Dyburiai – kaimas prie Minijos

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

'


Kur Šatrija, Rmbynas

Kur Minija, srauni,

Gražioj Žemaičių žemėj

Užaugom mes jauni.

/ Maironis/

   Veronika Simutienė              

Dyburiai – kaimas prie Minijos


Dyburių kaimas įsikūręs Plungės rajone, Šateikių seniūnijoje. Pagal senų žmonių pasakojimus, kaimo pavadinimas kilęs nuo čia gyvenusio žmogaus Dyburio pavardės. Vėliau po Valakų reformos, čia buvę apgyvendinti 7 – 8 ūkininkai, bet kaimo pavadinimas taip ir likęs Dyburiai. Dyburių soda yra dešinėje Šiaulių-Palangos plento pusėje. Ji prasideda prie Liepgirių tilto per Miniją ir baigiasi prie Dyburių pušyno, kuris jau priklauso Kretingos rajonui.Kaimas įsikūręs gražioje vietoje – Minijos upės kilpoje ir užima mažą teritoriją – vos 2 kilometrus skersai ir tiek pat išilgai. Iš vakarų kaimą supa Minija su savo garsiuoju Vilko vingiu. Čia upė siauru ir giliu slėniu leidžiasi nuo vakarinių Žemaitijos aukštumų šlaitų, suplovusi dugne daugybę akmenų ir jų sąvartynų. Krantuose - kelios slėnio terasos, slėnis smarkiai vingiuotas, vietomis siauras ir gilus iki 40 ir daugiau metrų. Gilus slėnis, skardžiai, vingiai, rėvos, ištisi akmenynai rodo, kad upė čia „atjaunėja“, įgauna veržlumo, energijos. Ji kovoja su ledynų paliktomis morenų sąnašomis.Vandens srovė išplovė didžiulius granito blokus, vadinamuosius riedulius. Kiek čia tų akmenų?! O kokie vaizdai! Abu slėnio šlaitai sueina vis arčiau, aukšti dešinieji krantai nuo mūsų slepia vingius.

Profesorius Ignas Končius knygoje „Mano eitasis kelias“ rašo: „Visas tas baras nuo Liepgirių iki Salanto intako atrodo taip, tarsi būtų kas tave užrištom akim prie kitos upės nuvežęs ir pastatęs. Sunku susigaudyti kartais, ar ne atgal ėmei eiti, nes saulė pasirodo čia iš vienos, čia iš kitos pusės. Pačiame vingių suartėjime vos takas tėra praeiti tarp tėkmės abiem linkmėm. Važiuodamas nepravažiuotumei, o jau susitikęs važiuojantį, neprasilenktumei. Paklysti gali...“ Dyburių kilpą sudaro maždaug 4 km.ilgio Minijos vingis. Upė, apsukusi tokį „ratą“, vėl grįžta į tą pačią vietą, nuvingiavusi kokius 400 m., o dar po vienos kilpos „pasistumia“ į priekį 200 m.

Minija iš apžvalgos aikštelės. V. Simutienės nuotr.

Keturių kilometrų ruože upės dugnas pažemėja 9 metrus.Kilpos pradžioje kairysis krantas neaukštas, yra pušynėlis, o po to matyti drėgna žemumėlė , tai buvusi Minijos senvagė, apjuosianti Palikimo kalnelį, kuris prieš kelis šimtus metų priklausė priešingame krante esančiam Bulikų kaimui. Minija pakeitė vagą ir jį „paliko“ Dyburiams. Minijos pakrantės ties Dyburiais – valstybės saugoma teritorija. Ji priskirta Salantų regioniniam parkui, kurio tikslas – išsaugoti Minijos senslėnio bei jo apylinkių kraštovaizdį, gamtos ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Nepakartojama Minijos upės vagos kilpa su šaltiniuotuose šlaituose augančiais plačialapiais miškais įteisinta kaip gamtinis rezervatas. Jo plotas – tik 84 ha., bet kokia čia didelė biologinė įvairovė! Ąžuolynai, persipynę su liepynais, po jais veši įvairiarūšė, tik šiems medynams būdinga, augalija: pipirlapės, žibuoklės, baltašaknės, lazdyninės žvynšaknės. Atšlaitėse alyviniais žiedais apsipila į Raudonąją knygą įrašytas saugomas augalas – daugiametė blizgė. Dyburiškiai nuo seno jas vadino bezdijalomis dėl jų žiedų skleidžiamo stipraus aromato. Čia rastas ir įdomus sporinių indučių atstovas – vienlapė driežlielė. Yra daug ąžuolų, iš kurių ypač išsiskiria iš vieno kelmo išaugęs trikamienis ąžuolas. Senuose drevėtuose atskardžių medžiuose peri įvairių geninių šeimos atstovų, iš kurių rečiausias – žalioji meleta. Plačių drevių lizdams sukti ieško į antis panašūs didieji dančiasnapiai, vietinių narais vadinami. Šių saugomų į Raudonąją knygą įrašytų paukščių pagrindinis maistas yra žuvys. Joms gaudyti pritaikytas ir ilgokas, dantytas snapas Žuvyčių ant nulinkusios virš upės šakos tyko ir gražiausias parko paukštis, Raudonosios knygos atstovas, tulžys. Tikras atogrąžų spalvų derinys švysteli virš putotų upės versmių ir dingsta už pirmo posūkio. Čia pat upės šlaito atodangoje išraustas ir šio gražuo

