Atgimimo metai mano prisiminimuose

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Žemaičių Naumiesčio iniciatyvinės Sąjūdžio grupės vadovė Adelė Jankienė


1987 metais gydžiausi Azerbaidžane ,, Naftalano“ sanatorijoje. Tuo metu Vilniuje įvyko protesto mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Apie šį įvykį Lietuvoje rašė ne tik Azerbaidžano respublikiniai, bet ir sąjunginiai laikraščiai, apibudino tai, kaip banditų bei chuliganų išpuolį, kad yra suimtų. Sanatorijos gyventojai atkreipė dėmesį į mus dvi moteris, esančias iš Lietuvos. Labai nuoširdžiai ir kultūringai užjautė ukrainiečiai, gruzinai, baltarusiai ir kitų respublikų žmonės. Kartą po pietų prisistatė vyriškis , kaip mokslinis bendradarbis, atvykęs iš Maskvos, net dokumentą parodė, ir paprašė, kad papasakočiau, kodėl po antrojo pasaulinio karo taip ilgai Lietuvoje veikė partizanai. Jis pasakė, kad žino tik iš vadovėlių, o norėtų žinoti, kaip pas mus buvo iš tikrųjų. Jam papasakojau apie Rusijos ir Vokietijos skriaudas Lietuvai jų okupacijos metu. Jis labai nuoširdžiai padėkojo. Jau tenai būdama pajutau, kad Tarybų Sąjunga nėra vieninga, kad žmonės nori gražesnio gyvenimo, laisvės, kad SSRS bręsta neramumai. Prasidėjus pirmiesiems Sąjūdžio renginiams Vilniuje, sunerimo ir naumiestiškiai. Organizavau susitikimus su to meto įstaigų darbuotojais, supratau, kad didžioji dalis žmonių pritaria judėjimui už Lietuvos nepriklausomybę.

Adelė ir Jurgis Jankai


1988 m. spalio mėn. 6-ąją ryžausi pakviesti visuomenę į steigiamąjį Sąjūdžio susirinkimą, kuris vyko Žemaičių Naumiesčio kultūros namuose. Scenoje iškėlėme dvi tautinės vėliavos. Išgirdome repliką, kad reikia pranešti direktoriui, jog kažkokie chuliganai iškabino trispalves. Žmonių buvo pilnutėlė salė, bet akylesni pastebėjo, kad susirinkime dalyvo šilutiškis KGB darbuotojas Žemaičių Naumiesčio zonai. Susirinkimą pradėjome Lietuvos himnu, padedant bažnyčios chorui, kuriam vadovavo vargonininkas Juozas Genys. Tautinė giesmė, suskambėjusi po pusės amžiaus okupacijos, magiškai sujungė naumiestiškius dideliems Atgimimo darbams. Susirinkimo metu buvo įkurta Žemaičių Naumiesčio Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, jos įgaliotiniu buvau išrinkta aš. Tuo pačiu mane išrinko ir į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, kuris vyko Vilniuje 1988 metais spalio 22-23 dienomis. Susirinkimo metu nutarta atstatyti Žemaičių Naumiestyje okupacijos metais išniekintą ir čia pat užkastą Nepriklausomybės paminklą, kuris buvo pastatytas 1928 metais. Jau spalio 15 dieną prie paminklo rinkosi daugybė žmonių su kastuvais ieškoti sudaužytų paminklo detalių. Tik apie 15 valandą Povilas Lūža pirmasis užčiuopė pėdsakus. Paminklas žemėje buvo išgulėjęs 37 metus. Pavakary Mykolas Kėrinas ir Mečislovas Kiudys su traktoriumi ištraukė didžiausias detales į paviršių. Trūko pačios viršūnės – Gedimino pilies. Pagrindinio korpuso restauracijai vadovavo Pranas Lukošius ir Juozas Beita. Gedimino pilį pagal nuotraukas pagamino Žygimantas Virkutis. Vyties ir Šaulių kryžiaus formą padarė Jurgis Jankus, durklo formą – Edvardas Macas. Iš metalo šiuos ženklus išliejo klaipėdietis Dionizas Varkalis. Lietuvoje neradome tokio formato marmurinės lentos, kokia buvo tuometiniame paminkle, todėl iš Baltarusijos ją atvežė buvęs mano mokinys Algimantas Lomsargis. Žuvusiųjų pavardes iškaldino palangiškis meistras. Perduodamas per Algimantą Lomsargį, pareiškė, kad tai jo dovana pirmajam atstatytam Lietuvos paminklui ir naumiestiškiams. Meistro pavardės nustatyti nepavyko, nes netrukus Algimantas Lomsargis žuvo avarijoje. Miestelio centre darbas virė kasdien. Darbų nesutrukdė pirmieji šalčiai bei sniegas.

