Dailininkės Stasės Medytės paukštelis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (41 balsai)
Justas Jasėnas


Birželio 15 – ąją panevėžietė dailininkė Stasė Medytė pasitiko gyvenimo jubiliejų. Tądien mieste, „Galerijoje XX“ atidaryta jos darbų paroda (portretai, fotografijos, ekslibrisai ir kt.), išleistas kūrybos albumas – katalogas. Atversti šią knygelę pakviečia, o vėliau ir palaimingai palydi kadaise rokiškėno Liongino Šepkos dovanoto paukštelio nuotrauka. Albume rasime žymių aktorių, režisieriaus Juozo Miltinio mokinių portretus, panevėžiečiams žinomo žurnalisto ir talentingo poeto Broniaus Riboko veidą, naujesnius ir senesnius darbus, matytus ir nematytus, dalyvavusius parodose ar taip ir likusius dirbtuvėje. Taip ir susitiko jie albume – šviesūs, taikūs, dovanoti, dedikuoti, paskirti, dabar sugrįžę ir įvairių kolekcijų, trumpai pabuvę jubiliejinėje parodoje, ilgai būsiantys kataloge. Gera prisiminti, kad Stasė Medytė visada buvo ištikima amžinoms temoms, amžiniems sopuliams, amžiniems klausimams – vis ieškant kelio kaip išsigelbėjimo. Būtinai su paukšteliu. Ir dar viena jos misijos stiprybė – ši moteris nesileido mindoma, neleido trypti kūrybos. Knygą praturtina ekslibrisai – maži gyvenimo pasakotojai. Dailininkė yra baigusi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą ir Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto dailės skyrių. Nuo 1973 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, kuria knygos ženklus, tapo pastele. Nuo 1995 m. priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai, ekslibrisų konkursų ir parodų organizatorė.


Kūryba gyvenime ir gyvenimas Gyvenime artėja švytėdamas ir užkalbina. Norisi eiti drauge ir sakyti apie tai, kas pripildo ir taurina, kas jungia ir telkia, dėl ko skauda ir neramu. Knygos ženklo misija – sujungti ir suartinti, prisikviesti bičiulystėn knygą ir jautresnę sielą. Pokalbiui, ieškojimui, įsižiūrėjimui ir tylai. Tai vis bandymas nenutolti, prisiglausti prie maitinančių tūkstantmečių žemės ir dailės šaknų.


Taip sveikinu ir pasitinku panevėžietės dailininkės Stasės Medytės jubiliejinį albumą – katalogą „Stasė. Kelias su paukštuku“ (sudarytojai: dailininkė ir šių eilučių autorius, Panevėžys, 2013 metai). Šviesi, tauri ir teisinga kūryba. Gaivinanti. Todėl, kad pasisemiama tikrumo iš protėvių pripėduotos žemės, atsigeriama iš tėviškės šulinio. Tik jame gyvybės, gyvastingumo, kūrybinės šviesos ir širdies jausmo gydanti versmė – vis atverianti, parodanti, nurodanti kur keliauti amžinai ieškant Tiesos, atsiliepiant į Dangaus paskirtuosius uždavinius.


Į visą plačiašakę kūrybą grįžta pavasario – rudenio kelias, kuriuo išeita ieškoti išminties, kuriuo sugrįžta tamsų vakarą prie Kūčių stalo. Sugrįžta išmintingas ir ūkiškas Tėvas. Jo žingsniai rūko tolumose, vis rūpesčius apsikabinę. Artėja Motina – paprastai tardama, mylėdama, apkabindama namų ir kiemo artumoje. Kai labai reikia, rodos, pasibeldžia lituanistė Eugenija Lašienė, dailininkas Vincas Kisarauskas, dailės Panevėžyje patriarchas Kazys Naruševičius... Šie žmonės, lydėję, priminę, patarę Žemės kelyje, dabar iš aukštųjų tolybių taip pat stiprina sielų artumu. Stasės Medytės kūryboje jie tokie ryškūs, matomi, atpažįstami. Ir menininkė nieko daugiau neieškojo, tik nuolat grįžo ir grįžo prie didžiųjų palydėjimų, kai žodžių nereikia, kai ta pačia žeme vaikščiodamas, medžius apsikabinęs, prie durų staktos atsirėmęs jau žinai, kas nutiks. Užsiėmimai institute ar trumpi pasikalbėjimai dirbtuvėje lyg pakartojimai taip ir susminga ženkluose bei portretuose.


