Janina Armonienė - mano mokytoja

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,9 / 5 (10 balsai)

JANINA ARMONIENĖ -   MANO MOKYTOJA


Žmonės jau taip sutverti, kad niekada negali nurimti, nuolatos kažko ieško, siekia. Vieni materialinių vertybių, kiti – dvasinių: gėrio, grožio, žinių, pasitenkinimo darbe. Pirmieji su laiku praranda bet kokią vidinę paskatą tobulėti, o kiti, nuolatinių dvasios pastangų, vidinio įsitempimo, meilės ir pasiaukojimo dėka kyla ir auga...
Visais laikais ieškojimas ir drąsa buvo jaunų žmonių privilegija. Tik ieškodami mes įsitikiname, kaip puiku būti jaunam, turėti tikslą, jo siekti. Suvokti, jog tu reikalingas, kad nuo tavęs priklauso kitų žmonių ar net visos Lietuvos ateitis. Įsitikiname, kad būtina atsigręžti į praeitį, apmąstyti ją, pažinti ir suvokti, kokį kelią, būdami mūsų metų, nuėjo kiti. Tie, kurie jau užtarnautame poilsyje, ir tie, kurie dar aktyviai dalyvauja šalies gyvenime, ir tie, kuriuos jau priglaudė Lietuvos žemelė. Todėl, kad išdrįstumėm aktyviai gyventi šiandien, mes dažnai atsigręžiam į praeitį, lyginam ją su dabartimi, apmąstome pokyčius, pasvajojame apie ateitį. Kiek puikių ir stiprių asmenybių išugdė Lietuvos žemė! Su pagarba ir pasididžiavimu minime jų vardus, vertiname ir gėrimės atliktais darbais. Tačiau neturime pamiršti ir paprastų bei be galo darbščių kaimų ir miestelių šviesuolių, kurie, dirbdami savo sunkų, kasdieninį  darbą, prisidėjo prie tautinio atgimimo ir valstybės sąmonės stiprinimo.
Nežinia, ar yra kita tokia svarbi profesija kaip mokytojo. Be jo nebūtų pažangos, ateities. Visiemas bendrai ir kiekvienam atskirai mokytojas daug reiškė, reiškia ir reikš. Kiekvieno žmogaus vaikystė bei jaunystė neatsiejama nuo mokyklos. Čia patiriami didžiausių atradimų džiaugsmai, gimsta gražiausios svajonės, meilė gyvenimui, žmogui. Gimsta ir pirmosios idėjos, kaip pakeisti savo, artimųjų ir net visos Lietuvos žmonių gyvenimą bei valstybės valdymą. Ir už viso to stovi mokytojas. Būtent jam, Lietuvos šviesuoliui, patikėta vesti paskui save tą didelį ir gražų būrį jaunų žmonių, kurie vėliau gražins visų mūsų ateitį. Patikėta mokyti juos savarankiškumo, aktyvumo, kūrybiškumo. O ugdyti asmenybes gali tik asmenybės, nes darbštumui reikia darbštumo, sąžiningumui – sąžiningumo, meilei – meilės.
Kiekvienas mūsų mokytoją galime suvokti įvairiai. O aš norėčiau papasakoti apie paprastą moterį. Moterį – mokytoją, kokių daug yra Lietuvoje. Kodėl noriu kalbėti būtent apie ją? Todėl, kad šios mokytojos gyvenimas neatsiejamas nuo mokyklos, kurioje aš mokausi, gyvenvietės, kurioje gyvena mano šeima, nuo rajono, kurio problemos jai rūpi ir šiandien.
Janina Armonienė – mano pradinių klasių mokytoja, buvusi mūsų mokyklos direktorė, kurią ir dabar dažnai matau savo mokykloje, kurią pažįsta ir vertina ne tik dirbantys joje mokytojai, bet ir mokiniai bei technikinis personalas. Džiaugiuosi, kad šiomis dienomis vėl turėjau galimybę apkabinti savo mylimą mokytoją, kurią garbingo jubiliejaus proga sveikino kolegos. Ta pati džiugi šypsena, tos pačios šiltos ir geros akys, tos pačios glėbiančios ir glostančios rankos...
