Bibliotekininkas Chuanas Viktoras Spitrys

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (169 balsai)
Chuanas Viktoras Spitrys gimė, 1931 m. spalio 5 d. Urugvajuje, Montevidėjaus mieste, išeivių iš Lietuvos šeimoje. Su tėvais grįžęs į Lietuvą (apie 1938 m.) ir apsigyvenęs Lazdijuose, mokėsi Lazdijų pradinėje mokykloje. Šeimai persikėlus gyventi į Telšius, baigė Telšių gimnaziją, 1956 m. – Vilniaus pedagoginį institutą, vokiečių kalbos specialybę. Baigęs institutą paskirtas mokytojauti Griškabūdy, Šakių rajone. Vėliau kelerius metus dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1961 m. kovo 1 d. pradėjo dirbti Kauno viešojoje bibliotekoje. Vadovavo Bibliografijos (1961–1971 m.) ir Kraštotyros (1971–1993 m.) skyriams. 1993–2001 m. dirbo Kauno apskrities viešosios bibliotekos Bibliografijos skyriaus Kaunistikos grupės vyriausiuoju bibliografu. Mirė 2006 m. gruodį. Palaidotas Užliedžių (Kauno raj.) kapinėse.[1]

Turinys

„Biblioteka – tai vienintelis pasaulyje įvairių epochų idėjų rinkinys...“

(Ch. V. Spitrys)


Pasak prancūzų rašytojo A. Morua, bibliotekininkas yra „visos žmonijos kultūros saugotojas, tarpininkas tarp amžiais kaupto kultūrinio palikimo ir amžininkų veiklos“, padedąs „skaitytojui eiti toliau žmonijos žinių džiunglėmis“. „Bibliotekininko profesija – ne tik išmanymas ir karštas susižavėjimas savo specialybe, tai pasiryžimas kiekvieną valandėlę ateiti į pagalbą tiems, kurie trokšta žinių.“

Apie bibliotekininko specialybę, lygiai kaip ir apie knygos reikšmę žmonių gyvenime, būtų galima pririnkti daug žymių mąstytojų minčių. Tai liudija, koks svarbus bibliotekininko darbas.

Ilgametis Kauno apskrities viešosios bibliotekos bibliografas, knygų mylėtojas, meno, muzikos ir literatūros žinovas, darbštus kraštotyrininkas, lektorius Chuanas Viktoras Spitrys teigė: „Biblioteka – tai gyvenimo medis, prie kurio ateinama išmokti tobulumo“. Tobulumo Viktoras siekė visą gyvenimą...


1963 m. Lazdijai


„Visas mano gyvenimas, kiekviena diena susijusi su knyga. Tėvas sakė, kad ir pyplys būdamas ne saldainių nupirkti prašydavau, o knygų. Baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, buvau paskirtas mokytojauti Griškabūdy, Šakių rajone. Ne man, matyt, pedagogu būti – neklausė manęs vaikai...“ Taip apie save kalbėjo Viktoras, pabėgęs iš mokyklos ir atvykęs į Kauną, kur 1961 m. kovo 1 d. pradėjo dirbti Kauno viešojoje bibliotekoje. Jo darbinė veikla buvo tikrai labai kūrybinga ir stebėtinai produktyvi. Parengė bibliografijos rodykles „Rusų rašytojai lietuvių kalba, 1940–1970“ (1974), talkinant Elenai Stankaitienei ir kt. kolegoms – „Kaunas, 1940–1974“ (1979), „Žurnalo „Nemunas“ sisteminę rodyklę“, 1967–1986 (1977, 1987); rankraštinius darbus „Kauno kronika, 1940–1983“ (1984), „Senasis Kaunas“, 1600–1918, 3 t. (1973, 1976, 1991); literatūros ir iliustracijų parodos katalogą „Senieji kalendoriai (1763-1920)“. Parašė brošiūras „Bibliografinių žinių propaganda jaunųjų skaitytojų tarpe“ (1968), „Patarimai jaunajam lektoriui" (1988), metodinių straipsnių bibliotekininkystės ir kraštotyros klausimais. Paruošė kompozicijas M. K. Čiurlionio gimimo 100-osioms metinėms, J. Biliūno, K. Būgos jubiliejams pažymėti. „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos" bendraautorius.


1982 m. Bibliotekoje, Kraštotyros skyriuje


Viktoras žinomas ir kaip vertėjas. Iš ispanų kalbos išvertė R. Galjego romaną „Donja Barbara“ (1961), iš rusų kalbos – S. Marvičiaus apysaką „Nelaimės signalas“ (1962), iš prancūzų kalbos – D. Didro filosofinę studiją „Laiškas apie akluosius regintiesiems pamokyti“ (1977), pastarasis vertimas išleistas ir Brailio raštu akliesiems.



25-erių metų kruopštaus darbo rezultatas – suvenyrinė knygelė „Pirmieji pasaulio tautų spausdinti leidiniai“ (2002).


Paskutinioji Viktoro dovana knygos mylėtojams – lyrinių miniatiūrų ir poezijos rinkinys „Koketavimas su praeitimi“ (2006).