Paminklo atstatymo darbai


Po nepilnų dviejų mėnesių, 1988 metais gruodžio mėnesio 11 dieną, pirmasis respublikoje Atgimimo laikotarpiu atstatytas paminklas atidengtas ir pašventintas.

Nepriklausomybės paminklo atidengimo akimirkos


Tąkart ir bažnyčios procesija pirmą kartą peržengė šventoriaus ribas, nes sovietiniais metais jai buvo uždrausta išeiti į viešumą.1989 metais vasario 16-oji buvo pirmoji tokia šventė Atgimimo metu. Susirinko labai daug naumiestiškių, atvyko atstovai iš Šilutės sąjūdžio, bei kiti svečiai. Programa pavyko. Labai nuoširdžiai ištrauką iš Justino Marcinkevičiaus poemos ,,Mindaugas“ skaitė mokytojas Jonas Bartušis, įtaigiai iš Adomo Mickevičiaus poemos ,,Gražina“ ištrauką perskaitė gydytoja Vida Draunevičiutė. Mano sukurtą literatūrinę – muzikinę kompoziciją ,,Oi, neverk, motinėle“, atliekamą kartu su kultūros namų choru, kuriam vadovavo Valerijonas Krutikovas ir kitus programos numerius, susirinkusieji priėmė su ašaromis. 1989 metais. kovo mėnesio. 22 dieną įvyko vakaras tema: ,,Tautos kančios gyvenime, poezijoje ir liaudies kūryboje“. Atsiliepiant į siūlymą, kad kiekviena vietovė turėtų savo akcentą, primenantį tautos kančias sovietmečiu, šio vakaro dalyviams pristačiau mano pačios padarytą paminklo projektą. Idėjai vienbalsiai buvo pritarta. Suderinau su rajono vyr. architektu ponu Petrausku ir paminklo statybos darbai buvo pradėti. 1989 metais gegužės mėnesį, vadovaujant sąjūdžio grupės nariui Juozui Steponkui, vairuotojai suvežė žemes, kad užpiltų lomą, kurioje buvo numatyta statyti paminklą. Pasiėmęs 3 dienas nemokamų atostogų, pradėtus darbus užbaigė Mykolas Kerinas. Didžiulį akmenį atgabeno Juozas Steponkus ir Kozmas Kuzmarskis. Kryžių - saulę pagamino Kulėšų kaimo kalvis Arnoldas Fujus su mokytoju Jurgiu Jankumi. Paminklas kalba simboliais: stambiausias apylinkėje rastas akmuo - didelė naumiestiškių kančia sovietmečiu; geležinkelio bėgiai, kuriuos atsivežėme iš Traksėdžių durpyno - tremtinių ir tų , kurie buvo priversti pasitraukti į vakarus, paliekant Tėvynę – kelias; spygliuota viela, , apjuosusi akmenį, kurią pagamino J. Jankus - kalėjimų bei lagerių kančios; virš akmens saulė ir kryžius - tautos simbolis; kairėje pusėje miško medžių gojelis – partizanų kovos atminimas. Siekiau, kad įvairiausiais būdais nukentėjusieji, gyvieji ir mirusieji nebūtų pamiršti. Akmenyje iškalti žodžiai: ,,Nepamirškite 1939-1990 Tėvynės kančių“. Tai rašydami turėjome omenyje, kad 1939 metais buvo atplėštas Klaipėdos kraštas, po to rusų okupacija su visais žiaurumais ir, pagaliau, 1990 metais atkurtas Lietuvos valstybingumas.