Janina gimė 1932 metais Vainuto valsčiuje, Šilutės apskrityje. Graži ir laiminga vaikystė prabėgo tėvų ūkyje kartu su broliais ir seserimis. Mokėsi Vainuto septynmetėje, vėliau  Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokykloje. Jos pilna buvo visur: mergina šoko, dainavo ir ypač gražiai piešė. Nuo vaikystės puoselėjo didžiulę svajonę – tapti mokytoja. „Visose savo vaikystės ir jaunystės svajonėse mačiau save mokytoja su klasės dienynu rankoje“, - šypsodamasis pasakoja mokytoja Janina. Mergaitės svajonei buvo lemta išsipildyti.
Apie savo mokytoją Janiną Armonienę galiu pasakoti labai daug ir manau, jog ji savo gyvenimu ir darbu tikrai nusipelnė didelio dėmesio.
Norėdama įgyvendinti savo svajonę, 1957 metais ji įstoja į Klaipėdos pedagoginę mokyklą, kurią baigusi pradeda mokytojos kelią. 1975 metais neakivaizdiniu būdu baigia Šiaulių K. Preikšo pedagoginį institutą ir įgyja pradinių klasių mokytojos specialybę. Tais pačiais metais ji skiriama Šilutės rajono Traksėdžių devynmetės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, o nuo 1980 metų tos pačios mokyklos direktore, vėliau mokytoja. Žinoma, aš tada dar nesimokiau šioje mokykloje, tačiau tuos metus dar gerai mena buvę Janinos kolegos, mokiniai, mano tėveliai, gyvenvietės žmonės.
Visi, kuriems teko vienaip ar kitaip bendrauti su mokytoja, apie ją kalba su šiluma. Pati mokytojos išvaizda kelia pasigėrėjimą, skatina artimam bendravimui. Visada dailiai ir skoningai apsirengusi (labai dažnai savo  pačios numegztais ar nėriniais papuoštais išskirtinai gražiais rūbais), su šypsena veide, mokytoja  kelia pagarbą ir pasitikėjimą. Tai tikrai visapusiškai išsilavinusi, protinga ir tiesi asmenybė. Kad mokytoja turi didelį bagažą žinių ir yra neeilinių gabumų, rodo įvairūs pažymėjimai, diplomai, garbės raštai ir kiti apdovanojimai. Ji mokėsi choreografijos ir filosofijos, buvo „Žinijos“ draugijos atsakingoji sekretorė, jai suteiktas Lietuvos tautodailininkės vardas, pradinių klasių  mokytojos metodininkės kategorija. Mokytoja buvo aktyvi rajono moterų tarybos ir Jonaičių apylinkės deputatų tarybos narė. Nuo pat sukūrimo pradžios aktyviai dalyvauja „Zudermano“ klubo veikloje, ne kartą skaitė pranešimus Klaipėdos Universiteto Pedagogikos fakulteto rengiamose konferencijose, vedė užsiėmimus rajono pradinių klasių mokytojams. Jos vadovaujami šokių kolektyvai ne kartą dalyvavo Respublikinėse dainų ir šokių šventėse, suburtas pradinių klasių mokinių dainų ansamblis „Šilojas“ koncertavo ne tik Šilutėje, bet ir kituose rajonuose.
Dar daug nuopelnų būtų galima išvardinti kalbant apie šią neeilinę asmenybę, tačiau didžiausias nuopelnas tas, jog mokytoja visada buvo žmogumi, galinčiu pamokyti ir patarti, suprasti ir užjausti, paskatinti ir pagirti. Visada reikli sau ir kitiems, nemėgstanti tinginių ir neišmanėlių, daug skaitanti ir ieškanti, mėgstanti priimti netradicinius sprendimus.
Mano lietuvių kalbos mokytoja pasakoja, jog, dirbdama Traksėdžių mokyklos direktore, Janina Armonienė ne tik sugebėjo sustiprinti mokyklos materialinę bazę (pastatytas didžiulis mokyklos priestatas, valgykla, sporto salė, įrengti nauji mokymo kabinetai), bet ir suburti  visą Traksėdžių  bendruomenę: mokyklą, biblioteką, Durpių įmonę, laisvalaikio salę. Į organizuojamus bendrus renginius  ir šventes susirinkdavo visa gyvenvietė, buvo vedamos radijo laidos, ruošiami koncertai, kviečiami žymūs Lietuvos žmonės.   Mano tėveliai prisimena, kaip kartu su savo tėvais (dabar mano seneliais) laisvalaikio salėje kartu sutikdavo Naujuosius Metus, šokdavo apie laužus Užgavėnių, Joninių ir kitų švenčių metu. Visų renginių organizatorė ir siela visada buvo mokytoja Janina Armonienė.