Drauge su ilgamete kolege ir bendraminte bibliografe Elena Stankaitiene Viktoras, kaip didžiausią turtą, bibliotekai paliko ilgus metus kauptą Kaunistikos kartoteką. Unikali, dabar jau per pusę milijono įrašų turinti, kartoteka pradėta pildyti apie 1963 m. Informacija rinkta iš knygų, straipsnių rinkinių, ikonografijos, tęstinių ir periodinių leidinių keliomis kalbomis. Viktoras yra parengęs ir daugiau kartotekų: „Kauno regionas spaudoje (1845–1944 m.)“, „Rašytojai – Nobelio premijos laureatai“, „Vytauto Bičiūno bibliografija“, „Ikonografija“ ir kt.


2006 m. Prie parodos "Kaunistikai-35" stendo

„Labiausiai žmonių santykiuose vertinu nuoširdumą ir meilę plačiąja prasme...“

(Ch. V. Spitrys)


Rašyti apie Viktorą ir lengva, ir sunku. Apie jį žinome ir daug, ir mažai. Jis lyg ledkalnis, kurio regima tik viršūnėlė, o pagrindas slepiasi po vandeniu... Gaila, kad Viktoras taip netikėtai iškeliavo Anapilin ir negalime jo pašnekinti. Bet už jį kalba jo nepublikuoti atsiminimai. Ir AČIŪ šių darbų „saugotojai“, leidusiai juos paskelbti. Šalia tradicinio straipsnio teksto, pateiksime ištraukas iš Chuano (jis mylėjo šį vardą, nors kolegos jį vadino Viktoru) rankraščių.

Primavera

Viktoras buvo plačios erudicijos žmogus, tiesiog „vaikščiojanti enciklopedija“. Mokėjo 8 kalbas: lietuvių, ispanų, vokiečių, prancūzų, lenkų, rusų, lotynų, esperanto, skaitė kinų hieroglifus. Retas galėjo lenktyniauti su šiuo knygų pasaulio, meno ir literatūros žinovu, nustatant raritetų amžių bei autorius. „Myliu knygą. Jaučiu, kad tikrai myliu“, – sakė Viktoras, kurio bibliotekoje – leidiniai apie literatūrą, dailę, muziką, teatrą, baletą, kiną įvairiomis kalbomis.

Apie pirmąją vaikystėje dovanų gautą knygą Viktoras rašė savo atsiminimų miniatiūroje „Primavera“:



„Mažasis žmogeliukas su papytu [papá – isp. šnek. k. tėvelis] išėjo į miestą. Jie praėjo pro daugelį gundančių objektų.

O dieviškoji pagunda! Prieš tave ir šventieji suklumpa! Tai konditerijos gaminių vitrina, o joje tokie viliojantys, tokie putlūs geltoni kreminiai viščiukai. Žmogeliukas turėjo paspartinti žingsnį, kad neatsiliktų nuo specialiai paskubėjusio papyto.

Antroji pagunda – merkadas, tai yra prekybos centras. Bet šiame prekių rojuje nebuvo įmanoma ko nors įsigeisti, – nebuvo laiko sukaupti dėmesį prie kokios nors grožybės.

Rodosi, jau išvengta visų povandeninių uolų. Deja! Prieš akis atsiveria trečioji pagunda, tarsi piktosios raganos pasakose. Tai gatvių sankryžoje suplanuotas skveras-aikštelė, apsodintas aukštomis hortenzijų gyvatvorėmis. Hortenzijos žydėjo baltomis sodriomis kekėmis. Papytas vos spėjo nutverti už rankos žmogeliuką, kuris jau taikėsi nuskinti nors vieną žiedą. Juk gėlės buvo taip pat jo pagunda. Sėkmingai perėjo skverelį, vadinamąją „plesytę“. Tarsi galima jau lengviau atsikvėpti, bet kažkoks trolis gatvės kampe prieš akis ant stalelių išdėliojo puošniausias knygas ir laikraščius. Jokia jėga nepajėgė sulaikyti žmogeliuko. Jis ištrūko iš papyto rankų ir tarsi lipte prilipo prie knygų.

– Papyto, noriu! Prašau! Vyriškis bandė žmogeliuką sugundyti netoliese buvusiais saldumynais. Bet ne! Viskas nublanko prieš knygas. Ir taip visados – pro knygas būdavo negalima jo pravesti. Dabar jis apsikabino kažkokią iliustruotą knygelę ir laimės sparnų nešamas parskrido namo.

Visi trys – žmogeliukas, mamytė ir papytas – atsivertė tą neįkainojamą lobį ir iš pirmojo puslapio prieš juos nusviro obels šaka, pasipuošusi baltai rausvais žiedais. Atrodo, kad net kambaryje pasklido jų kvapas. Tai buvo pirmasis elementoriaus puslapis! Visi trys vienu ypu perskaitė tą pirmąjį šventą žodį, išvedžiotą juodomis stambiomis raidėmis po ta alebastrinio baltumo žiedų šaka: „Primavera“. Tai pavasaris! Amžinasis žmogaus vaikystės pasaulis!

Į laiko bedugnę vėl nukrito keletas žiedų. Tačiau tas svaiginantis grožis iki šių dienų užgožia ir Van Gogo saulėgrąžas, ir Čiurlionio tulpių žiedus, ir Rericho Himalajų žydrumą. Gražesnio paveikslo taip ir nemačiau. Ir jis išnyks tik tuomet, kai mano akys užsimerks, norėdamos paskutinį kartą padovanoti žemišką sapną apie Pavasarį. Pasibaigus sapnui galės nuvysti ir žmogeliuko pirmosios knygos PRIMAVERA.

