Dimšiai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Kraštotyrininkė Irena Rudzinskienė

Gruzdžių krašto išnykę ir nykstantys kaimai

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,6 / 5 (170 balsai)


Dimšių kaimas žemėlapyje


Šiaulių ekonomijos inventorių kaimų sąrašuose kaimas Dymsze įrašytas 1649 m. Gruzdžių vlsč. 1897 m. Dimši kaime gyveno 179 gyv. 1923 m. Dimšių k. buvo 32 ūkių (kiemų) - 180 gyv.


1929 m. prie Dimšių k. priskirtas Jauneikiškės skl.29


29 Vyr.žin., Nr. 312, 1929-11-12, p. 8.


1931 m. Dimšių k. gyveno ir turėjo žemės savininkai: Mažeikienė Pranciška - 4,07 ha, Rupkai: Benediktas, Elena, Barbora, Anelė - 2,02 ha, Juozas - 13,92 ha, Nabažai: Aleksandras - 12,03 ha, Antanina - 4,28 ha, Džiugai: Gaudentas - 25.34 ha, Barbora Džiugienė ir d. Kazimiera - 2,02 ha, Bajala Jonas ir Ona - 11,94 ha, Ignas - 23,15 ha, Kazimieras - 3,50 ha, Juozas - 12,07 ha, Kazimiero įpėd. - 18,25 ha, Macius Konstantinas - 24,68 ha, Motuzai: Juozas - 33,38 ha, Benediktas - 22,26 ha, Ratkus Stanislovas - 37.07 ha, Gunčiai: Benediktas ir Kazimieras - 33,72 ha, Benediktas - 5,45 ha, Lipnickai: Juozas - 10,66 ha, Feliksas - 10,45 ha, Stanislovas - 19,99 ha, Krištopaitienė Rozalija -31,48 ha, Vasiliauskas Kazimieras, Vasiliauskaitė Eleonora - 35,47 ha, Pampikienė Rozalija - 0,13 ha; Žadeika: Juozas - 24,01 ha, Tadeušas - 16,05 ha, Žadeikienės: Veronika - 1,11 ha, Valerija -6, 80 ha, Katauskas Silvestras - 4,23 ha, Elinskas Ignacas - 5,53 ha, Beinotai: Juozas - 2,03 ha, Antanas - 34,99 ha, Stankaitis Antanas - 10,41 ha, Elinskas Gaudentas - 25,31 ha, Puidokas Kazimieras - 26,35 ha30.


30 LVA, F. 1251, Ap. 1, B. 3621, L. 44-51.


1941 m. Dimšių k. gyveno 205 gyv. Kaimas priklausė Valdomų apyl. Pokario žemės reforma palietė kaimo gyv. Palikus norma - 30,0 ha valdyti, buv. nusavintos žemės savininkai: Motuzas Juozas - 3,40 ha, Krištopaitienė Rozalija - 1,48 ha, Lipnickas Stasys - 2,40 ha, Guntis Benys - 4,0 ha, Vasiliauskas Kazys - 5,47 ha, Ratkus Stasys - 7,07 ha, Bernotas Antanas - 4,99 ha, Paškevičienei Onai, turėjusiai 8,0 ha - duotas 8,0 ha žemės pakaitalas Kuršėnų vlsč. patogesniam valdymui31.


31LVA, R-764, Ap. 1a, B. 270, L. 144.


1979 m. Dimšiai, k. gyveno 30 gyv., iš jų- 12 vyr., 18 mot. 2001 m. Gruzdžių sen. - kaime r. 27 gyv., iš jų- 13 vyr., 14 mot. 2004 m. - 9-se šeimose - 21 gyv.


Kaimo trobų išsidėstymas Gruzdžių valsčiuje DImšių kaime (1912m.)

