Bugenių plytinė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,6 / 5 (416 balsai)

Iš prieš karą plytinėje dirbusių, o dabar jau Anapilin išėjusių bugeniškių Juozo Paplausko ir Aleksandro Ličkūno atsiminimų žinoma, kad, iki pastatant plytinę, toje vietoje buvo bajoro ir miškų urėdo Valerijono Kauneckio lentpjūvė.


Apie 1930 metus pastatyta maža krosnelė, kurioje degė plytas. Jas sudėdavo į krosnį, užmūrydavo ir išdegdavo. Darbas buvo nenašus. Po poros metų pastatyta didelė zigzaginė plytų degimo krosnis. Tada buvo galima išdegti daug daugiau plytų. Molį kasė rankomis iš savininko V. Kauneckio laukų. Jis turėjo apie 250 hektarų žemės ir miško. Į karjerus buvo nutiesti bėgiai. Vežimėlius su moliu bėgiais traukė arkliai. Molį versdavo į krūvą. Paruošėjai jį maišydavo su vandeniu ir smėliu. Gautą mišinį laikydavo kelias dienas ir kraudavo į maišyklę. Iš maišyklės molis patekdavo į kitą mašiną, kuri formavo molio juostą. Iš tos juostos rankiniu būdu su viela pjaudavo plytas. Per sezoną padarydavo iki 2 milijonų plytų. Plytas degė iki naujų metų , o formavo iki šalčių. Prieš degimą plytas laikė džiovyklose. Jose tilpdavo iki 75 000 nedegtų plytų. Pradžioje degimo krosnį kūreno malkomis, tačiau jų reikėjo labai daug. Vėliau pradėjo naudoti akmens anglį. Pagamintas ir išdegtas plytas dėdavo į arkliais traukiamus vagonėlius, keturis kilometrus veždavo į Ventos geležinkelio stotį ir kraudavo į vagonus. Manoma, kad Bugenių plytos pasiekdavo net Vokietiją. Be plytų, dar gamino ir čerpes.


Maždaug 1938 metais buvo užtvenkta pro plytinę tekanti Šerkšnės upelė ir pastatyta elektrinė. Elektros energiją naudojo mašinoms ir apšvietimui. Elektrinė veikė trumpai, nes kaimyninių žemių savininkai nesutiko, kad užtvenkta Šerkšnė užlietų jų pievas.


Darbas plytinėje buvo labai sunkus. Sezono metu ji dirbo visą parą. Žalia plyta svėrė 6–8 kg, o pagaminti kiekvienam dirbančiajam jų reikėjo po kelis tūkstančius per dieną. Per pamainą plytinės darbininkas uždirbdavo iki 5 litų. Plytinėje dirbę tolimesnių vietovių gyventojai apsistodavo pas vietos ūkininkus. Jie už nedidelį mokestį ten gaudavo ir pietus. Daugiausia tai buvo jauni vyrai. Vasaros vakarais po darbų susirinkęs jaunimas dainuodavo, keldavo gegužines. Girtų nebūdavo.


Plytinės savininkas Valerijonas Kauneckis buvo aukšto ūgio, padžiūvęs, nešiojo barzdelę. Miškininkystės srityje turėjo aukštąjį išsilavinimą. Prie savo namų parke augino daug retų augalų, tarp jų, kedrų. Jis kiekvieną dieną ateidavo į plytinę pažiūrėti, kaip vyksta darbai. Pats rūpinosi tik darbininkų priėmimu ir atleidimu. Atėjus rusams, V. Kauneckį su žmona išvežė į Sibirą. Abu buvo jau seni žmonės. Sibire jie ir mirė. Plytinę nacionalizavo. Ji tapo Bugenių tarpkolūkine plytine. Darbai nesisekė. Karjeruose baigėsi geras molis, liko tik kalkingas, todėl plytų kokybė labai suprastėjo. Plytinę tai uždarydavo, tai vėl atidarydavo. Paskutinį kartą Bugenių plytinę uždarė 1992 metais. Palikta be priežiūros, ji buvo išplėšta ir sunaikinta.


Bugenių plytinės griuvėsiai. 1998 m. Nuotr. I. Cilinginienės

Zigzaginės plytų degimo krosnies liekanos. 1998 m. Nuotr. I. Cilinginienės

Šaltiniai:

1. Cilinginienė I. Bugenių plytinė: Kraštotyros darbas. – Bugeniai, 1998. – P. 4–13.

2. http://www.mke.lt/Kaunackiai

3. http://www.mke.lt/Bugeni%C5%B3_plytin%C4%97

4. http://lt.wikipedia.org/wiki/Bugeniai

5. http://www.freewebs.com/bugeniai/istorija.htm