Katytiškiai apie atgimimą

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (146 balsai)
Lietuva - maža tauta, bet kiek jai teko išgyventi... Aš gimiau Žemaičių Naumiesčio valsčiuje, Žakainių km. 1930 metais (pasakoja Pranciška Savickienė). Nors buvau vaikas, bet gerai prisimenu, kaip iš po nakties mūsų kaime atsirado rusų kareivių, nes mūsų kaimas buvo Vokietijos pasienyje. Gerai prisimenu, kaip prasidėjo karas tarp Vokietijos ir Rusijos, atrodė, kad dangus su žeme maišosi. Karo metais gyvenome sumaištyje...kiekviena diena baimėje, nežinojome kas mūsų laukia, ta baimė išliko ir vėl užėjus rusų kariuomenei 1945 m. Su baime ir viltimi gyvenome iki 1988 m. Tarybų Sąjungos prezidento M. Gorbačiovo „perestroika“ atvėrė kelią atkurti Lietuvoje Nepriklausomybę. Lietuvoje susikūrė naujas judėjimas „Sąjūdis“. Į Katyčius iš Kauno atvažiavo Leonora Armonienė, ji jau buvo įsitraukusi į naują judėjimą, turėjo „sąjūdžio knygelę – pažymėjimą“. Ji vaikščiojo po Katyčių tarybinio ūkio kaimus, skleidė tiesą apie artėjančią Nepriklausomybę, ragino stoti į sąjūdį. 1988 m. rugsėjo mėnesį įsikūrė Sąjūdžio rėmimo grupė Katyčių tarybiniame ūkyje, jam vadovavo Alfredas Oras. Į sąjūdžio veiklą įsitraukė nemažas būrys katytiškių: Ona Olberkienė, Ona Savickienė, Feliksas Bizauskas, Pranciška Savickienė, Zosė Uksienė, Bronė Juškienė ir kt. Rinkdavomės sekmadieniais vieni pas kitus, tremtiniai Ona Savickienė ir Feliksas Bizauskas pasakodavo apie tremtinių bėdas, susėdę svajojome, kad atgavus Nepriklausomybę turėsime nuosavos žemės, trobesius, kiekvienas gyvensime kaip sugebėsime...

Tačiau už šias svajones reikėjo ir pakovoti... Neramus Lietuvoje buvo 1991 metų sausis (prisimena Pranas Plaipa). Visoje šalyje siautėjo desantininkai ir amonas. Jie gaudė jaunuolius į sovietinę armiją, grobė pastatus, blokavo kelius. Ypač žiauriai sovietų kariauna elgėsi Vilniuje. Iškilus grėsmei Lietuvos nepriklausomybei, iš visos Lietuvos ėmė važiuoti žmonės į Vilnių saugoti gyvybiškai svarbių Lietuvai pastatų.

1991 metų sausio 12 d. į Vilnių išvyko 15 žmonių grupė iš Šilutės r. Katyčių miestelio. Tuokart į Vilnių važiavo: Justina Augaitienė, Kęstutis Baltutis, Rimvydas Bertulis, Bronius Jasmontas, Valerija Margevičienė, Ona Olberkienė, Algirdas Plaipa, Pranas Plaipa, Česlovas Rūtė, Artūras Saja, Antanas Skurdelis, Rimas Šakurskis, Petras Uksas, Zosė Uksienė, Algimantas Valaitis.

Vilnių pasiekėme be nuotykių. Vežėmės savo tautinę vėliavą (prisimena Justina Augaitienė). Kadangi prie televizijos bokšto buvo daug budinčiųjų, tai mus nukreipė prie Parlamento rūmų. Aikštė buvo pilna žmonių ir mes įsijungėme į tą minią. Susirinkusieji dainavo tautines dainas, giedojo giesmes. Koncertavo chorai. Iš pradžių buvo gan įdomu, gėrėme kavą, bendravome su atvykusiais. Džiaugiaus, kad savo buvimu galiu prisidėti prie laisvės siekio. Tačiau tai truko neilgai...Pasigirdo patrankų ir automatų šūviai. Per garsiakalbį pranešama, kad tankai supa televizijos bokštą, yra sužeistų žmonių. Per garsiakalbį iš parlamento rūmų V. Landsbergis prašė žmones skirstytis, eiti namo, jie ginsis patys. Susirinkusieji skandavo: „LIETUVA, LIETUVA“ ir niekas nesiskirstė. Per garsiakalbį iš parlamento rūmų kunigas palaimino visus žmones. Mačiau, kaip nešė ginklus į Parlamento rūmus, mačiau japonų žurnalistą, kuris su filmavimo kamera įėjo į rūmus, o iš jo paskos lašėjo kraujas. Jis buvo sužeistas. Girdėjau nežemišku balsu moters klyksmą “Gelbėk mus, Marija!“ Tą jos šauksmą užgožė giesmė. Argi gali žmogus tai išlaikyti? Gali! Daug ką žmogus gali, ypač jei kovojama dėl Tėvynės...

Sausio 13 d. Katyčiuose vyko mitingas, o vakare eitynės su vėliavomis ir žvakėmis. Tą patį vakarą Katyčių gyventojų vardu buvo išsiųsta protesto telegrama TSRS prezidentui M. Gorbačiovui.

Į kruvinojo sekmadienio aukų laidotuves 1991 m. sausio 16 d. iš Katyčių važiavo: Ona Gataveckienė, Jonas Lukošaitis, Danutė Plaipienė, Egidijus Vaicekauskas.

Budėti prie Parlamento 1991 m. sausio 20 d. iš Katyčių važiavo šie atstovai: Audronė Barčkutė, Nijolė Budrytė, Ingrida Jokšienė, Vidas Jokšas, Danutė Plaipienė, Ona Savickienė, Jonas Savickas, Pranciška Savickienė, Vytautas Selenis, Anatolijus Staševičius, Petras Tribičius, Živilė Vaicekauskienė, Salomėja Valainienė, Andrius Valainis, Robertas Vaičiulis.

Mes, grupelė Katyčių gyventojų Į Vilnių vykome jau po kruvinųjų įvykių, pasakoja Audronė Barčkutė ir Živilė Vaicekauskienė. Pirmiausiai nuėjome prie televizijos bokšto. Aplink jį vaikščiojo ginkluoti rusų kariai. Bokštą juosė tvora - spygliuota viela. Už jos – suniokotas bokštas, išdaužyta, išlaužyta, nyku. Prieš tvorą – vien gėlių jūra ir žvakių mirgėjimas. Ant vielinės tvoros kabojo juodi kaspinai, mirusiųjų pavardės, gėlės, eilėraščiai...Po to nuvykome prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Visur degė laužai, aplink juos būriavosi žmonės, kalbėjosi, gėrė karštą arbatą, dainavo liaudies dainas. Aplink Aukščiausios Tarybos rūmus stovėjo didžiulė aukšta blokinė siena, apkabinėta rusiškais medaliais, ordinais, ženkliukais, rusiškais pasais, kariniais bilietais, plakatais, įvairiais piešiniais, rusų vadeivų nuotraukomis...

Labai greitai bėga laikas. Jau išaugo nauja lietuvaičių karta, kuri apie atgimimo laikus sužino tik iš istorijos vadovėlių bei vyresnės kartos žmonių pasakojimų.


Straipsnį parengė Marina Lodusova, Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Katyčių filialo bibliotekininkė


Pasinaudota Katyčių pagrindinės mokyklos muziejuje sukaupta medžiaga ir Zosės Uksienės ir Pranciškos Savickienės asmeniniais archyvais