Baliniai vėžliai (Gelažinės varlės)

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,6 / 5 (178 balsai)

Balinis vėžlys galėtų būti visos Lazdijų rajono gyvosios gamtos simboliu. Lazdijų rajone tai unikalus gyvūnas. Jis saugomas ne tik kaip saugoma Lietuvos Raudonosios knygos I kategorijos (išnykstanti) rūšis, bet ir Europos saugoma rūšis. Mokslininkai mano, kad Lietuvoje gyvena ne daugiau kaip 300 vėžlių. Netolimoje praeityje baliniai vėžliai Dzūkijoje buvo nereti gyvūnai. Vykdant aktyvią apsaugą ir rūšies populiarinimą, yra galimybė bent jau sustabdyti jų nykimą, išaiškinti ir apsaugoti veisimosi vietas. Veisimosi vietos Lazdijų rajone yra pačios šiauriausios visoje Europoje. Pagrindinės veisimosi vietos paskelbtos vėžlių draustiniais – Kuciuliškės, Juodabalės ir Stračiūnų herpetologiniai draustiniai.

Tuoj pat už Trako, pačiame pietiniame Metelių regioninio parko pakraštyje, kelios pelkutės ir ežerėliai labai svarbūs biologams. Juodabalė - viena iš nedaugelio vietų Lietuvoje saugoma kaip vėžlių draustinis. Vyresniems kaimo dzūkams apie Seirijus, Veisiejus ar Varėną baliniai vėžliai gal ir nėra didelė staigmena. Gelažinėmis varlėmis vadinami tamsūs storašarviai ropliai sekliuose ežeriukuose, kūdrose ir durpinėse duobėse anksčiau būdavo aptinkami gerokai dažniau nei dabar. Laikai keičiasi Gelažinių varlių nenaudai. Vėžliai gyvena ilgiausiai iš visų Lietuvos gyvūnų - šimto metų senumo balinis vėžlys nėra didelė retenybė tarp gentainių. Tačiau ir jie nesulaikomai traukiasi iš gyvenimo. Dabar vėžlius saugo įstatymas - draudžiama juos auginti namuose, naikinti jų gyvenamąsias vietas ir pačius gyvūnus.

Ankstyvą pavasarį žiemą vandenyje praleidę vėžliai atkunta: atsiradus pirmoms properšoms, ropščiasi į paviršių, šildosi pavasario saulėje, ieško maisto. Tik nutirpus ledui vėžliai skuba poruotis. Tuomet jie būna labai aktyvūs.

Netrunka praeiti mėnuo kitas ir iš kūdrų, kuriose žiemojo, patelės išropoja į tolimą kelionę dėti kiaušinių. Nuropoti vieną ar net kelis kilometrus vėžlienei yra labai didelis atstumas. Vietos, kuriose deda kiaušinius, Gelažinėms varlėms gerai žinomos, vėžlienės puikiai suranda vietas, kurias yra pasirinkusios kiaušiniams dėti.

Į šias vietas vėžlienės ateina kasmet ir duobutę kiaušiniams dėti iškapsto toje pačioje vietoje kaip ankstesniais metais, kartais net kelių centimetrų tikslumu. Paprastai pasirenkama saulėta pamiškė, pietvakarinis ar pietrytinis smėlėtos kalvos šlaitas, kurį pakankamai įšildo saulė. Tokioje vietoje gegužės ar birželio mėnesiais pavakare vėžlio patelė užpakalinėmis kojomis tvirtais nagais iškapsto apie 15 cm gylio duobutę, į kurią sudeda 8-14 kiaušinių ir rūpestingai užkapsto. Atlikusios svarbiausią metų darbą vėžlienės susiranda negilias kūdras, kuriose vasaroja ir kaupia riebalus žiemai.

