Duonos nėriniai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,6 / 5 (48 balsai)
„Tu numegzk man , mama kelią / Iš vaikystės ir iš spindulių. / Tu numegzk man tai, ką myliu, / ir pavasarį – kaip tūkstantis malūnų. / Tu numegzk man mama, tylą / ir medžius, kokių nebūna“. (M. Martinaitis)
Iš tėviškės žalių kalnelių, plačių laukų, iš saulės šilumos, dangaus mėlynės ir iš meilių delnų semiasi stiprybės mūsų vaikai. Kiekviena raukšlelė, atodūsis ir nuojauta priartina mūsų sielas prie nepaliaujamos laiko tėkmės. Tarsi nuostabiausias nėrinių raštas persipina žmonių likimai. Su aušra ir saulėlydžiu, per neišsenkančią gyvenimo upę plukdome savo patirtį, perduodami vaikams viską kas geriausia ir gražiausia.
Šiandienos kaime jau nerasi moters, kuri būtų nenutraukusi gijos su praeitimi, nors nuo seno lietuvės garsėja savo margų raštų drobėmis, dailiais galvos apdangalais, sodrių spalvų tautiniais drabužiais. Ypatingą vietą tautos buityje ir papročiuose užėmė duona. Bet primiršom, kaip mūsų seneliai ir tėvai džiaugdavosi pražydusiais sidabru rugiais, auksu nuvilnijančiais kviečių laukais.
Bet, pasirodo, ne visur dar pamiršta lietuviška naminė duona. Gilučių kaime gyvenanti Ona Ratkevičienė (1934m. )iki šiol kepa pyragus senovinėje duonkepėje. Dažną ankstyvą rytą jos namai pakvimpa tuo nepakartojamu kvapu, primenančiu šeimos židinio jaukumą. Širdį užlieja gerumas, kai pamatai, su kokia meile, atidumu jos sugrubusios rankos glosto dar karštus, ką tik išimtus iš pečiaus kepalus. Tarsi iš praeities gilumos atsklinda žodžiai - skalsos ir darnos jūsų namams.
Nuo mažų dienų ji padėdavo tėvams prie ūkio. Buvo mamos užvadėlis, jos pagalbininkė. Duona, židinys suburdavo visą gausią jų šeimą. Mažoji Onutė mėgdavo žiūrėti, kaip mama minko duoną duonkubilyje, kaip peržegnoja tešlą, kad pasitrauktų piktosios dvasios, kaip daro ant pirmojo kepalo kryžių... Taip naminė duona niekada nepaliko jos namų. Nugyventi metai tik dar labiau priartino prie dvasios šaltinio, girdančio savo neišsemiama meile, tvirtybe, darnumu.
Patirtį, lietuviškos dvasios tvirtybę ir norą jausti gyvenimo pilnatvę, ji perdavė savo dukrai Vidai Vičkačkienei. Ne kiekvienas dabarties gyvenime drįsta sustoti ir pasigrožėti tuo, ką sukūrė mūsų tėvai. Gal tokia laimė ne kiekvienam duota. Ir vis dažniau Ratkevičienės sodyba pakvimpa duona ir pyragais. Storas riekes vaikai ir anūkai tepa medumi, užgeria pienu. Dabar jau mama su dukra vaišina kaimynus ir svečius, dalijasi duonos raugu. Per šventes jų namai vis dar dvelkia nekasdieniška, ypatinga tautos dvasia. Stiprybės ir sveikatos šios moterys semiasi iš tėviškės margų pievų, gandrų kleketavimo, pasvirusio gluosnio.
Nuolat liesdami kvepiančias riekes, pripratome prie duonos kaip prie oro, kuriuo kvėpuojame, kaip prie saulės, nešančios žemei gyvybę, ir seniai nustojome rinkti nuo stalo į saują jos trupinius. Pripratome nejausti rankų, kurios dirbo, kad ji būtų ant mūsų stalo. Pripratome. Todėl dėkojame tokioms moterims kaip O. Ratkevičienė, kurios nenutraukė to siūlo, rišančio mus ir mūsų vaikus. Lai ir toliau tiesia kelią per tylą ir vaikystę į mūsų sielos versmę, praeities lobius.


Veronika Tamošiūnienė, Gilučiai