Gandras - nacionalinis Lietuvos paukštis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,6 / 5 (161 balsai)

Baltasis gandras

Turinys

Gandrų ir žmonių bičiulystė

Gandrų ir žmonių bičiulystė yra labai sena. Tarp gandro ir žmogaus nuo senovės tebėra užsimezgęs lyg ir dvasinis ryšys, abipusė trauka. Dažnas sodybos šeimininkas stengiasi šią draugystę puoselėti, nes tai ne tik sodybos puošmena, bet ir šeimyninės santarvės bei ištikimybės simbolis. Šie paukščiai – ištikimi žmogaus palydovai. Tarp žmogaus ir gandro yra sudaryta lyg sutartis, kurios ženklas – senas vežimo ratas ar akėčios, įkeltos į medį ar ant stogo. Tad šis paukštis, pamatęs tokį ženklą, žino, kad čia jam nieko blogo neatsitiks, ir, nutūpęs į lizdavietę, ramiai stebi triūsiančius po juo žmones. Žinodamas, kad artojai, lauko darbininkai, moterys jam nepavojingi – neretai jiems iš kelio tik vos vos tepasitraukia.

Baltasis gandras (Ciconia ciconia) yra pripažintas Lietuvos nacionaliniu paukščiu.


Lietuvoje jį žino visi – nuo žilagalvio, turtingą patirtį turinčio senolio iki jo pasakojimų besiklausančio vaiko. Lietuviai nuo seno myli, globoja ir netgi gerbia gandrus. Toks gandro populiarumas daugeliu atžvilgiu priklauso nuo nuostabaus jo palinkimo artintis prie žmogaus ir juo pasitikėti. Kai kuriuose kraštuose pagarba gandrui yra net prietaringo pobūdžio, ir vargas tam žmogui, kuris išdrįstų šį paukštį nuskriausti. Taip yra Lietuvoje, ypač Vilniaus krašte. Gandras žmonėms – laimės reiškėjas, nešėjas, todėl kiekvienas, į jį kėsinantis – laikomas piktadariu kenkėju. Beveik šventu paukščiu gandras laikomas, gal būt, dar ir dėl to, kad jis sulesa kenksmingus žmogui vabzdžius, gyvates ir kt.

Įvairiuose Lietuvos etnografiniuose regionuose gandras šaukiamas vis kitokiais vardais: žemaitijoje - gundru, gužučiu, dzūkijoje - busilu, suvalkijoje - garniu, aukštaitijoje - starkumi.

Meilės ir pagarbos baltajam gandrui pradų reikia ieškoti mūsų tautos žiloje senovėje, žmonių susiliejime su gamta keičiantis metų laikams ir su jais susijusiais darbais.

Apibūdinimas

Buveinė

Atviros vietos su vandens telkiniais, ypač kur žemės ūkis tausojamasis, ekologiškas ar tiesiog nelabai intensyvus.

Laikomas ekologiškos - žmonėms gyventi sveikos aplinkos ir tausojamojo žemės ūkio indikatoriumi.


Paplitimas. Gausa Lietuvoje

Arealas pertrauktas. Vakarinėje arealo dalyje į šiaurę paplitęs iki Jutlandijos pusiasalio, Suomių įlankos, į rytus iki Ukrainos, Užkaukazės, į pietus iki Irako, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros, Šiaurės Afrikos. Kita arealo dalis yra Vidurinėje Azijoje.

Daugiausia jų yra pelkėtose vietose, bet ir ten, kur pelkės jau seniai nusausintos, o vietoj jų yra tik sausos pievos ir kultūriniai laukai, gandras jaučiasi gerai.

Tinkamose buveinėse aptinkamas visame Lietuvos krašte. Visur įprastas, o kai kur dažnas. 1984 m. Lietuvoje perėjo 4126 poros. Daugiausia Šilutės (352), Vilkaviškio (224), Plungės (199), Šakių (193) rajonuose. Mažiausiai porų perėjo Širvintų, Prienų ir Ukmergės rajonuose. 1984 m. iš viso Lietuvoje buvo 10 796 jauniklių (vidutiniškai 2,6 jauniklio vienai porai). Dėl įvairių priežasčių žuvo 508 gandriukai (4,7%), užaugo 10 261. Žinoma, visų neperinčių gandrų suskaičiuoti nepavyks, lačiau iš viso jų turėtų būti apie 19 tūkst.


