Birutė Knizikevičienė - Šiaulių metraštininkė

Iš „Graži tu mano“.

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 4,7 / 5 (452 balsai)

„Eini –

Ir lieka pėdos aiškios,

Jų nebeužsnigti

Smagu –

Po žemę vaikščiot

Ir pėdsakus palikti.“

Šiais poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais norisi pradėti pasakojimą apie šaunią ir darbščią vieną pirmųjų Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojų, bibliografę Birutę Knizikevičienę. Per keturis darbo dešimtmečius bibliotekoje ji daug nuveikė, širdies įdėjo į kruopštumo ir atidumo reikalaujantį darbą – bibliografinės duomenų bazės apie Šiaulius kūrimą.

Birutė Knizikevičienė-Rutkutė gimė 1920 m. kovo 20 d. Joniškyje. Jos tėvas Martynas Rutkus (1891-1927) buvo pedagogas, visuomenės ir kultūros veikėjas, motina – darbininkė. Be Birutės šeimoje dar augo brolis ir dvi seserys. Sesuo Dana Rutkutė (g. 1922) tapo žymia teatro kritike. 1926 m. B. Knizikevičienė pradėjo mokytis Joniškio pradinėje mokykloje, kurią baigusi 1930 m. įstojo ir sėkmingai mokėsi Joniškio gimnazijoje. Tolesnis gyvenimo kelias atvedė į Šiaulius – Šiaurės Lietuvos didmiestį. Nutarusi tapti mokytoja, 1938-1940 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1940 m. birželio 15 d. gavo atestatą, tapo kvalifikuota mokytoja. Tačiau ilgai laukta išleistuvių šventė neįvyko, nes į Šiaulius įsiveržė sovietinių okupantų tankai.Mokytojos darbas B. Knizikevičienei pasirodė labai mielas, artimas. Mokytojavo Rokiškio apskrities, Vilniaus, Kauno miestų pradinėse mokyklose. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui sugrįžo į gimtąjį Joniškį, dirbo Šarkių pradinėje mokykloje. Čia 1942 m. sausio 2 d. susituokė su gydytoju Kaziu Knizikevičiumi (1915-2009), vėliau tapusiu žymiu medicinos darbuotoju, Šiaulių miesto garbės piliečiu. Gimė trys dukros: Jūratė, Rūta, Rita. Padidėjus šeimai, teko palikti darbą mokykloje. Baigusi medicinos laborančių kursus, iki 1949 m. dirbo Joniškio sanitarinėje-epidemiologinėje stotyje.

1951 m. B. ir K. Knizikevičių šeima persikėlė gyventi į Šiaulius. Tų pačių metų rugsėjo 1 d. pradėjo dirbti vyresniąja bibliografe neseniai įsikūrusioje Šiaulių sritinėje (dabar P. Višinskio viešoji) bibliotekoje. Tik pradėjusi dirbti baigė dviejų mėnesių trukmės kultūros-švietimo darbuotojų kursus Vilniuje. Pasimokiusi pradėjo savarankiškai organizuoti bibliografinį darbą, kuris iki tol bibliotekoje nebuvo vykdomas. Viską teko pradėti nuo pirmosios kortelės, pirmojo aprašo, pirmosios užklausos...

B.Knizikevičienė prie budinčio bibliografo stalo 1976 m.

1951 m. pabaigoje pradėta sudarinėti bendroji laikraščių ir žurnalų straipsnių bei recenzijų, vėliau – personalijų, kraštotyros, citatų kartotekos. Kadangi pokario metais trūko kvalifikuotų specialistų, 1955-1956 m. B. Knizikevičienė bibliotekoje veikusiuose kursuose dėstė aplinkinių rajonų darbuotojams bibliografiją ir buvo reikli pedagogė. Norėdama turėti daugiau žinių, 1955 m. įstojo į Vilniaus bibliotekinį technikumą, kurį su pagyrimu baigė 1957 m. Bet ir to mokslo trokštančiai moteriai neužteko – neakivaizdžiai pradėjo studijuoti bibliotekininkystę Vilniau universitete. „Tai buvo nuostabus mokymosi, ieškojimų, įdomių pažinčių ir susitikimų laikotarpis“, prisimena B. Knizikevičienė.