Slaptosios mokyklėlės

Slaptosios mokyklėlės, susektos 1884 metais Dimšių kaime, paieškos


Dimšių kaime - (Šiaulių apskr. Gruzdžių vlsč.) 1884 m. pradžioje buvo susekta slaptoji mokyklėlė Kazio Lipnicko namuose, kur lietuvių ir rusų rašto 18 mokinių mokė Juozas Kibildis

(V. Merkys, DLSK, p. 198)

Toks įrašas pateiktas Nijolės Petraitytės straipsnyje „Knygnešių ir daraktorių pėdsakai" knygoje „GRUZDŽIAI" (p. 216) (GRUZDŽIAI / Sudarė Laimutė Varkalienė. - Vilnius.: ŽUVĖDRA, 1999. - 464 p.)


Knyga pateko į mano rankas 1999.11.05 Gruzdžiuose, jos pristatymo metu, kaip kraštotyros kompleksinės ekspedicijos 1996 metais dalyviui, kuomet ir buvo renkama medžiaga. Ekspedicijos metu, greta kitų pasakotojų, užrašiau ir Antaninos Leonavičienės-Lipnickaitės, gim. 1912 m. Dimšių kaime prisiminimus. Nepateikti knygai prisiminimai liko kraštotyros darbe „Dimšių kaimas mano vaikystėje" (16 psl. apimties aplanke).

Sugrįžau į pasakotojos šeimą, nes būtent Kazys Lipnickas buvo pasakotojos senelis.

Palikusią mus po sunkios ligos Antaniną Lipnickaitę-Leonavičienę į Žagarės Raktuvės piliakalnio kapines palydėjome 2002 m. gruodžio 24-ją... Tačiau plačiau susipažinti su Dimšių kaimo žmonėmis, praeitimi sugrįžau į Gruzdžius 2004 metų liepos 19-28 dienomis naujos kompleksinės ekspedicijos metu.


Iki pat mirties Antanina Leonavičienė negalėjo atleisti tėvui Juozui Lipnickui (1870-1953) už tai, kad jis jos, kaip mergaitės, neleido mokytis. Nežinia ar tai žandarų įbauginimo pasekmė ar skurdus gyvenimas, bet aptikta medžiaga (pateikta 1925 m. surašymo metu) patvirtina daugelio kaimo gyventojų, ypač moterų neraštingumą.

Atsiminimai apie Dimšius

Iš Antaninos Leonavičienės - Lipnickaitės prisiminimų:


Mano tėvas Juozas Lipnickas buvo gimęs 1872-siais metais Dimšių kaime prie pat Gruzdžių. Turėjo brolius: vyriausią Feliksą- kriaučių, kitą- Stanislovą- kalvį. Tas kaime buvo pasistatęs budelę, Valdomuose, gretimame kaime gyveno. Ne koks tebuvo kalvis - gerai arklio nemokėjo apkaustyti. Našlys, paliko atlikusį ūkį. Antrą kartą vedė kaime. Gimė jiems mergytė ir mirė.

Tėvas Juozas Lipnickas vedė Antaniną Korsakaitę, gimusią 1882 metais Sauginių kaime -kitąpus Gruzdžių miestelio. Tėvas tuomet turėjo 30 ha žemės išdalinto sklypo - 10-tį hektarų.

Gimė Antaninai ir Juozui 7-ni vaikai, tai tiek tik augo. Aš buvau 6-ji šeimoje augusi. Vyriausias Pranas (g. 1900 m.). Tas, gavęs sklypą Martiniškėse, Raistų kaime gyveno. Kiti: Kazimieras, Antanas, trečiasis tarnavo pas ūkininkus, Leonas. Penktoji - Jadvyga (g. 1910 m.), šeštoji aš, Antanina, gimiau 1912 metais. Septintasis - Klemensas (g. 1919 m.).

Mama Gruzdžių kapinėse, kairėje, šio pus koplyčios, giminės - Korsakų kape, sakiusi palaidojusi savo vaikelius, apverkdavo, kai nueidavome, bet kiek jų ten - nesakė - maži buvome.