Migracija

Tikrasis tolimas migrantas. Skrenda dieną. Lietuvoje pasirodo kovo mėn. Ankstyvą 1961 m. pavasarį buvo pastebėtas kovo 3 d., o vėlyvą 1969 m.— kovo 16 d. Vidutinė atskridimo į Žuvintą data - kovo 29 d.


Žiemoja Afrikoje, Indijoje. Žiemoja rytinėje Afrikoje nuo Ugandos ir Kenijos iki pat pietinio Afrikos pakraščio (vienas aptiktas už 9900 km nuo žiedavimo vietos). "Maršrutas": iki Bulgarijos, aplenkdami Karpatų kalnus, baltieji gandrai skrenda pietų kryptimi. Bulgarijoje, atrodo, sustoja kiek ilgesniam poilsiui. Po to per Bosforo sąsiaurį patenka į Mažąją Aziją ir traukia pietryčių kryptimi iki Viduržemio jūros Iskenderūno įlankos. Nuo čia pasuka į pietus ir Viduržemio jūros rytine pakrante, per Sinajaus pusiasalį, Sueco įlankos rajone perskridę Raudonąją jūrą, patenka į Afriką. Toliau gandrai traukia Nilo slėniu aukštyn iki didžiųjų Afrikos ežerų, o didesnė dalis paukščių ta pačia kryptimi iki pat pietinio Afrikos pakraščio.


Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys

Tai - didelis, ilgakojis, ilgakaklis paukštis. Pagrindinės trys gandro spalvos – balta, juoda, raudona. Sveria apie 4 kg. Baltas, tik plasnojamosios plunksnos juodos. Snapas, kaklas ir kojos ilgi; ilgas stiprus, kaip kūgelis snapas. Apie akis yra plikos vietos, o kartais ne tik galva, bet ir kaklas būna plikas ir spalvotas - juodos, raudonos spalvos. Abiejų lyčių paukščių išvaizda labai panaši.

Jauniklių kojos ir snapas ne tokie raudoni kaip suaugusių paukščių. Snapo galas juodas.Jaunikliai išsirita po 30 dienų, būna apugę baltais tankiais pūkais.Tik po penkiolikos dienų paukščiukas pirmą kartą trumpam atsistoja (o šiaip jis guli); po 25 dienų gandriukai beveik visą laiką praleidžia stovėdami, o po 36 dienų bando stovėti ant vienos kojos. Prieš apleisdami lizdą, jauni gandrai ilgai mankština sparnus, mosuodami jais ir vis dažniau trumpam pakildami virš lizdo. Kartais įvyksta nelaimingų atsitikimų, kai dar nemokantis gerai skristi paukštis nesugeba aplenkti pakeliui stovinčio medžio, isivelia į jo šakas ir nukrinta žemėn. Lizdą palieka mažgaug po 70 dienų.

Vos prasikalęs gandriukas mėgina kalenti snapu užversdamas galvą ant nugaros. Po kelių dienų tokjio reflekso, ima girdėtis tylus kalenimas. Toks galvos užvertimas ir kalenimas virsta ceremonija, kuria vaikai sutinka tėvus. Jauniklių balsai, kai jie užvertę galvas kalena, gandrams sukelia tėviškus refleksus.

Klaidinga yra nuomonė, kad jauni gandriukai klegenti pramoksta iš senių, bei kad seni paukščiai savo vaikus ko nors moko, pavyzdžiui, skraidyti, plaukyti ir kt. Visi tie veiksmai yra įgimti ir pasireiškia nepriklausomai nuo to, ar jie mato tėvus, ar ne.

Vaikščiodami, ir ypač ilsėdamiesi, gandrai kaklą išriečia kaip S raidė, tada galva beveik slepiasi tarp pečių. Jie daug vaikšto lėta, rimta eisena ir tik retai, pvz., kai reikia pavyti grobį, pagreitina žingsnius, nors ir trumpam. Jie nepajėgia greitai pakilti nuo žemės, nes turi įsibėgėti, todėl, iš pasalų priėjus prie gandro, kartais galima jį pagauti.

