriautos koplytėlės vietoje Sudavijos valstybinis žirgynas pastatė tipinį Alytaus namuką, kuriame įrengė salę pokyliams, pirtį. Kaimo žmonės čia švęsdavo vestuves, krikštynas, o ūkio vadovybė priiminėdavo įvairius svečius.

Tačiau Patašinės žmonės nepamiršo ir senosios koplytėlės. Įsibėgėjus atgimimui, Patašinės tikinčiųjų tarpe vis garsiau imta kalbėti, jog reikia atstatyti nugriautus maldos namus.

1990-ųjų metų viduryje Istorinių ir tautinių paminklų gynimo ir puoselėjimo iniciatyvinės grupės narė J. Ambrasienė surinko tikinčiųjų ir netikinčiųjų žmonių parašus po raštu, kategoriškai reikalaujančiu atiduoti tikintiesiems Sudavijos valstybinio žirgyno pirtį ir įkurti ten maldos namus. Raštas su žmonių parašais buvo nusiųstas į Rajono savivaldybę.

Pasitarti, kaip atlyginti tiek tikintiesiems, tiek gyvenvietės istorijai padarytą skriaudą, buvo susirinkę šv. Vincento bažnyčios parapijos klebonas J. Pečiukonis, tuometinis rajono tarybos pirmininkas A. Rimas, tuometinis Rajono švietimo ir kultūros skyriaus vedėjas S. Luobikis, Sudavijos valstybinio žirgyno direktorius A. Kurlis. Buvo sutarta, jog ūkis finansuos naujos koplytėlės statybą, Rajono taryba taip pat pažadėjo pagalbą.

Tačiau, tuo metu susibūrusi, 20-ies žmonių Patašinės religinė bendruomenė vis dėl to pareikalavo, kad ūkis tikintiesiems atiduotų namelį – pirtį. Reikalaujantį raštą tuo metu į Rajono valdybą nusiuntė ir Tautinio jaunimo sąjunga ,,Jaunoji Lietuva‘‘. Tikintieji laikėsi nuostatos, jog maldos namai turi būti toje pačioje vietoje, kur stovėjo nugriautoji koplytėlė. Po ilgų ginčų, straipsnių rajoninėje spaudoje pagaliau tais pačiais, 1990 –ais metais buvo nutarta buvusią ūkio pirtį atiduoti tikintiesiems. Ūkio vadovybei atsisakius prisidėti bei negavus stambesnės paramos iš kitų aukštesniųjų instancijų, bažnytėlė iš buvusios pirties buvo rekonstruota už tikinčiųjų aukas.

1993 metų gegužės 23 dieną bažnytėlė buvo iškilmingai atšventinta ir pavadinta šv. Izidoriaus vardu. Atstatyta iki karo buvusi parapija. Atšventinimo iškilmėse dalyvavo Vyskupas J. Žemaitis, monsinjoras A. Svarinskas. Giedojo tremtinių ir Marijampolės Mažosios bazilikos chorai. Iškilmingų mišių metu buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas Patašinės jaunimui, tikinčiųjų bendruomenės vardu kalbėjęs D. Beniulis padėkojo visiems, kurių dėka, Patašinės tikintieji vėl atgavo savo maldos namus.


Atšventintoji Patašinės šv. Izidoriaus bažnytėlė.

(fotografavo I. Jančaitienė)


Patašinės kaimo bibliotekininkė Ilona Jančaitienė


Šaltiniai:

Račaitė J. Maldos suomiškoje pirtyje//,,Naujasis kelias‘‘,1990, gruodž. 5, p.2-3;

Gvazdaitienė E. Šventė Patašinėje//,,Suvalkietis‘‘, 1993, geg. 28,p.3.