Bitinas Alvydas – Lietuvos energetikų garbės ženklo kavalierius, kultūros mecenatas, kraštotyrininkas, visuomenininkas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,3 / 5 (1 283 balsai)



Alvydas Bitinas , 2012 m. (Nuotr. Alfredo Motiejūno)



Alvydas Bitinas – Pasaulio energetikų draugijos Lietuvos skyriaus garbės ženklo kavalierius, Energetikos objektų statytojų klubo narys, kultūros mecenatas, kraštotyrininkas, visuomenininkas. Už sąžiningą darbą, aktyvią visuomeninę veiklą – apdovanotas įvairių valstybės institucijų garbės ir padėkos raštais.

Turinys


Trumpi biografijos duomenys


Alvydas Bitinas ( http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=58) gimė 1944 m. birželio 10 d. Ukmergėje.



1962 m. baigė Anykščių darbo jaunimo vidurinę mokyklą.


Anykščių darbo jaunimo vidurinės mokyklos abiturientai ir mokytojai. A. Bitinas paskutinėje eilėje antras iš kairės, 1962 m. (Nuotr. iš asmeninio albumo)


1963 m. įstojo į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialo Mechaninės technologijos fakultetą. Jis studijavo suvirinimo įrenginių ir gamybos technologijos programą ir 1969 m. įgijo inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją. Baigęs institutą, dirbo Vilniaus gelžbetoninių atramų gamykloje inžinieriumi. Nuo 1973 m. perkeltas į Energetikos statybos trestą inžinieriumi, vėliau dirbo vyresniuoju inžinieriumi. ( http://www.cr.lt/public_article.php?art_id=166950&c_id=161967)

1977 m. liepos 6 d., mirus ilgamečiui Anykščių mechanizuotos kolonos viršininkui, Alvydo tėvui Teodorui Bitinui, Energetikos statybos tresto įsakymu viršininku dirbti paskiriamas jo sūnus – A. Bitinas. Iš Vilniaus atvykęs gyventi ir dirbti į Anykščius A. Bitinas dirba iki šiol.



BITINAS, Alvydas.„Anykščių energetinė statyba“ sėkmingai varžosi su daugybe konkurentų / kalbino Vidmantas Šmigelskas ; Jono Junevičiaus nuotr. - Iliustr. - Rubrika: Kontora // Anykšta. - 2004, vasario 24, p. 5.


Sūnus, kaip ir tėvas – puikus darbo organizatorius, sumanus vadovas. Paklaustas „Lietuvos ryto“ žurnalisto Tautvydo Kontrimavičiaus (dabar A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus kuratoriaus –A. B.), kaip kaupė geram vadovui privalomą patirtį, A. Bitinas atsakė:
„Brangiausias turtas kiekvienoje įmonėje – joje dirbantys žmonės. Jei jie norės, kad įmonės rezultatai būtų vis geresni, stengsis ir pasieks. Todėl man, kaip įmonės vadovui, svarbiausia yra padaryti taip, kad žmonės norėtų čia dirbti ir būtų patenkinti savo darboviete.<...> Juk svarbiausias principas nesikeičia: ką darai – daryk gerai, kad ir pačiam nebūtų gėda praėjus dešimtmečiams.“ (Lietuvos rytas, 2006, liepos 10 d., priedas „Vartai“, p. 3.)

A. Bitino vadovaujama uždara akcinė bendrovė „Anykščių energetinė statyba“ yra viena iš Lietuvos energetinės sistemos įmonių, kuri nuo pokario metų vykdo kaimų ir rajonų miestų elektrifikavimą, stato hidroelektrines, vandens siurblines, elektros tinklų gamybines bazes bei gyvenamuosius namus šios sistemos įmonių darbuotojams.

1980 m. buvo priimta naudoti 6020 kvadratinių metrų naudingo ploto Utenos elektros tinklų centrinė gamybinė bazė. 1982 m. pastatyti gyvenamieji namai Molėtuose, Utenoje, Švenčionyse. 1983 m. nutiesta 110 V ETL Dūkštas –Padysnis, 1984 m. 35 kV ETL Šėta–Bukonys–Siesikai, 35 kV ETL Pabradė–Buivydžiai. 1986 m. pastatyta 110 kV transformatorinė Dūkšte, 1987 m. pradėta ir 1990 m. atiduota naudoti 330/110/35 kV transformatorinė pastotė Utenoje ir daug kitų objektų.