Kaip sako pati mokytoja, ji buvo gyvenvietėje tas „žaibolaidis“, į kurį sueidavo visi Traksėdžių džiaugsmai ir bėdos. Prašyti užtarimo, pasitarti ar šiaip pasiguosti ateidavo ne tik mokytojai ir mokiniai, bet ir paprasti kamo žmonės. Čia jie visada sulaukdavo pagalbos ar bent buvo dėmesingai išklausomi.
Dar daug išgirdau apie savo mokytoją Janiną Armonienę, kalbindama žmones, kuriems teko su ja dirbti, bendrauti, bet patys maloniausi ir įdomiausi yra mano pačios prisiminimai.
Pirmą kartą susitikau su mokytoja, kai pradėjau eiti į pirmąją klasę. Žinoma, dabar aš suprantu, jog man labai pasisekė, kad turėjau tokią savo pirmąją mokytoją, bet tada... Tada, aš išplėtusi akis žvelgiau į gražią, šventiškai pasipuošusią tetą, kuri segė man prie krūtinės raudonus varpelius ir sakė, jog bus mano mokytoja. Klasė buvo papuošta įvairiais spalvotais rutuliais, ant sienų kabojo karpiniai ir kiti rankdarbiai. Man atrodė, jog ši klasė pati jaukiausia mokykloje, o šypsena mano mokytojos veide pati gražiausia ir šilčiausia (ši šypsena lydėjo visus trejus mokslo metus). Nuo pat pirmųjų pamokų mokytoja mus mokė dainuoti, deklamuoti ir piešti. Mokė mylėti mamą, tėtį, namus, Tėviškę ir Tėvynę; piešti gėles, medžius, paukščius, močiutę, senelį; deklamuoti ir kurti eiles apie šalies praeitį ir  gražią jos ateitį. Visa klasė dalyvavo ansamblyje „Šilojas“. Nemokančių dainuoti ar piešti nebuvo, mokytojos dėka visi mes buvome gabūs. Išmokę mokytojos sukurtų dainų ir eilėraščių, koncertavome įvairiose mokyklose, įstaigose, ligoninėse. Važinėdami į ekskursijas išmaišėme visą Lietuvą, ypač įsiminė ekskursija į Vilnių, televizijos bokštą.  Nė vienas mokyklos renginys neapsieidavo be mūsų ansamblio dainų. Taip pat nuolatos dalyvaudavome įvairiuose piešinių konkursuose, parodose. O į mokytojos vedamas pamokas eiti būdavo tikras malonumas, jos būdavo netradiciškos ir laba įdomios. Janina Armonienė buvo reikli, bet labai gera mokytoja. Ji dažnai vaišindavo mus  saldainiais ir sausainiais. Labai įstrigo atmintyje išvyka į Rusnės salą. Saloje iš saldainių buvo išdėlioti takeliai, o vieno takelio gale radome siurprizą: ir saldainių prisivalgėme, ir laiką puikiai praleidome. Nepamirštamos ir mokytojos organizuotos vasaros stovyklos. Ir kur tik mes nebuvome, ko nepamatėme, ko nesužinojome. Kiek įdomaus visko būta. Tik mokytojos dėka supratau, kokia graži mūsų Lietuva...
Kai trečioje klasėje sužinojau, jog Janina Armonienė ketvirtoje mūsų nebemokys, labai nusiminiau. Dar ilgai bėgdavau šeštadieniais į savo buvusią klasę, kur su kitais klasės draugais ir mylima mokytoja kartu piešdavome, žaisdavome ir šiaip kalbėdavomės. Tai tikrai buvo antroji mano mama...
Labai džiaugiuosi, jog turiu galimybę papasakoti, kad yra tokių žmonių kaip Janina Armonienė. Šviesių žmonių. Negailinčių jėgų ir energijos, visada ir visur siekiančių gėrio ir grožio, trokštančių mokytis ir mokyti kitus, tikrų Lietuvos patriotų.
   


Dovilė Šiškutė ir Simona Venckutė.

Traksėdžiai, 2012m.