Trikamienis ąžuolas. V.Simutienės nuotr.

Kiek aukščiau įsikūrė urvinių kregždžių kolonija, virš slėnio lėtai sklando erelis rėksnys, čiulba ulba kiti paukščiai paukšteliai, plasnoja drugiai. Nuostabi vieta, nepakartojami vaizdai traukte traukia poilsiautojus, kuriuos nuo plento pasitinka Mulkio akmuo, tapęs nuoroda į Dyburių apžvalgos aikštelę. Šis akmuo buvo įsmegęs į žemę ties Šiaušelėm (taip buvo vadinama ledynų vandenų sunešta smėlio kalva, ant kurios niekas neaugo, tik pasišiaušę viksvų kuokštai.)

Mulkio akmuo . V. Simutienės nuotr. 

Savo didumu tas akmuo galėjęs lenktyniauti su žymiuoju Puntuku. Ant jo plokščio paviršiaus galėjusi įsitekti net šokių aikštelė. Todėl ir atsiradęs padavimas, kad vidurnakty čia susirinkdavusios raganos ir šokdavusios iki gaidžių giedojimo. Jei tuo metu pasitaikydavo eiti pro šalį pavėlavusiam žmogeliui. – vargas jam – jį paklaidindavo tos bjaurybės. Taip žmogelis maknodavo dvi-tris valandas čia pat prie savo kiemo, kol gaidžiai užgedodavo. Tik staiga pajusdavo, kad jau kelis kartus apie savo trobą apėjęs.Pavadinimas „mulkis“ kilęs iš to, kad kažkas ant to akmens iš mažesnių akmenų pastatė žmogystą – „mulkį“. Bet atėjo žmogus ir pasakos baigėsi.Pirmieji į šį galiūną pasikėsino „zimagorai“, kurie tiesė plentą iš Rietavo į Liepoją. Jie skaldė akmenį, o skaldą vežė prie plento sankasos. Vėliau melioratoriai trimis traktoriais išrovė jį ir nuvilko prie Šiaulių – Palangos plento. Gamtinis rezervatas – griežto režimo zona. Jame draudžiama bet kokia ūkinė veikla, poilsiavimas, net lankymasis. Ši vieta palikta moksliniams tyrimams bei gamtos savireguliavimuisi. Gerai, kad vietiniai gyventojai padeda gamtosaugininkams, labai gražiai prižiūri ir tvarko senąsias kapinaites. Turistai gali tik pasidžiaugti didingu vaizdu , stovėdami virš atodangos, kur Salantų regioninis parkas įrengė apžvalgos aikštelę. Dyburių kaimas yra vienas iš paskutinių išlikusių gatvinio tipo kaimų Žemaitijoje. Žemė iki mūsų dienų tebebuvo padalyta rėžiais, kurie turėjo įdomius pavadinimus. Ši kaimą, turintį etnokultūrinę išliekamąją vertę, pripažino net sovietinė valdžia, todėl visuotinės melioracijos vajaus metais Dyburių kaimo neišardė. Išliko dar 19 amžiuje statytos senoviškos sodybos, kuriose gyvenamasis namas ir klėtis yra pastatyti vienoje „ūlyčios“ pusėje, o tvartai ir daržinės – kitoje. Pastatai masyvūs, žemaitiško tipo: gyvenamojo namo viduryje – didelis kaminas, stogai keturšlaičiai, o kiekviename kieme – šulinys su svirtimi. Dar išlikusios senovinės klėtys Zigmo Stončiaus ir Prano Pauliaus sodybose. Jei senovėje žemaičiai „numą“ nelabai puošdavo, tai klėtis buvo statoma labai graži. Prieklėtyje buvo pagrindas - tai paaukštinimas, lygaus aukščio su grindim ir po pastoge, skirtas trumpam poilsiui tarp darbų, ir maišus su grūdais galėjo laikinai ant jo susidėti.Prieklėtyje sukoncentruoti visi pagražinimo elementai.Ypač puošnios kiaurapjūvio raštais kolonėlės ir klėties durys. Antras lentų sluoksnis sukalamas taip, kad sudarytų geometrinius ornamentus.Tokia puošni klėtis buvo Juozo Vilko ūkyje. Jo tėvas pasakojo, kad ją padovanojęs jo seneliui Dauginčių dvaro ponas už gerą darbą dvare. Jis atsiuntęs meistrus, ir šie pastatę labai gražią klėtį.Gaila, kad šeimininkai šį unikalų statinį remontuodami jo neatkūrė, o pritaikė gyvenamajam namui. Visos klėtys pastatytos ant stambių lauko akmenų, kad iš apačios pūsdamas vėjas palaikytų sausą orą visoje klėtyje. Klėtis paprastai statoma prieš gyvenamą namą. Ji užėmė svarbią vietą ir vestuvių papročiuose. Čia jaunoji buvo rengiama vestuviniais rūbais, čia vestuvininkai palydėdavo jaunuosius pirmai nakčiai, o rytą triukšmingai keldavo. Iš klėties buvo išvežama kraičio skrynia. Tik gaila, kad Dyburių jaunimas išsilakstė į miestus lengvesnės duonos ieškoti, o kaime liko tik seni tėvai. Taigi kaimas, turintis unikalią gamtą, išsaugojęs senoviškas sodybas, apipintas padavimais, negali pranykti. Jis ras drąsuolių, kurie, ieškodami savo giminių šaknų, atgaivins Dyburius.