Bendrovė tiesia ir remontuoja nuo 0,38 kV iki 330 kV įtampos elektros energijos perdavimo linijas, montuoja transfarmatorines pastotes, atlieka elektros instaliavimo darbus ir elektros tiekimo linijų (ETL) projektavimo darbus, prekiauja elektros įrangos medžiagomis. 1998 m. bendrovei išduotas LR Aplinkos ministerijos Atestatas bei LR Energetikos valstybinės inspekcijos prie Ūkio ministerijos leidimas, suteikiantis teisę atlikti montavimo darbus ypatingos svarbos statybos objektuose.

1992 m. gruodžio 28 d. Lietuvos respublikos energetikos ministro įsakymu Anykščių energetikos valdyba tapo savarankiška – Anykščių valstybine energetikos statybos įmone.

1994 m. po įmonės privatizavimo A. Bitinas tapo akcinės bendrovės „Anykščių energetinė statyba“(energetinių objektų statyba ir rekonstrukcija) generaliniu direktoriumi, po įmonės pertvarkymo nuo 2003 m. yra uždarosios akcinės bendrovės „Anykščių energetinė statyba“ generalinis direktorius.

Nuo 2000 m. UAB “Anykščių energetinė statyba” yra tikrasis Nacionalinės elektros energetikos asociacijos narys.


ALVYDAS BITINAS: „Galvokime dešimčiai metų į priekį": „Aukštaitiško formato" informacija. - Iliustr. - Kontora // Aukštaitiškas formatas. - 2011, Nr. 7, p. 11.



Įmonės pagrindinis pastatas (Nuotr. iš UAB „Anykščių energetinė statyba“ dokumentų archyvo)


2009 m. Anykščių energetinė statyba UAB dalyvavo „VERSLO ŽINIŲ“ projekte smulkiajam ir vidutiniam verlui 2009 GAZELĖ ir pripažinta viena sėkmingiausiai dirbančių ir sparčiai besivystančių Lietuvos bendrovių.


Visuomeninė veikla

A. Bitinasa yra Energetikos objektų statytojų klubo narys, Nacionalinės elektros energetikos asociacijos valdybos narys. 2001-2006 m. jis buvo Anykščių verslo tarybos narys ir pirmasis šios tarybos pirmininkas. Nuo 2006 m. iki šiol A. Bitinas yra Anykščių vadovų klubo narys, nuo 2011 m. – Anykščių rajono Garbės piliečio vardo suteikimo komisijos narys.
Nuo 2012 m. A. Bitinas yra ir Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos narys.


Apdovanojimai ir padėkos

Už sąžiningą darbą A. Bitinas apdovanotas įvairių valstybės institucijų garbės ir padėkos raštais.
2005 m. vasario 23 dieną Pasaulio energetikos tarybos (PET) Komitetas įsteigė Lietuvos energetikų garbės ženklo apdovanojimą, pažymėti iškiliausiems, Lietuvos energetikai labiausiai nusipelniusiems asmenims. Pirmiesiems kavalieriams jis buvo įteiktas 2005 metų balandžio 17-ąją, švenčiant Lietuvos energetikų dieną.

2006 m.už nuopelnus Lietuvos energetikai A. Bitinas apdovanotas Lietuvos energetikų garbės ženklu, jam suteiktas Garbės ženklo kavalieriaus vardas.( http://www.wec.lt/2006 )


A. Bitinas yra Anykščių Jono Biliūno gimnazijos Garbės galerijos narys (nuo 2006 m.).
(http://www.drasinkimeateiti.lt/mokyklos/36/HallFame.aspx?GgHallFamePic=542 )

2009 m. A. Bitinui įteiktas Lietuvos elektros energetikos asociacijos prezidento padėkos raštas.


Kraštotyros veikla

Bendrovėje „Anykščių energetinė statyba“ A. Bitinas įrengė Energetikos istorijos muziejų – vieną iš trijų tokių muziejų Lietuvoje. Jame pagerbtas jo tėvo Teodoro Bitino, 1947-1977 m. vadovavusio šiai įmonei, atminimas.

UAB „Anykščių energetinė statyba“ energetikos muziejus įkurtas ir atidarytas 1983 m. gruodžio mėnesį. Muziejuje eksponuojami stendai su įmonės pastatytų objektų nuotraukomis ir skaidrėmis. Anykštėnas fotografas Jonas Dilys važinėjo po Lietuvą, nufotografavo įmonės pastatytus objektus. Taip pat stenduose – dirbusių įmonės vadovų ir įmonės veteranų nuotraukos.

