Batakių krašto etninės kultūros puoselėtoja - Irena Šileikienė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (3 balsai)

.


Įžanga



Tauragės rajone Batakių kaime gyvena šio krašto šviesuolė, etninės kultūros puoselėtoja Irena Maroščikaitė – Šileikienė. Ji jau įkopusi į aštuntą dešimtmetį, tačiau ir dabar energingai tvarkosi savo jaukioje etnografinėje sodyboje. Pas ją dažnai svečiuojasi ne tik dukros, žentai ir anūkai, bet ir svetimi žmonės – tie kurie nori prisiliesti prie mūsų kultūros ištakų, pasisemti dvasios stiprybės.
Irenos gyvenimas ir darbai atskleidžia, kiek daug gali nuveikti žmogus, kryptingai siekiantis užsibrėžto tikslo. Irenai šis tikslas buvo ir yra etninė kultūra, jos pažinimas, perdavimas ateities kartoms.
Šiame darbe ir norima papasakoti apie Irenos Šileikienės gyvenimą, jos tėvelius, šeimą, seną etninę tėviškės sodybą, kurioje ji šeimininkauja bei sutinka svečius.
Darbe atskleidžiamas jos nueitas pedagogės, folklorinių kolektyvų vadovės, kūrėjos kelias. Trumpai pristatoma ir 1991m. išleista Irenos Šileikienės knyga “ Senieji papročiai vaikų darželyje”, kuri yra Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos patvirtinta mokymo priemonė Lietuvos aukštesniųjų pedagoginių mokyklų studentams.


Irenos – Onos Maroščikaitės gyvenimo kelias
Kiekvienas žmogus turi savo pradžią, savo gyvenimo kelią, savo svajones, tikslus, siekius, tikėjimą, savo laimę. Nuo gimtųjų namų slenksčio prasideda visų kelias į pasaulį. Taip ir Irenai Maroščikaitei, vaikystė su gražiu Agluonos upeliu, javų lauku, prie sodybos pasodintu ąžuolu...
Irena – Ona Maroščikaitė gimė 1935 sausio 10 dieną. Tauragės rajone Batakių miestelyje. Jos mama – Sofija Seneckytė buvo kilusi iš Šilalės rajono Tenenių kaimo. Sofija atvyko į Batakius slaugyti savo sergančios tetos. Čia ji susipažino su būsimu vyru Antanu Maroščiku. Puikus jaunuolis greitai užkariavo Sofijos širdį ir pora susituokė. Tai buvo 1934 metais.
Iš savo tėvų Antanas Maroščikas gavo 7ha žemės Batakių kaime. Nieko nelaukdami Irenos tėvai ėmėsi statyti namus būsimai šeimai. Tėtis buvo taupus ir apsukrus. Kadangi statyboms reikėjo ir medienos, ir pinigų, tai nusipirkęs tam tikrą miško plotą, jį išpjaudavo, paskui gerąją medieną naudojo statyboms, o prastesnę veždavo į Skaudvilę ir parduodavo kaip malkas. Pamažu kilo ir graži, nauja Irenos tėvų sodyba: erdvus gyvenamasis namas, klėtis, du tvartai, kluonas. Sodyba kūrėsi netoliese pagrindinio kelio, vedančio į Tauragę, taigi dažnas, važiuojantis šiuo keliu pasidžiaugdavo ja.
Plėtėsi ir tėvų ūkis. Mat tėvas sugebėjęs dar ir sutaupyti šiek tiek pinigų, iš aplinkinių valstiečių po truputį supirkinėjo žemę ir savo ūkį išplėtė iki 20 hektarų.
Šeima gyveno darniai, namuose netrūko nei duonos, nei meilės bei santarvės.
Tėvų globojami laimingai augo ir keturi jų vaikai – Irena, Pranutė, Antanas ir Kazimieras.
Tačiau gražus gyvenimas baigėsi prasidėjus karui. Besitraukdami vokiečiai sudegino Maroščikų kluoną, pilną šieno ir grūdų. Šis šiurpus įvykis skaudžiai įsirėžė net ir vaikų atmintyje.