193...m. Buenos Airės (Argentina)–2002 m. balandis, Kaunas“


[Iš rankraščio „Koketavimas su praeitimi: lyrinės miniatiūros (1953–2002)“, Kaunas 2002.]


Nuostabu tai, kad Viktoras jautė poreikį dalytis žiniomis su kitais. Todėl neapsiribojo vien darbu bibliotekoje.

Nuo 1968 m. dėstė Liaudies universiteto oratorinio meno fakultete ne tik bibliografijos dalykus, bet ir oratorystės meno istoriją. Klausytis jo paskaitų atvykdavo mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, politikai, žurnalistai, studentai iš visos Lietuvos. Kaip lektorius metodininkas V. Spitrys yra išleidęs ne vieną pagalbinę priemonę: „Lektorius ir knyga“ (1967), „Tarybiniai oratoriai“ (1978, 1980), „Kaip parašyti paskaitą, referatą mokslinio ateizmo pagrindų tematika“ (1976).

Jis rengė literatūrinius ir muzikinius vakarus, skaitė paskaitas apie rašytojus Nobelio premijos laureatus. Specialų kursą šia tema dėstė ir Vilniaus universiteto Kauno vakarinio fakulteto lituanistams.


1981 m. Viktoras skaito paskaitą


Kalbant apie Viktoro gebėjimą įtaigiai, vaizdžiai ir iš širdies papasakoti bet kokią istoriją galima teigti, kad oratorystė – įgimta, o ne įgijama savybė. Talentingas lektorius tikriausiai tas, kuriam kalbėjimas yra kūryba, gyvenimo būdas, o paskaita – dvasinės saviraiškos forma. Viktorui lektoriaus veikla buvo ne vien hobis ar užsispyrimas, o būtinybė kankinusi it liga.

Pirmuosius žingsnius šioje srityje jis žengė 1965 metais. Kauno centriniame lektoriume „Žinijos“ draugija rengdavo žodinius žurnalus, kuriuos vesdavo keletas lektorių, informuodami apie politikos, mokslo, medicinos naujienas. Viktoras kalbėdavo apie kultūrą. Populiariausi jo paskaitų ciklai „Kultūros istorijai prabilus“ ir „Įžymiųjų žmonių gyvenimo ir draugystės puslapiai“, kurių žmonės eidavo klausytis po keletą kartų, buvo nuolat atnaujinami, papildomi naujais faktais. Skaitydamas šias paskaitas, Viktoras įsijausdavo, susitapatindavo mintimis ir žodžiais su pasakojama istorija ir jos herojais. Apie širdžiai mielus dalykus galėdavo kalbėti valandų valandas. Jis sakydavo: „Aš kalbu faktais, o jūs darykit išvadas, mąstykit, atsirinkit. Mane jaudina tie dalykai, apie kuriuos pasakoju. Paskaita, kaip ir knyga, eilėraštis, neturi atstumti žmogaus. Reikia nuoširdumo. Tik jis yra kalbos įtaigumo garantija“.

Oratorystę ir bibliografiją Viktoras laikė neatsiejamais dalykais. Jis teigė, kad bibliografijos darbas jį išmokė sisteminti žinias. Išbarstyti faktai surinkti į darnią visumą, tarytum įgaudavo naują kokybę. Ne vien iš knygų, bibliotekų, asmeninių archyvų surinkta medžiaga, amžininkų prisiminimai, padėdavo Viktorui atkurti gyvą laikotarpio ar žymaus žmogaus paveikslą.

Taip atsirado istorija apie Ivano Turgenevo ir Polinos Viardo keturis dešimtmečius trukusią bičiulystę, kurioje didžiulį vaidmenį atliko knyga, paskaita „Čiurlionienė ir jos bičiuliai“, literatūrinės-muzikinės kompozicijos apie K. Būgą, V. Kudirkos ir suomių rašytojos M. Talvio pažintį. Ilgametė draugystė, susirašinėjimas, susitikimai su Čechovo giminaičiais, prieš tai aplankius rašytojo gyventas vietas, inspiravo paskaitą „A. Čechovas ir L. Mizinova“.


Iš šios veiklos vėliau gimė apie 100 istorijų, virtusių miniatiūrinėmis psichologinėmis studijomis. Deja, tik 11 jų buvo išspausdinta „Gabijos" leidyklos išleistame 1996 metų kalendoriuje (kur autorius pasirašęs slapyvardžiu – Viktoras Stankūnas)

Haremo auka

Viktoras turėjo gausų gerbėjų ir klausytojų būrį. Apie vieną jų rašoma literatūrinėje miniatiūroje „Haremo auka":