Eksponuojami nuotraukų su aprašymais albumai: „Elektrinių statyba bei rekonstrukcija 1948-1964 metais“, „Iš Teodoro Bitino gyvenimo ir veiklos“, „Įmonės sporinių pasiekimų apžvalga 1968–1982 m. laikotarpyje“, „Anykščių mechanizuotos kolonos meno saviveiklos kolektyvų istorija“, „Įmonės veteranai“, „UAB „Anykščių energetinė statyba“ statyti ir rekonstruoti pastatai bei montuoti įrengimai 1948-1983 metais“, „Įmonės veikla spaudoje“ ir kt.

Muziejaus lankytojai gali pamatyti suvenyrus, gautus įvairių susitikimų, jubiliejų progomis. Tai dovanos iš Baltarusijos respublikos Vitebsko SMV-2, Latvijos respublikos Daugpilio kilnojamosios mechanizuotos kolonos ir kitų svečių. Taip pat muziejuje saugomi ir įmonės sportininkų bei saviveiklininkų apdovanojimai. Renkami ir aksponuojami  įrengimai, prietaisai, įrankiai, kuriais buvo dirbama per jau praėjusius 66 įmonės darbo metus.

2007 m. rugsėjo 23 d. muziejuje Lietuvos energetikų-statytojų klubo iniciatyva patalpinta bareljefinė lenta ilamečiam įmonės vadovui Teodorui Bitinui.

A. Bitinas renka istorinę medžiagą apie UAB „Anykščių ES“ ir spaudoje rašydamas straipsnius apie naujausius įmonės pasiekimus prisimena įmonės istoriją. 2008 m. leidinyje „Elektros erdvės“, trečiajame numeryje generalinis direktorius A. Bitinas straipsnyje „Vertinga patirtis energetinėje statyboje“ (p.15) rašė:
„62-uosius metus Lietuvos energetinėje statyboje dirbanti UAB „Anykščių energetinė statyba“ yra viena iš seniausių energetinės statybos kolektyvų. Ji įkurta 1964 m. birželio 1 d. Utenoje.( Tų pačių metų gruodžio 15 d. buvo perkelta iš Utenos į Anykščius –A.B.) Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje energetinis ūkis buvo sugriautas, įrenginiai išvežti. Tik susikūrusi įmonė pradėjo atstatinėti mažas hidroelektrines ir dizelines elektrines. Jau 1946 m. buvo vykdomi Anykščių hidroelektrinės užtvankos <....> atstatomieji darbai<...>„
Taigi, rašydamas savo vadovaujamos įmonės istoriją gerbiamas A. Bitinas prisideda prie mūsų – Anykščių krašto istorijos rašymo.
Būdamas Energetikos objektų statytojų klubo nariu, kartu su kitais savo kolegomis 2006 m. išleido knygą „Lietuvos elektrifikavimo istorija“. Knygoje spausdinama Anykščių statybos montavimo valdybos (Anykščių SMV) istorija, pristatomi nusipelnę valdybos žmonės, spaudinami buvusių darbuotojų prisiminimai. A. Bitinas knygą padovanojo Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriui.


Įrašas dovanotoje knygoje, 2012 m. liepos 30 d.



Kultūros mecenatas


Mecenatas yra asmuo, kuris materialiai remia kultūrinę arba meninę sritį. Romos kultūros rėmėjas, gyvenęs dar prieš Kristų, Gaius Cilnius Maecenas – žmogus, iš kurio asmenvardžio kildinamas žodis mecenatas. Neretai yra nežinomi senųjų knygų autoriai, tačiau galima perskaityti, kas buvo jų mecenatai. Tokie faktai įrodo, kad mecenatai visais laikais vaidino svarbų vaidmenį meno bei kultūros srityje.
A. Bitinas yra vienas ryškiausių Anykščių krašto kultūros mecenatų. Sunku net išvardinti visas padėkas, kurios liudija, kad gerbiamas A. Bitinas neabejingas krašto kultūrai, čia organizuojamiems renginiams, šventėms, labdaros projektams, leidžiamoms knygoms.