B. Knizikevičienė 1957 m. Vilniuje, I kurso studentė

Kasdieninių darbų ir rūpesčių sūkuryje greitai prabėgo šešeri metai, ir 1963 m. jos rankose – universiteto baigimo diplomas.

Kraštotyros darbą bibliotekoje B. Knizikevičienė pradėjo organizuoti 1952 m. Kilo mintis surinkti visą bibliografiją apie Šiaulius. Padedant „Aušros“ muziejaus darbuotojams bei kitiems miesto šviesuoliams, buvo komplektuojamas senosios lituanistinės spaudos fondas, kuriama kartoteka „Šiaulių kronika“. Joje talpinti aprašai ne tik iš sovietinės spaudos, bet ir iš tarpukario metų, specfondinių leidinių. B. Knizikevičienė bendradarbiavo su P. Bugailiškiu, A. Ulpiu, tuo metu gyvenusiais Vilniuje. Iš jų gaudavo uždraustų leidinių, juos peržiūrėdavo, išrinkdavo ir aprašydavo šiaulietišką medžiagą. 1961 m. įkurtas Bibliografijos skyrius, B. Knizikevičienė tapo šio skyriaus vedėja. Išaugo kolektyvas, padidėjo darbų apimtys, vedėjai padaugėjo rūpesčių ir atsakomybės. Prie kiekvieno darbuotojo reikėjo prieiti, patarti, padėti nelengvame bibliografo darbe. Daug jėgų ir energijos B. Knizikevičienė atidavė, kol jos vadovaujamas skyrius 1978 m. persikėlė į naujus rūmus. Ilgus vakarus kūrė planus, kaip geriau sutalpinti fondus, kur statyti kartotekas, pagaliau – net kur ir su kuo susodinti darbuotojas, kad būtų darbinga atmosfera, kad kiekviena dirbtų savo mėgstamą darbą.

Kraštotyros skyriaus kolektyvas 1982 m. Iš kairės B.Knizikevičienė, E.Rimkūnienė, D. Darbutienė

1981 m. liepos 1 d. – savarankiško Kraštotyros skyriaus gimimo diena. Naujojo skyriaus vedėja sutiko būti B. Knizikevičienė ir pasinėrė į širdžiai mielą ir artimą kraštotyros darbą. Kraštotyros skyriui vadovavo iki 1984 m. Pasitraukusi iš vedėjos posto dirbo bibliotekininke, konsultante kraštotyrai. Svarbus B. Knizikevičienės darbo baras buvo metodinė veikla. Rajonų bibliotekoms parengė ne vieną dešimtį pranešimų, literatūros sąrašų, rekomendacijų kraštotyros tematika. Buvo aplankiusi daugumą Šiaulių krašto miestų, miestelių ir kaimų bibliotekų. Už aktyvią metodinę veiklą 1983 m. nugalėjo neetatinių metodininkų konkurse.

B. Knizikevičienė reiškėsi ir mokslinėje bei leidybinėje veikloje. Spaudai parengė keturias kraštotyrinio pobūdžio literatūros rodykles: „Jovaras“ (1964), „Šiauliai“ (su N. Monstvilate,1970), „Bibliografija. Kraštotyra. Mokslinė informacija“ (1979), „Bibliografija. Bibliotekinė kraštotyra“ (1986), informacinę knygelę skaitytojams „Šiaulių viešoji biblioteka“ (1978). Keliolika metų kaupė faktinę medžiagą būsimiems kalendoriams, o 1981 m. sudarė pirmąjį „Šiaulių kalendorių“. Kalendoriai tapo gražia naujiena, susidomėjimas jais Šiauliuose buvo didelis. B. Knizikevičienė parengė apie trisdešimt vertingų rankraštinių kraštotyros darbų: „Šiaulių senųjų kapinių antkapių užrašai“ (1971), „V. Kapsuko gatvė Šiauliuose“ (su D. Darbutiene ir E. Rimkūniene, 1985), „Šiaulių kultūros raida“ (1987), „Sukilėlių kalnelis Šiauliuose“ (1988), „Zubovai ir Šiaulių kraštas“ (1990) ir kt. Paskelbė publikacijų kraštotyros, Šiaulių istorijos klausimais miesto ir respublikos spaudoje.

