Kasdieninės bibliotekininkų viltys

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,2 / 5 (113 balsai)


Mūsų gyvenimus kažkas labai pakeitė. Laiko lieka vis mažiau ir mažiau, darbų vis daugiau, jie vis skubesni ir kuo toliau – tuo labiau neatdėliotini. Atrodo, kad esame įsisukę į nesibaigiančią veiklos karuselę. Vis klausdami savęs: kodėl nebespėjame? kodėl nebeturime laiko? Juk ištiesų turime laiko tiek pat, tik įvairiausios technologijos suteikia galimybę jį kitaip planuoti, tai ir planuojame... ir dėliojame darbus kitu tempu. Nebereikia laukti, kol laiškas nukeliaus į vieną ar kitą įstaigą, kol darbuotojas grįš ir atsisės prie savo laidinio telefono, kad galėtume sužinoti svarbias žinias. Informacija pasiekia tą pačią minutę ir atsakymas gaunamas tuojau pat.


Ar per dvidešimt Nepriklausomybės metų bibliotekiniame gyvenime viskas pakito kardinaliai? Ne. Kai kas stabilu ir nekintama. 1989 m. gruodžio 4 d. įvykęs renginys, apie kurį "Bibliotekų darbe" rašoma: „Lietuvos bibliotekininkų draugijos, Lietuvos muziejininkų draugijos ir Kultūros darbuotojų profsąjungos paskatinti Vilniaus bibliotekininkai ir muziejininkai rengė piketą prie LTSR Aukščiausios tarybos rūmų, kur vyko Respublikos parlamento XV sesija. [...] kultūros darbuotojai reikalavo konkrečių vyriausybės veiksmų ir sprendimų. Tik valstybinis požiūris į kultūros darbuotoją grąžins pasitikėjimą savo jėgomis ir padės išbristi iš krizės. Kultūros ministerija radikalesnių permainų viltis sieja su kuriama nauja programa“. 1 Nuotraukoje išraiškingi plakatai „Lietuva be bibliotekų – Lietuva be ateities!“, „Bibliotekininkams – atlyginimą, o ne 100 rb pašalpos“ ir kiti, kurie daugelį metų po to kartojosi daugybėje mitingų ir piketų. Turėjo praeiti pora dešimtmečių, kad bibliotekininkai įsitikintų – jokio laukiamo valstybinio požiūrio į šios profesijos žmones nebus, Kultūros ministerijos viltys apie radikalesnes permainas ir kuriamos programos laukto rezultato neduos.Jau išėjo į pensiją tie, kurie laukė darbuotojų atestacijos, manydami, kad nusipelno didesnio atlyginimo ir metai iš metų teikė pasiūlymus atestavimo programos ir metodikos tobulinimui, net nesusimąstydami, kas duos lėšas, jei jų žinias ir patirtį atestavimo komisija įvertintų labai aukštai.


Kitas svarbus bibliotekininkų rūpestis – bibliotekų fondai ir jų įvairovė. Iki išlaisvėjant Lietuvos visuomenei, bibliotekiniame gyvenime tai nebuvo itin aktualu, ką atsiuntė – tą sudėdavome į lentynas ir visais įmanomais būdais bandydavome įsiūlyti atėjusiam bibliotekos lankytojui. Kai kuriuos leidinius tikrai reikėdavo aktyviai siūlyti, kitaip jų niekas ir niekada nebūtų atsivertęs.


Šioms dienoms puikiausiai tinkanti citata iš Joniškio, tuo metu – centrinės bibliotekos ataskaitos: „ bibliotekų vertę skaitytojų akyse lemia fondai. Skurdūs bibliotekų fondai nepatenkina skaitytojų. Knygos brangsta kasdien, tačiau bibliotekų piniginė knygoms nepasipildė nė vienu rubliu daugiau. Pabrangus periodikai, nemažai leidinių teko atsisakyti. Ypač dėl to nukentėjo kaimo filialai – jiems užsakyta tik pagrindinė respublikinė spauda“2. Pasikeitė pinigų pavadinimai ir paveikslėliai ant jų, atsirado dar puikesnių ir turiniu, ir išvaizda periodinių leidinių, dar labiau sumažėjo visuomenės galimybės skirti lėšas kultūriniams renginiams ir spaudai. Bet prieš dvidešimt metų niekas nebūtų patikėjęs, kad norėdamas užsiprenumeruoti regioninį periodinį leidinį turėsi suderinti su laiškanešiu, kad jį tau atneštų, o dabar ir derinti nebereikia, turi pats kulniuoti kilometrą kitą ir laikraštį pasiimti iš taip kaime vadinamo „laikraščių centro“ t. y. kažkurios sodybos šeimininko, kuris sutiko, kad pas jį ta laikraščių krūva būtų paliekama.