Senosios Dybyrių kaimo kapinaitės


Dyburių kaimo gyventojų buitis 19-20 amžiaus pradžioje

                    Iš senų žmonių prisiminimų 

Kaimo moterys vasarą maudydavosi ir skalbdavosi Minijoje. Žiemos metu maudytis buvo sunkiau. Didžiosios maudynės vykdavo prieš Kalėdas ir Velykas. Stipriau prikūrendavo virtuvę, užvirindavo didžiulį katilą vandens ir maudydavosi mediniame kubile. Tik antrojo pasaulinio karo metais į Dyburius vokiečiai buvo atitrėmę vieną rusų šeimą, kuri gyveno pas Simučius. Jie pirmiausia Dyburiuose pasistatę pirtelę. Tai pamatę ir lietuviai pradėjo statytis. Vienas iš pirmųjų savo pirtyje išsipėrė Jurgis Barysa, pas jį maudytis vėliau ateidavo ir kaimynai. Tris kartus per metus vykdavo didysis skalbimas. Ir žiemos metu skalbdavo prie Minijos. Atsinešdavo prie srauto dar karštus, ištrintus ir išvirintus pelenų šarme skalbinius, iš griebtus dėdavo ant medinių suolų („priskolbtų“) ir mušdavo medinėmis kultuvėmis, o po to sraute gerai išskalaudavo. Šaldavo rankos, tai tekdavo atšildyti jas šarme. Džiovindavo lauke ar jaujoje, vėliau lininius kočiodavo mediniais kočėlais, pirktinius lygindavo angliniais lygintuvais. Pagrindinis žemaičių apavas tais laikais buvo klumpės. Tad beveik kiekvienas kaimas turėjo savo klumpdirbį. Tačiau dyburiškiai klumpes dirbinosi pas pakutuvėniškį Vladą Alčauskį. Beveik kiekviena moteris anais laikais mokėjo austi. Žiemos vakarais jaunos mergos verpdavo, o vyresnės lipdavo į stakles. Dyburių sodos gale gyvenusios Stončiutės ausdavo labai gražius sudėtingų raštų audeklus, jos savo audimu įtikdavo net Vaitkių dvarininkei Sragienei, kurios dukros, ištekėjusios už aukštų valdininkų, atveždavo Stončiutėms užsakymų. Tais laikais moterys gimdė namuose. Tai kiekvienas kaimas žinojo moterėles – pribuvėjas, kurios atlikdavo akušerės vaidmenį. Dyburiškėms padėjo iš Pristovų kaimo Beržonskienė. Tai ir bėgdavo pas ją, reikalui atėjus. Dyburių kaimas nuo seno priklausė Kartenos valsčiui. Seniūnas buvo renkamas vienas keliems kaimams. Vyresnieji prisimena, kad ilgus metus juo buvo Vyšniauskas iš Baltmiškių kaimo, o dešimtininku Dyburiuose buvo Juozas Narvaiša. Jis rinko mokesčius, išduodavo dokumentus gyvulių pardavimui. Juos veždavo parduoti į Šateikių geležinkelio stotį, kur pakraudavo į vagonus. Arkliais kinkytais vežimais žmonės važiuodavo į Palangą, į Šv. Roko atlaidus. Miško medžiagą arkliais veždavo į Klaipėdą ar į Gargždus. Žiemą dažnai išvykdavo aplankyti toli gyvenančių giminaičių. Susivyniodavo kojas į kailinius užtiesalus, kuriuos vadindavo šunenomis, nes seniau jie buvo siuvami iš šunų kailių, o vėliau juos ėmė siūti iš avikailių, dar aptraukdavo milu.Nuvažiavę į turgų, juos uždėdavo ant arklių, kad nesušaltų. Žiemos metu į roges įsidėdavo ir pakaitintų plytų, kad nešaltų kojos, o jei vis vien būdavo šalta, bėgdavo paskui roges. Dyburių srauni Minijos kilpa jau seniai yra atkreipusi