2000 m. A. Bitino vadovaujama AB „Anykščių energetinė statyba“ suteikė finansinę paramą rengiant III-ąjį Pasaulio anykštėnų suvažiavimą ir organizuojant Anykščių miesto 560 metų jubiliejinę šventę. 2001 m. Anykščių rajono savivaldybė dėkojo gerbiamam A. Bitinui už nuoširdų indėlį realizuojant labdaros projektus.

Tais pačiais metais jam įteikta Anykščių rajono mero Leono Alesionkos padėka už kūrybišką ir geranorišką veiklą rengiant Anykščių kultūros ir verslo dieną Vilniuje. Paramos sulaukęs ir Anykščių rajono meras Darius Gudelis dėkojo A. Bitinui už triūsą ir kilnią paramą rengiant tradicinę vasaros šventę „Bėk bėk, žirgeli“.
2002 m. AB „Energetinė statyba“ direktorius A. Bitinas parėmė Anykščių Antano Vienuolio gimnazijos organizuojamą 120-ųjų Anatano Vienuolio, 80-ųjų mokyklos įkūrimo, 20-ųjų rašytojo vardo suteikimo jubiliejinį renginį.

Paramą jis skyrė 2009 m. Anykščių sportinių šokių klubui „SALTUS“ organizuoti tradicines Lietuvos sportinių šokių federacijos reitingo varžybas „Saltus taurė“.
A. Bitinas yra Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojosios bibliotekos išleistų knygų: „Prisiminimai apie Kazį Inčiūrą“ (2006 m.), „Anykščių biblioteka istorijos vingiuose: 1937-2007“ (2007 m.), „Surdegis 1510-1940 metais“ (2010 m.) mecenatas.


A. Bitino vadovaujama akcinė bendrovė „Anykščių energetinė statyba“ parėmė ir Anykščių krašto rašytojo Rimanto Vanago dokumentinės prozos „Sielių" serijos knygų : „Iš vieversių gyvenimo“, „Malūnininkas ir mėnuo“, „Žali žydų plaukai“, taip pat prozos rinkinio „Visi nuo Šventosios“ leidimą.


AB„Energetinė statyba“ bendrovės 60-mečio proga generalinį direktorių A. Bitiną sveikina Anykščių savivaldybė meras Alvydas Gervinskas. A. Bitinas pirmas iš kairės, 2006 m.(Nuotr. iš asmeninio albumo).

Laisvalaikis

A. Bitinas laisvaliakį skiria sportui, filatelijai ir kraštotyrai.
Jis taip pat organizuoja klasės draugų susitikimus bei įvairias šventes.


Susitikimas su buvusiais klasės draugais. Fotografuota prie muziejinio eksponato – traktorinės kraninės gręžimo mašinos. A. Bitinas ketvirtas iš kairės, 2007 m. (Nuotr. iš asmeninio albumo)


Rašytojas Rimantas Vanagas kalbina A. Bitiną

(Straipsnio „Krikštytas Trispalvėje“ ištrauka iš „Pasaulio anykštėnas“, 2008, Nr. 12, p. 1, 2.)


Rašytojas R. Vanagas pasidomėjęs, kaip gyvena ištikimiausi kultūros rėmėjai, net sunkmečiu neprarandantys linksmumo ir optimizmo, tiesiantys ranką pagalbos prašantiems, sulaukė tokio A. Bitino atsakymo <....>

Kad sekėsi, tai sekėsi!