Skrisdamas laiko kojas ir kaklą ištiesęs. Pakilęs gandras gali skristi ilgai, lėtai, ritmingai plasnodamas ir ilgai sklandyti ore, nė kiek nejudindamas sparnų. Esant termikų (tai aukštyn kylančios šilto oro srovės. Jos susidaro saulei nevienodai įšildžius žemės paviršių. Arimai, durpynai, miškai yra tamsesnės spalvos, todėl įšyla labiau negu ganyklos ar pasėliai. Virš jų esantis oras taip pat sušyla ir ima judėti aukštyn. Kartu su šiltu oru aukštyn pakyla ir vandens garai, kurie vėsdami dažniausiai suformuoja debesį) dažnai sklando padangėje. Aptikę kylančio oro srovę, gandrai naudojasi ja — sraigtiškai judėdami neplasnodami sparnais, pasiekia dideles aukštumas, o iš ten sklandydami nulekia labai toli. Gali tupėti medžiuose, nors užpakalinis kojų pirštas mažai teišlavėjęs, bet tik storose šakose ir dažniausiai ten ilsisi stovėdami ant vienos kojos.


Lizdavietės

Pavasarį grįžta ne tik į savo gimtąjį kraštą, bet jis susiranda kaimą ir lizdą, kuriame praeitais metais perėjo. Gandrai peri beveik paruoštuose lizduose, tik kasmet jį pataiso.

Natūraliai lizdus suka senuose retalajuose medžiuose arba ant pastatų, statinių. Mielai pasinaudoja žmonių į medžius įkeltomis platformomis lizdui sukti. Jau nuo senų laikų jos keliamos ir ant pastatų ar specialių stulpų. Daugėja ant elektros atramų susuktų gandrų lizdų. 1984 m. buvo nustatyta, kad iš 4589 Lietuvoje esančių lizdų 3284 (71,6%) buvo medžiuose. Ant pastatų stogų — 794 lizdai (17,3%). Ant stulpų 290 lizdų (6,3%) ir 221 (4,8%) —ant vandentiekio bokštų. Gandrams įsikurti dažniausiai padeda žmonės. Iš 4589 lizdų net 3197 pagrindus iškėlė žmonės.

Pirmiausia į lizdavietę atskrenda vienas paukštis (spėjama - patinas), o po kelių dienų antras. Atvykęs teisėtas lizdo savininkas ryžtingai ginasi nuo svetimųjų gandrų kėsinimosi jį užvaldyti, kol pagaliau atvyksta jo patelė, ir tuomet abu paukščiai bendromis jėgomis gina savo teises. Lizde puolamieji paukščiai atsistoja savotiškomis pozomis, užvertę aukštyn galvas, nuleidę sparnus ir garsiai kalendami, o jei, priešui pavyksta nutūpti lizde, tuoj smarkiai smogiama. Šios kovos nesiliauja ir vėliau, net tuomet, kai lizde yra jau kiaušinių ar jauniklių. Į užimtą lizdą kėsinasi ne tik kitos poros, bet ir vieniši gandrai, kurie norėtų čia įsitaisyti poilsio vietą. Įsibrovėliai kartais parodo didelį atkaklumą, ir, jei teisėtieji lizdo savininkai yra tokie pat ryžtingi, kova būna ilga ir netgi kruvina.


Gandralizdis

Stambioji gandralizdžio medžiaga (pagrindas) yra gana didelės šakos, vėliau ant jų kraunama velėnos, šieno gumulai, skudurai, sausas mėšlas, nendrių, meldų gabalai, samanos ir pan. Vidury lizdo padaroma nedidelė duobutė – tokio dydžio, kad joje būtų galima padėti kiaušinius ir pačiam atsitūpti. Jaunikliams paaugus lizdas virsta plokščia, suplakta aikštele. Lizdą gandrai stato nuolat, net jaunikliams augant į jį vis neša įvairią medžiagą. Nuolat papildomi seni gandrų lizdai, virsta didžiausiais griozdiškais pastatais, kasmet aukštesniais. Dažnai po kiek laiko jie ima krypti į šoną ir griūna.