Tuo metu saulės šildomame dirvožemyje odiniuose apie 3 cm ilgio kiaušiniuose vystosi vėžliukai. Jie išsiris tik rudenėjant, rugsėjo mėnesį, tačiau dažniausiai taip ir neišlįs į žemės paviršių, o žiemos smėlyje. Tik kitą pavasarį, jei neiššals ar nebus iškapstyti plėšrūnų, vėžliukai pagaliau išsikapstys į žemės paviršių ir skubės ieškoti saugios balos pasislėpti. Jaunikliai minta smulkiais bestuburiais, o sulaukę 5-7 metų subrendę vėžliai sugeba pagauti varlę ar paliegusią žuvytę, tačiau bestuburiai lieka pagrindinis jų maistas.


Kodėl jie sparčiai nyksta?

  • Nyksta tinkamos gyvenimo vietos – apauga karklais, medžiais, džiūsta kūdros, ežerėliai.
  • Neliko senų durpinių;
  • Gyvendami pavieniui, nebetenka galimybių poruotis ir dėti kiaušinius.
  • Senos smėlėtos kiaušinių dėjimo vietos apželdintos mišku ar krūmais.
  • Daugumą padėtų kiaušinių išdrasko lapės, kiaunės, šunys, varnos.
  • Tik šiltą vasarą užtenka temperatūros vėžliukams išsivystyti.
  • Dauguma likusiųjų jauniklių žemėje per žiemą negyvai sušąla.
  • Išsiritę pirmamečiai jaunikliai – puikus grobis žvėrims.
  • Suaugusius vėžlius pagauna žmonės, kartais užmuša, išveža iš gyvenamųjų vietų.


Kaip reikia padėti vėžliams?

  • Aptikę ropojantį gyvūną – netrukdykite jam.
  • Neneškite namo surasto vėžlio.
  • Būtinai praneškite gamtosaugininkams, jei aptikote balinį vėžlį ar jų kiaušinių dėjimo vietą.
  • Šienauti ar ganyti drėgnas pievas, kuriose glaudžiasi vėžlių jaunikliai.


Balinis vėžlys
Balinis vėžlys


Juodabalės herpetologinis draustinis
Juodabalės herpetologinis draustinis

Informacijos šaltinis. Metelių regioninis parkas

Pasaka nepasaka apie vėžlį Kuculį

Prieš penkiolika tūkstančių metų ėmus trauktis tirpstantiems ledynams į šiaurę, o paskui juos kartu su kitais gyvūnais vis tolyn keliavo ir vėžliai, vieni seniausių roplių, gyvenusių jau tada, kai žemėje tebeslankiojo milžiniški dinozaurai.

Pagaliau šie rėpliojantys šarvuočiai pasiekė Pietų Lietuvą. Daugiausia jų įsikūrė dabartiniame Lazdijų krašte, nes čia jiems buvo pakankamai maisto, tinkamos sąlygos veistis, daugintis. Laimingai vėžliai pelkėse, ežerėliuose, kūdrose gyveno, kol po kelių tūkstančių metų pasirodė ir žmogus. Nors jis ir skelbėsi esąs bėgiojančios, skraidančios, nardančios po vandeniu gyvūnijos karalius, tačiau nesirūpino jos apsauga ir globa, o iš savanaudiškų paskatų ją naikino. Atėjo eilė ir vėžliams, vadinamiems šiame krašte Gelažinėmis varlėmis. Žmonės valgė šių lengvai sugaunamų simpatiškų roplių savotiško skonio, panašią į veršieną mėsą, iš jų šarvų darė muilines, šukas ir kitus daiktus. Sugautais vėžliais buvo prekiaujama Leipalingio ir Druskininkų turguose.

Dar liūdnesnės dienos vėžliams atėjo, kai prasidėjo šlapių žemių melioracija. Giliais, plačiais grioviais nutekėjus vandeniui, išdžiūvo pelkės, durpinės, nuseko ir užako ežerėliai. Toks likimas ištiko ir Smegbalės pelkėje nuo amžių čia gyvenusius vėžlius. Iškastu giliu grioviu nugarmėjo vanduo. Šioje pelkėje kartu su vėžliais gyveno ir bebrai. Šie darbštūs ir sumanūs statybininkai griovyje surentė užtvanką ir neleido iš Smegbalės išbėgti visam vandeniui. Tačiau vėžlius negilioje pelkėje išgaudė brakonieriai, o melioratoriai išardė jų pylimą. Ir vėl keturkojams šarvuočiams iškilo mirtinas pavojus.

