Kanklės

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Kanklės – tradicinis, styginis lietuvių liaudies muzikos instrumentas, gnaibomasis chordofonas.

Kanklės yra vienas seniausių lietuvių liaudies styginių muzikos instrumentų. Žinių apie kankles galima rasti lietuvių liaudies dainose, pasakose, padavimuose, dažnai siekiančiuose tuos laikus, kai lietuviai dar buvo stabmeldžiai ir tikėjo, kad žmogaus siela gali persikelti į medį, į kankles ir kalbėti arba raudoti žmogaus balsu.

Kanklių tipo daugiastygiai liaudies instrumentai yra paplitę visame Baltijos regione: Latvijoje – kuoklės, Estijoje – kanelės, Suomijoje – kantelės. Lietuvoje išskiriami trys tradicinių kanklių tipai: šiaurės rytų aukštaičių, vakarų aukštaičių ir žemaičių, vakarų žemaičių ir suvalkiečių.

Atsižvelgiant į gamybos būdus, kankės skirstytinos į tris grupes: pirmines, paprastąsias ir sudėtingąsias. Pirminės kanklės yra pačios senoviškiausios, primityviausiai pagamintos, išskaptuotos iš vieno medžio gabalo. Paprastosios kanklės taip pat išskaptuotos iš vieno medžio gabalo, bet yra didesnės, turi daugiau (nuo 9 iki 12) stygų ir meniškiau padarytos. Sudėtingosios kanklės suklijuotos iš atskirų dalių: galų, šonų, viršelio ir dugno. Kanklių stygos buvo žarninės arba iš geležinės ar plieninės vielos.


Senosios kanklės Lietuvoje buvo žinomos tik vakarinėje ir šiaurinėje krašto dalyje ir įėjo į bendrą Baltijos tautų paplitimo plotą iki pat Suomijos. Kanklėms buvo teikiama magiškoji paskirtis, o kankliavimas (skambino daugiausiai tik vyrai) laikytas ypatinga meditacijos forma. Buvo kankliuojamos tik etninės Baltijos tautų melodijos. Vėlesniais amžiais į Baltijos regioną plintant bendratautėms dainoms ir šokiams buvo kankliuojama ir naujoviška muzika. XIX a. kankliavimas Baltijos šalyse ir Lietuvoje tapo tautinio atgimimo simboliu. Kankles pradėta modifikuoti, pritaikant jas tautinio atgimimo dainų ir giesmių atlikimui.


Lietuvoje tautinio atgimimo simboliu tapo suvalkietiškosios kanklės, kurias visame krašte išpopuliarino iš Suvalkijos kilę kankliavimo entuziastai. Po II Pasaulinio karo modifikuotomis kanklėmis pradėta mokyti groti Muzikos akademijoje. Jos tapo orkestro, ansamblio ir solo instrumentais. O repertuarą kurė profesionalūs kompozitoriai, gerai pažįistantys kanklių ir kankliavimo specifiką, jie ir pritaikė šiuolaikinės muzikos naujoves.


Istoriniuose šaltiniuose kanklės pirmą kartą paminimos tik 16 amžiuje.

Kanklių rūšys

Aukštaitiškos kanklės

Penkių stygų kanklės. Jomis skambinamos sutartinės. Išmatavimai 520x150x55. Iškaltuota iš vieno eglės gabalo.

Žemaitiškos kanklės

Dešimties stygų. Jomis skambinamos dainos ir šokiai. Išmatavimai 680x170x60. Iškaltuota iš vieno klevo, eglės arba juodalksnio gabalo. Metalinių kuoliukų derinimo vietoje įdėtas kietmedis. Į instrumento komplektaciją įeina derinimo raktas ir įdėklas.

Suvalkietiškos kanklės

Dvylikos stygų. Jomis skambinamos dainos ir šokiai. Išmatavimai 720x195x60. Iškaltuota iš vieno klevo, beržo arba juodalksnio gabalo. Metalinių kuoliukų derinimo vietoje įdėtas kietmedis. Į instrumento komplektaciją įeina derinimo raktas ir įdėklas.

Straipsniui naudoti informaciniai šaltiniai:

Kanklės. Lietuvių liaudies instrumentai / Egidijus Virbašius. www.folkinstruments.lt

Kanklės. Valstybinis dainų ir šokių ansamblis "Lietuva" - Vilnius. Ansamblis "Lietuva''

Kanklės. Vikipedijos internetinė enciklopedija. lt.wikipedia.org/wiki//Kanklės


Straipsniui naudoti paveikslėliai paimti iš "Lietuvos" ansamblio internetinės svetainės ir

Egidijaus Virbašiaus tinklapio "Lietuvių liaudies instrumentai".


Tai pavyzdinis straipsnis, kuris konkurse "Žinių meistras" nedalyvauja.