Stasės Medytės braižas – atviras, aiškus ir principingas. Kūryba, tekant laikui – vakarykščiam ir šiandieniniam – trypiama, žalojama, paliekama paribyje, nutylima, išjuokiama (nebijokim tai pasakyti) lieka tauri, gryna, apvalyta nuo laikinybės. Tikra pagarba žmogui, jo darbui ir minčiai. Liko charakteris kaip pamatas, kaip skalė fiksuojanti ne blizgesį, bet visada aštrų, nepastovų, svarbiausia – nesumeluotą gyvenimą, kuriame verta būti. Kūrybai visos kliūtys, klaidinimai, nepatogumai tik į naudą. 1993 metais dailininkė Stasė Medytė sukūrė ekslibrį dabar jau palaimintajam popiežiui Jonui Pauliui II. Kūrinys saugomas Vatikano bibliotekoje. Ten pelės nesugraužia, ten piktos rankos nesuplėšo. Dailininkės darbai ne vieną sykį pastebėti ir pažymėti Kinijoje vykstančiose ekslibriso bienalėse.


Nebeskausmingas nesupratingumas ir toks laikinas, toks paviršutiniškas, toks tiesmukiškas ir aklas buvimas kultūros aruoduose, kai vis dažniau stengiamasi rodyti save, bandoma suvaidinti svarbumą ir bekraštį reikšmingumą, deja, ir tuščius dvasios indus... Bežaidžiant pamirštas gyvenimas ir jo takai, tais takais vaikščioję mūsų Valstybės žmonės. Stasės Medytės dėmesys kultūros žmonėms, laikui, įvykiams, mūsų žemei, baltiškajam ir krikščioniškajam paveldui išryškėja kaip ištikimybės pastangų stiprybė – gyventi ir kurti DĖL... Įprasminti, neužmiršti, sugrįžti DĖL... Sulaukus pripažinimo Vatikane ir Kinijoje, jau nebebūtinas, nebetikslingas silpnas Panevėžio balselis. Kūryba egzistuoja, gyvena, žydi ir be šio miesto – nykstančio, tuštėjančio, blunkančio ir kandžiai dygaus.


Stasės Medytės kūryba pašvęsta ir dedikuota mūsų Valstybės dvasininkams, kūrėjams, visuomenininkams, žodžio meistrams, kurių gyvenimuose išdilo „Aš“, liko amžinas troškulys DĖL... Čia kelyje susitikę atpažįstame ir pradedame kalbėtis. Norisi išskirti pastelės portretus. Juose beprasmiška ieškoti fizinio panašumo, visas dėmesys žmogaus sielos charakteriui ir tam, kas akies kraštelyje, lūpų kamputyje, veido sukauptume... Stasė Medytė, drįstu sakyti, šiais portretais pastatė paminklą režisieriui Juozui Miltiniui, jo laikui, teatrui, aktoriams. Besitraukiančios kartos jau niekas nesustabdys, kitos progos kalbėtis, prisiminti ir prisiliesti nebus, o tai kas tuose darbuose įrašyta, jau byloja – Panevėžyje gyvenusių, gyvenančių, kūrusių būties kruvinas, skaudus, sunkus, kartais švelnus siūlelis. Ir dar apie amžinumą... Nebebus įmanoma pakartoti ekslibrisų konkurso rašytojai, filantropei Gabrielei Petkevičaitei – Bitei Nepriklausomybės aušroje, kurį organizavo dailininkė Stasė Medytė. Tų laikų pastangos, talkos, jutimai ir supratimai, pagarba, dėmesys ir maži knygos ženklai Bitei šiandien nebesuvokiami, nebepakartojami ir lyg prakeikimas virpa Aukštaitijos sostinėje.


Tai, kas slaptingai atėjo, buvo suprasta. Supratus sutelkta ir ištikimai auginta. Auginta įsiklausant, įsižiūrint, tikrinant. Toje pačioje žemėje su žmonėmis. Po tuo pačiu Dangumi, prie to paties šaknų šaltinio. Nenutolta, o tik grįžtama ir grįžtama prie Tiesos ir Prasmės. Kūryba, įsitvėrusi šaknų, nebijo vėjų anei akmenų. Visa pakelia ir amžinai amžina lieka. Kelyje mažas paukštelis nutūpia, vaikšto ir kalba. Jam saugu, vadinasi tame kelyje ir mums bus gera – eiti ir eiti, sustoti. Būti su paukšteliu prie gydančių ir gelbstinčių ištakų. Pakvietimas – pasmerkimas Kelio platybėms. Su paukščio skrydžiu, su jo pasveikinimo giesme.