Paminklas Tėvynės kančioms atminti


Pamenu, atliekant paskutinius darbus prieš paminklo šventinimą, pro šalį važiavo kanadiečių šeima. Sužinojusi ką čia ruošiame, moteris (ji kilusi iš Tauragės) balsu pravirko sakydama, kad dar ir mus kai kas prisimena Lietuvoje. 1990 metais rugpjūčio 23 dieną, minint 51-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines, paminklas buvo atidengtas ir pašventintas. Paminklo šventinimo apeigos buvo pradėtos šv. Mišiomis. Kartu buvo laidojami iš Sibiro parvežti Bronislavos ir Vincento Jakų palaikai. Labai skausmingai naumiestiškiai sutiko sausio 13-osios įvykius. Petras Užpelkis, Paulius Cibauskas ir aš su vyru Jurgiu Jankumi įvykių išvakarėse budėjome prie Aukščiausios Tarybos pastato. Kelis kartus tą naktį buvo skelbiami pavojaus signalai, o okupantų tankai dažnai sukinėjosi žiede, kuris nuo Aukščiausios Tarybos rūmų aiškiai matėsi. Jautėsi, kad bręsta kažkas baisaus. Po sausio 13-osios, daug kartų naumiestiškiai vežė maisto į Vilnių gynėjams bei budėjo per naktis. Menu, kai kvietė ginti Kauno televizijos stotį, iš Žemaičių Naumiesčio važiavo didžiulis autobusas pilnas vyrų ir tik viena Povilo Mockaus duktė, dar mokinė Virginija. Bandžiau patarti, kad gal tevažiuoja tik vyrai, bet mergaitė atsakė, juk su tėveliu stovėti už Lietuvą jai visai nebaisu. Tą naktį negalėjau užmigti, jausdama atsakomybę už likimą tų šeimų ir vaikų, kurių vyrai palikę namus, susikaupę ir tylūs vėlų vakarą išvyko Kauno link. Gynimo fondui Žemaičių Naumiestyje buvo surinkta 26 430 rublių. 1991.01.27 klebono Zenono Degučio dėka, pamaldų metu, šiam tikslui buvo paaukota 1536 rubliai. Alfonsas Dulkys ir Alfonsas Majus kaimų vietovėse surinko 2528 rublius. Prisimenu Petro Užpelkio žodžius: ,,Be pinigų jie ten, Vilniuje, nieko nepadarys“. Matyt daug kas taip galvojo. Sąjūdžio grupė paaukojo 1000 rublių iš savo turimų lėšų. Praėjus 9 dienoms po sausio 13-osios įvykių, pagal krikščioniškas tradicijas nutariau pakviesti žmones pasimelsti už žuvusius. Buvo sekmadienis. Bažnyčioje paprašiau, kad paskelbtų, jog naktį pirmą valandą rinksimės šiai apeigai prie Nepriklausomybės paminklo. Kunigas atsisakė kviesti tokiam vėlyvam metui ir liepė man pačiai apie tai pranešti žmonėms. Aš taip ir padariau. Eidama apie pusę pirmos naktį prie paminklo, nustebau matydama, kaip šviečia žvakučių liepsnos ir tiek daug žmonių susirinkę. Meldėsi ir giedojo žvakių šviesoje ne tik vietiniai, bet ir autobusais atvykę iš Katyčių bei Šylių kaimų žmonės. 2 valandą 10 minučių tylos minute pagerbėme žuvusiųjų atminimą. Sąjūdžio grupei teko atlaikyti rinkimų bei referendumų sunkumus, kurių tuomet buvo gana daug. Nuoširdžiai dirbusių žmonių dėka nė vienų rinkimų bei referendumų mūsų apylinkė nepralaimėjo. Norėčiau dar kartą naumiestiškiams padėkoti už nuveiktus darbus, palinkėti geros sveikatos ir kaip tada, Sąjūdžio metais, būti vieningiems Tėvynės labui. Maža mūsų tautelė, šiek tiek susvyravus sovietiniam jungui, per mažiausią plyšelį, labai laiku, labai apgalvotai ir nepavėluotai padarė pasaulinio masto stebuklą – išardė SSRS pamatus. Norėčiau visų sąjūdiečiu vardu pasakyti, kad mes visi tada padarėme viską, ką galėjome, ką reikėjo tokiu metu padaryti - todėl šiandien mums ne gėda nei prieš savo vaikus, anūkus bei ateinančias kartas. P.S. Labai gaila, kad atlikę tokius darbus, rizikavę savo gyvybe, mūsų Sąjūdžio žmonės Aukščiausioje Taryboje bei valdžioje dirbo vos 2 metus. Išrinkus prezidentu Algirdą Brazauską, prasidėjo negatyvūs dalykai. Daugumoje valdžia perėjo buvusiems. Buvęs mūsų kartos sukurtas turtas, pakliuvo partiniams sekretoriams bei sekretoraičiams ir net įvairiems plauko nusikaltėliams. Iki šiol niekas nepasidomėjo iš kur ir už kokius pinigus išaugo dangoraižiai bei privatūs rūmai. Valdžia niekaip nesugeba įvesti nekilnojamo turto mokesčio, kuris bent iš dalies padėtų dorai vargstantiems žmonėms, kad nereikėtų duonos kąsnio ieškoti tik užsienyje...