Apsvarstę savo apverktiną padėtį vėžliai nutarė kraustytis gyventi kitur. Bet kur? Senbuviai prisiminė, kad netoli Seirijo ežero esanti kūdra tinkama vėžliams gyventi. Vienas šimtametis senolis netgi joje yra buvęs, žinojo kelią prie šio vandens telkinio. Reikėjo iš naujo jį išžvalgyti. Ši svarbi užduotis buvo patikėta sumaniam ir ištvermingam vėžliui Kuculiui. Jis turėjo nukakti prie tos kūdros, sužinoti, ar galima joje apsigyventi.

Nieko nelaukdamas Kuculis atsisveikino su savaisiais ir leidosi į tolimą kelią. Keliaudamas patyrė mirtinus pavojus. Vos nepapuolė po traktoriaus ratais, kitą kartą užpuolė šuo. Kuculis spėjo įtraukti savo galvą ir kojas į šarvą. Šuo paraičiojo vėžlį, krimstelėjo jo šarvą ir nieko nepešęs atsitraukė. Kelionėje tai užsižiopsojusią varlę pasigavo, tai kirminų ar vabalų pasirankiojo, taip ir maitinosi. Ėjo tris savaites, kol priėjo minėtą kūdrą. Pasirodo, ji priklausė lapinui Bindosui, kuris, papirkęs teisėjus, prisiteisė šį vandens telkinį iš ūdros Barboros. Dabar ji naujam šeimininkui pati turėjo mokėti duoklę - prigaudyti per vasarą du kibirus karosų. Kiti kūdros gyventojai: antys, laukiai privalėjo jam atiduodi nurodytą skaičių kiaušinių.

Vėžlys, atkėblinęs prie Bindoso sodybos, rado kiemo vartus uždarytus, ant jų kabojo didžiulė spyna ir užrašas „Privati valda“. Laimė, tuo metu sugrįžo laukuose vaikę zuikį lapiukai. Kuculis nepastebėtas paskui juos prasmuko kieman. Apžvalgęs kūdrą įsitikino, kad ji tinkama vėžlių buveinei: pakraščiuose priaugę viksvų - vėžlių maisto, dumbliname dugne įsirausus galima peržiemoti, smėlėtuose šlaituose vėžlienės, išsikasusios duobutes, gali į jas pridėti kiaušinių. Viduryje kūdros kyšojo salelė, ant kurios iš vandens išlipus galima saulutėje pasikaitinti. Kur buvęs, kur nebuvęs, prisistatė ir sodybos šeimininkas. - Sveikas, šleivakoji, - išdidžiai pasisveiknoo Bindosas. - Matau patinka mano vandenys. - Kur čia nepatiks, labai gera kūdra, kaip tik vėžliams gyventi. Ar nesutiktum, šeimininke, leisti mums joje apsigyventi, - prašo Kuculis. - O kokia nauda bus man iš jūsų? Tik vandenį sudrumsite, pakrantes priteršite. - Atvirkščiai, mes kitų gyventojų prišiukšlintas pakrantes išvalysime, nesveikas ar jau nugaišusias žuveles suėsime, varles išbaidysime, kad jos savo kvarkimu jums miegoti netrukdytų, - aiškina vėžlys. - Iš kūdros dugno uodo trūklio, mašalų lervutes, iš kurių išsirita šie įkyrūs, net ligas platinantys padarai, surinksime. - Ne, - kaip kirviu nukirto lapinas Bindosas, - nereikia man jūsų, užtenka man bėdų ir su čia esančiais nuomininkais: tai ūdra Barbora žuvų kiek reikia neprigaudo, tai siaučiant paukščių gripui baudą turėjau sumokėti, kad kūdroje antys plaukioja. Ne, mielasis, keliauk sau sveikas iš kur atvykęs. Va nuo čia į vakarus rėpliodamas, Dusios ežerą pasieksi. Ten visokių vandens gėrybių, patogumų pakrantėse va kiek, - perbraukė lapinas su uodega sau per pasmakrę.