B.Knizikevičienės sudaryta literatūros rodyklė

Bibliotekoje B. Knizikevičienė dirbo iki 1992 m., kol išėjo į užtarnautą poilsį. Per ilgus ir sąžiningus darbo metus pelnė ne vieną garbingą apdovanojimą. Tapo Lietuvos nusipelniusia kultūros-švietimo darbuotoja (1990), garbės kraštotyrininke (1990), Lietuvos bibliotekininkų draugijos garbės nare (1995). B. Knizikevičienei pirmąjai iš Šiaulių miesto kraštotyrininkų 1989 m. įteiktas Mikelio prizas.

. B.Knizikevičienei įteiktas nusipelniusios kultūros-švietimo darbuotojos ženklas, pažymėjimas, AT prezidiumo raštas. Nuotr. iš kairės N.Kasparavičienė, B.Knizikevičienė, J. Sirtautaitė. 1990-05-11

Jakštas V. Ekslibris. Birutės Knizikevičienės. – 1987

Keletas gražių žodžių apie B. Knizikevičienę

„Dirbant Bibliografijos skyriuje man didelę įtaką padarė vedėja B. Knizikevičienė. Žavėjo jos nuostabus taktas, kantrybė, tolerancija. Iki šiol esu dėkinga būtent jai, kad aš pamilau bibliografinį darbą ir jį dirbau beveik keturiasdešimt metų.“

Irena Sapiegaitė-Butkienė, buvusi kolegė

B. Knizikevičienė man buvo bibliotekininkės eruditės, kūrėjos, darbštuolės ir elegantiškos moters pavyzdys. Ne tik Birutė, bet ir jos vyras Kazys buvo labai nuoširdūs bičiuliai, mieli žmonės, tiesiog artimos sielos...“

Janina Kaškelienė, tuometinė bibliotekos direktorė.

„Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje B. Knizikevičienė dirbo keturiasdešimt dvejus metus. Tiek laiko vienoje bibliotekoje! Juk tai tikrai gražu.

Stasys Bulzgis, žurnalistas, kraštotyrininkas.

„Mamos ir tėčio santykiai – dviejų skirtingų balsų melodija. Tėvo aksominis baritonas –dominuojantis, tvirtas, nešantis atsakomybę. O mamos – nuolaidus, įsiklausantis, moteriškai žavus. Sunkumus jie įveikė, išsaugodami meilę ir pagarbą vienas kitam“.

Rita Knizikevičiūtė, aktorė.

Literatūra

• Bibliotekininkai darbo veteranai; rankr. / parengė D. Darbutienė. – Šiauliai, 1988. – P. 30-39.
• Bulzgis, Stasys. Kraštotyros entuziastai. – Šiauliai, 1987. – P. 7-8.
• Bulzgis, Stasys. Mikelių gretos. – Šiauliai, 2007. – P. 8-13.
• Kulikauskienė, Lina. Pusė amžiaus kraštotyros Povilo Višinskio bibliotekoje // Tarp knygų. – 2001, Nr. 10, p. 5-7.
• Šiaulių kraštotyrininkai / parengė I. Rudzinskienė, B. Salatkienė. – Šiauliai, 2002. – P. 47-48.

Parengė Danutė Darbutienė