Kai dainos neskambėjo: atsiminimai apie tremtį

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (3 balsai)

Viename gražiame Lietuvos kaime Pelaniškiuose gyvena Joana Levanaitienė. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens jos sodyboje žydi įvairiausių gėlių žiedai . Prie sodybos stovi amžiną atilsį vyro Jurgio, su kuriuo kartu gyveno daugiau kaip 45 metus ir užaugino dvi dukras, išdrožtas koplytstulpis, kieme puošnus šulinys, klėtelė ...

Image:Sodybos_koplytstulpis.jpg Koplytstulpis sodyboje, statytas 2000m., Joanos ir Jurgio keturiasdešimties metų bendro gyvenimo proga.


Pati sodybos šeimininkė visada žvali ir linksma. Daug metų dirbusi Pašvitinio pašte laiškaneše mielai ir maloniai su visais bendrauja. Nuo jaunystės garsi Pašvitinio krašto dainininkė. Bet ne visada vien dainos skambėjo ir gėlės žydėjo gyvenime. Būdama vos 13 metų J . Kriaučiūnaitė – Levanaitienė buvo ištremta iš gimtųjų Pelaniškių. Apie tai šis Joanos pasakojimas.

Ištrėmimas

Tremti atėjo kokią ketvirtą valandą nakties. Motiną Stasę Kriaučiūnienę iškvietė iš vakaro saugumo viršininkas, uždarė į rūsį Pašvitinyje, buvusiame Radžvilų name miestelio centre. Uždarė dėl to, kad nepabėgtų, nes jau du kartus 1948 metais ir dar vieną kartą mamą geri žmonės buvo perspėję, kad veš, mama buvo pasislėpus ir mūsų vienų vaikų nevežė. Šį kartą mama nieko nežinojo ir ją uždarė. Ryte, kai mus visus tris vaikus arkliais pakinkytu vežimu atvežė į Pašvitinį, ją išleido. Toliau iki Joniškio geležinkelio stoties mus lydėjo kareiviai. Išvežant iš namų kareivis pasitaikė geras ir jis mums, vaikams, leido pasiimti iš namų ką tik norim, net knygas liepė pasiimt. Bet ką mes išsigandę vaikai galėjom pasiimt? Turtų jokių neturėjom, kartu su mumis gyveno močiutė, jos nevežė, nes ji nebuvo įtraukta į sąrašą. Tik vėliau kaimo žmonės iš mūsų namų paėmę duonos, daiktų mums atvežė, kol dar buvom Pašvitinyje. Iš Lietuvos mus išvežė 1951 metų spalio 2 dieną. Tremtiniai daugiausia buvo ūkininkai. Vežė gyvuliniuose vagonuose iš Joniškio geležinkelio stoties. Viename vagone važiavom kartu vienuolika šeimų, apie 45-50 žmonių . Šitame būryje buvo ir viena nėščia moteris. Visą kelionę, kuri truko gal 14 parų, kareiviai mus griežtai prižiūrėjo. Nuvažiavus kažkur už Krasnojarsko , stotyje Zaozerny mūsų laukė kolūkių pirmininkai, kurie mus kaip vergus dalinosi . Stipresnių kolūkių pirmininkai išsirinkdavo šeimas, kuriose buvo daugiau suaugusių darbingų narių. Mūsų šeima papuolė į prastesnį kolūkį. Vaikus ir senesnius susodino į sunkvežimį, o visus kitus žmones ir daiktus vežė arkliais . Žmonės daugiausia reikėjo eit pėsčiomis, nes arklių vežimai buvo prikrauti būtiniausių daiktų, pasiimtų iš namų.