Perėjimas

Mūsų krašte dauguma porų peri pavieniui, tačiau neretai pasitaiko nedidelių kolonijų, kur keli lizdai susukami labai netoli vienas kito - netgi viename medyje. Krašte yra tik kelios glaustos kolonijos, kur nedideliame plotelyje peri po keliolika porų. Paprastai peri žmonių sodybose ar prie jų. Peri ant pastatų stogų, medžiuose, ant stulpų,vandentiekio bokštų ir kitose, kartais ir netikėčiausiose vietose.


Dėtis

Dėtyje 3—5 elipsiški kiaušiniai. Iš pradžių jie balti, o perint išsitepa, tampa gelsvai rusvi. Vidutinio dydžio kiaušinis sveria apie 120 g. (išsiritęs jauniklis sveria 70-77 g.), bei yra apie 73,2*51,8 mm. Kartais dėtyje būna tik 1 kiaušinis, tačiau žinoma atvejų, kai gandrai perėjo net 6 - 7 kiaušinius. Dėties dydis paprastai priklauso nuo paukščių amžiaus: didžiausia 6—7 gyvenimo metais. Peri abu poros nariai, tačiau visada naktimis kiaušinius šildo patelė. Perėti pradeda padėję vieną ar du kiaušinius; peri 31—34 dienas.


Minta smulkiais stuburiniais ir stambiais bestuburiais; įvairiais gyvūnais, tik retai kokiais nors augalais. Gana ėdrūs, todėl maisto ieško visą dieną. Gandras sulesa daugybę labai smulkių vabzdžių, iš dalies rinkdamas juos nuo augalų, iš dalies pagaudamas ore. Gaudo įvairius bestuburius, varliagyvius, kartais — žuvytes, ant žemės perinčių paukščių jauniklius, net vikrius kurapkų jauniklius, žvirblius. Nors varlių gandras nemažai daug suryja, bet ne visas jų rūšis jis mėgsta: mažiau temėgsta žaliąsias varles, bet mielai lesa rudąsias varles. Neretai ryja peles, žiurkes, net kiškiukus bei visokius roplius. Varlės sudaro tik nežymią raciono dalį. Jau pirmą gyvenimo dieną gandriukai savarankiškai lesa tėvų atneštą ir į lizdą papiltą skystą maisto koše. Suaugę paukščiai, ypač karštomis dienomis, jaunikliams neša ir vandens. Gandras, kaip ir plėšrieji paukščiai, nesuvirškintas maisto dalis išmeta atgal pro snapą.

Telkiasi, kur pagerėja maitinimosi sąlygos - šienaujamuose, ariamuose plotuose.

Maži gandriukai būna bejėgiai, tačiau nuo pirmosios gyvenimo dienos, kaip ir visi gandriniai, patys ima maistą. Maitina abu tėvai. Taip prižiūrimi gandriukai greitai auga. Iš pradžių tūpčioja ant sulenktų kojų (klūpo), paskui jau stovėdami žval¬gosi po apylinkes. Po 53—55 dienų jie palieka lizdą, tačiau dar apie 2 savaites yra tėvų globojami ir šeriami.


Balsas Kalenimas.mp3

Tik jauni, dar pūkuoti gandriukai turi nežymų, panašų į kačiukų kniaukimą balsą, kuris vėliau palaipsniui išnyksta, ir suaugęs paukštis vien tik šnypščia, kaip žąsis. Gandras balso stoką išlygina kalenimu. Kalenant garsas gaunasi suduodant viena snapo pusę į kitą, ir to garso tonas, stiprumas, dažnumas gali būti įvairus, pagal paukščio nuotaiką. Pavyzdžiui, staiga išgąsdintas gandras pakyla skristi trumpai tarkštelėjęs ir nepakeisdamas savo galvos padėties. Jei vienos poros narys, atskridęs į lizdą, sutinka ten savo sutuoktinį ir pareiškia jam savo gerus jausmus - tuomet abu paukščiai pirma sušnypščia, paskui pakelia aukštyn galvas taip, kad antsnapis atsiduria po posnapiu ir beveik liečia nugarą. Klegenimas šiuo atveju yra skardus ir trunka ilgai, o skardumas priklauso nuo to, kad tokioje galvos padėtyje liežuvis įtraukiamas giliai į gerklę ir dėl to žiotyse susidaro plati ertmė, kuri atlieka rezonatoriaus vaidmenį.

