Jurgis Jurgelis - AT deputatas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (6 balsai)
Jolanta Matkevičienė


Buvau ką tik „iškepta“ ‚ žurnalistė, bet jau turėjau gerą pusmetį vadovavimo rajoniniam laikraščiui patirties, kai turėjau padaryti „Didelį didelį interviu su Jurgiu Jurgeliu“ – Lietuvos respublikos AT deputatu, rinktu molėtiškių. Pamenu baimės ir jaunatviško maksimalizmo jausmą, sumišusį su pagarba ir atsakomybe, nes tuo metu provincijos žurnalistai beveik nesinaudojo diktofonais... Tačiau ir tuomet, ir šiandien tikiu, kad žmogus, artimas Antuano de Sent – Egziuperi „ Mažojo Princo“ herojui buvo ir tebėra tiesos šauklys...


Vakar buvo Rytoj...


Jurgis Jurgelis AT buvo Piliečių teisių ir kokybių reikalų komisijos pirmininkas, dirbo Laikinojoje komisijoje KGB veiklai tirti ir Reabilitacijos komisijoje. Į mano klausimą - kas jį labiausiai neramina parlamentaro darbe,- atsakė :


- Labiausiai mane neramina Laikinoji komisija, kuri buvo sudaryta po pučo KGB veiklai tirti. Pagrindinis tikslas – atlikti tyrimus kur, kam ir kaip veikė KGB, atrasti jų archyvus. Toks tyrimas – ne vienerių metų darbas. Būdamas čia, labiausiai bijojau, kad šis tyrimas nebūtų panaudotas politiniams tikslams. Deja, beveik taip ir atsitiko. Kažkokia viena politinė jėga paima dokumentus ir pradeda filtruoti tai, kas yra paranku jai. Pažiūrėkime, kokia medžiaga yra spausdinama „Lietuvos Aide“. Tik apie politinius oponentus... O KGB – kai ji veikė, žmones įtraukdavo absoliučiai iš įvairių sferų. Ir tai, kad medžiaga pateikiama vienpusiška, byloja apie tai, kad kita pusė yra nuslepiama. Man žinoma, kad KGB agentūra veikė taip vadinamose „kairiųjų“ ir „dešiniųjų“ pusėse. Todėl vienpusis medžiagos panaudojimas yra piktybiškas ir nieko negali duoti. Ką turėtume daryt? Priimti griežtą komisijos darbo tvarką – reglamentą, nustatyti komisijos narių pareigas, jų atsakomybę, atsirinkti, kokia medžiaga gali būti publikuojama, kokia ne. Šiandien gi atsitinka taip, kad vienas komisijos narys, radęs kažkokį dokumentėlį, tuoj pat neša jį publikuoti, gerai nė neįsitikinęs, ar tas žmogus agentas, ar ne. Tai savivalė. Manyčiau, kad šioje sferoje turėtų dirbti profesionalai. Juk deputatas didesnę laiko dalį praleidžia AT ir jei nueina porai valandų patyrinėti KGB veiklos, tai yra saviveiklininkas...


Dirbant Reabilitacijos komisijoje teko susidurti su kaltinimais, kad mes, esą reabilitavę ir tokių rezistentų, kurie šaudę beginklius žmones (žydus ir vaikus). Noriu pasakyti, kad to nebuvo. Nors mums dirbti yra be galo sunku. Liudininkų beveik nėra, o ano meto bylose irgi maža teisybės... Turbūt norėdama įsitikinti ar šis žmogus moka susireikšminti, išdrįsau paklausti: ar jis save laiko politiku ir kaip vertina A. Abišalos vyriausybę...


- Profesionalių politikų AT nėra, bet per tuos metus ir aš kai ką išmokau.. Aišku, kur yra politikos, ten yra ir tamsių spalvų... Aš už atsinaujinimą. Kiek buvo „verkiančių“, kad paliktų S. Vagnorių... O Abišalos vyriausybėje yra sveikintinų dalykų. Visų pirma, kad jis tapo apolitiškas, t.y. sustabdė savo įgaliojimus įvairiose partijose, antra –drąsiai sakantis savo nuomonę. Per SKAT-o suvažiavimą jis atvirai pareiškė, jog SKAT negali tarnauti vienam asmeniui, o tik valstybei. Toliau kalbėjomės apie vadovo tvirtą ranką, apie tai, ar yra bent vienas pasauly vadovas, žiūrintis, pirmiausia, savo žmonių ir valstybės interesų, o tik paskui savęs...


- Tvirta ranka be tvirto proto – niekas. Štai jums Stalino pavyzdys. Jis turėjo ypatingai tvirta ranka sukurtą sistemą, bet ji pasibaigė... Manau, kad ir Lietuvoje su tvirta ranka ne ką padarysi. Išardėm kolūkius, nes jų nėra pasaulyje, o kaip toliau... Apdėjom mokesčiais privatininkus, o kaip rasti aukso vidurį, kad ir jiems ir valstybei būtų gerai – nežinom. Visa laimė, kad dar yra kuo pasiteisinti... Juk paskelbėm Nepriklausomybę, teturėdami vienintelį Kovo 11 –osios pasirašytą aktą. Nei vienoje pasaulio valstybėje nėra vadovo, kuris nederintų savo šeimos, asmeninio gyvenimo ir savo pareigybių. Jis gali turėti viską, bet tai turi būti įteisinta. Kaip, sakysim, prezidentas gali turėti tarnaitę, o švenčių proga valgyti kalakutieną...


Turbūt todėl ir pasiūliau pažaisti fantazija: ką darytų Jurgis Jurgelis, tapęs Lietuvos prezidentu, pakalbėti apie galimas klaidas ir sentimentus... Jis pasakė, kad niekada neleistų skaldyti tautos, bet, prasidėjus ūkiniams reikalams, turbūt, darytų klaidas. Nors nuo jų niekas nėra apsaugotas.


- Mūsų bėda, kad mes nemokame pastebėti savo klaidų, - dažniausiai kaltiname tik oponentus. Tai patvirtino vienas mūsų lyderis, duodamas interviu. Jis sutiko, kad nuo klaidų niekas nėra apsaugotas, bet visą pokalbį rutuliojo mintį, kad vienintelė jo klaida – nedarymas klaidų... Mano sentimentai – saulėlydžiui. Kai buvau mažas, mokėjau atmintinai visą Antuano de Sent- Egziuperi „Mažąjį Princą“, kuris sugebėdavo matyti 40 saulėlydžių...


Pamenu, to ilgo pokalbio pabaigoje paklausiau, ar jis niekada nepasidomėjo kodėl jis – Jurgis Jurgelis?


- Mano dukra - Jurga Jurgelytė, Jurgio. Ji turėtų daugiau pasidomėti... Tėvuko pusės žemaičiai lyg ir Jurgilos buvo. Ir suprask, kad nori – nuo jūros, gilaus ar Jurgio esame kilę...


Laikraščio „Vilnis“ fragmentai su Jurgiu Jurgeliu. Algimanto Boratinsko nuotraukos.