Tėvo tėvą užmušė iš Šiaulių parvažiuojant į Dimšius. Nei tėvo nei mamos tėvukų gyvų nemačiau -jie iki manęs visi jau buvo mirę. Mamos, Antaninos Korsakaitės iš Sauginių kaimo -antrapus Gruzdžių nuo Dimšių kaimo), motina Antanina Korsakienė pasimirė 1910-siais metais. Tais pačiais metais abu tėvai mirė. Korsakaitė-Antanina Lipnickienė kaip tik tais pačiais metais, lapkričio mėn. gimdė Jadvygą, o tėvai ar rugpjūčio, ar rugsėjo mėn. buvo mirę. Mama labai pergyveno dar ir pagimdžiusi. Tai tuose tėvų kapuose mama tuos savo mažylėlius laidojo. Nebuvo mados tuomet taip apipuošti kapus, kaip dabar. Puošimų jokių nedarė - kūlių gėlių iš darželio atnešdavo. Mes iš akmenukų kryželius sudėliodavom - kapai akmenukais būdavo parėdyti.

Dimšių kaime, prie parkelio buvo karių kapinės apleistos. Brolis Pranas (g. 1900 m.), būdamas 19 metų taisė tas kapinaites, o kaimo gale - kitų kapinės. Ten - dėdyna. Marytės cementinis antkapis užstatytas. Užrašyta: „Lipnickienė Konstantina" - baisiausias! Felikso žmona padarė. Tėtė Juozas Lipnickas turėjo pamotę - visi palaidoti Gruzdžiuose. Tėvo brolis iš Dimšių į Valdomus išsikėlė. Stanislovas. Su kita žmona ir taip Valdomuos e liko nuo karo.

- Kur Dimšių kaimas?

- Iš Gruzdžių bažnyčios tiesiai per trepkas

Kaimo trobos visos buvo pagal ulyčią. Kaimas didelis - į cielus ūkininkus skaičiuojant. Tai buvo išdalintas kaimas po 30 ha žemės. Pagal kaimo gatvę išsidėsčiusios trobos kiekvieno ūkininko.


Dimšių kaime gyveno važiuojant nuo Gruzdžių, po dešine:


1. Motuzas. Vaikai ten: Juozapas, brolis Benediktas, Stanislovas, sesuo Brigita. Vyresni buvo. Visų nė nežinojau.

2. Priešais juos, ulyčios kairėje - Pampikienė Rozalija - tai įnamė prie Motuzo, gyveno priešais. Duktė irgi Rozalija, broliuką mažesnį Kazimierą turėjo.

3. Nabažai. Šie - Juozapas ir Aleksandras savo 30 ha per pusę buvo pasidalinę. Prie Juozapo dar ir brolis Klemensas buvo. Juozui ir Antaninai - trynukai gimę buvo: berniukas ir dvi mergytės - trys poros krikštatėvių! Vieno ir Antanina Lipnickaitė krikštamotė.

4. Ratkus Kazimieras - kaimo seniūnas. Didysis sūnus 1919 m. gimęs, mokytas buvo. Ir daugiau vaikų nebuvo.

5. 6. Džiugai. Abu - Gaudentas ir Kazimieras. Abu turėjo po trobą ulyčios pusėse - priešais. Tėvų buvusią žemę - buvusį ūkį - 30 ha pusiau pasidalinę. Džiugas Gaudentas turėjo du sūnus: Steponą ir Gaudentą.

7. Puidokas Kazimieras. Turėjo sūnų Kazimierą. Senas bernas ilgai su motina gyveno. Duktė Veronika į Rudiškius išėjo. Pamenu - motina stora, drūta buvo.

8. Vasiliauskas Kazimieras. Augino vien dukteris: Ona, Elena, Polionija. Nebuvo kas ūkyje dirba. Nuvargęs ūkis buvo. Kitos ištekėjo į žagariečius atėjo, prie Žagarės.

