Kaunatavos kaimo žmonių pėdelės Atgimimo kelyje

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Kartais norisi atitrūkti nuo kasdienių darbų, rūpesčių ir žvilgtelėti atgal, atgaivinti ne tik asmeninę, bet ir istorinę atmintį. Juk istorija- nepakartojamo įkvėpimo šaltinis, ypač būsimoms kartoms...

 Nedidelis, bene atokiausiai nuo Žemaitijos sostinės Telšių, nutolęs mūsų gimtasis kaimas Kaunatava. Jį net miesteliu galėtume pavadinti, nes puikuojasi net dvi bažnyčios. Viena iš jų provoslavų cerkvė. Pro kaimą teka, net dvi upės. Viena iš jų žemaitiškom dainom apdainuota, padavimais apipinta- nuostabioji Virvytė. Nėra mūsų kaime nei didingų paminklų, ženklinusių Atgimimo istoriją, nei ypač tuo laikmečiu stebinančiu aktyvumu pasižymėjusiu asmenybių. Bet dvasinį pakilimą prieš 20 metų, atgimstant nepriklausomai mūsų valstybei, negalima neprisiminti. Kiek būta džiaugsmo, kiek kalbų, kiek švytinčių veidų!   Laisvė. Tas žodis tuo metu tapęs tarsi magišku, buvo tarkiams džiugiai, pakiliai, nekasdieniškai. 
Dar nenumirus visai džiaugsmo euforijai, kai per televiziją, radiją liejosi lietuviškos dainos, šlovinančios laisvę, pačiame kaimo centre, vieno daugiabučio kieme, lyg iš po žemių „išdygo“ kryžius. Aukštas, vos ne sulig namo stogu, didingas, aptvertas dailia tvorele. Tiesiog nepastebimai, auksinių rankų meistras A. Vitkevičius jį turbūt apgalvotai pastatė niekam nematant, kad mus nustebintų, o gal tiesiog nenorėdamas reklamuotis, paženklino Atgimimą Kaunatavos kaime.
 Gal būt kas nors ims ir pasakys:“ Kas čia per paminklas- kryžius. Juk kiek jų pristatyta, vien kapinėse šimtai, tūkstančiai. Žinoma didmiesčiuose ar šiaip miesteliuose stovi įmantrūs paminklai, skulptūros, simbolizuojančios laisvę. Jais žavisi ne tik aplinkiniai, bet ir atvykę svečiai, užsieniečiai. O mums, kaimo gyventojams, neišlepintiems įmantrybių, šis kryžius atstoja patį nuostabiausią paminklą, kuris primena vieną iš reikšmingiausių ėjimo į laisvę momentų- Atgimimą. 
 O tas ėjimas į laisvę, į Atgimimą! Tylus, užslėptas, bet giliai giliai širdyje tūnantis lūkestis, jog vis tiek išauš ta diena...
 Negalime neprisiminti tų paprastų kaimo žmonių, kurie savyje užgniaužę pyktį pavergėjams visą laiką svajojo išvysti laisvą savo gimtąją šalį, kad nebūtų varžoma žodžio laisvė, kad jų vaikai prievarta nebūtų įrašomi į įvairias organizacijas, šlovinančias sovietinę sistemą, kad ramiai, niekieno netrukdomi galėtų melstis savo bažnytėlėje. 
  Vienas toks ėjimo į laisvę momentų, jeigu jį taip galima pavadinti, išliko atminty.  Kai kartą mokyklos direktorius, gavęs iš „aukščiau“ įspėjimą, jog daug vaikų lanko mūsų kaimo  bažnyčią, paliepė mums, klasių vadovams, aplankyti tėvus ir kaip reikiant įspėti. Ką darysi. Juk negali neklausyti įsakymo. Priešingu atveju būsi atleista iš darbo ar dar kas nors blogiau gali nutikti. Juk visko pasitaikydavo... Nuėjusi į auklėtinės namus išdėsčiau jos motinai direktoriaus įsakymą. O mama, mano nuostabai, piktokai išrėžė:

- Žinai, mokytoja, mano vaikai ėjo ir eis į bažnyčią, ir jūs mums neuždrausite! Išėjau lyg musę kandusi, bet širdyje buvo smagu ir gera: „Na ir drąsi mamytė, nieko nebijo, rėžia tiesą į akis“. Jos žodžiuose tarsi pajutau pasipriešinimą visai tai prievartos sistemai, draudžiančiai ne tik laisvą žodį, bet ir tikėjimą, per amžių amžius gyvuojančią mūsų išpažintą religiją. Tąkart grįždama pirmą kartą susimasčiau :“ Jei taip daugiau tokių drąsių mamų- galas tau ateizme!“

Negaliu nepaminėti ir kitos labai aktyvios mūsų kaimo moters- Rūtos . Tai, pasak žemaitiško priežodžio,- visų galų meistrė. Puiki mezgėja, nuostabi kulinarė, propaguojanti primirštus mūsų senolių valgius net ir per televiziją, taip pat aktyviai bendradarbiaujanti su spaudoje- rajoniniame laikraštyje, savaitraštyje „Šeimininkė“ . Gal būt ne be reikalo sakoma, kad lietuviuose labai gajus kūrybinis pradas. Dar tuo metu, žengiant pirmuosius žingsnius į Atgimimą, ši moteris nebijodavo garsiai pakritikuoti tuometinės sovietinės sistemos. Kartais, vienas kitas bailesnis, net susigūždavo nuo kandžių Rūtos žodžių. Bet jai tai ne motais. Šaunuolė aktyviai dalyvavo visuose kaime organizuotose Atgimimo renginiuose. Ir dabar jos visur pilna. Pavyzdžiui minint Lietuvos tūkstantmetį, ji vienintelė atėjo pasipuošusi tautiniais rūbais. Ir dar savo pasisiūtais. Ne, nenorėdama nustebinti, o trokšdama pabrėžti lietuviškumą, tą taip vadinamą tautinį identitetą. O kaip aistringai tuomet skverelyje, šalia bibliotekos, iš mūsų krūtinių liejosi Tautinės giesmės melodija. Žinojome, kad tuo pat metu ji aidi visuose Lietuvos kampeliuose ir net užsienyje, kur tik gyvena lietuviai. O Rūtos balsas skambiausias, susimąsčiusios akys, žvelgia į tolį, tarsi sakytų :

“ Kokia tu artima ir brangi, gimtoji šalie...“ Iš tiesų iš visos moters esybės dvelkte dvelkia meilė savajam kraštui, savajam kaimui. O savo patriotiškomis nuotaikomis Rūta užkrečia ir mus visus.

 Ne vienas iš jų, tų šauniųjų, akyvųjų jau iškeliavo Anapilin. Atmintyje iškyla šviesus pradinių klasių mokytojos Aldonos Baltutienės paveikslas. Aštuonerius metus praleidusi tremtyje, bet nepraradusi optimizmo, neužgesinusi savyje kūrybinės ugnelės. Kokia šviesi, begaline meile savojo krašto žmonėms alsuojanti jos poezija:
 Niekad netikėjom, kad varys mus laukais,
 Seną, mažą ir jauną likt gimtinėj neleis.
 Į nežinomą kraštą tarp žmonių svetimų-
 Negailės nei senelių, nei mažučių vaikų.

Nors dar iki Atgimimo buvo likęs gerokas laiko tarpas, bet vos tik lyg švelnus vėjelis suošė pirmosios laisvės dvelksmo nuotaikos, Aldona mums parodė savo eiles. Įspūdis buvo didžiulis, nes kai kurios jaunosios kolegės visiškai arba visai nedaug tebuvo girdėjusios apie tremtį, apie šį baisų sovietinių okupantų vykdomą taikų žmonių genocidą. Skaitėme, mokėmės atmintinai, deklamavome kartu su mokiniais. Tos eilės mums suteikė naujų jėgų, jos tarsi teigė, jog negalima ilgiau taikytis su esama padėtimi, kad laisvę turime atgauti bet kokia kaina.