Ten toli nuo gimtinės

Mus nuvežė į Rybinsko rajono Čiurinovo kaimą. Įvažiuojant į kaimą po dešine – stepė, po kaire upė Rybna, netoliese miškas. Vietovė labai graži. Čia gyveno daug įvairių tautybių gyventojų. Kaime buvo parduotuvė, medicinos punktas, mokykla, kolūkio kontora. Sunkvežimis su vaikais ir keletu moterų atvažiavo į kaimą jau pavakary, o vežimai atvažiavo tik naktį. Mes vaikai verkėm manydami, kad savo tėvų nebepamatysim. Iš pradžių mus patalpino kultūros namuose, atvykus likusiems, nuvarė į pirtį išsimaudyti. Tada išvežiojo į negyvenamus namus. Mūsų šeimą ir Indriulių šeimą, kurioje buvo 8 žmonės, apgyvendino vienuose namuose - iš viso 12 žmonių . Nei lovos, nei stalo – nieko. Steponas Indriulis sukalė lovas, stalą, kėdes. Dirbti reikėjo nuo ryto iki vakaro. Pinigų niekas nedavė, valgydavome už talonus. Rengėmės savo atsivežtais rūbais. Gyvenimo sąlygos svetimam krašte buvo blogos, badavome. Žiema šalta - iki 40 laipsnių šalčio. Aš net susirgau, nes buvau nusilpusi. Pirma žiema čia buvo tiesiog nepakeliama, vėliau buvo lengviau. Šulinių - nei vieno. Vandenį nešdavome iš upės. Žiemą prasikirsdavome eketes, o vasarą ir antys plaukiodavo, ir gyvuliai gerdavo, ir mes maudydavomės, ir tą patį vandenį gerdavom. Prie upės buvo pastatyti vandens malūnai. Miške būdavo daug grybų, uogų. Iš miško mama pasikinkius jautį parsiveždavo malkų. Pavasarį gavome atskirą namą ir daržą. Keturis metus karvės neturėjome, nes nebuvo už ką nusipirkti. Mama tremtyje dirbo melžėja, man teko būti traktorininko padėjėja, kiaulių šėrėja, ganyti veršius. Dirbome kiekvieną dieną be jokių išeiginių . Šventės būdavo tik gegužės 1- ąją, lapkričio 7– ąją, Velykos ir Kalėdos. Religines šventes švęsdavome suėję kelios šeimos kartu. 1955 metų balandžio 23 dieną iš įkalinimo vietos pas mus atvažiavo ir tėvas, kuris iki tol buvo kalinimas Karagande. Jis buvo politinis kalinys. Tėvas aštuonis metus kalėjo, po to buvo teismas ir išteisino. Teismas pripažino, kad tėvas visus tuos metus buvo kalinamas būdamas nekaltas. Kai tėtis atvyko gyventi su mumis, buvo mums daug lengviau.

Image:Joana.jpg

Su drauge Vitalija Indriulyte (žuvusia tremtyje). Joana stovi prie lango.


Image:Kriauciunu_seima.jpg

Kriaučiūnų šeima tremtyje

Grįžimas į Lietuvą

Kai mirė Stalinas, nepilnamečiams leido grįžti į Lietuvą. Mane pakvietė grįžti teta, gyvenanti Vilniuje, ir 1955 metų rugpjūčio 27 dieną išvažiavau į Lietuvą. Iki Krasnojarsko mane palydėjo tėtis, toliau važiavau viena. Rugsėjo 2 ąją – buvau Vilniuje. Čia baigiau septintą klasę ir grįžau į savo tėviškę - Pelaniškius - pas dėdę. Iš pradžių į kolūkį nepriėmė, nes buvau tremtinė. Pradėjus kolūkyje pirmininkauti naujam ir geram pirmininkui, mane priėmė į kolūkį, grąžino mūsų namus. Tuomet galėjo grįžti iš Sibiro ir likusi mano šeima. 1958 metų pavasarį į Lietuvą grįžo tėvas ir sesuo, o tų pačių metų rudenį - mama ir brolis.


Nuotraukos iš J. Levanaitienės asmeninio albumo.