Kalniškės

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (49 balsai)

Kalniškės miškas prasideda už kilometro į pietryčius nuo Krosnos ir stūkso beveik iki pat Verstaminų, iš šiaurės į pietus nusitęsia 7 kilometrus. Miško plotas -1380 ha. Labai įdomus ir išraiškingas šio miško reljefas: banguotas, vietomis primenantis kalnuotą vietovę. Įvairaus dydžio ir formų kalvos kai kur labai stačios - ne veltui miškas vadinamas Kalniške. Jis stebina ir didele augimviečių įvairove: kiekviena kalva, slėnis, raguva ar pelkutė skirtingi. Šis miškas — tikra spygliuočių karalija: labiausiai paplitę eglynai ir pušynai. Dalis Kalniškės miško paskelbta kraštovaizdžio draustiniu. Miško pietinėje dalyje yra nedidelis Juodežerio ežerėlis.

Kalniškės miško vardas įėjo į Lietuvos laisvės kovų istoriją. 1945 m. gegužės 16 d. šiame miške, ant aukštos kalvos įvyko kautynės. Partizanai, vadovaujami puskarininkio Jono Neifaltos-Lakūno, centrinėje miško dalyje, stačioje kalvoje kovėsi su žymiai gausesnėmis ir stipriau ginkluotomis okupantų, NKVD pasienio pulko pajėgomis ir ilgai priešinosi.



Jau nuo gegužės pradžios fiksuojami partizanų veiksmai leido priešui gegužės 14 d. Nustatyti apytikrę Kalniškės miško (Krosnos-Simno vls.) aukštumoje įsitvirtinusios J. Neifaltos-Lakūno kuopos stovyklavietę. 16 d. ryte prasidėjo supančių mišką rusų kareivių patrulių bei partizanų žvalgų susišaudymai, o apie 16 val. 1-asis šio pulko batalionas susidūrė su pagrindinėmis partizanų pajėgomis, įsitvirtinusios aukštumoje 2 km į pietryčius nuo Krosnėnų kaimo. Čia apie 80-100 partizanų, pasirengę žiedinei gynybai ir išsidėstę skyriais, atidengė kulkosvaidžių bei šautuvų ugnį į slenkantį priešą. Sutankinę apsupimo žiedą 2-uoju batalionu bei manevrine grupe, rusai bandė šturmuoti aukštumą „vilnimis“ pagal savo įprastinę Antrajame pasauliniame kare taktika – imti viską žmonių kūnais. Tačiau tai atnešė tik nuostolių, nes be šaunamųjų ginklų ugnies partizanai sėkmingai gynėsi granatomis, kurias nuo aukštumas nusviesdavo 60-70 m.

Apie 19.00 val. rusams suveržus apsupties žiedą ir suintensyvinus apšaudymą, dalis partizanų (Vanago ir Lakūno būrių vyrai), netekę ryšio su kaimynais, nusprendė savarankiškai trauktis iš apsupimo grupėmis, kitaip tariant, dezorganizuoti miško kautynių ėmė veikti individualiai, tačiau dėl rusų užtveriamosios ugnies mažai kam pavyko ištrūkti iš žiedo.

Likusieji, matydami, kad vieni neatsilaikys, ir pasinaudodami rusų ruošimusi lemiamam šturmui, išsklaidė savo jėgas 12-15 žmonių šturmo grupes, organizuotai puldami pralaužė apsupimą ir išsisklaidė.

Iš apsupimo prasiveržė iš viso keliasdešimt kovotojų. Mūšyje žuvę 44 partizanai. Žuvusiųjų kūnai buvo sumesti Krosnos-Lazdijų plento šalikėlėje, vėliau atvežti į Simną ir užkasti ežero pakrantėje.

Partizanų taktika visada buvo panaši – prisileisti sovietų kariuomenę arčiau ir, iš arti šaudant visais ginklais, bandyti prasiveržti pro priešakines linijas į priekį. Tokiu būdu buvo stengiamasi laimėti laiko, nes priešui reikėjo vėl persidislokuoti, vėl atrasti pasitraukusius į naujas pozicijas partizanus ir t.t. Tačiau didžiausia problema buvo šaudmenys – partizanai negalėjo su savimi po miškus tampytis didelius kiekius amunicijos, todėl šovinius reikėjo taupyti ir stengtis sulaukti vakaro, kad būtų galima nedidelėmis grupelėmis išeiti iš apsupties žiedo.

Mūšio vietą galima pasiekti už 3,7 km nuo Krosnos kelių sankryžos, važiuojant į Lazdijus. Į ją teks lipti stačia kalva. Kalvos viršuje stovi akmeninis monumentas, keletas kryžių, koplytstulpis ir memorialinė atminimo lenta su mūšio aprašymu.




Ant paminklo užrašyta:


Didvyrių kalnas


Čia kovės kaip liūtas Lakūno būrys,

Čia kraujas tekėjo upeliais.

Čia skausmas ir skausmas granatų griausmai,

Čia kryžiais suvirtę gulėjo beržai.

Šiame kalne 1945 m. gegužės mėn. 16 d. vyko žiaurios kautynės tarp Lietuvos Laisvės kovotojų ir NKVD dalinių. Žuvo 44 partizanai.

Naudota literatūra

1. 64-ųjų Kalniškės mūšio metinių paminėjimas

2. Po Metelių-Žuvinto kraštą.- Vilnius, 2006