visuomenės dėmesį. Dar 1935m. pasklido gandas, kad šioje vietoje bus statoma hidroelektrinė. Tuo susidomėjo verslininkai. Jie skubiai pradėjo supirkinėti iš gyventojų rėžių galus.Taip tūlas Kripas nupirko Juozo Simučio rėžio galą už tokią kainą, kiek tuo metu kainavo žemė Plungės miesto centre. Gargždiškis Stončius nupirko šalia buvusį Laureckio žemės gabalą. Kiek dyburiškiai prašė, tiek ir mokėjo. Keliams taisyti arba statyboms žvyro užtektinai buvo Vilko vingyje. Bet vežti reikėjo į 50-60 metrų aukščio kalną. Nors ir su vežimu važiuodamas, turėjai ne mažiau kaip 10 kartų arklius ilsinti, pakišęs kokį pagalį po ratais, kad vežimas atgal neriedėtų. Žmonės žiemą iš savo daubų prisipjaudavo alksnių, o pavasarį supjaustydavo juos po 70 cm. ilgio. Šitą medžiagą ūkininkai nuveždavo pas Šleinių Kazimierą, kad išdrožtų skiedrų. Pradėjus javus kulti mašinomis, žmonės, bijodami gaisro, pradėjo šiaudinius stogus keisti skiedriniais. Kaip anksčiau minėjome, žemė Dyburiuose buvo padalyta rėžiais. Visi ūkiai turėjo laikytis bendros visam kaimui sėjomainos, nes prieiti prie rėžių dažniausiai buvo galima tik per kaimyno rėžį. Tos aplinkybės vertė valstiečius vienu laiku sėti, vienu laiku nuimti derlių. Todėl jie turėjo sėti vienos rūšies augalus. Tarpukaryje Lietuvos Vyriausybė skatino tokių kaimų gyventojus keltis į vienkiemius, kur žemės sklypai būtų pakeisti kompaktiškais keturkampiais, išdėstytais apie pastatus. Bet tam reikėjo perstatyti sodybas, palikti įveistus sodus. Žmonės neskubėjo skirstytis į vienkiemius... Dyburių kaimo valstiečiai sulaukė žemės reformos tik 1937 m. Vyriausybė skyrė šiokią tokią paramą, persikeliant į vienkiemius. Taigi žemės naujose vietose buvo suprojektuotos ir atmatuotos, bet nebuvo spėta apsėti, nes, pasikeitus politinei santvarkai, prasiėjus antram pasauliniam karui, visos žemės reformos sustojo. Dyburiuose vyravo iki 20 ha savininkai. Save jie vadino „bobeliais“. Tačiau 20 ha savininkas, kad ir menkas buvo gaspadorius, bet dar nebuvo trobelninkas. Gaspadorius nesiskyrė nei nuo mažažemio, nei nuo savo samdyto darbininko. Ir jis vienodai su kitais tą patį vargą vargo, žemės ūkio darbus dirbdamas tokiais pat nešvariais ir apskurusiais drabužiais dėvėdamas. Todėl kaime nebuvo išsiskyrusių turtu žmonių. Ypač tokios sąlygos buvo jaunimui bendrauti. Ir draugavo, ir tuokėsi dyburiškiai bernai su to paties kaimo mergaitėmis. Dyburiškiai paprastai laikė vieną ar du arklius, vieną ar dvi karves, keletą smulkių naminių gyvulių bei paukščių. Todėl galėjo sekmadienį ir į bažnyčią nuvažiuoti, trečiadieniais – į turgų. Važiuodavo daugiausia į Kretingą, nors beveik arčiau buvo Plungės turgus. Kadangi kaimas priklausė Kretingos apskričiai, Kartenos valsčiui, tai ir traukė labiau į šią pusę. Lengviau buvo pragyventi kaimo amatininkams: Juozui Jubiui, kuris buvo rač[1]ius, Agotai Barysienei – labai plačiai žinomai siuvėjai.