9. Lipnickai buvo trys. Po 10 ha žemę pasidalinę: Juozas, Peliksas, ir

10. Lipnickelis su 3 ha žemės - Vincentas - antro pus kelio - dešinėje gyveno.

11. Žemė buvo Krištopaičių. Pamenu maži vaikai buvę. Rupkytė Rozalija ištekėjo už Krištopaičio ūkininko, Ambraziejaus ir Rupkus gyveno. Buvo Rupkus - kunigas - atvažiuodavo į Dimšius. Ūkis ir atiteko Krištopaitienei.

- Kai atvažiuodavo kunigas Rupkus į Gruzdžius, į Šv. Roko atlaidus, - mane gaudydavo poterius kalbėti - kaimynystėje buvo. Atsidaro klojimo durys ir šaukia, atkiša ranką bučiuot. Per dilgynes brendu, iš baimės bliaunu. Verkdama poterius kalbėdavau.

12. Toliau Dimšių kaime pagal gatvę Rupkenėlė - tai „davatka" su savo dukromis -Rupkyčia Elena, Anele, Barbora - visos „davatkos" - poterių vaikus mokė. Ir mane, Barbora -dermavonės podė - pamokino.

13. Gedminas Ignacas - ūkininkas, auginęs sūnų Ignacą ir keturias dukras: Julė, Olė, Pranė ir Stasė. Viena jau ir ištekėjusi - apie juos mažiau žinau.

14. Gedminėlis - taip Gedminas Kazimieras buvo vadinamas - tai nuo Gedminų ūkio 5 ha turėjęs. Tuomet su antra žmona, Liudvina gyveno. Su pirmos žmonos vaikais - bandą ganiau. Gedminėlis - kriaučius, senoviškas kriaučius, mažai turėjo žemės, vaikai bandą ganė. Kas išsiveždavo pasiūti - siuvo. Savo trobą turėjo. Augo du sūnai: Kazimieras ir Ignius, o trečias Vladas - Bladė - su „snariadu" (granata) po ano karo likusia, susisprogdino - per pusę pertraukė. Ignių Šiauliuose nuteisė. Jojo raitas pas gimines, ėjo mergina ir jis ją„išgvaltavojo" - gavo 4 metus.

15. Žadeika - ūkininkai, bevaikiai. Seniai mirė. Ūkį giminėms atidavė. Tų - daug vaikų buvo. Jis - Žadeika ir tą koplytstulpį prie savo trobos pastatė - dabar tebestovi kaimo vidury prie kelio.

16. Guntis - ūkininkai. Du broliai senberniai buvo, Kazimieras ir Benediktas. Mergos -samdytos. Vaiką mergoms padarydavo ir išvarydavo. Ganiau bandą pas juos - pusryčius suvalgysiu, o pietų- niekas nebeatnešdavo. Motina viena buvo.

17. Guntelis - tai Guntis, irgi. Pranciškus. Antroj gatvės pusėj 5 ha turėjo nuo anų ūkio. Kad Gunčius atskirtų - prie katrų ūkio - Maldeniškės priėjo už miško, tą - „Maldeniškių Guntis" vadindavo.

18. Elinskas Gaudentas turėjo ūkį. Buvo sūnus Antanas Elinskas. (Visus juos - Alinskais vadindavo). Duktė - Rozalija. Mažesnė už mane.

19. Alinskėlis - Elinskas Ignacas - 5 ha turėjo - nuo anų ūkio. Mažos jo mergičkos buvo ir jų aš dvi karves ganiau. Vieną jų laikyti tegalėjo, bet laikė dvi - už antrą- mokesčius mokėjo.

20. Bernotas - ūkininkas, Antanas. Broliai ten.

21. Adolpas dar - Bernotas - Bernotėlis. Irgi gal 3 ha nuo to ūkio turėjęs. Vieną karvę turėjo, samdydavo kartu su Alinsku kartu ir abiejų piemuo ganydavo samdytas..

