Bronės Kuodytės tremties atsiminimai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 330 balsai)

Atsiminimais apie tremtį Sibire dalijosi buvusi tremtinė Bronė Kuodytė, gyvenanti Mažeikių raj. Užlieknės kaime. Atsiminimus 1994 m. spalio 20 d. užrašė Lina Martinkutė-Nabažienė, Užlieknės bibliotekos vyresn. bibliotekininkė. Tėvas, Simas Kuodys, gimęs 1903 m. vasario 4 d., mama, Bronislava Kuodienė, gimusi 1904 m., ir aš, gimusi 1928 m. rugsėjo 28 d., buvome išvežti 1951 m. spalio 3 d. iš Mažeikių geležinkelio stoties (gyvenome Medžialenkės kaime). Buvo įtarta, kad šeima palaikė Laisvės kovų dalyvius. Kelionė pro Sverdlovską tęsėsi apie 20 dienų. Atvežė į Abakano geležinkelio stotį, o iš ten mašinomis į kolūkį apie 20–25 km (Buzunovo k., Krasnojarsko kraštas, Krasnoturonsko raj.). Į Buzunovo kaimą iš Lietuvos buvo atvežta apie 10 šeimų: Jonas Barauskas iš Paventės k., Stanislovas Ročys iš Purvėnų k., Budreckių šeima nuo Ylakių, Juškų šeima nuo Kalvarijos, Valė Mačernytė nuo Kalvarijos, Petrauskų šeima nuo Kalvarijos, Šilinskų šeima nuo Kalvarijos. Barauskų šeima buvo iš artimo Paventės kaimo. Tremtyje keturi žmonės iš Lietuvos mirė: mano mama, Cecilija Barauskienė, Kazimieras Bružas ir Jonas Ročius (14 m. nuskendo Jenisiejuje). Buzunovo kaimo gyvenvietė (3 gatvės) išsidėsčiusi prie Jenisiejaus upės. Buvo aštuonmetė mokykla, medicinos punktas, parduotuvė, ambulatorija. Vietiniai gyventojai rusai tremtinius priėmė svetingai, tik reikėjo išmokti rusų kalbą. Ten buvo ir kitų tautybių žmonių: kazachų, estų, žydų, baltarusių, mordvių. Gyventi davė dviejų kambarių namelį dviem šeimom, po dviejų metų nusipirkome mažą trobelę. Pirmąją žiemą dirbome kolūkio brigadoje už 2 km: jaučiais vežėme pašarus. Mums tai buvo įprasta. 1952 m. balandžio 10 d. pradėjau melžti karves. Tėtė ganė avis tame pačiame kolūkyje. Iš viso buvo apie 500 avių, kurias ganė du žmonės pakaitomis kas savaitę. Vieną rudenį užpuolė vilkai, išpjovė apie 20 avių. Už dalį jų reikėjo atlyginti. Atlyginimą gaudavome grūdais, šiek tiek pinigais. Po metų nuo tremties pradžios gavome 15 arų daržą, auginome po 2 kiaules, 2 avis, vištų. Už darbadienius kartais gaudavome arbūzais, medumi, obuoliais, neskaitant grūdais ir pinigais. Obuoliai ten buvo panašūs į mūsų antaninius ir taip pat vadinamus ,,rojaus obuoliukais“. Kolūkyje augino tabaką. Kitos moterys ten dirbo. Pirmoji žiema tremtyje buvo nešalta. Vietiniai sakydavo, kad šilumą atvežėme iš Lietuvos. Klimatas ten geresnis, nei pas mus. Vaizdai labai gražūs, ypač prie Jenisiejaus pakrantės. Vasaros metu į rajono centą plaukdavome laivu Jenisiejumi. Iš gimtinės gaudavome laiškus, kad nebėra namų. 1957 m. sausio 24 d. mirė mama. Ji liko palaidota Krasnoturonske. Dabar ši vieta užtvindyta Jenisiejaus vandenimis, pastačius Krasnojarsko hidroelektrinę. 1958 m. birželio mėnesį gavome reabilitaciją. Tenykčiai žmonės perspėjo, kad nevažiuotume į Lietuvą, nes ten mūsų nelaukia. Labai norėjosi grįžti, bet baiminomės, kad nebus kur prisiglausti. Taip ir buvo: kolūkis neregistravo, gyvenome motinos tėviškėje. Tikrieji namai Medžialenkėje buvo nugriauti, nes įtarė gyvenant laisvės gynėjus. Į Lietuvą grįžome 1959 m. kovo 20 d. Simas Kuodys mirė 1999 m., palaidotas Užlieknės kapinėse.


Panaudotas šaltinis: Martinkutė-Nabažienė L. Atsiminimų knyga. – Užlieknė. – 2002, p.14.