„1978 m. sausio 28 d. „Žinijos“ draugijos salėje įvyks paskaita „Mados istorija“ ...“ Tai eilinis skelbimas. Tema populiari. Nusibodę paskaitos apie ekonomiką ir ateizmą. Kultūros tematika publiką labiau domina. Kiekvienas lektorius turi savą klausytojų ratą. Jie sudaro tariamą paskaitos širdį. Kalbėtojas jaučiasi drąsus, tarsi savo mintis žarstytų artimiausiems draugams. Kas sudaro šios paskaitos esmę? Koks jos išeities taškas? Jeigu jo nebus, tuomet gyvas žodis liks tuščiu kevalu. Tai jau oratorystės pagrindų teorija. „Mados istorijos“ išeities taškas – grožio samprata, veržimasis į grožį. Ši teorija domina ir jaunus, ir senus. Nuolatiniai mano paskaitų lankytojai dažniausiai sėdi pirmose eilėse. Visi veidai seniai pažįstami. Ypač nepamirštama vienos senutės povyza. Moteriškė jau seniai atgyvenusi jaunystę, juokaujant galima jos amžių apibūdinti kaip „keliolika kartų po aštuoniolikos“. maždaug apie devyniasdešimt. Nusilpusi klausa. Moteriškė klauso atidžiai, pakreipusi į mane kairiąją ausį, ją pridengdama ir delnu padarydama savotišką kriauklę. Šitaip mano balsas neišsisklaido į šalis, tiesiai pasiekia tikslą. Tai tikriausiai viena mano gerbėjų. Paskaitoje dominuoja pagrindinė mintis: gamtoje visi patinai yra gražesni už pateles. Šios teorijos konkretūs pėdsakai ryškiai matomi ne tik džiunglėse, bet ir tarp civilizuotųjų, t.y. mūsų. Ne taip seniai, vos prieš kelis šimtmečius, baroko epochoje Prancūzijos vyrai puošėsi kaspinais, auskarais, plunksnomis. Prisiminkim „Tris muškietininkus“. Tačiau XIX amžius –ekonominių perversmų metas. Kapitalistinėje visuomenėje suklestėję fabrikantai neturėjo laiko puoštis. Jie dėvėjo tik tvarkingą juodą kostiumą. Tačiau kišenėje turėjo čekių knygelę. Ten slypėjo lobių paslaptis. Ši knygelė buvo skiriama ne sau, o savo draugei – moteriai papuošti. Šalia einanti pasipuošusi moteris tarsi kalbėjo, kad visas jos dėvimas grožis priklauso nuo vyriškio čekių knygelės. Ir štai, pabaigęs šį teiginį, išgirstu kažkieno svajonę, negarsiai išreikštą žodžiais: „Man patinka, kai vyras puošia moterį“. Tai mano senosios klausytojos svajonė. Kitaip negaliu apibūdinti šios pastabos. Seni žmonės dažnai garsiai reiškia savo komentarus. Aš kalbu toliau. Paskaita baigiasi. Tradicinis atsakinėjimas į keletą pateiktų nesudėtingų klausimų. Staiga manoji klientė iškelia ranką ir, sėdėdama, bet jau garsiai ir aiškiai paklausia: „O jūs vedęs ar nevedęs?“ Salėje pasigirdo juokas. Situacija, iš tiesų pasidaro kebli. Galiu atsakyti, jog paskaita ne apie mano asmeninį gyvenimą ir, arogantiškai iškėlęs galvą nueiti nuo scenos. Toks poelgis būtų pateisinamas, jeigu paklausėjos intonacijoje slypėtų pašaipos ir noro įgelti gaidelė. Tačiau manosios gerbėjos balsas buvo geraširdis, be jokių „užkulisių“. Be to ir jos solidus amžius neleidžia man šiurkščiai pasielgti. Tačiau nesinori viešai narstyti ir savojo gyvenimo užkulisių. Ilgai svarstyti nėra laiko. Kiekvienas lektorius puikiai žino, ką reiškia greita reakcija. Jeigu pradėsi dvejoti, abejoti, mikčioti – būsi pralaimėjęs. Veikti reikia drąsiai. Reikia, kad ir vilkas būtų sotus, ir avelė sveika. Ūmai prisimenu savo gerbėjos ištartą frazę. Nusitveriu jos tarsi Ariadnės siūlo, kuris turi išvesti mane iš šio labirinto. Geraširdiškai ir mandagiai pareiškiu: „Neseniai pasakėte, kad jums patinka, kai vyras puošia moterį. Tačiau taip elgtis gali tik turtingi vyriškiai. Aš neturiu tiek pinigų, kad puoščiau moterį“. Žinoma, tai įdomus silogizmas, bemaž sofizmas. Kaip sakoma „krugom do okolo“. Viskas aišku. Suprantama – esu nevedęs. Stoviu patenkintas savo „išmintinga“ reakcija. Juk aš neįžeidžiau klausytojos ir kartu pasakiau jai tiesą. Ūmai iš mano gerbėjos lūpų nuskamba garsi, nuoširdi ir nepriekaištinga, labai sąžininga frazė: „O aš sutinku būti jūsų net dešimtąja žmona ir nepapuošta“. Salėje nuaidi aplodismentai. Aš žemai nusilenkiu, šypsausi, dėkoju už neturimą haremą ir skubu pasišalinti nuo scenos.

1978 m. sausio 29 d., Kaunas"


[Iš rankraščio „Koketavimas su praeitimi: lyrinės miniatiūros (1953–2002)", Kaunas 2002.]


Rankraštinius leidinukus Viktoras iliustruodavo savo piešiniais

Nėra mažų vaidmenų...

Ne mažiau už knygą Viktoras mylėjo teatrą, muziką, buvo šios srities žinovas. Apie pažintį su opera iš arčiau, savo „patirtį" aktorystės mene jis aprašo miniatiūroje "Nėra mažų vaidmenų...“:


„Studijų metais išmokau pamėgti operą. Orkestro įvairovė, nuolatinė garsų mūša; iš scenos besiveržiąs į salę dekoracijų dažų ir klijų sumišęs kvapas; solistų tai cypiantys, tai baubiantys, o kai kada ir normaliai skambantys balsai; tai, žiūrėk, šokėjai nusmuko batelis... Visa tai džiugino pradedančiojo domėtis opera dėmesį. Bet po truputį prasidėjo, iš tiesų, muzikinio grožio įvertinimas. Tačiau didžiausia laimė ištiko mane, kada buvau pakviestas vaidinti scenoje. Vaidinti! Tai ne blefas, o tikrovė, kuri ir po daugelio metų teikia tam tikro pasididžiavimo. Draugai, sužinoję tokią mane ištikusią sėkmę, specialiai eidavo į spektaklį, norėdami įsitikinti, kad aš kalbu tiesą. Aišku, prieš tai reikėjo smulkiai nupasakoti mizanscenas, susijusias su mano pasirodymu, nes drabužiai ir grimas neleido atpažinti manęs. Aš buvau patenkintas dėl kelių priežasčių.