22. Bajala. Buvo Motuzytės užkurinis. Su pančiu susijuosęs eidavo. Parvažiavo iš Amerikos ir ją, seną paną paėmė. Buvo tinginys, ūkį apleido. Nemokėjo lauko dirbti - pavalgyti -jau knapiai. Nusipirkęs patefoną iš tos Amerikos buvo. Visi dideli ėjo paklausyti, visi bėgo patefono pažiūrėti. Mes, vaikai - tik pro šoną. Dideli ėjo. Sena pana ta Motuzyčia buvo su broliu. Du broliai buvo. Vienam mokėjo pasogą.

23. Motuzas - kitas brolis. Antroje gatvės pusėje gyveno.

24. Pociai, abu. Už Motuzo gyveno. Per pusę, po 15 ha turėjo. Po vieną mergą katras sau samdydavo. Juozas - iš Karvelių žmoną parsivedęs buvo, sūnų augino. Vincentas - žmoną iš Saveikių. Dukterį mažą, gal 9 mėn. turėjo. Vienoje troboje, kituose galuose gyveno.

Tarnavau pas Vincę, merga buvau. Bandą baigiau ganyti. Gaspadinė - buvusi Uršulytė iš Saveikių. Ten - vežimų krovėja likau, kai Pociaus uošvis, gaspadinės patėvis Gedminas, pamokė dobilus krauti. Rugius ten rišti išmokau. Sulygta buvo tik padėti ūkininkei, bet kad ana vaikelio laukėsi - man vienai teko. Gedminėlis - kriaučius, senoviškas kriaučius, mažai turėjo žemės, vaikai bandą ganė. Kas išsiveždavo pasiūti - siuvo. Savo trobą turėjo. Augo du sūnai: Kazimieras ir Ignius, o trečias Vladas - Bladė - su „snariadu" (granata) po ano karo likusia, susisprogdino - per pusę pertraukė. Ignių Šiauliuose nuteisė. Jojo raitas pas gimines, ėjo mergina ir jis ją„išgvaltavojo" - gavo 4 metus.

25.Gedminas - ūkininkas, ne giminė aniems Gedminams buvo. Našliai paliko. Gedminienei užkurinis buvo patėvis Lūšys, tai tuos Gedminiukus: Lūšio Praniu, Lūšio Roku šaukdavo, kad nesumaišytų su anais Gedminais.

26.Trobelninke Elena Bezdarienė nuo senų laikų buvo trobelninke. Nuo senų laikų trobikė buvo sena. Ji pati beprotė buvo, langus išsidaužė. Gal vyrą į karą paėmė? Liko beprotė. Duris uždarydavo, garadą pasiimdavo ir eidavo gatve pasižvalgyti, užvalgyti pas ką nors. Erzindavo ją, užleisdavo Eleną našliams - ta ir eina pas juos.

-Man liepė ženytis - sakydavo.

Kai mama mūsų mirė - irgi buvo atėjusi. Tėvas išprašė. Eidavo pati gatve garsiai kalbėdama, keikdavosi. Beprotė buvo. Mama mirė nesulaukusi 50-ties metų. Prie karsto, nuotraukoje nesimato mūsų: manęs, Leono ir mažojo Klemenso Lipnickų - neturėjome kuom apsirengti kovo mėnesyje, dar šalta. O aš juk turėjau, karves ganydama užsiganiau, bet mano ganiavos užsidirbtą paltą - pasiuvo vyresniajai, Jadvygai - ji su mano užsidirbtu paltu - prie karsto. Ir naginėms už ganiavą - užteko. Prieš mirdama mama tėvo klausė:

- Eik šen, pasikalbėt. Ar tu ženysies? Jei ženysies - padalinsiu kraitį. Mano audeklai yra išausti - mergičkom, o tau - priausta - iki smerties užteks. O kas gi atidavė? Mama verpdavo, ausdavo. Mes tik šeivas pritrindavom. Jos rankų aprangas buvo. Ir milai ir drobės. Avių turėjo po keturias senas avis. Vasarą ir ėriukai, o linai - savi. Šukuodavo, verpdavo. Mindavo arkliai, ratų sukami. Labai norėjau aš į tas stakles lipti - neleido. Sesei Jadvygai liepdavo. Ta - išmoko. Neleido - maža ūgiu buvau, nepasiekdavau. Po mamos mirties, įsižeidusi, pati nebelipau. Rugius reikia pjauti - už seserį dirbti reikia. Labai norėjau į mokyklą. Prašiau:

-Mama, priimk karvių ganyti - leisi į mokyklą.


Apie ganiavą kaime


Mama mirė 1927-siais metais -jau tris metus ganius buvau. Kai buvau maža, dar neganiau.

Tada rytais su trūba vadindavo karves. Prie kaimo galo supuč tą trūbą ir nuo kaimo galo praded varyt.

Susirinkęs kaimas buvo. Nutarė, nusamdė viršininką - krūvoj ganyti. Viršininkas iš Gruzdžių miestelio buvo. Viršininkas mūsų troboj apsigyveno. Tas paleido piemenį - litą pasiėmė, o man - ganyti. Man - katra eglė žinoma. Man - palaidos nėra nė vienos dienos. Aš parėjau pas tėtę.

- Man iš šono ir iš galo valdyt karves. Jis ima litus, o aš ganysiu?

Atsakė jį. Liepė tuoj išeiti. Išsinešė pagalves ir čiužinį pas kaimynę, o kitą dieną- nebeliko viršininko. Katras savo ganė. Man palaidos dienos nėr. Dėdės ūkio nebuvo, Valdomuose gyveno, jo karves priskaičiuodavo man ganyt. Stora, drūta Puidokienė norėdavo, kad už pavalgymą ganytume jos gyvulius - kaimas gyvulius ganydavo bendrai ir visi turėdavo ganyti. Alinskų Rozalija - mažesnė už mane. Bandą ganė, bet aš su ja nenorėjau ganyti. Ne tik jos karves, bet ir ją pačią norėjo man pavesti prižiūrėti - juk katras savo karves ganėm. Norim piemenys sueiti - į bendrą susivarom. Susipykom - katras sau. Kaimas buvo nutaręs: nuo 5 ha - 1 karvė. Miškas ir bendra ganykla - nusakyta. Nusakyta kiek kam karvių ganyt.


Pusmergė


Pirmuosius metus po ganiavos pusmerge tame pat kaime, Dimšių, du metus tarnavau pas Pocių. Visi vargani ūkininkai tada buvo, bet ten - utėlėm aptekę. Turėjo pirtį, bet nekūrendavo. Atsisėda ant mano lovos ir renka uteles nuo sprando. Aš tai pas tėvą į pirtį nueidavau. Vargani ūkininkai buvo Dimšių kaime...

-Porcijų nedalinsiu, - sakydavo, bet mėsos pjauti daugiau kaip per šakutę - neleisdavo.

Kartą, po sriubos, persižegnojau mėsos nebesulaukusi, o čia gaspadinė ir padėjo. Norėjau ir aš tą šakutę pasmeigti, o čia ir pradėjo gaspadinė šaukti:

-Juk persižegnojai jau! Kur sieki?

-Pjaukis, Antusiuke, pjaukis, - sako gaspadorius - mums dar rugius rišti - sunkus darbas laukia. Pjaukis...

Pravargau aš tuos du metus Dimšių kaime - gimtajame kaime. Merga pasisamdžiau pas Žlabį Daukšių kaime. Gaspadorius - senas, o ji -jauna. Uršiukei reikia rugius rišti. Sulygau į porą.

-Antusiuk - eik rugius Uršiukei padėti. Einu. Gaspadorius pyksta:

-Ką čia piemenę man!... Tokių man kelių reikia!

