Dzūkijos Šviesuolis Motiejus Gustaitis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (22 balsai)

Gimė 1870 02 27 Rokuose [[1]] (Aukštosios Panemunės vls., Kauno aps.) - 1927 12 23 Lazdijuose) – kunigas, poetas, vertėjas, literatūros ir kultūros tyrinėtojas, pedagogas. Filosofijos daktaras (1903). Mokėsi Aukštosios Panemunės vidurinėje mokykloje ir Marijampolės gimnazijoje. 1893 m. baigė Seinų dvasinę seminariją. Religijos mokslus tęsė Šveicarijoje ir Italijoje. Buvo Marijampolės berniukų gimnazijos kapelionas ir tikybos mokytojas. Vienas „Žiburio“ draugijos steigėjų.

1907 m. šios draugijos mergaičių progimnazijos direktorius. Nuo 1918 m. Seinų „Žiburio“gimnazijos direktorius. Seinus okupavus lenkams, kartu su gimnazija nuo 1920 sausio 12 d. įsikūrė Lazdijuose, kuriuose gyveno iki mirties. 1924 m. jo dėka Lazdijuose buvo atidarytas Dzūkijos krašto muziejus. Eilėraščius spausdinti pradėjo dar spaudos draudimo metais pogrindinėje literatūroje. Vėliau bendradarbiavo daugelyje Lietuvos laikraščių ir žurnalų. Redagavo katalikišką žurnalą „Žiburys“(1911-1913). Išleido poezijos knygas „Aureolė“ (1914), „Tėvynės ašaros“ (1914), „Sielos akordai“ (1914), „Varpeliai“ (1925) ir kt. (iš viso 22 knygas, 10 iš jų parašė gyvendamas Lazdijuose), vertė užsienio autorių kūrinius, rašė monografijas. Jo kapas Lazdijų kapinėse – vietinės reikšmės istorijos paminklas. 1990 m. Lazdijuose Birutės Vanagienės rūpesčiu įsteigtas Motiejaus Gustaičio muziejus. Viena miesto gatvių pavadinta jo vardu, 1995 m. jo vardas suteiktas vidurinei mokyklai, 2005 m., įgijusiai gimnazijos statusą.

1993 m. „Vagos“ leidykla išleido A. Patacko knygą „Motiejus Gustaitis“. 2008 m. išleista knyga „Motiejus Gustaitis – kunigas, poetas, mokytojas: gyvenimas ir kūryba“ . Sudarytojas Algimantas Liekis. Vilnius: Mokslotyros institutas.


Dzūkijos dainiui Dr.Motiejui Gustaičiui atminti


Ačiū Tau Vyre, už Žiburį šviesų,
Mokslo Šventovę, iškilusią vėlei...
Ačiū už ryžtą, už atneštą tiesą,
Nuostabią Ugnį, kurią čia įskėliai...

Viešpats gerumas ir meilė te imas,
Visas gyvenimas šičia atgijo...
Dėkui, kad Dainiau, taip lėmė likimas
Spirtis ir dirbti Tau žemėj Dzūkijos...
Ainiai prisimena nuopelnų dydį,
Jo atminimas per amžius lai lydi...

Aloyzas Sušinskas


Garbusis kunige, poete Mokytojau, Dzūkijos švietėjau!

Kokia graži, prasminga ir šventa buvo vasario 27-oji prieš 138 metus, kai atėjai į žemę beveik su pavasariu, pakilusia saule, nors lėtai, bet jau atgimstančia gamta – gyvybe. Kaip Tavęs reikėjo, kad greit augtum, mokslus eitum... Užaugtum ir taptum dideliu Žmogumi – Žiburiu, Švyturiu... Išminties, doros, meilės, išdidumo, pagarbos nešėju. Dalinai visa tai negailėdamas savęs, pedagogo žodžiu, poezijos vaizdu, pamokslu, giesme ir savo Ego – savo pavyzdžiu Teisingas, rūpestingas, visus gerbiantis. Labiausiai besirūpinantis Lietuva, o joje buvo yra ir bus per amžius Dzūkija... Lazdijai...Seinų gatvė, kuria kiekvieną rytą tiesus, gražus, pilnas pasitikėjimo eidavai į bažnyčią aukoti šv.Mišių. Grįžęs vėl prie darbų: mokiniai, pamokos, vadovavimo rūpesčiai...

Ir ne vien Lazdijuose...Juk Tu, mūsų Mokytojau, Marijampolėje būdamas kapelionu dirbai beveik surusintoj gimnazijoj. Sakoma, kad pirmas per posėdį prašnekai lietuviškai, ragindamas ir kitus kalbėti lietuviškai. Tai buvo perkūnas iš giedro dangaus. Bet dangus mūsų ir padėjo Tau – likai dirbti. Keitei ir mokinių, ir mokytojų požiūrį į tuometinį gyvenimą, drąsinai juos. Jie augo kaip ir Tu...Išėjo į Lietuvą lietuviais. Išėjo ir iš mūsų „Žiburio“ gimnazijos daug žymių žmonių.

Saule! Nepasislėpk, šviesk visą dieną, nes šiandien vasario 27-oji, Didžiojo mūsų Mokytojo 138 – osios gimimo metinės. Važiuosiu į kapines, aplankysiu Tavo kapą. Skaitysiu žodžius iškaltus paminkliniame akmenyje, pastovėsiu prie savo buvusio auklėtojo J.Vaitiekūno kapo. Jūs abu atgulėt arti vienas kito. Poetiniu žodžiu - vienas, o kitas giesme ir daina aukštinot Lietuvą, jos žmones.

Garbusis Mokytojau Gustaiti, tik po Atgimimo skaičiau laikraštyje laišką vyskupui Motiejui Valančiui. Jame buvo prašoma: “Važiuok vyk Motiejau, per Lietuvą. Sakyk žmonėms gerus žodžius, vėl juos mokyk, gal ir pabark…”

Esu Tavo buvusių mokinių – mokytojų mokinė. Buvau mokytoja. Leisk su didžiausia pagarba ir meile paprašyti. Važiuok, mūsų Mokytojau, per Suvalkiją ir Dzūkiją, per Lietuvą, vėl mokyk jaunimą mylėti žmones, gerbti ir saugoti savo tėvynę, nes amžiams liksi Žiburiu – Šviesa.

Būtinai aplankyk mokyklas, mokyk mokinius ir mokytojus, nes kai kada prigęsta Šviesa... Tegul šviečia ir lieka gyvos nemirtingos mintys, išsakytos ir neišsakytos.


Mokytoja Marija Biveinienė (1949 m. Lazdijų gimnazijos abiturientų laida)

Naudota literatūra:

1.A.Jarmala. Lazdijų krašto žmonės. Marijampolė, 1998, p. 49
2.Laiškas Motiejui Gustaičiui, konkursas „Laiškai ant vėjo sparnų“, 2008, Lazdijų r. sav. viešoji biblioteka, Lazdijai