Audruvė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (92 balsai)


Audruvė (latv. Audruve) - upė šiaurės Lietuvoje ir pietų Latvijoje; Virčiuvio kairysis intakas. Prasideda Niūraičių apylinkėse, Vilkiaušio miško pakraštyje. Teka į šiaurės rytus Joniškio rajonu, kerta Šiaulių-Rygos geležinkelį. Toliau teka Latvijos Duobelės rajonu. Įteka į Virčiuvį 20 km nuo jo žiočių.

Intakai - Purvė, Klumpė (kairysis), Kiriena (dešinysis). Vaga sureguliuota. Vidutinis nuolydis 113 cm/km[1]. Prie Audruvės esančios gyvenvietės: Kirnaičiai, Anapolis, Bariūnai, Skilvioniai.

Legenda apie Audruvę

Gyveno kartą labai turtingas žemvaldys, kurio šeimoje augo nuostabaus grožio dukra vardu Audra. Daug aplinkinių kaimų ir miestelių jaunuolių troško Audros širdies ir rankos, tik rūsčiajam tėvui tereikėjo turtingo jaunikio, kurio kaip tik ir nebuvo tose apylinkėse.

Vieną alsią vasaros popietę Audra beklaidžiodama po mišką netikėtai sutiko grakštų jaunuolį. Jie pasisveikino, vaikinas paklausė, ar mergaitė nebijo pasiklysti miško tankynėje bevaikštinėdama viena. Besikalbėdami jaunuoliai išėjo iš miško, ir nors tai truko vos valandėlę, vienas kitam pajuto nepaprastą jausmą.

Vieną pavakarę mažasis Audros broliukas pasekė savo seserį. Jam buvo smalsu, kur taip dažnai dingsta jo sesė .Pamatęs laukymėje nepažįstamą vaikiną, berniukas truputį sutrikęs pasislėpė už lazdyno krūmų. Įsimylėjėliai visai nekreipė dėmesio, kad net keletą kartų įtartinai sušlamėjo lazdynas, trakštelėjo sausa alksnio šakelė. Tą vakarą, švelniai paėmęs Audrą už rankos, Ąžuolas, klūpodamas prieš mergaitę, paprašė jos tapti jo žmona.

Mažasis brolis, nebesiklausydamas ką Ąžuolui atsakys sesė, puolė kiek kojos neša, kad kuo greičiau praneštų tėvui tokią nepaprastą naujieną.

Žinodama nenuspėjamą griežto tėvo būdą, Audra paslapčiomis susitikinėdavo su jaunuoliu, kuris, pasirodė, esąs gretimos sodybos piemuo, neturtingas našlaitis, vardu Ąžuolas. Jaunuolių jausmai stiprėjo, jie laimingi leisdavo vakarus nuošalioje miško aikštelėje, didingos ir raminančios gamtos prieglobstyje

- Audrą ves! Audrą ves! – uždusęs šaukė berniukas ir papasakojo tėvui, ką matęs ir girdėjęs miško aikštelėje.

Įtūžęs tėvas, nieko nelaukdamas, kaip uraganas įsiveržė į miško aikštelę ir prakeikė jaunuolį bei nepaklusnią savo dukrą, išdrįsusią įsimylėti vargšą beturtį piemenį.

Vos tik tėvas ištarė prakeiksmo žodžius, melsvi žaibo liežuviai apsupo jaunuolį, ir po akimirkos aikštelės pakraštyje suošė galingas, grakštus ir šakainas ąžuolas.

Staigiu judesiu tėvas pasisuko į Audrą ir pasakė, jog jis visą savo turtą atiduodąs sūnui už ištikimybę, o Audra jam – nebe dukra, ir galinti eiti, kur akys veda.

Atsisėdo Audra prie Ąžuolo, prisiglaudė prie jo galingo liemens ir pravirko: apverkė savo nelaimingą meilę, savo liūdną likimą. Verkė dieną, verkė naktį... jau ir ašarų upelis nusruveno. Tik staiga ir vėl sutvisko žalsvi ir melsvi žaibai, sugrumėjo griaustinis, o išaušus kaimo žmonės pamatė, jog pievelės pakraštyje pro stovintį gražuolį Ąžuolą, srauniai ir švelniai čiurlendamas, teka skaidrus upelis. Visi suprato, kad tai piktojo žemvaldžio prakeiktos dukros Audros ašaros, todėl jie upelį pavadino Audruvės vardu.

Sielvarto palaužtą Audrą pievelėje pamatė ir į savo lūšnelę parsivedė kaimo pakraštyje gyvenanti senutė. Apie ją apylinkėje sklido įvairiausios kalbos. Vieni ją gyrė, kad ji galinti išgydyti sunkiai sergančius žmones, mokanti užkalbėjimais padėti negaluojantiems galvijams. Kiti pasakojo, kad senutė turinti „blogą akį“, jai paklūsta raganos ir laumės, ji galinti žvilgsniu sukelti gaisrą. Tačiau mergina buvo tokia nuliūdusi ir išsekusi, jog nepabūgo senutės ir patikliai nuėjo kartu su ja.

Lūšnelėje Audrą sočiai pamaitino, pagirdė jonažolių ir vingiorykščių arbata, paguldė į baltai paklotą lovą. Kad ir kaip senutė stengėsi Audrą guosti, mergina prisipažino jai, jog nebenorinti gyventi be Ąžuolo , nes jos širdis priklauso tik jam.

Ryto žara, pažvelgusi pro lūšnelės langą, pamatė liūdną vaizdą. Mergina lovoje gulėjo išbalusi tarytum drobė,o senutė suprato - Audra mirė iš sielvarto. Ji, užjaučiančių kaimo žmonių padedama, Audrą palaidojo ant Audruvės upelio dešiniojo kranto, šalia plačiašakio Ąžuolo, tikėdama, kad jaunuoliai dabar jau per amžių amžius bus kartu.

Kai žmonės išsiskirstė, senutė dar ilgai vaikštinėjo apie naujai supiltą kapą, ir tik labai akylas stebėtojas būtų pamatęs, kad senutės lūpos švelniai taria jai vienai težinomus ir suprantamus žodžius.

Kai po žvarbios žiemos atgijo gamta, atšilo žemė ir sužaliavo žolynai, ant Audros kapo išaugo liauna, dailutė liepelė. Ją pamatęs Audros broliukas nulaužė medelį, nes girdėjo, kaip kaimo žmonės tarpusavy šnibždėdavosi, jog tai jo sesuo Audra pavirtusi liepaite.

Tačiau aplinkiniai labai nustebo, kad nulaužtasis medelis išgyveno, o po kelių metų visi pastebėjo, kad iš tos vienos šaknies išaugo net šeši tvirti kamienai. O negailestingąjį Audros brolį ištiko nelaimė: jam nudžiuvo dešinioji ranka. Ir vėl visi pašnibždomis kalbėjo, kad tai - paslaptingosios senutės darbas, tad ir dabar vietiniai gyventojai jos sodybą vadina Raganyne, o ant Audros kapo šalia Ąžuolo išaugusi šešiakamienė liepa žinoma net už Lietuvos ribų

Šaltiniai