Pirma – už vieno vakaro pasirodymą mokėdavo vieną rublį. Studentui tai buvo didelė parama. Juk einant kasdien vaidinti per mėnesį buvo galima užsidirbti apie dvidešimt rublių. Prisidėjus dar tridešimčiai stipendijos rublių jau galėjai jaustis karališkai. (Prisiminus, jog keletą pirmųjų tikrojo darbo metų mėnesinis atlyginimas siekė tik šešiasdešimt rublių. Tokiu būdu manasis studento gyvenimas buvo pavydėtinas.)

Antroji laimės priežastis - nuolatinis aktoriaus pažymėjimas, leidęs veltui žiūrėti visus spektaklius ir visas repeticijas. Tuo pačiu buvo galima susipažinti ne tik su kompozitorių muzika, bet ir sužinoti daugybę aktorių užkulisinio gyvenimo paslapčių.

Trečioji priežastis - savosios vertės pajutimas, žinant, kad ir tu esi šio svarbaus meno kūrėjas, kad be tavęs, nors gal ir nesugriūtų spektaklis, bet vis dėlto kažko trūktų. Prisimenu, kaip sužvilgėjau keliuose operos spektakliuose:

A. Borodino. „Kunigaikštis Igoris“

Igoris išveda savo pulkus į mūšį su poloviečiais. Choras šlovina didžiulę kunigaikščio armiją, kuri išdidžiai pražygiuoja, vedama vėliavnešio. O juo buvau aš – aukščiausias iš visų karių. Žinoma, nė vienas karys neišsiskyrė nei drabužiais, nei grimu, nei ietimis. Visi kaip vienas! Bet aš ėjau pirmas! Ir, vos įžengus į užkulisį, tekdavo mesti vėliavą šalin ir su visais draugais be kvapo bėgti aplink sceną, kad, pasivijus per sceną žygiuojančius karius, vėl galėtum papildyti jų gretas. Ir taip keletą kartų kol nutildavo Igorio palydos choras. Žiūrovui atrodydavo, jog iš tiesų žygiuoja milžiniška armija. O jeigu aš, pavyzdžiui, būčiau tamsiame užkulisyje pargriuvęs, o kiti būtų užvirtę ant manęs?... Kas tada?... Armija sumažėtų išskystų. Operos ritmas sutriktų. ... Kas gali paneigti manąjį pasididžiavimą savo vaidmeniu?

M. Musorgskio „Borisas Godunovas“

...Paskutinis operos veiksmas. Paskutinė scena. Klaikiai skamba artėjantis vienuolių choras. Artėja schizma – gyvo caro laidojimas. Žengia būrys bajorų apsirengusių plačiais, auksu apvedžiotais apsiaustais. Ilgiausios žilos barzdos. Visų rankose degančios žvakės. Vienas bajorų – tai aš. Scenoje didelis sumišimas. Atrodo, kad griaudžiantis orkestras skleidžia baisius vėjo šuorus. Klaiki vienuolių virtinė dar labiau sustiprina audrą. Saugok žvakelę! Dieve neduok, jeigu užgestų tas žiburėlis! Dabar jis tarsi pagrindinis šviesos šaltinis niūrioje scenoje. Borisas jau nekvėpuoja. Aplink tamsu ir grėsminga. O aš saugau vos gyvą žvakės liepsnelę. Argi tai ne atsakingas vaidmuo? Juk man už jį moka visą rublį!

P. Čaikovskio „Mazepa“

Kas ten besupaisys šios operos veikėjų sudėtingas peripetijas! Marija myli senąjį Mazepą – savo tėvo priešą. Mariją myli Andriejus. Jam mirštant, ta pati pamišusi Marija dainuoja tragišką lopšinę. Ne mažesnė tragedija ištinka Mariją, sužinojus, kad jos tėvą Kočubėjų mylimasis Mazepa nuteisė mirti.

Kočubėjus atvedamas į aikštę. Jis užkopia ant ešafoto. Tuo metu tarsi paklaikusi, išsidraikiusiais plaukais, įbėga į sceną Marija. Ji lekia prie tėvo. Tačiau sargyba jai užtveria kelią. Sargybą sudaro keturi ietininkai – po du iš šalių. Jie turi greitai sukryžiuoti savo ietis taip, kad centre susidarytų erdvė puolančiai Marijai. Mergina tarsi pakimba ore, pajėgdama tik ištiesti rankas į pasmerktąjį tėvą. Režisūriniu požiūriu tai trumpa, bet labai efektinga, nepamirštama scena. Tačiau ji labai atsakinga. Jeigu laiku nesuspėsi ištiesti savo ieties, solistė gali rimtai susižeisti griūdama ant žemės. Šis vaidmuo man būdavo sunkiausias, ir aš stengdavausi kuo rečiau dalyvauti šioje scenoje.