Namus aplankė ir dar viena baisi nelaimė tuberkulioze susirgo ir numirė Irenos tėtis. Jam buvo tik 39 metai.
Mama , likusi viena su keturiais vaikais, sukosi kaip galėjo. Nuo ankstyvo ryto ji dirbo gyvulių fermoje, namo parbėgdavo trumpam, išleisdavo į mokyklą Irutę ir Pranutę, (jos buvo vyresnės) o abu broliukus pamaitinusi palikdavo namuose. Taip slinko nelengvos našlės ir keturių jos vaikų gyvenimas.
1950m. Irena baigė Batakių aštuonmetę mokyklą ir įstojo į Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Ją baigusi 1954 pradėjo dirbti Klaipėdos vidurinėje mokykloje. Tačiau tais pačiais metais ji įstojo ir į Stasio Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos 2- ąjį kursą, nes noras mokytis buvo labai didelis.
1967m. baigusi šią muzikos mokyklą Irena ne tik gavo diplomą, bet ir buvo pakviesta dirbti dėstytoja pedagoginėje mokykloje. Joje bedirbdama neakivaizdžiai baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Irena pasakoja, kad tai buvo puikūs metai. Ji dėstė muzikinio auklėjimo metodiką, etiką, etnokultūrą. Dirbo su dainų ir šokių ansambliu, kūrė koncertines programas, dalyvavo konkursuose. Tuomet vykdavo respublikinis konkursas “Dainuoju dainelę vaikams”, kuriame dalyvavo ir Irenos paruošti kolektyvai. Vėliau ji dėstė ir Klaipėdos universiteto pedagoginiame fakultete.
Asmeniniame Irenos gyvenime tada būta įvairių akimirkų – ir džiugių ir skaudžių. Klaipėdoje ji ir šeimą sukūrusi su vyru Alfonsu Šileikiu. Susilaukė dviejų dukrų – Aušros ir Dalios. Tačiau šeimynine laime neilgai pasidžiaugė. Negailestinga mirtis pakirto dar visai jauną jos vyrą.
Nors ir sunkiai našlės pečius slėgė šeimos rūpeščiai, buitis, Irena niekada nesudėjo rankų: augino dukras, vadovavo etnografiniams kolektyvams. Labai domėjosi etnine kultūra, papročiais.
1991m. ji parengė ir išleido knygą “ Senieji papročiai vaikų darželyje”. Šios knygos pratarmėje autorė rašo, jog tai “ tik didelio kelio ieškojimo fragmentai, kaip susigrąžinti lietuvių kalendorines šventes, senuosius papročius į vaikų kolektyvus, kaip išmokyti mažą žmogutį liaudiškų dainų, šokių, žaidimų, smulkiosios tautosakos”. Autorė ne tik surinko ir į knygą sudėjo daug vertingų tautosakos kūrinėlių, senųjų, pagoniškųjų dainų bei vertingos klasikinės bei originaliosios kūrybos. Ji čia patalpino ir chorines partitūras, skirtas suaugusiems, dalyvaujantiems vaikų šventėse. Šiame leidinyje yra net 16 puikių scenarijų, kurie apima visą metų ciklą - kalendorines šventes. Visus juos autorė praktiškai išbandė dirbdama su vaikų kolektyvais. Štai rudens ciklą sudaro 3 scenarijai – „ Rudens vakarojimas“, „Lino mūka – (kančia)“, „ Vieną advento vakarą“. Žiemos šventėms skirti scenarijai „ Kalėdos“, Vasario 16 – toji - Lietuvos Valstybės atkūrimo diena“ ir „ Užgavinės“. Pavasario šventės atsispindi scenarijuose „Velykos, Velykos pas mus“, „Lopšinių vakaras“ bei „ Atsisveikinimo gegužinė“.
Kai kurie scenarijai, kaip „ Lapė snapė“, Žvirblis“ yra skirti vaikų muzikiniam lavinimui, gamtos pažinimui, gimtosios kalbos ugdymui. Tarp šių scenarijų knygoje aptinkame ir lėlių teatrui skirtą muzikinę pasaką „Jonelis“, kurią autorė sukūrė pagal lietuvių liaudies pasaką.