Ūkio darbai.


Patys pirmieji darbai laukuose buvo vyrams – tvorų tvėrimas ar remontavimas, moterims – pievų taisymas. Po to sekė sėja. Baigus sėti, buvo vežamas mėšlas ir ariami pūdymai. Greit ir šienapjūtė. Vienas darbas kitam ant kulnų lipa. Vos baigus šienauti, jau reikėjo rugius pjauti. O vėliau – kiti rudens darbai. Buvo ūkyje ir tokių darbų, kuriuos reikėjo atlikti greitai, o tam reikėjo didelės talkos.Tokie darbai buvo javų kūlimas, linamynis. Tada į talką sueidavo beveik visas kaimas. Šeimininkas sukviesdavo kaimynus, o šie neatsisakydavo, nes žinojo, kad ir patiems greit reikės talkos. Nebuvo įprasta ilgai prašydintis. Davė žinią per piemenį ir visiems aišku. Žodis „talka“nebuvo naudojamas. Javų kūlimas buvo vadinamas „mašinavonė“, o linų mynimas – „mynė“. Rudenį po bulviakasio kaimas kuldavo javus. Iki 19 amžiaus pabaigos javus džiovindavo pirtyse, žarduose ir kuldavo su spragilais. Atsirado mašinos, pradžioje (iki1936 m.) „pelinės“, vėliau „čystosios“. Mašinavonėje reikėjo virš 20 žmonių. Ūkininkai kuliamosios mašinos neturėjo. Ją būdavo nusipirkęs koks nagingesnis, kuris važiavo per kiemus kuldamas už atlyginimą. 1937m. visiems dyburiškiams kūlė Spučys iš Mamių kaimo. Ūkininkai stodavo į eilę, o jai atėjus, susikviečia žmones, parsiveža mašiną iš ten, kur ji ką tik buvo baigusi kulti. Spučys turėjo švedišką kuliamąją, o motoras – anglų „Blakstons“. Svarbiausias asmuo buvo mašinistas, o po jo - pėdų leidėjas į kuliamąją. Jį ir mašinistą skaniau maitino gerojoje troboje. Visi kiti valgydavo virtuvėje prie didelio stalo. Pabaigtuvėms paruošdavo ką nors skaniau, pvz., iškepdavo pyrago. Pradžioje žmonės su tom mašinom nelabai mokėjo saugiai elgtis, dažnai atsitikdavo nelaimių. Pasitaikydavo, kad uždegdavo pastatus, ne vienas, leisdamas javus į mašiną, ir be rankos likdavo. Dar žiauresnis dalykas atsitiko Dyburiuose: dantračiai įsuko Kazimiero Vaičiaus juostą, ir kol sustabdė arklius, žmogų sutraiškė. Dauguma dyburiškių gyveno iš žemės. Sėjo daug linų. Už juos fabrikas gerai mokėjo. Linų pėdus dėdavo ant specialių „binkių“ ir šukuodavo galvenas. Vėliau tuos pėdus sumerkdavo į linmarkas. Kad visi pėdai būtų apsemti vandeniu, linus prispausdavo akmenimis. Vėliau linus paskleisdavo, leisdavo atsiklojėti, surinkdavo į gubas, išdžiovindavo ir veždavo į pirtis. Įdomus buvo linų mynimas. Džiovindavo linus dieną, o naktį, apie 3 ar 4 val., keldavosi ir lauždavo, t.y. leisdavo per 2-3 sunkius volus,kurie sulaužydavo stiebelius. Vėliau linus mindavo mintuvais, braukdavo brauktuvėm tol, kol išdulkindavo spalius, ir likdavo švarus linų pluoštas. Pardavimui skirtus linus dėdavo į stukius. Prieš verpdamos, moterys linus dar šukuodavo metalinėm šukom.