 Daug, iš tiesu daug, yra aktyvių, šaunių, energingų vien mūsų kaimo žmonių, į kuriuos pažvelgus galėjai jausti, jog jie niekad savos šalies neiškeis, neparduos...
 O vieno labai giliai atmintin įsirėžusio ėjimo į laisvę, į Atgimimą, ryškaus momento negaliu pamiršti...

Su mūsų gimtuoju kaimu siejas ir atokiau esantis Rainių miestelis. Rainiai nenuplaunama ir nenuslepiama rusiškojo okupanto gėda. Čia esančiame miškelyje tarp visų žiauriai nukankintų niekuo nekaltų žmonių ir mūsų žemietis, Kaunatavos kaimo gyventojas, Adolfas Butkevičius. Jo sūnus Henrikas, dabar jau pensijinio amžiaus vyras, iki šiol negali suprasti, kodėl, už ką, kokiu tikslu taip negailestingai buvo susidorota su tėvu, ramiu, sąžiningu, niekam nieko blogo nepadariusiu. Henriko širdy iki šiol neužgesusi gili neapykanta tėvo žudikams. Ir ne jo vieno. Ne veltui sovietmečiu,¬¬¬¬ nežinomi patriotai, birželio 24- oji - Rainių Kankinių žūties dieną, rizikuodami savo laisve ar net gyvybe, miškelyje, padėdavo vainikus, taip pagerbdami aukas. KGB atidžiai sekė įtariamuosius, ypač nukentėjusiųjų gimines, bet vainikai vis tiek žūties naktį atsirasdavo. Kankinio sūnus paklaustas ar tarp tų „patriotų“ kartais nebūdavo ir jis, Henrikas tik paslaptingai nusišypsodavo, o jo veidu prisiminus tėvą, prabėga liūdesio šešėlis. Žvelgdama į Henriką prisiminiau paskutiniuosius KGB viešpatavimo metus... 1988 m. birželio 24 dienos naktis. Giminių paprašyti keletas kunigų seminarijos klierikų rainių miškelin vežė į aukų pagerbimo vietą vainiką. Klierikus sučiupo ir uždarė penkiolikai parų. Šį kartą tik tiek. Jei tai būtų atsitikę anksčiau penkiolikos tikrai būtų neužtekę: drąsuoliai galėjo atsidurti KGB kalėjimų kankinimo rūsiuose ar iš viso nebegrįžti. Kagėbistai pabūgo, nes apimdama vis tolimesnius šalies kampelius, kasdien vis garsiau tarsi aidu atsiliepdavo : „Pabudome ir kelkimės“ . Šis įvykis Žemaitijoje buvo viena iš paskutiniųjų sovietinių okupantų represijos akcijų prieš Atgimimą. O mes, kaunataviškiai, kartu su savo atžaloms lankydamiesi Telšių miesto kapinėse, prie didžiulio kapo, kuriame perlaidoti Rainių kankiniai, stengdamiesi išsaugoti jų atminimą, visuomet pagarbiai lenkiame galvas.

 Taip. Ir mes, tie vadinami provincijos gyventojai, kelyje į laisvę įmynėme ir savo pėdas. Nors ir mažos jos, tos mūsų įmintos pėdutės, bet vis tiek manau, prisidėjo prie bendrų  siekių, padėjo tiems šauniems, garsiems vaikams atvesti į didįjį kelią- Atgimimą. O dabar svarbu, kad iš to didžiojo kelio neišklystume. Per vargus, per kančias atgavome nepriklausomybę. Todėl neturime teisės pamiršti tų, kurie savo idėjomis, savo darbais neleido užgesti minčiai, kad Lietuva bus laisva.

Zosė Gumuliauskienė

2010 05 14 Kaunatava Telšių r.