Net ir po daugelio metų jaučiu savo atsakomybę. Už tokį vaidmenį reikėtų mokėti ne po vieną, o bent po tris rublius.


Operos teatras man davė nepaprastai daug. Net ir šiandien, praslinkus penkiasdešimčiai metų, apie manąjį scenini triumfą bylojančios nuotraukos kelia teisėtą pasididžiavimą ir savo vertės pajautimą propaguojant šį didįjį meną. Juk nėra mažų vaidmenų, yra tik maži aktoriai!

1953 m. sausis–gegužė, Vilnius–2002 m. balandis, Kaunas“


[Iš rankraščio „Koketavimas su praeitimi: lyrinės miniatiūros (1953–2002)", Kaunas, 2002.]

Vaidenasi man pasaka

Viktoras turėjo humoro jausmą. Miniatiūroje „Vaidenasi man pasaka" mokėjo švelniai pasijuokti iš savo jaunystės ketinimų nuveikti ką nors svarbaus, sensacingo:


„Kiekvienas žmogus savo gyvenime privalo pastatydinti mokyklą, iškasti šulinį, pasodinti medį arba padaryti kažką panašaus, kad gyvenimas nepraeitų pro šalį ir nedingtų amžinybėje be pėdsakų“ (Antonas Čechovas).

Šiuos neužmirštamus žodžius parsivežiau iš Melichovo – to neužmirštamo A. Čechovo muziejaus, aplankyto 1957 m. liepos 23 d. Praėjo jau keturiasdešimt penkeri metai, o Melichovas ir A. Čechovas niekaip neužsimiršta.

... 1957 m. rugsėjo mėnesį prasidėjo mano antrieji darbo metai Griškabūdyje. Daug nusivylimų, daug liūdesio, daug jaunatviško polėkio ir džiaugsmo.

... Melichovas – tai kaimas pamaskvėje. Griškabūdis – taip pat kaimas su sena originalia bažnytėle. Ši Zanavykijos vietovė nėra visai užmiršta. Netoliese yra didžiojo kalbininko Jono Jablonskio tėviškė Rygiškių kaime. Pačiame bažnytkaimyje dar gyvas poeto Prano Vaičaičio brolis – senukas kunigas Juozas. Neseniai iš tremties buvo sugrįžęs žymus prieškario politikos veikėjas Valentinas Gustainis. Grįžau su gilia Čechovo mintimi. Man A. Čechovas yra didžiausias rusų rašytojas, dvasios įkvėpėjas. Šiame Griškabūdžio kampelyje teks išbūti dar vienerius tarnybos metus, o paskui keliai pasuks nežinomomis kryptimis.

... Kitais metais iš tiesų išvažiavau ir daugiau niekada negrįžau. Ką ten palikau gero? Į šį gėrio sąrašą neįtraukiu darbo mokykloje. Tai buvo kasdienybė. Bet ką nuveikti neužmirštamo? Tuo metu norėjosi sensacijų. Mano tuometinė aistra buvo baletas. Jau nuo seno buvau matęs daug įvairių baleto spektaklių. Ir staiga kilo noras supažindinti su gyvu baletu kaimo gyventojus. Tuomet kaime dar nebuvo televizorių – vienintelės priemonės, galinčios suteikti žinių apie teatrą.

Mano ryšiai su Latvijos akademinio operos ir baleto teatru Rygoje buvo apvainikuoti baleto artistų pasirodymu Griškabūdyje. Argi tai ne sensacija? Panašaus įvykio niekada nėra buvę ir, be abejo, nebus ir ateityje.

Atvažiavo trys šokėjai: Inesa Jurgena, Boleslovas Adamons, Egilsas Uosis (Osis) ir akompaniatorius Dainis Zakis.

Aš beveik nieko neatsimenu. Viską užmiršau iš to didelio nerimo. Baletas Griškabūdyje! Prisimenu tik viena: kažkada šimtmečio pabaigoje Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, dar vaiką, kunigas J. Tumas-Vaižgantas vežė iš Kulių į Palangą, kad pamatytų pirmąjį lietuvišką spektaklį – Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. Vaižgantas kartojo Sofijai: „Nepamiršk! Įsidėmėk! Tai lietuviškas spektaklis!“ Kažką panašaus patyriau ir aš. Apie koncerto kokybę negalėjo būti jokių kalbų. Kritikai čia taip pat nebuvo vietos. Tokiais momentais triumfuoja tik entuziazmas ir sensacija. Tai buvo kultūrinis patriotizmas.

... Išsiderinęs senas pianinas. Žema scena. Ant rankų iškelta balerina galva siekdavo scenos lubas. Nelygios grindys man kėlė siaubą, nes šokėjai galėjo susižeisti. Bet viskas baigėsi sėkmingai.

Viena valanda kančios ir neišsakomo džiaugsmo amžinybė. Žiūrovai buvo apstulbinti. Reikėjo matyti jų veidus. Net ir didžiausi triukšmadariai nutilo. Griškabūdyje įvyko Rygos baleto artistų koncertas! Man ir dabar vaidenasi pasaka... Argi tai ne istorinis įvykis šio kaimo kultūriniame gyvenime? Jeigu kada nors bus rašoma Griškabūdžio istorija, šis faktas taip pat turėtų būti paminėtas. Štai ir išpildžiau A. Čechovo norus ir priesakus!