Iškart pasakysiu: gyvenime man labai sekėsi! Kai gimiau, rusai vijo vokiečius, senelis savo sodyboj Januvkos kaime (tarp Širvintų ir Ukmergės) po ąžuolu iškasė žeminę. Reikia mane krikštyt, o kuo aprengt? Drabužėlių taigi nėra. Ilgai nesvarstę, tetos suvyniojo mane į vienintelį didesnį audeklą – lietuvišką Trispalvę. Tokį mane pamatęs, Gelvonų bažnyčios klebonas pasakė:
– Šitas bus tikras lietuvis!
Likimas keistai saugojo ir mano tėvą Teodorą, inžinierių. Kai po karo pradėjo vežti lietuvius į Sibirą, mano tėvas „ant staigiųjų“ atsidūrė Vorkutoj. Per klaidą: sumaišė su kažkokiu kitu Bitinu. Bet kas ten smulkinsis? Vorkutoj lagerio prižiūrėtojai iškratė jo kostiumą ir rado keistą daikčiuką.
– Koks čia daiktas? – prispyrė.
– Logaritminė liniuotė.
– O kam ji reikalinga?
– Skaičiuoti.
– Tai tu moki skaičiuoti? Tada būsi normuotoju!
Taip tėvas išvengė katorgos darbų ir liko gyvas. Bylos jam taip ir neužvedė – nebuvo už ką. Po poros metų paleido.
Kol tėvas šalo Šiaurėje, mes gyvenome pas mamos seserį. Kai buvau kokių pustrečių, vyrai palaukėj ganė gyvulius, kūreno laužą. Užsižiūrėjau į liepsną – ir užgriuvau ant jos, veidu į žarijas. Kažkieno rankos spėjo ištraukt, nubraukė nuo veido pelenus, tepė kiaušiniais – išgijau.
Tėvams apsigyvenus Anykščiuose, už kelių žingsnių buvo Anykštos elektrinė. Taip ir matau: didelė smėlio krūva, šuo… Anykšta ne tokia kaip dabar – gili, verpetuota. Kad greičiau išmokčiau plaukt, kažkas pastūmė mane vandenin. Laimė, spėjau laiku įsitvert kažkieno ištiestos rankos.
Su Anykšta susiję ir daugiau vaikystės prisiminimų. Vieną 1957 metų dieną nuleido Anykštos užtvankos vandenį, žuvys duobelėse ir žolėse virte virė. Stebuklų metas, ir ne tik vaikams! Bet štai atlekia sesuo ir liepia eit laidotuves: mirė rašytojas Vienuolis. Skaudama širdimi palikau žuvį. Bet įdomumo tą dieną nepritrūkom: įsilipę į beržus, stebėjom laidotuvių procesiją, – buvo ko pasižiūrėt! Tiek žmonių anykštėnai dar niekad nebuvo matę.
Paaugliai mėgom „bombas“. Pripili butelį salietros, medžio anglių, įmeti vidun degančią cigaretę ar pagaliuką, užkemši – ir meti vandenin. Pakyla fontanas, sublyksi žuvys... Vieną kartą tą butelį kažkodėl padėjau į griovį. Nespėjus nueit – driokst! Ranka apsipylė kraujais, iki šiol žymus randas…
Visa tai prisimindamas galvoju: išties buvo linksma! Skendau, degiau, sprogdinausi... Tai kas man dabar tas numatomas sunkmetis?! Ne tokius dalykus išgyvenom – išgyvensim, jei reikės, ir šitą nelaimę...

Sovietmečio „linksmybės“

1947 metų birželį, vos grįžęs iš Vorkutos, tėvas padarė karjerą: anykštėnas Henrikas Juknevičius buvo paskirtas Utenos rajono elektromechaninių dirbtuvių viršininku, tėvas – vyr. inžinierium. Aš gi mokiausi J.Biliūno vidurinėj mokykloj, auklėtoja buvo Teresė Mikeliūnaitė, šviesus, darbui atsidavęs žmogus.

Anykščių darbo jaunimo vidurinės mokyklos 11 a klasės mokiniai su auklėtoja Terese Mikeliūnaite. A. Bitinas antroje eilėje antras iš dešinės, 1959 m. (Nuotr. iš asmeninio albumo)


Po dešimtos klasės šeši berniokai išėjom mokytis į darbo jaunimo vakarinę mokyklą. Mat, buvo toks įstatymas - dirbančių ir besimokančių neimti kariuomenėn, į institutą priimti be konkurso...
Užtat po instituto (baigiau Kauno politechnikos institutą) iškart dviem metam atsidūriau kariuomenėj.