Kaip gerai, kad gali svajoti, bet nieko negali tikrai žinoti, kas bus po daugelio metų. Jei tuomet, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, būtų kas nors parodęs kiek bibliotekose bus kompiuterių, kaip skaitytojai jais galės naudotis ir niekur toli neidami išspręsti daugelį rūpesčių, bet nepasakęs, kad daugeliui bibliotekų darbuotojų atsiras keblumų, nes ne visur tuos Lietuvos gyventojams dovanotus kompiuterius bus kur tinkamai pastatyti, nes vienos patalpos nešildomos arba šildomos tik įjungiamu elektriniu šildytuvu. Taip galima šildyti tik sodo namelį, kai į jį užsuki valandai, o ne kultūros įstaigą, kurioje reikia ne tik dirbti bibliotekininkui, bet ir sudaryti galimybes gyventojams jaukiai ir kultūringai praleisti laisvalaikį.


Bibliotekininkų norai begaliniai. Jei jie tuomet būtų pamatę kaip atrodys knygynai, kokia gausi ir graži bus leidyba, kokia bus leidinių įvairovė, poiligrafinės įmantrybės...bet nieko nežinoję apie bibliotekoms skiriamas lėšas. Bibliotekoms, toms įstaigoms, kurių sumažėjo trečdaliu, kuriose bet koks bėdžius galėtų nemokamai rasti tai, kam jis pats pinigų taip ir nesugebėjo užsidirbti. Rasti, pasiskolinti ir taip bent laikinai pradžiuginti savo širdį.


Kokie laimingi būtų bibliotekininkai, jei vaikams, atėjusiems iš taip vadinamų „probleminų“ namų į biblioteką „be jokių problemų“, galėtų pasiūlyti vaikišką erdvinę knygutę-stebuklą, kuomet atvertus naują puslapį išauga nuostabiausi medžiai, namai ir net laivai su įžūliais piratais, o kur dar knygutės laimėjusios konkursus, „aukso fondas“ ir. kt. Tokie jau tie bibliotekininkai... bet kaip sakoma: „kai užsiveria durys – Dievas atidaro langą“. Kiek išmonės parodyta per tą laiką. Jau seniai užmiršta, kad viename ataskaitos lape be jokių dvejonių būtų rašoma, o tuo pat metu bibliotekose vyktų tokie kardinaliai skirtingi renginiai: "Centrinėje bibliotekoje ir visuose kaimo filialuose veikia spaudinių parodos „Šiandien aktualu“, CB organizavo literatūrinę valandėlę „Lietuva – atgimimo keliu“, kurią transliavo vietinis radijas, kaimo filialuose didelio skaitytojų dėmesio susilaukia stendas, kuriame buvo patalpinta medžiaga: „Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas“ ir „Armėnija – mūsų skausmas“, paruošė literatūros parodas „Persitvarkymo keliu – į dvasinį atsinaujinimą“, „Kiekvienai tautai – jos kalba didžioji“. Bibliotekos plačiai paminėjo Tarybų valdžios Lietuvoje 70-metį. CB paruošė spaudinių parodų ciklą „Laiko žingsniai (1918-1988). Kaimo filiale įvyko teminis vakaras „Spalio šviesos nušviesti“. Renginiuose praeitis siejama su Lietuvos tautiniu atgimimu, kaimo problemomis.3“


Dabar bibliotekų veikla jau siejama su kita praeitimi – paruošta daugybė kraštotyros darbų, puikiausių renginių, nuoširdžiai ir gražiai bendraujama su tautiečiais, didelius lobius sukaupusiais savo užjūrių namuose ir puikiausius asmeninius archyvus pasiryžusius dovanoti savo gimtųjų vietų bibliotekoms. Norisi, labai norisi praturtėti vertingais dokumentais... ir vėl rūpestis – o kur patalpos.


Bet juk nebūna taip, kad niekaip nebūtų. Tik svarbu tikėtis geriausio – kad niekada nebereikės piketuoti, kad atsiras lobis ir kitą pusmetį skatytojai bibliotekose pamatys naujų knygų, projektai bus finansuojami, savajonės pildysis, o neišsipildžiusios praturtės dar naujais siekiais ir sulaukus GERŲJŲ LAIKŲ taps tikru stebuklu, kokio net mes patys dabar nesitikime, nes norime įgyvendinti tik tai ką sumąstę.


Audronė Kiršinaitė, Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos Metodikos centro vedėja

Šaltiniai:

1 Černiauskaitė, Violeta. [Apie kultūros darbuotojų mitingą] // Bibliotekų darbas, 1990, Nr. 1, p. 2 (virš.).

2 Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos archyvas (ŠAVBA). Joniškio centrinė biblioteka. Centralizuotos bibliotekų sistemos 1990 metų ataskaita. Joniškis, 1991, p. 6.

3 (ŠAVBA). Šiaulių zonos bibliotekų 1991 metų veiklos apžvalga. Šiauliai,1991, p. 8.