Baltijos kelias - Šiaulių poetų eilėse

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Turinys

BALTIJOS KELIAS

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,6 / 5 (138 balsai)

Danutė Andrijauskienė [1]


Stovime šalia vienas

Kito -

Rankomis susiglaudę –

ilga ir neaprėpiama

Gyva grandine apjuosę

Lietuvą –

Amžiais, atrodo, šitaip

Stovėsime -

Petys į petį,

Širdis į širdį.

Meldžiamės tyliai savyje –

Pasaulio kryžius,

Kursai susideda iš

Erškėčiuotų spindulių –

esi pažinimo stebuklas.

Žalią medį auginame

Tau

Ant akmeninio Altoriaus

Gyva sielų malda –

šviesos paukščiai

Iš Ramybės šaltinio

Teatneša

Amžiną Taiką ir Meilę

Lietuvai.

Dieve!

Atmintis mūsų šaknyse

Brandos spalvomis tebežydi –

Te niekada neištirpsta

Būties šešėliuose

Šitie bebaimiai veidai

Ir svarbiausi vardai,

nebegrįšime atgal –

Tai mūsų priesaikos

Kraujas,

Tarsi saulė ant

Delno,

Kuriame taip šviesu.

2009 m.

SĄJŪDŽIUI PRASIDĖJUS

Janina Jovaišaitė [2]


Gerumui išduotas pasas,

o fantazijai – karūna.

Sielvartui nereikia uždėti juokdario veido,

kad būtų priimtas į pasiuntinių tarpą

ir išklausytas,

liūdesys gali prašyti užuojautos –

nebus pavadintas elgeta.

Gana apgavikei, bikini kostiumėlį nusimetusiai,

Pasirašinėti meilės vardu

Atsitiktinio kambario sienoje!

Gailestingumo veidas atieškotas lyg lelija –

Gailestingosios seserys užgims iš putų –

Ir nueis per dienų sales.

Protėvių sodybos, nuvalytos nuo prakeikimo,

Statomos languose –

Lyg žvakutės naktį –

Lyg puokštės gėlių dieną,

Kad surastų kelią grįžtantys sūnūs.

O žodžiai – ne Užgavėnių Morės.

Dabar poetų metas.

BALTIJOS KELIUI ATMINTI

Zofija Karpienė


Bėga laikas

Ir bėgs.

Buvo Baltijos kelias

Ir bus.

Liks kaip šviesiausias prisiminimas,

Kaip baltas didelis paukštis,

Suteikęs sparnus

Laisvei,

nešęs į viltį.

Kokia bebūtų

Dabartis,

Tas šviesus džiaugsmas

Anų dienų

Neblėsta

Ir neblės,

Net neviltis

Jo paliesti

Negalės.

2010 m.

* * *

Juozas Sabaliauskas [3]


Lengvai, vai lengvai

Sklando gražūs gandrai,

Kaip vėlės

Pražuvusių taip nekaltai,

Kaip vėlės,

Kurios

Į sapnus pasibels.

Liūdės

Pasisups

Po langais

ant obels...

Širdie,

tiek iškentus skriaudų,

Neraudok,

Tėvynės sargyboj

Tvirtai atsistok.

Teisybės sargyboj

Tvirtai atsistok

Ir apgaunama

Tu

daugiau

nesiduok.

Nėra

Šiam pasaulyje antžmogių.

Ne.

Yra žiburys

Išsvajotam kalne.

Yra mūsų prakaitas,

kurs ir atves

Į žiburį tą

mūs brangias

svajones.

Per amžius gyva

Mūsų meilė karšta.

Ją gimdo

Nauja

savanorių

karta.

Yra mūsų klaidos,

Gėla

Ir kančia.

- Mes viską įveiksim,

Pakelsime

čia,

Kur daug

Mūsų kraujo pralieta,

Kur mes

Išbraidėme

pragaro

Juodas gelmes.

Širdie, tiek iškentus

Skriaudų,

Neraudok,

Teisybės sargyboj

Tvirtai atsistok.

Teisybės sargyboj

Tvirtai atsistok

Ir apgaunama

Niekada nesiduok!

ATĖJĘ IŠ SAVO ISTORIJOS

Romualdas Rutkauskas [4]


Lietuvis nuo seno,

It žirnis prie kelio –

Po kojom plėšikams Rytų-Vakarų.

Atėję, neklausę,

Nuraškę, išlaužę,

Prisėję neapykantos, keršto spyglių


Neklusnūs vėl dygom –

Nublokšti grobiką,

Ir jį, ir save vis skandinę kraujy.

Dėl to gal lig šiolei

Pasauliui atrodom

Dygliuotais peštukais žaizdotom širdim?


1989 m.

BALTIJOS KELIAS

Rita Kastėnaitė Skeirienė [5]


Trys tautos, trys baltos žuvėdros

Blaškomos Baltijos jūros audrų,

Sujungtos siekių bendrų,

Laisvės troškimo,

Sukaupę ryžtą ir drąsą

Išdrįso išrauti baimės sėklą,

Atskleisti sau ir pasauliui

Skaudžią istorijos tiesą

Ir tiesiai į saulę, į šviesą

Vingiuoja gėlėm išdabintas

„Baltijos kelias“

Rankomis susikabinę

Gyva grandine

Jaunas ir senas,

Girdi vieningą širdžių plakimą.

Banguoja vėliavos,

Plazda žvakelės plaikstomos vėjo

Tiems, kurie šios dienos nesulaukė,

Nebeatėjo.

Laisvės medis atgijo, pumpurus krauna

Te gyvenimo vėtros

Jo iš šaknų neišrauna.

Laisvė ne dovanota,

Kaip kūdikis su meile išnešiota.

Palieku priesaką

Kartų kartoms –

Branginkite, kas iškovota.