Apeigos ir papročiai


Gatvinių kaimų žmonės yra paprastai linksmesni, visuomeniškesni, nes gyvena arti vienas kito, o kupetinių kaimų, kur sodybos įsikūrusios retai – daugiau individualistai, užsidarę – tikri žemaičiai. 19 amžiaus pradžioje jaunimas vakarodavo bet kurioje didesnėje pirkioje. Ne visi ūkininkai juos tepriimdavo. Būdavo šokiai ten, kur vaikai suaugę, kur tėvai liberališkesni. 1927 m. malūnininkas Kazimieras Šleinius Liepgiriuose pastatė ištaigingą salę, tai ten jaunimas traukdavo. Aleksandrave Kazimieras Riepšas irgi pastatė šaulių organizacijai salę, čia šokiai vykdavo su vaidinimais. Vasaros metu gražesnėse vietose prie Minijos buvo organizuojamos gegužinės. Dyburiškė Julija Lubienė pasakoja, kad anksčiau žmonės susirinkdavo vienoje troboje. Ten dirbdavo kartu, žaisdavo, pasakodavo pasakas, dainuodavo. Jaunimas eidavo ratelius, šokdavo, senesnieji pypkiuodavo, pasikalbėdavo, apie reikalingus meistrus pasiklausinėdavo, kame dirba, kada baigs. Senyvų moterų čia mažai sutiksi, joms nepatinka, kad šoka susikabinę, nepadoru.


     Dyburių kaimo muzikantai. Nuotr. Iš Aleksandravo krašto
muziejaus „Mėjga“ archyvo.


Kaimas turėjo savo muzikantus: Žilinską, grojantį pučiamaisiais, ir Geštautą, mokėjusį groti su visokiais instrumentais. Geštautas buvo kilęs iš gretimo Pecelių kaimo, vėliau nusipirko trobelę nuo Buivydo ir apsigyveno Dyburiuose. Muziką, matyt, pamėgo iš vaikystės, nes ir jo brolis buvo muzikantas. Kai vykdavo šaunesnės vestuvės, parsikviesdavo ir jį, dar ką nors su smuiku, armonika ir būgnu. Muzikantai grieždavo ne tik vakaruškose, bet ir vestuvėse, laidotuvėse. Tik tada grodavo su kornetu, fleita, klarnetu. Jaunimas šoko „Klumpakojį“, „Blezdingą“, „Noriu miego“, „Padispaną“ , „Maušelį“, „Leilėnderį“, „Suktinį“, „Mudu du broliukai“, „Kadrilį“. Kai muzikantai pavargdavo, jaunimas ir kiti susirinkusieji uždainuodavo, eidavo ratelius. Šokių vakarėliai vadinosi „nibrėmis“, vėliau – „grajenkomis“ arba tiesiog šokiais. Sekmadienį Kartenoje susitikę teiraudavosi, kur kokį vakarą bus šokiai arba patys tardavosi, kur šokius „pakelti“. Tradicinės šventės buvo Kūčios, Šv. Kalėdos, Užgavėnės, Šv. Velykos, šeimos iškilmės. Kaime vedybos prasidėdavo nuo piršlybų. Tiesa, beveik visi Dyburių kaimo gyventojai yra giminės. Istorija rodo, kad susigiminiuota paskutinio šimtmečio pabaigoje. Geriausias piršlyboms metas buvo tada, kai visi darbai nudirbti, nuo Kalėdų iki Gavėnios. Tik žiūrėk, kokią pavakarę ir atžvanga išpuoštos rogės kartais su jaunikiu, o kartais vien piršlio vedamos.Peršama buvo tokias poras, kad būtų mergina tinkama jaunikiui, maždaug vienodo turtingumo.Dėl to tos piršlybos liečia tik kraitį. Antrąją viso gyvenimo svarbiausią pusę nustato tėvai, nekreipdami dėmesio į tuos, kurie tą svarstomąjį gyvenimą gyvens. Matyt, šiek tiek turėjo reikšmės ir pačių jaunųjų nuomonė, nes po pirmo piršlio apsilankymo duodavo laiko jauniesiems susipažinti („apsiuostyti“).Vėliau piršlys apsiteirauja, kaip čia tos derybos sekasi. Jei yra vilties, kad kas išeis, važiuoja namiškiai į ūkvaizdžius. Seni piršliai teigia, kad geriausias rodiklis apie sodybą – tvoros ir stogas. Jei tvoros ir stogas tvarkoje, ir visur kitur nebus apsileista. Čia beviešėdami tariasi, ko trūksta, ką ir kaip reikėtų pakeisti, atseit, ko norima būtų iš marčios gauti, kad ūkį galėtų į geras vėžes įstatyti. Jei sutariama, ,kalbama apie vestuves, kada paduoti užsakus bažnyčioje („eiti ant poterių“). Užsakai skelbiami tris savaites prieš vestuves. Klebonas per pamokslą praneša, kas tuokiasi, ir viešai atsiklausia, prašydamas jam pranešti apie kliūtis, jei tokių būtų. Po trečio paskutinio užsako „šliūbas“ būdavo antradienį. Vestuvių išvakarėse jaunajai jos draugės suruošia lyg ir išleistuves – pintuvių vakarą. Į jį sueidavo viso kaimo jaunimas. Į pintuves eidavo nekviesti. Jie šokdavo kieme ar daržinėje. Giminės rinkdavosi tik kviestiniai ir viešėdavo kambaryje. Degtinės anais laikais niekas nevirdavo, parsinešdavo „olandinės“. Iš Dyburių niekas neidavo per „rubežių“, todėl degtine juos aprūpindavo plungiškiai. Pintuvėse buvo šokama, žaidžiama, kalbama, dėkojama už laimingas jaunas dieneles pas močiutę, ir viskas išsakoma dainos žodžiais. Į vestuves patys jaunieji kviečia gimines, artimiausius kaimynus, gerus pažįstamus. Juo turtingesnės vestuvės, tuo viskas iškilmingiau: arkliai nenulaikomi, vežimai naujai perdažyti žiba, prie kinkymų pririšti varpeliai.Liūdnas atsisveikinimas, tėvų palaiminimas ir – į bažnyčią. Bažnyčia išpuošta, visos žvakės dega.


