Baltijos kelias ir jo atkarpa 224-226 Vilniaus-Ukmergės plento kilometre

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 2,5 / 5 (8 balsai)
Stovėjau Vilniaus —Ukmergės plento 224-ajame kilometre. Lai­ko iki devynioliktos valandos — iki tos minutės, kol paduosime vienas kitam ranką, kol nusities gyva grandinė per Lietuvą, Lat­viją, Estiją, — dar buvo daug, bene pustrečios valandos. Rin­kosi žmonės, rinkosi Lazdijų ra­jono atstovai, turėję šioje gran­dinėje užpildyti du magistralės kilometrus. Jų veiduose ne tik susitelkimas ir rimtis, ne tik su­simąstymas vertinant tą 1939-ųjų metų dokumentą, pardavusį mus gyvus su praeitim ir atei­tim, su viltim ir tikėjimu. Jų veiduose — ir džiugesys, kad štai susitikom kartu, niekieno nevaryti, nespiriami, kad ištaikėm keletą valandų šitam gra­žiam sumanymui net pačiame karščiausiame vasaros darbyme­tyje.
"Susiruošėm visi: ir jauni­mas, kurį nuolat kaltiname abe­jingumu, pasyvumu, ir seneliai, kuriuos tik ypatingi įvykiai gali toliau savo kiemo išvilioti."
"Susiruošėm visi: ir jauni­mas, kurį nuolat kaltiname abe­jingumu, pasyvumu, ir seneliai, kuriuos tik ypatingi įvykiai gali toliau savo kiemo išvilioti."
Apy­tikriais duomenimis, iš Lazdijų rajono į „Baltijos kelio" akciją atvyko apie du tūkstančiai žmo­nių.


Plaikstosi trispalvės, juodi ge­dulo kaspinai. Į akis krenta dar neįprastas tokiems viešiems su - siejimams tautinis rūbas. Ir gė­lės rankose, gėlės beriamos iš lėktuvo, — atminimui tų, kurių likimas bei gyvenimas buvo nulemti prieš penkiasdešimt metų dviejų Europos tironų parašais.

O sako — jų nebuvo. Nebu­vo dvasinės vergijos. Tebuvo tautų, lygių ir laisvų, draugystė, kuri mus sparčiais tempais vedė ir į be abejo, būtų nuvedu­si į visišką, tautų suartėjimą ir negrąžinamą susiliejimą. Nežinau, apie ką mąstė di­džioji dauguma, išėjusi tądien į kelią. Mąstė — nebuvo nei links­mų pokštų, nei muzikos. Ko gero, ne tiek apie praeitį, kiek: apie ateitį, apie Lietuvos rytdieną. O ji — ne tik kilniom tautinėm idėjom, ne tik mūsų norais turėtų būti grįsta, bet ir susitelkimu, konkrečiais darbais. Ar nepajutote, kokie buvome stiprus ir dideli tomis minutėmis, kai padavėm vienas kitam ranką, kai ne tik rankom, bet ir protu, širdimi buvome su Lietu­va ir tik už ją...

Lietuva kelyje, — pamąsčiau, žiūrėdama į plačią tolyn bėgančią magistralę. Nelengvame ke­lyje, pilname išmėginimų. Todėl nepaleiskime vienas kito rankos, ištiestos rugpjūčio 23 ąją, supraskim vienas kitą ir mylėki­me. Šiame kelyje mums reikia būti vieningiems.

Vilniaus —Ukmergės plento 224 kilometras
Vilniaus —Ukmergės plento 224 kilometras
Nuotraukos centre L. Jauniškienė
Nuotraukos centre L. Jauniškienė

Šaltiniai

Panaudota literatūra: Barauskienė, Danguolė. Baltijos kelias. Darbo vėliava, 1989, rugpj. 29, p. 3.
Vilydo Jauniškio nuotraukos