A. Bitinas kariuomenėje, 1970 m. (Nuotr. iš asmeninio albumo)


Čia vėl man pasisekė, ir dėl labai paprastos priežasties. Vilniaus komisariate naujokus į paskyrimo vietą skirstė pagal alfabetą, B raidė pradžioj – ir pirmoji grupė atsidūrėm Pabaltijo karinėj apygardoj. Kitiems gi buvo lemta pamatyti Užkarpatę ir Tolimuosius Rytus, dėl ko, žinoma, niekas nedžiūgavo.
Sovetske (Tilžėje) manęs laukė išbandymas: keliems kandidatams buvo liepta didelėmis raidėmis parašyti plakatą „Slava Sovetskoj armiji!”. Institute nemažai miklinęs ranką braižydamas, plakatą nupiešiau gražiai – ir buvau paskirtas štabo viršininko padėjėju! Gavau leitenanto laipsnį, 200 rublių algos, maisto, galimybę nueiti į miesto kiną, šokius – ne taip jau ir blogai! Bjauriausia man tekusi pareiga – tikrinti kareivių gaunamus siuntinius. Praplėši siuntinuką, apgraibai, pamaigai – tarp rūkytos žuvies, lašinių ar kojinių bandai užčiuopti butelioką… Kartą viršininkas pastebėjo, kaip aš tikrinu, ir perpyko:
– Koks čia tikrinimas?! Žiūrėk, kaip tai daroma!
Išvertė mano ką tik „apžiūrėtą” siuntinį, viską aliai smulkmenėlės, ir uogienės stiklainyje rado įkištą butelį degtinės…Tada tai jau gavau pylos!
Nuvykau komandiruotėn į Kaliningradą – ten štabas. Per pietų pertrauką sako – eik valgyt. Nueinu į štabo valgyklą, prisikraunu padėklą maisto, ieškau laisvos vietos. Ją rasti ne taip paprasta, nes valgykloje – trys kambariai. Įeinu į vieną – ten sėdi kapitonai, majorai, įkišu nosį į antrą – ten pulkininkai. Na, galvoju, trečias tai jau mano! Ryžtingai žengęs, staiga pamatau serviruotą stalą, o padavėjas capt už rankovės: nematai, kad čia generolams?!.
Vilnius, Gelžbetoninių atramų gamykla, Energetinės statybos trestas... Pagaliau – AB „Anykščių energetinė statyba“, kur dirbu iki šiol. Galėčiau ilgai pasakoti apie mūsų elektrikų rūpesčius ir problemas, bet šįkart kalba, kiek supratau, ne apie tai?

Kur gyveni, ten ir turi būt patriotas!

Anykštėnas esu nuo 1947-ųjų, taigi 60 metų jaučiuosi čiabuvis… O mano filosofija tokia: kur gyveni, ten ir turi būt patriotas! Mus sieja Šventoji, šilelis, Puntukas, tos pačios gatvės ir reginiai, šventės ir kasdienybė, darbas, kaimynystė, – tai kaip, kodėl mums nebendrauti, nepadėti vieni kitiems?! Mūsų kraujas, galima sakyt, tas pats…
Tad nieko nuostabaus, kad mūsų bendrovė kiek išgalėdama rėmė „Bėk bėk, žirgeli”, Miesto šventes, meno saviveiklą, sportininkus, mokyklas, darželius, ligoninę, albumų ir knygų leidybą. Šįmet paramai skyrėm apie 11000 Lt, pernai – apie 17000 Lt. Kartais nereikia nė didesnių pinigų – pamatei, kad, pvz., kad ligoninės vidaus reikalų skyriuj reikia veidrodėlio (kaipgi be jo ligonis barzdą nusiskus?) – ir pasirūpinai, kad jis ten atsirastų… Nebekalbu jau apie moralinę paramą, gerą žodį, kurie jokiam biudžetui nieko nekainuoja, bet yra ypatingai brangūs!
O mes vis kaip tame anekdote…Girdėjot? Susitinka trys gruzinai, vienas jų – su „Volga”. Vyrai pasitaria – ir nusprendžia, kad negrąžu visąlaik vienam važinėti, reikia ir kitiems duoti. Taip ir padaro – važinėja „Volga” paeiliui. Susitinka trys žydai, vienas jų – turtuolis, kitas – skurdžius. Žydai pasitaria ir taip pat nusprendžia – reikia draugiškai pasidalint pinigais su kitais, - visgi savi žmonės! Ir susitinka trys lietuviai. Vienas sako kitam: klausyk, aš buvau Sibire, tu sėdėjai kalėjime – tai gal paskundžiam trečią, kad ir jis pasėdėtų?..
Juokai juokais, o visa, kas dedasi mūsų krašte, mieste – mūsų visų reikalas! Kartais labai pasigendu valdžios strategijos, esminių numatymų ateičiai. Be to kartais sunkoka suprast prioritetus, planuot darbus, formuot žmonių nuomonę. Jeigu valdžia nuolat keičiasi, tai tik minusas: ką rimtesnio galima nuveikti per kelerius metus? Vos geriau susipažįsta, padus apšyla – ir atiduok vairą kitiems... Ir vėl viskas nuo nulio. Centre gėlės, o už keliasdešimties žingsnių – gatvytės be šaligatvių, nedažyti nameliai. Daug kas priklauso nuo miesto galvų!
Kita vertus, dažnai be jokio reikalo laukiam, kol kažkas kažką nuspręs ir sukomanduos. Jei būtume tikri miesto patriotai, jaustumės esą šeimininkai, nieko nelaukdami nuveiktume savo „namų darbus”, daug kas būtų kitaip. Daug kur jau „valdiški” kiemsargiai šluoja gatves ir šaligatvius, nors nuo seno žmonės patys su tuo puikiausiai susidorodavo, netgi su džiaugsmu! Dabar gi žmogelis neturi teisės sutvarkyt net šalia esančio pašventupio lopinėlio – nei krūmo nukirst, nei pernykščių lapų pavasarį sudegint. Be leidimo – nė krust!
Taip, ateities prognozės nespindi. Gal ateinantys metai pasauliui ir mums tikrai bus sunkesni – matysim. Bet kam gąsdintis iš anksto – verčiau neaimanuodami pasitaupykim, nešvaistykim pinigų niekams. Žiūrėkime į rytdieną šviesesnėm, linksmesnėm akim, kaip į tam tikrą išdaigą – ir tikrai išgyvensim! Aš ne šiaip sau pradžioj pasakojau, kiek kartų mane dar vaikystėj iš mirtinų pavojų traukė geros kitų rankos. Jei ir sunkmečiu remsim vieni kitus, padėsim lipti iš duobės – viskas bus gerai!
<...>

