Daugailiai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,3 / 5 (18 balsai)

Daugailiai (Utenos r. ) yra įsikūrę 18 km. į šiaurės rytus nuo Utenos prie kelio Utena –Zarasai. Daugailių vardas rašytiniuose šaltinuose pirmą kartą paminėtas 1254 m. Ši data greičiausiai susijusi su šiauriniame miestelio pakraštyje stovinčiu pelkių apsuptu piliakalniu. Jo šiaurės vakarinėje papėdėje yra išlikusios senovės gyvenvietės radinių. Miestelio pradžia laikytinas prie Indrajų ežero buvęs Daugėlų įkurtas Staškūniškio dvaras. Dabartinėje miestelio teritorijoje, dvaro savininkams išskyrus valstiečiams žemės, pradėjo formuotis kaimas, kuris nuo 1745 m. jau vadinamas miesteliu. Pirmosios koplyčios ar bažnyčios pastatymo data nėra žinoma. Manoma, jog ji buvo pastatyta 17 a. pabaigoje arba 18 a. pradžioje. Antroji bažnyčia pastatyta 1766 m. Jos abi stovėjo piliakalnio aikštelėje. Tyrinėdami piliakalnį 1990 m. archeologai rado bažnyčios pamatų akmenis, palaidojimo vietas, nes pirmosios miestelio kapinės buvo bažnyčios šventoriuje. 1836 m. per Daugailius buvo nutiestas Sankt Peterburgo – Varšuvos traktas, 19-ajame kilometre nuo Utenos, Daugailiuose, buvo pastatyta arklių pašto stotis ir užvažiuojamas kiemas. Trakto priežiūros ir pašto pastatai buvo statomi pagal tipinius carinėje Rusijoje projektus. Statybai vadovavo Vilniaus gubernijos pašto stočių vyriausiasis architektas V. Ričelis. Nutiestas magistralinis traktas ir tarpinė pašto stotis paskatino miestelio raidą, nes traktui ir pašto stočiai prižiūrėti buvo reikalingi kelio prižiūrėtojai – apeiviai, pašto darbuotojai, arklių prižiūrėtojai ir kt. kelionę šiuo traktu ir apsilankymą Daugailiuose aprašė vyskupas bei poetas A. Baranauskas, keliavęs diližanu 19 a. antroje pusėje. Prasidėjus 1863 m. nacionaliniam išsivaduojamam sukilimui, jame aktyviai dalyvavo miestelio bei dvaro gyventojai. Vienas aktyviausių buvo Staškūniškio dvaro ūkvedys, tapęs vienu sukilėlių vadų, valstietis K. Lukošiūnas. Sukilimui pralaimėjus, carinė valdžia uždraudė lietuvių kalbą ir spaudą, surusino veikusią pradžios mokyklą. Knygnešys M. Balčiūnas – Medinis į miestelį atgabendavo draudžiamos lietuviškos literatūros, kurią tarp gyventojų platino m. Rameikis, Galinis ir kt. Daugailiai buvo Dusetų parapijos filija. 1883 m. Dusetų klebono A. Rumševičiaus rūpesčiu, surengta tikinčiųjų lėšų ir statybinių medžiagų rinkliava ir buvo pastatyta dabartinė medinė Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Miestelyje ir aplinkiniuose kaimuose veikė slaptos lietuviškos „daraktorių“ mokyklėlės. 1888 m. Daugailiuose sielovados darbą pradėjo kunigas K. Kiršinas, kuris kunigavo iki 1935 m. Dvasios ganytojas lankė ūkininkus, skatino vaikus leisti į mokslus. Mokėsi daugailiečių vaikai Daugpilyje, Mintaujoje, Rygoje. 1897 m. Daugailiuose gyveno 268 žmonės. Pirmojo pasaulinio karo metais miestelis smarkiai nukentėjo: sudegė pašto stoties pastatai, nemaža dalis miestelio, bažnyčioje buvo įrengta ligoninė. 1918 m. pasitraukus kaizerinės Vokietijos kariaunai į Daugailius įsiveržė rusų bolševikai. 1919 m. birželio 3 d. Lietuvių kariuomenė išvadavo miestelį. Jame įsikūrė I pėstininkų Gedimino pulko štabas. Apylinkėse vyko aršios kovos su bolševikais. Daugailių kapinėse palaidota 16 žuvusių valstybės nepriklausomybės gynėjų ir pirmasis Lietuvos karo mokyklos paruoštas leitenantas J. Sidaravičius. Nepriklausomos Lietuvos metais Daugailiuose veikė 6 komplektų pradžios mokykla, bankelis, parduotuvės, 3 vilnų karšyklos, linaminė, amatų dirbtuvės ir kt. Pavasario draugija įsteigė krašto muziejėlį, buvo jaunalietuvių choras, biblioteka ir kt. 1939 m. kunigas K. Mozūras pasirūpino, jog Daugailiai taptų parapija, 1940 m. parapijai priklausė 2214 tikinčiųjų. II pasaulinis karas nualino miestelį. Karo veiksmų metu sudegė daug pastatų. Pokario metais bolševikai nemažai gyventojų deportavo į Rusijos gilumą. Apylinkėse susibūrė Vytauto apygardos Lietuvos partizanai. Ginkluota rezidencija, kurioje dalyvavo ir daugailiečių, ryžtingai priešinosi sovietų okupacijai. Daugailiuose veikia biblioteka, pagrindinė mokykla, kurioje 1988 m. buvo įkurtas krašto muziejus, kultūros centras ir kt. Seniūnijos gyventojai verčiasi žemės ūkiu, kaimo turizmu ir kt. Daugailių parapija yra tėviškė daugelio asmenybių, palikusių gilų pėdsaką Lietuvos visuomenės, kultūros gyvenime: arkivyskupas kankinys M. Reinys, broliai – poetas A. Miškinis, vertėjas, pedagogas m. miškinis, teisėtvarkininkas v. Miškinis, poetas, vertėjas J. Šiožinys, teisininkas j. Šlepetys, istorikas, kultūros veikėjas B. Kviklys ir kt.

Herbas

Mėlyname skyde – sidabrinis raitelis, dešinėje rankoje laikantis pašto ragą. Paštininko ragas, krepšys ir pentinas - auksiniai. Daugailiai istorinio herbo niekada neturėjo. Ieškant naujojo herbo idėjų, nuspręsta pavaizduoti raitelį, pučiantį pašto ragą. Šiuo simboliu siekiama įprasminti nutiestą kelią ir pašto stotį, kurių atsiradimas suteikė impulsą Daugailių augimui. Žirgas heraldikoje simbolizuoja laisvę, intelektą, sėkmę. Raitelis, pučiantis ragą, tarsi kviečia gražios gamtos apsuptyje gyvenančius žmones ir toliau saugoti, kaip ir praeityje, savo tradicijas, kultūrą, meilę gimtajai žemei. Mėlyna skydo spalva heraldikoje reiškia ištikimybę, dieviškąją išmintį, pastovumą ir sąžiningumą. Dailininkė Vida Navikienė parengė Daugailių herbo etaloną. Jį heraldikos komisija aprobavo 2004 m. liepos 15 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 308).

Šaltiniai

Parengta pagal LHK atsakingosios sekretorės B. Šilinienės straipsnį knygoje „Daugailių kraštas ir žmonės“ (2008)


www.daugailiai.lt