Šia knyga iki šiol naudojasi ikimokyklinių įstaigų pedagogai, pedagoginių kolegijų bei aukštųjų mokyklų studentai bei visi tie kurie dirba su etnografiniais vaikų kolektyvais.
1992 metais Irenos gyvenimo kelias vėl pasuko atgal į tėviškę. Čia jos ilgėjosi ir labai laukė sugrįžtančios jau garbaus amžiaus sulaukusi mama su antruoju savo vyru. Irena nedvejojo ir sugrįžo į tėvų namus. Čia jos laukė ne tik namų ūkio darbai, bet ir Batakių krašto žmonės.
Prižiūrėdama namus ir mamą Irena dirbo Batakių, Skaudvilės, Tauragės M. Mažvydo vidurinės mokyklose. Dėstė etnokultūrą, vadovavo etnografiniams kolektyvams.
Didelį ir gražų folkloro kolektyvą ji sukūrė Batakiuose. Jame dalyvavo ir maži, ir jauni, ir pagyvenę batakiškiai. (Jauniausiam kolektyvo nariui tuomet buvo 3-ji metukai, vyriausiam - 80 ). Jame dainavo puikūs vyresnės kartos dainininkai: Mečislovas ir Zita Sturonai, Vincenta ir Česlovas Beinartai, Stasė Stanaitienė, Stanislava Vilienė, Vladislovas Liekis. Mielai ansamblį lankė ir jaunesnieji – Birutė Stankienė, L. Pavalkienė, R. Grinienė , Juozas Jucius, V. Šemeklis, R. Kubilius t.t bei jų vaikai. Kolektyvas koncertavo ne tik savo apylinkėse, bet ir Tauragėje, Vilniuje, Nidoje...
Dabar Irenos gyvenimas kiek ramesnis. 2009 metais ji peržengė 70 – mečio slenkstį.
Užaugo ir šeimas sukūrė Irenos dukros. Jos abi pasekė mamos pėdomis, pasirinko pedagogių profesijas. Aušra gyvena Rusnėje, moko vaikus muzikos, vadovauja ir moterų ansambliui. Dalia įsikūrusi Klaipėdoje, paliko pedagoginį darbą ir šiuo metu yra verslininkė. Jos vyras, Irenos žentas, puikus talkininkas ir nuolatinis Irenos sodybos tvarkytojas ir gražintojas.
Užaugo ir keturi anūkai – Martynas, Erna, Agnė ir Urtė. Martynas jau susilaukė ir pirmagimės Adrijos – pirmosios Irenos proanūkės.
Irena dabar šeimininkauja puikioje etniniais pagrindais tvarkomoje savo sodyboje. Ūksmingi medžiai, tvenkinys, anūkų pavadintas „Babuko“ ežeru, graži pavėsinė, klėtis, ir, žinoma, jaukūs, svetingi namai, - viskas čia alsuoja tradicine lietuviška dvasia. Kiekvienas čia atėjęs patenka į švarų, harmoningą, praeitį išsaugojusį pasaulį - senojo mūsų kaimo erdvę. Irena tarsi žynė svečiams porina įspūdingas sakmes, pasakoja apie savo namų praeitį, pamoko pagoniškųjų maldų ir užkalbėjimų, pavaišina puodeliu nuostabiai kvepiančios arbatos su medumi.
Sodyboje pas svetingąją mūsų etninių tradicijų puoselėtoją ir saugotoją Ireną Šileikienę dabar lankosi ne tik vaikai ir anūkai. Dažni svečiai – mokytojai su mokinukais, kultūros, bibliotekos, meno darbuotojai. Jiems Irena veda nepaprastos svarbos, gerumo ir grožio pamokėles, moko prisiglausti prie savo praeities – tautosakos ištakų, moko pažinti ir pamilti liaudies dainą, pasaką, padavimą, padeda suvokti ir atrasti save.