1957 m. rugsėjo 4 d., Griškabūdis–2002 balandžio 24 d., Kaunas“


Viktoro piešinys


[Iš rankraščio „Koketavimas su praeitimi: lyrinės miniatiūros (1953–2002)", Kaunas, 2002.]

Gražiausia vieta pasaulyje

Kelionės Viktorui buvo ne tik atgaiva sielai, bet – galimybė pamatyti tai, apie ką tiek daug skaityta. Juk reikėjo paliesti vieną ar kitą architektūros šedevrą, pavaikščioti rašytojų pramintais takais, savo akimis pamatyti tapytojų įamžintus vaizdus. Deja, sovietmečiu kelionių geografija apsiribodavo tik Sovietų Sąjungos teritorija, Vakarų Europos miestų nepasiekdavo. Kelionių alkis neleido Viktorui domėtis vien Lietuva (kurią jis puikiai pažino), Latvija, Estija. Buvo apkeliauta beveik visa tuometinė Sovietų Sąjunga: Baltarusija, Ukraina, Moldavija (dab. Moldova), Kaukazo ir Vidurinės Azijos respublikos, ir, žinoma, Rusija, o Maskva ir Leningradas (dab. Snkt Peterburgas) po keletą kartų. Keliaudavo traukiniu – pigu ir patogu. Naktį važiuoji, dieną aplankai pasirinktą miestą.

Pamenu, pirmaisiais Nepriklausomybės metais išsiruošiau kelionėn į Paryžių. Viktoras rekomendavo būtinai aplankyti Père Lachaise (Per Lašezo) kapines ir papasakojo apie jas taip, lyg pats ten būtų pabuvojęs, – nubraižė kapinių schemą, pažymėjo žymių asmenybių kapus, kuriuos vertėtų pamatyti. Vaikščiojau po šį miestą mieste, su specialiu žemėlapiu, nemokamai dalijamu prižiūrėtojų, ir negalėjau atsistebėti, kaip tiksliai viskas buvo nupasakota. Aplankiau Eloizos ir Abeliaro, rašytojo Michelio Prousto, kompozitoriaus Fredericko Chopino, dainininkų Jimo Morrisono, Edith Piaf, Marijos Callas, rašytojo Oscaro Wilde'o ir kt. kapus. Džiaugiuosi, kad vėliau Viktoras taip pat aplankė šias kapines ir nulenkė savo žilą galvą prieš mylimus herojus... Po kelionių visada gimdavo straipsniai, eilėraščiai, miniatiūros.


2005 m. Viktorui labai patiko ši nuotrauka...


„Ant mažyčio ežero kranto ošia nedidelis pušynas. Tai senosios Palazdijų kapinės. Nepjauta išdžiūvusi žolė, dar matosi kažkoks kauburiukas. Jokių kapinių ženklų... Kažkodėl lietuviai nemoka saugoti savo protėvių atminimo. Nemoka gerbti praeities. Nemoka mylėti...

O juk čia žmonės gimė, augo, niekur nekeliavo ir buvo laimingi. Dešimties kilometrų nuotolis atrodydavo labai didelis. Pasirodo, kad laimę galima susirasti vietoje ir jos nepažinti išvažinėjus visą pasaulį.

Mano gentainiai čia melžė karves, kaustė arklius, mokėjo duoklę bažnyčiai, aklai tikėjo kunigų ir ponų žodžiu, mirdavo nuplakti rykštėmis. Tokia mano gentainių dalia. Jie visi atgulė į šį pušyną. Kiekviena pušis išaugusi iš jų pelenų. Kiekviena šaka – tai mano senieji broliai. Kaip jų nemylėti! Čia glūdi mano šaknys. Taip, aš čia esu tik svečias. Pušynas ...Po kojomis nedidelis slėnis. Už jo liūliuoja ežero vandenys.


1963 m. Palazdijų ežeras. Fotogr. Ch. V. Spitrys


... Kada nors ateis pasaulio pabaiga. Tačiau kiekviena pabaiga gimdo naują pradžią. Vadinasi, pasaulis bus atkurtas iš naujo. Tai kodėl dangaus Kūrėjas negalėtų pasaulio kūrimo pradėti nuo šio kalnelio? <...>

... Mano kelias labai ilgas. Jis prasidėjo anuo metu kažkur šiuose slėniuose ir nežinia kur pasibaigs. Tačiau man svarbiausia yra išsiaiškinti vieną labai svarbų klausimą. Dabar, daug kur apsilankęs, daug ką patyręs, pravažiuoju asfaltuotu keliu iki kapinyno ir susimąstau. <...>

... Stengiuosi savo atmintyje atgaivinti matytas gražiausias vietas, palikusias man neišdildomą įspūdį. Aš nekalbu apie muziejų ir architektūros stebuklus. Man šiuo atveju svarbiau gamtos sukurti vaizdai. Daug jų matyta. ... Jenisiejaus uolėtų krantų viršūnės, pasipuošusios eglių karūnomis; Ukrainos stepės, užtvindytos žydinčių saulėgrąžų auksu ir primenančios Vincentą van Gogą; Lenkijoje Mozūrijos gluosnių vaiduokliškos skulptūros; Vagnerio apdainuotų mitologinių valkirijų šokis mėnesienoje, besimaudančioje rūko jūroje Slovakijos Tatruose. Tačiau su šia vietove gali varžytis tik trys kitos.

Pirmoji – mano vaikystės gražuolė, skęstanti žiedų ir žalumos jūroje, Argentinos pampa.