Vos tik iš kiaušinio išsiritęs gandriukas verčia savo galvytę ir daro tokius judesius, kaip kad senas gandras klegendamas snapu, bet jo snapas yra dar minkštas ir švelnus, tad jokio garso negirdėti. Tik po kelių dienų, sukietėjus snapui, jau girdėti tylus dažnas kalenimas, kuris nuolat stiprėja Aktyvūs dieną, nors jų kalenimą galima girdėti ir naktį, ypač kai paukščiai pajunta pavojų.

Apsauga

Nykimas: 1974 iki 1984m. bendras gandrų skaičius sumažėjo beveik 10 tūkst. Tai lėmė daugybė neigiamų veiksnių. Svarbiausi iš jų — maisto stygius, chemizacija, galinti sukelti įvairias mutacijas. Beveik kieviename lizde lieka neišskiles vienas ar daugiau kiaušinių. Daug gandriukų apsinuodija maistu dar lizduose. Ne kartą aptikta jauniklių, kurių kojos buvo įsipai¬niojusios į lizdo medžiagos tvirtus raiščius. Daug gandrų, ypač jaunų, žūva ant elektros stulpų. Tai svarbu ir migracijos keliuose. Europoje per migraciją 1979—1985m. apie 70% žuvusių mūsų gandrų buvo nutrenkti elektros srovės, jiems atsitūpus ant elektros perdavimo linijų, ypač aukštos įtampos atramų.


2009–aisiais metais Lietuvos ornitologų draugija (LOD) kartu su partneriais pradėjo įgyvendinti ES aplinkos finansinio instrumento LIFE+ projektą "Baltojo gandro (Ciconia ciconia) apsauga Lietuvoje". Per keturis šio projekto įgyvendinimui numatytus metus bus ne tik skiriama dėmesio visuomenės informavimui apie baltųjų gandrų biologiją, ekologiją, apsaugą bei perėjimo sąlygų gerinimo galimybes, bei parengta ir išplatinta informacinė dalomoji medžiaga, bet ir bus atlikta baltųjų gandrų lizdaviečių inventorizacija, parengta šios informacijos duomenų bazė ir duomenų analizė, pateiktos lizdaviečių priežiūros, tvarkymo bei apsaugos rekomendacijos, sukurtas baltųjų gandrų apsaugos Lietuvoje veiksmų planas ir parengta jiems svarbių buveinių identifikavimo metodika. Projekto metu taip pat bus keičiami ant elektros perdavimo stulpų tiek pačių paukščių gyvybei pavojingi, tiek elektros perdavimui trukdantys lizdai, bus keičiamos senos bei įrengiamos naujos lizdaviečių platformos ant pastatų.

Papročiai

Žiloje senovėje baltasis gandras buvo lietuvių genčių globėjas, rūpinęsis žmonių gerove,saugojęs nuo nelaimių, o namus – nuo gaisro ir perkūnijos. Gandras buvo būtinas personažas gimimo ir vardynų apeigose. Senoliai jį netgi laikė šventu dievų paukščiu, kurio atvaizdas buvo laikomas šventyklose, o statulėles drožinėdavo dievdirbiai.


Įkelti gandrui lizdą - ne kiekvienam skirtas ir ne toks jau paprastas darbas. Padaryti gandralizdį - tai dar ne viskas. Reikia jį įkelti, bet kelti negali vieni vyrai - būtinai turi dalyvauti ir moterys, kitaip gandrai lizde neperės. Neperės, jeigu įkėlęs gandralizdį, į jį neįdėsi ir monetų. O būna, kad ir apsigyvenęs ir ilgokai buvęs sodyboje gandras palieka lizdą ir išskrenda pas kurį kitą kaimyną. Tada įvairiausių spėliojimų ir net nusiminimo būna, nes jį paliko artimas jo širdžiai paukštis - baltasis gandras.