Man „neunoras", kad „piemene" šaukia. Jau du metus pusmerge dirbau, ganiavos - kiek nuo mažystės! Skubu, ant kulnų gaspadoriui lipu, po užpakaliu sukuosi. Namas su balkoniuku - gaspadinė mato, juokiasi. Gaspadorius pradeda į kūlius žiūrėti.

- Per maži, - sako.

-Jei ana didelius rištų - tu nemaž nespėtum.

Išvažiavau. Tarnavau Latvijoje prie Jelgavos, Bukaičiuose. Vėliau porą metų pas vyriausią brolį, Praną Raistų kaime prie Žagarės gyvenau. Nebesugrįždavau į kaimą.

Tėvas, Dimšių kaimą išskirsčius į vienkiemius, visos 30 ha žemės nebeėmė - atsisakė miško. Paėmė tik 19 ha pačioje kaimo pradžioje. 1942 m. ištekėjusi už Aleksandro Leonavičiaus (g. 1913) iš Žagarės miesto, ten tebegyvenu. Ir sesuo Jadvyga kaip išvažiavo į Latviją, taip ten ištekėjusi už latvio gyveno, ten ir pasimirė.


Mano mokslai:


Tiek, kiek tuomet Dimšių kaime pramokau, tiek ir dabar tebemoku. Tamsūs žmonės gyveno, tamsūs. Visi vargsta.

-Vaikus auginti mokės, - sakydavo, kai prašydavausi į mokyklą. Jei mama gyva būtų - būčiau daugiau pasimokiusi - nė metų neteko baigti. Pamokino poterių iš maldaknygės Anelė Rupkyčia. Visos trys Rupkų dukros davatkos: Anelė, Elena, Barbora. Barbora - dermavonės podė. Pramokino. Aš pradėjau „drukom" raidėm tuos Dievus rašyti kur pakliuvo.

-Nevalnia! Kad nebūtų!

-Nupirk pieštuką. Centų uždirbusi duodu - nerašinėsiu! - sakydavau bumbuliuodama liežuviu. Ganiau bandą, kad pasiūtų paltą - nebuvo su kuo aprengti, karvių daugiau paėmiau ganyti. Prisiprašiau mamos, kad leistų. 1926-ųjų rudenį tėvas nusileido. Tiesiai patraukdavau iki mokyklos trijų kilometrų keliu. Širdį suskaudo, kai tėvas, kartą vežęs, paklaustas kur važiuojąs, atsakė:

-Naginių plėšiką vežu!

Užsidirbau aš toms naginėms! Ir paltui, o į mokyklą vis tiek ėjau su mamos ,jubka" - rankovės tokios, - rodo antrą tiek ilgesnes už ranką, - atraitytos, skarą aprištą, aplink apjuostą už nugaros. Bovelninė suknia buvo pasiūta. Viena, kita ėjo su palečiuku. Man - mano nedavė.

-Lai būna į bažnyčią nueiti...

O jau - keturiolikti metai... Kokių vyrų už nugaros sėdėjo! Ėjo į mokyklą didžiausi bernai.

-Reiks į kariuomenę, nemokės pasirašyti. Ir eidavo dideli vyrai į pirmą klasę. Aš tiek norėjau mokytis, kad vasarą su peiliuku ant medžio išdrožinėdavau žodžius „drukom" raidėm. Apsidžiaugiau kai per šv. Roko atlaidus miškelyje pamestą maldaknygę radau - ten pilna visokių nakvodavo, bet pamačiusios davatkos iš manęs atėmė.

-Šventą daiktą negalima po ganiavą tampyti, į bažnyčią reikia atiduoti!


Iš Antaninos Leonavičienės-Lipnickaitės, g. 1912 m. Dimšių k. Gruzdžių vlsč., gyv. Žagarėje, prisiminimų. 1996 metais užrašė Irena Rudzinskienė