Antroji – jaunystėje privertęs mane sustingti iš nuostabos gražus Ukrainos guculų kalnų slėnis. Jame tarsi maldai nusidriekusi suklupusių eglučių eilė; balti besiganančių avių kamuoliukai žalioje, akinančiai žalioje, smaragdinėje slėnio pievoje. O už mano nugaros tarsi amžinas sargybinis debesų supamas rymojo Bliznecų kalnas, nuo kurio leidausi žemyn.

Trečioji – jau senatvės dienų vietovė – ramūs Reino vandenys, juose teliuškuojantis garlaiviukas, panašus į vaikišką žaislą; kitoje pusėje – Vogėzų kalnų akmenys, pasipuošę eglutėmis ir baltosiomis akacijomis.<...>

...Kaip vaikiška visa tai prisiminti ir tarsi prekę išstatyti vitrinoje. Bet juk tai mano prekė ir mano vitrina. Ir kas šiame konkurse laimi? Aišku, ši kapinyno slėnio sala ežero pakrantėje. Jinai tęsiasi dar keletą šimtų metrų ir baigiasi piliakalnio papėdėje.

O čia jau vėl manęs laukia septintasis Grįžulo vežimo ratas – Baltasis ežeras. Kodėl ši vieta tokia graži? Gal todėl, kad čia, pasilenkus nusiskinti sausą šiugždantį katpėdėlės žiedą, krūtinėje surusena malonus šiurpulys, paširdžiuose pasijunta lengvas skausmas. O toks jausmas neatsirasdavo nė vienoje minėtų vietovių.

Ten būdavo tik labai gražu. Čia prisideda dar ir džiaugsmas, ir skausmas, kuris, matyt, atplevena iš abiejų ežero pusių: čia mane paglosto abi, tikriausiai viena kitą bebučiuojančios mano senelės – Kristina ir Marija. Čia man nematomą žiedą nuskina Juozas ir Ona – didieji mano gyvenimo šviesuliai.

Čia pasibaigia mano kelias. Nuo čia, atrodo, jau nėra kur toliau beeiti. Ką gi gražesnio berasčiau? Juk čia – gražiausia vieta pasaulyje!

2002 m. rugsėjo 3 d., Kaunas“


[Fragmentas iš rankraščio „Montekiai ir Kapulečiai: vienos šeimos kronika : lyrinės miniatiūros", Kaunas, 2002.]

Neišsipildžiusios svajonės

Kai nuobodu – rašau eiles,

Žmonės tai talentu vadina.

Aguoną šlovinu ir kmyną.

Kas gi rašys jiems poemas?


Verčiu išnykusias vagas.

Jas laikas užmarštin gramzdina.

Atrandu paslėptas tiesas

Ir švento melo vandenynus.


Aptvarstau aš širdies žaizdas,

Kurias jai dovanoja atminimai.

Mane lemtis rūsčiai šokdina.

Tad stengiuos eksponuot save,


Kasdien rašydamas eiles.


Ch. V. Spitrys. Kaunas, 2005 m. gruodžio 17 d.




Viktoras turėjo dvi svajones, apie kurias kalbėjo garsiai – pamatyti Kiniją ir aplankyti Montevidėjų. Deja joms išsipildyti nebuvo lemta. Viktoro palaikai atgulė gražiose Užliedžių kapinaitėse. Jo kapą puošia knyga, kurioje trumpas, kuklus įrašas. Taip, kaip jis ir norėjo...


2008 m. Užliedžių kapinaitės. Fotogr. R. Vaitilavičienė


Straipsnį parengė Rita Vaitilavičienė, Kauno apskrities viešoji biblioteka, Informacinių paslaugų skyriaus Kaunistikos grupė

Literatūra

1. Bibliofilinės kultūros puoselėtojai / Dalia Juškienė. – Iliustr. // Kauno diena. – 2002, geg. 15, p. 9.

2. Bibliotekininkas, lektorius, vertėjas / Elena Nenortaitė // Bibliotekininkų darbas. – 1981, nr. 11, p. 28.

3. Įdomu žinoti / E. Vaigonytė // Tarp knygų. – 1996, rugsėjis, p. 43.

4. Koketavimas su praeitimi: lyrinės miniatiūros (1953–2002) / Chuanas Viktoras Spitrys. – Kaunas, 2002. – Mašinraštis.

5. Montekiai ir Kapulečiai: vienos šeimos kronika : lyrinės miniatiūros / Chuanas Viktoras Spitrys. – Kaunas, 2002. – Mašinraštis.

6. Laiškas Viktorui Chuanui, išėjusiam negrįžtamai : [Kauno apskrities viešosios bibliotekos bibliografas, žymus kultūrininkas V.Ch. Spitrys (1931 10 05-2006 12 29) : nekrologas]. – Portr. // XXI amžius. – 2007, saus. 4, p. 16.

7. Paskaita kaip ir knyga / Ramutis Karmalavičius. – Portr. // Nemunas. – 1982, nr. 3, p. 56–57.

8. Pirmosios pasaulio tautų knygos / Ričardas Venckus // Lietuvos aidas. – 2003, geg. 20, p. 9.

9. Spitrys Chuanas // Knygotyra : enciklopedinis žodynas. – Vilnius, 1997. – P. 346.

10. „Taip moka gyventi šalia..." / Aušra Pilaitienė // Naujos knygos. – 1980, nr. 11, p. 20.