Gandro diena


Pirmoji Paukščių diena buvo surengta 1924m. Jos buvo rengiamos pavasarį – kovo ar balandžio mėnėsį, pasitinkant parskrendančius spaukščius. Šios šventės metu buvo organizuojamos pažintinės išvykos į gamtą, keliami inkilai, gandralizdžiai, skaitomos paskaitos apie paukščių bei visos gyvosios gamtos gyvenimą, rengiamos įvairios iškylos. Paukščių dienos dažnai sutapdavo su nuo senų laikų lietuvių liaudies švenčiama Gandro diena. Gandro grįžimo diena, kovo 25 - oji, vadinama Gandrinėmis ar Blovėščiumi. Nuo seno šią dieną žmonės namie ruošdavę vaišes, gamindavo tai šventei skirtus valgius,eidavo vieni pas kitus į svečius, vaišindavosi krupniku, organizuodavo įvairiausius žaidimus, keldavo gandralizdžius. Aukštaitijoje paprotys Blovėščiaus dieną kepti pyragiukus kai kur išliko iki šių dienų.

Dėl įvairių per laiką atsiradusių priežaščių, ši graži teadicija buvo nutrūkusi. Dabartiniais metai Lietuvos Ornitologų draugija (LOD) nusprendė po truputį ja atgaivinti, organizuodama išvykas į gamtą, paukščių stebėjimą, inkilu kėlimą ir pan.

Baltųjų gandrų apsaugos projekte numatytas ir nuo seno Lietuvoje gyvuojančios gandrinių šventės puoselėjimas. Todėl 2009 m. balandžio 4 dieną Lietuvos ornitologų draugija buvo pakvietusi vilniečius, miesto svečius Vilniaus miesto Sereikiškių parke linksmai pasitikti sugrįžtančius gandrus. Po linksmo, su kaukėmis, dainomis, orkestro garsų lydimo šventės atidarymo, visuomenei buvo pristatyti gandralizdžio platformos gaminimo metodai ir lizdo jame įrengimo subtilybės. Taip pat buvo surengta išvyka į vienintelę Lietuvoje esančią baltųjų gandrų koloniją Rambyno regioniniame parke, Bitėnuose.


Liaudies išmintis, padavimai, sakmės

Ne tik mūsų, bet ir kitos tautos apie gandrą yra sukūrusios daugybę prietarų, patarlių, dainų ir pasakų, kuriose šis paukštis neretai iškeliamas kaip nepaprasta būtybė, apdovanota antgamtine išmintimi.

Lietuvių tautosakoje yra ne viena sakmė, kurioje žmonės (tiek vyrai, tiek moterys) paverčiami gandrais. Vienoje iš jų pasakojama, kad senų senovėje, sukūrus pasaulį, žmonės ėmė pykti ant dievo, kad gyvatės ir kiti ropliai esą žmonėms kenksmingi, dažnai nešantys mirtį. Tada dievas, surinkęs visas gyvates, žalčius, varles, sudėjęs maišan ir liepęs moteriai nešti paskandinti, bet uždraudęs atrišti maišą pažiūrėti. Moteris neiškentė ir atrišo maišą pasižiūrėti. Iš maišo išlindo varlė. Kol moteris ją gaudė, visi ropliai išbėgiojo. Verkdama ji nuėjo pasakyti dievui, kas atsitiko. Dievas supyko šėrė moteriai per nugarą pagaliu, kuriuo žarijas maišė. Moteris pavirto gandru, o dievas įsakė jam visą gyvenimą rinkti roplius. Toji vieta, kur buvo suduota, pasilikusi juoda. Taigi, iki šiol gandras gaudo visokius roplius ir juos ryja.


Kita sakmė pasakoja:

Kažkada seniai dievas vaikščiojo kaime, seneliu pasivertęs. Užėjo į kaimą. Tame kaime visi žmonės linksmi, smagūs, ir tik vienoj troboj žmona su vyru nusiminę labai buvo. Užėjo į tą trobą dievas, klausia, kas jiem yra, gal kokia nelaimė. Bet liūdinti pora atsako jam, kad jau kiek metų niekaip vaikelio nesusilaukia.

Dievas nieko jiem nesakė, išėjo. Parėjęs namo, susuko visokias medžiagos atraižėles, į kukuliuką suvyniojo, panašiai kaip kad vaikas būtų suvystytas atrodė. Padavė tą kukuliuką gandrui ir paprašė jį nunešti į tą kaimą, pas tuos liūdinčius žmones. Nuskridęs gandras pamatė pravirą langą trobos, kurioj nuliūdę žmonės, kad bevaikiai yra, gyveno, ir padėjo tą kukuliuką ant lango. Tik padėjo, o kukuliukas lyg vaikas verkt pradėjo. Puolė žmonės išgirdę vaiko verksmą prie to kukuliuko ir sako: Ačiū Dievui ir tau, gandre, kad tu vaiką mums atnešei!