Bibliografijos nuorodų sąrašas

ALVYDAS BITINAS: „Galvokime dešimčiai metų į priekį“:[ Apie UAB „Anykščių energetinė statybą“] "Aukštaitiško formato" informacija. - Iliustr. - Kontora // Aukštaitiškas formatas. - 2011, Nr. 7, p. 11.


BITINAS, Alvydas. Savo profesinę šventę pažymint // Kolektyvinis darbas, 1981, gruodžio 22, p. 2.


BITINAS, Alvydas. Vertinga patirtis energetinėje statyboje // Elektros erdvės, 2008, nr. 3 (21), p. 15.


BITINAS, Alvydas.„Anykščių energetinė statyba“ sėkmingai varžosi su daugybe konkurentų : [pokalbis su šios bendrovės vadovu Alvydu Bitinu] / kalbino Vidmantas Šmigelskas ; Jono Junevičiaus nuotr. - Iliustr. - Rubrika: Kontora // Anykšta. - 2004, vasario 24, p. 5.


BITVINSKAS, Linas. Jubiliejaus proga - traktorių ant kamino:[ Anykščių akcinės bendrovės „Anykščių energetinė statyba“ veiklos 60-metis / Linas Bitvinskas ; Jono Junevičiaus nuotr. - Iliustr. // Anykšta. - 2006, birželio 1, p. 1, 3.


KONTRIMAVIČIUS, Tautvydas. Anykščių bendrovei pusšimtį metų vadovauja viena šeima: [pokalbis su bendrovės „Anykščių energetinė statyba“ generaliniu direktoriumi Alvydu Bitinu] // Lietuvos rytas, 2006,liepos 10 d., priedas „Vartai“, p. 3.


MIKŠYS, Zenonas. Anykščius garsina energetikos objektų statytojai: [apie UAB „Anykščių energetinė statyba“]. / Zenonas Mikšys. - Iliustr. // Mokslas ir technika. - 2006, Nr. 11, p. 24-25.


ANYKŠTĖNŲ BIOGRAFIJŲ ŽINYNAS : Alvydas Bitinas [interaktyvus], Anykščiai, [žiūrėta 2012 m. liepos 30 d.]. Prieiga per internetą: http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=58


ANYKŠČIŲ ENERGETINĖ STATYBA [interaktyvus], Anykščiai, [žiūrėta 2012 m. rugpjūčio 9 d.]. Prieiga per internetą: http://www.energetinestatyba.lt/index.php?fuseaction=displayHTML&file=File_3.php&langparam=LT


VANAGAS, Rimantas. Krikštytas Trispalvėje: [pokalbis su A. Bitinu]// Pasaulio anykštėnas, 2008, gruodis (Nr. 12), p.1, 2.


Parengė Audronė BEREZAUSKIENĖ