Ką darys vargšas vėžlelis, kiūtina nurodyta kryptimi. Po kelių savaičių vėžliškos kelionės nuo kalvos išvydo Dusios ežerą, dar Dzūkijos mariomis vadinamą. Tik, o varge tu mano, šių marių pakrantėse vien žmonės nei nuogi, nei apsirengę. Už jų vilos plačiausiais langais šviečia. Rėplina patvoriu šunų lojimo lydimas Kuculis ir sutinka Ondatrą. Apsidžiaugė vėžlys neišpasakytai, mat ši irgi pelkių gyventoja, beveik kaip giminė. Taip ir taip, porina vėžlys, ieškąs tinkamos vietos įsikurti. - Tik jau ne čia, - sako Ondatra, - Matai kokia čia publika susirinkusi. Džiaukis, kad dar tavęs šunimis neužpjudė, sugavę puode neišvirė. Va ten pakeliui į Simną toks ežeriūkštis Samanis, baigiantis žolėmis užželti, telkšo. Jį nuomoja Baublys. Gal su juo susitarsi. Padėkojo Ondatrai už patarimą ir vėl į kelionę. Suradęs Samanį, aiškina šeimininkui ko atvykęs, lenkiasi jam, prašo leisti vėžliams čia apsigyventi. Patylėjęs, pagalvojęs, kaip pridera šiam oriam paukščiui, Baublys sutiko patenkinti vėžlio prašymą, bet su viena sąlyga. - Dabar labai madinga, - aiškina Samanio šeimininkas, - laikyti vėžlius namuose įrengtuose akvariumuose ar akvaterariumuose, todėl rinkoje jų paklausa didelė. Manęs irgi teiraujasi, ar neturiu parduoti šių roplių. Taigi jūsų kolonijai leisiu apsigyventi Samanio ežere, bet už leidimą turėsite man kiekvienais metais duoti dvi dešimtis savo vaikų tiems akvariumams papildyti.

Išgirdęs tokią sąlygą, Kuculis jau ir taip išpūtusias savo akeles dar labiau išsprogdino ir pareiškė, kad dėl persikėlimo čia gyventi turįs pasitarti su saviškiais.

Ir taip po trijų mėnesių, jau rudeniop, Kuculis parsirado Smegbalėje. Jį išvydę vėžliai labai nustebo, nes laikė jau seniai žuvusiu. Kuculis dvi dienas pasakojo apie nutikimus kelionėje. Kai papasakojo apie Samanio ežerą, Baublio reikalavimą už leidimą jame gyventi atiduoti dvi dešimtis išaugintų savo vėžliukų, kilo neišpasakytas pasipiktinimo protrūkis. - Geriau mirti šioje sauspelkėje, negu atiduoti savo vaikus į nelaisvę! - šaukė vėžliai.

Taigi vėžliai liko toliau vargti Smegpelkėje. Jų skaičius dėl blogų gyvenimo sąlygų sparčiai tirpo. Po kiek laiko vėžliai būtų ir visai išnykę, jeigu nebūtų atsiradusi viena jiems palanki aplinkybė. Atėjus permainoms žmonių gyvenime, dėl lėšų stygiaus buvo nutrauktas šlapių žemių melioravimas, melioracijos įrenginių priežiūra ir remontas. Grioviuose išaugo krūmai, prižėlė žolės, jie uždumblėjo. Toks pat likimas ištiko ir griovį siurbiantį vandenį iš Smegbalės. Be to, bebrai vėl surentė griovyje užtvanką. Prasidėjo Smegbalės pelkės, taip pat ir joje išlikusių vėžlių atgimimas.

Lazdijų krašto literatas, žurnalistas
Antanas Pupienis