Nuo to laiko žmonės ir pradėjo šnekėt, kad gandras – vaiknešys yra.


Buvo tikima, kad parskrisdamas į gimtinę gandras parsinešąs ir nedidelį pilką paukštelį – kielę, žemaičių „ledspira“ vadinamą, kuri išspardanti paskutinius balučių ir kūdrų ledus ir tuo priartinanti pavasarį.


Per šienapjūtės darbų įkarštį gandras šienpjoviui padeda sužinoti, koks bus oras - lis ar giedra. Ir žmonės iki šiol tebesako:

jeigu gandras yra purvinas bus lietaus, švarus - bus giedra;

į lizdą neša šiaudus, šapus - bus lietaus, o jei virbus - bus giedra;

jei, pradėjus lyti, gandras dar yra murzinas - lis ilgai;

jei gandras tupi ant šieno kupetos, tai tą šieno kupetą pūdys (suprask: ilgai lis).


Jei anksti išskrenda gandrai – lauk šaltos žiemos.


Gandras yra protingas ir įžvalgus paukštis, ir žmonės sako, kad jeigu gandras dažnai atskrenda į sodybą, kurioje neperi, tai toje sodyboje susilauks vaikų, o jeigu į sodybą atskrenda gandrų pora (ten, kur neperi), tai žinok, kad toje sodyboje bus vestuvės.

Kurioje sodyboje peri gandras – laiminga sodyba, nes nesudegs, tas ūkis bus geresnis, nes jam dievas padeda.

O nuo to, kokį pamatysi pirmąjį parskridusį gandrą - sklendžiantį ar tupintį, spėjama, kokie bus tau metai. Pamatei skrendantį – būsi greitas, tupintį - lėtapėdis. Netekėjusiai merginai pamačius tupintį gandrą, dar tupės pas tėvelį, o jei skrendantį - šiais metais išskris iš gimtųjų namų.


Gandras numatąs sausą vasarą bei badą ir tuomet išmetąs vieną vaiką iš lizdo;

gandras numatąs perkūną, turėsiantį trenkti i namus, ir prieš tai nuskrendąs nuo stogo;

gandras keršijąs savo skriaudėjui, atnešdamas snape žarijų ir padegdamas stogą.


Pamatę atlekiantį gandrą, vaikai vienas už kitą garsiau šaukdavo: Gandrai, gandrai suk tekinį, (ratą, t. y. suk ratų) atnešk vaiką šiųmetinį...

Klė klė klė,

Man varlė.

Gandrai, gandrai, ga ga ga,

Tavo pati ragana.

Man bandelės nekepė,

Kad ir kepė – nedavė,

Po tilteliu paslėpė.


Lietus, lietus lyja lyja,

Gandras varles ryja, ryja.

Kur didesnės – į terbikę,

Kur mažesnės – į gerklikę.


Straipsnį parengė N. Stonkienė, Kauno apskrities viešoji biblioteka, Elektroninės informacijos ir mokymo centras

Šaltiniai

Kas jis, baltasis gandras, žemaičiui, lietuviui? Juknius K., Lopeta V.// Baltasis gandras. 1997 Nr.1 (6) p. 4-6


Lietuvos fauna : [vadovas / [redakcinė kolegija: V. Kontrimavičius (pirmininkas) … et al.]. - Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1988-1997. - 1 kn.


Lietuvos paukščiai / T. Ivanauskas. - 2-asis, papild. ir patais. leid. - Vilnius : Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959.


Lietuvos paukščiai / V. Logminas. - Vilnius : Mokslas, 1979. - 194 p., [24] iliustr. lap.


Vadovas Lietuvos paukščiams pažinti / Petras Kurlavičius. - Vilnius [i.e. Kaunas] : Lietuvos ornitologų draugija [i.e. Lututė], 2003. - 383, [1] p.


Gandrinių šventė Vilniuje. { Žiūrėta 2009 m. birželio16 d.} Priega per internetą: <http://www.birdlife.lt/index.php/naujienos/?newscatid=1&newsid=147>


Foto:

R. Jakaičio, R. Barausko

http://www.birdlife.lt/

LOD