 Vestuvės kaime. Nuotr. Iš dyburiškės S. Gaudiešienės asm. albumo

Parvažiavusius pasitinka su maršu. Tėvai prieangyje laukia jaunųjų su duona ir druska. Jaunieji sveikinasi su visais, sėdasi už stalų. Valgo, geria, šoka, vėl valgo, geria, o vidurnakty – „parietkos“ pietūs.. Tai pati iškilmingiausia vestuvių dalis. Visi svečiai sėdasi prie savo atsivežtų vaišių. Stalas atrodo ypač gražiai. Kiekviena viešnia išsikepdavo aukštą pyragą „bapką“, vištą, žąsį ar paršiuką, suslėgdavo riebų sūrį, iš sviesto mokėdavo padaryti garbanotus avinėlius, kiškučius. Viskas būdavo išradingai papuošta. Vestuves vienur švęsdavo dvi, kitur tris dienas. Vestuvininkų linksmumas didžia dalimi priklausydavo nuo piršlio išmonės. Jo nesamdydavo, surasdavo linksmesnį žmogelį iš svečių tarpo. Vestuvių pabaigoje – piršlio korimas. Persirengę svečiai didžiausiomis oracijomis nuteisia „didžiausią melagį, vagį...“ Pakariamas, bet ne piršlys, ojo iškamša. Po šios ceremonijos svečiai jau pradeda skirstytis į namus, o jauniesiems tenka susitvarkyti išverstus namus. Į laidotuves taip pat susirinkdavo visas kaimas. Budėdavo po dvi paras, balsingieji kaimynai giedodavo „kalnus“. Šermenų pietūs buvo be stipriųjų gėrimų. Prie karsto žiemą statydavo keturias eglutes, o vasarą - keturis berželius. Tuos pačius medelius tvirtindavo ir prie vežimo, vežančio kūną. Palaidojus tuos medelius įsmeigdavo į kapą. Pats brangiausias katalikui bent anais laikais buvo kryžius.Be jo būtų sunku pernešti vargus ir nelaimes, kurių gyvenimas kaimo žmogui nepagailėjo. Kryžius žmonės statė kiemuose, pakelėse, kryžkelėse ir kapinaitėse. Vienas kryžius stovėjo ir prie kaimo „ūlyčios“ ties Kostu Navardausku. Prie jo dyburiškiai susirinkdavo pasimelsti. Ypač gražiai kaime buvo švenčiamos kryžaunosios dienos. Sutartą valandą visas kaimas susirinkdavo prie kryžiaus. Čia pasimeldę, už parankių susikabinę, giedodami Visų Šventųjų litaniją, patraukdavo į kaimo kapinaites. Kapinaitėse nuo neatmenamų laikų stovėjo koplytėlė su skulptūrine kompozicija, skirta Šv. Marijos garbei. Medinei koplytėlei supuvus, gyventojai suaukojo pinigus ir pastatė naują. Žmonės nešė ir kabino Marijai apžadus, kurie turėjo apsaugoti jų šeimas nuo nelaimių. Kadangi žmonės gyveno arti vienas kito, tai kaimynų bendravimas buvo kitoks negu kituose kaimuose.Vienas į kitą kreipdavosi dažniausia vardais. Tik jaunimas talkose šeimininkus vadindavo“gaspadorium“ arba „gaspadine“. Berniukai iki 22 metų buvo vadinami prie pavardės pridedant galūnę –ūtis, pvz. Lubūtis, Narvaišūtis. Mergaitės pavardė baigdavosi galūne –alė, pvz.Butkalė, Stončalė, o kartais ją vadindavo netgi ne pavarde, o dažniausiai prie tėvo pavardės pridėdavo vardą, pvz. Narvaiša Stasė, Vilka Albina.


Statistiniai duomenys:


Iš rastos pas Joną Stropų, gyvenantį Papievių k.,apie Aleksandravo dvarui priklausiusias žemes ir mokesčius bei perleidimų knygos, vestos nuo 1827 iki1833 m.. aptiktos tokios dyburiškių pavardės: Lingė, Šlymas, Jokūbauskis, Jedenkus, Simanauskis,Lubys, Duoblys. Visi jie buvo įsiskolinę Aleksandravo dvarui po kelis šimtus grašių. 1846 m.Aleksandravo seniūnijoje Dyburių kaime buvo 15 baudžiauninkų sodybų, kuriose gyveno 137 prievolininkai. 1923 m. duomenimis Dyburiuose buvo 17 sodybų, kuriose gyveno 88 žmonės. Tai Vasiliauskai- 15 ha..K.Baltmiškienė-3 ha., J.Lubys- 3 ha,. J.Mažeika-40 ha.,Laureckiai- 18 ha., J.Narvaiša-8 ha., K.Jonauskas-7 ha., S.Žiobakas-9 ha., A.Navardauskas-9,5 ha., A.Simutis-10 ha., V.Vilkas-28 ha., K.Butkus-32 ha., J.Stončius-44 ha., L.Vilkas-30 ha., K. Vaičius-22 ha., J.Simutis-22 ha., K.Jokūbauskas-1,5 ha. 1970 m.nuo visuotinės melioracijos kaimas daug nenukentėjo, tik jaunimas beveik visas išlakstė į miestus lengvesnės duonos ieškoti. Kelios šeimos pasinaudojo valstybės teikiama parama ir pasistatė sodybas centrinėje Aleksandravo gyvenvietėje, senieji išmirė, bet dar 13 sodybų išliko. Juose dar gyvena 33 žmonės.


ŠALTINIAI:

1. Kondrotas Benjaminas. Minijos vingiais. Kaunas. Šviesa.1976 2. Kviklys Bronius.Mūsų Lietuva. IV tomas.Boston.Lietuvių enciklopedijos leidykla 3. Pakalniškis Aleksandras. Žemaičiai. Chikago.V.Morkūno spaustuvė.1977 4. Butkevičius I. Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos. Gimtasis kraštas. 1936.Nr.2 5. Daukantas S. Lietuvių būdas 6. Barysa Jurgis. Dienoraštis, rašytas 1950 m.Dyburiuose 7. Jankauskienė Marija. Salantų regioninis parkas.1997 Medžiagą surinkti padėjo Klietkutė J. Kretingos Pranciškonų vienuolyno darbuotoja

Prisiminimus pateikė: 1. Julija Lubienė ( g. 1917 m.) - apie Dyburių kaimo praeitį ir apie Narvaišų šeimą 2. Zigmas Stončius - apie Stončių šeimą ir iš tėvo girdėtus padavimus 3. Albina Vilkienė – apie šaulių organizaciją 4. Stasė Navardauskienė – apie Nepriklausomos Lietuvos savanorį Stasį Žiobaką 5. Birutė Paulienė – apie Butkų šeimą 6. Juozas Simutis – apie Simučių šeimą 7. Barbora Mažeikienė – apie Mažeikų gimines

Kompleksinį Dyburių kaimo aprašymą padarė Aleksandravo pagrindinės mokyklos mokytoja Veronika Simutienė 1998/99 m.m.