Atgimimas Šilalės rajono literatų kūryboje

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

STASYS RADAVIČIUS


TĖVIŠKĖS SILUETAI


Būk pasveikinta, tėviške, mano gimtine.

Šie kalneliai, miškai – tai mana Lietuva.

Leisk priglausti man galvą prie tavo krūtinės,

Pakedenk mano plaukus savąja ranka.


Sugrįžtu prie tavęs mano motina žeme!

Pasiilgau namų, tavo grožio žavaus.

Kvepia duona rugiai – mūsų turtas ir laimė,

Žydi liepos, linai... – koks žydrumas dangaus.


Ei, laukeliai mieli, ach, tos vieversio dainos

Ir pirmoji brydė per rasotus javus.

Koks skaistus čia dangus, kaip greit mainosi spalvos?!

Nesurasiu kitur – šitas grožis brangus.


Šie arimai, laukai, tie keleliai ir pievos

Išklajoti seniai, dar vaikystės dienom.

Čia tiek daug man erdvės, taip gardžiai kvepia ievos –

Švyti žemė gimta, švyti Vaivos spalvom.


Tu, gimtinė mana, mano sąžinė - kraujas!

Sruveni dar giliai atminties upeliu.

Dar žydra ugnele dega tėviškės jausmas –

Neužliek užmarštim, nesakyk – negaliu.


Čia mes augom kartu, sutvirtėjom, subrendom.

Tartum saulė šviesi atminty man likai.

Rodos taip neseniai pievoj aitvarus leidom,

O dabar jau kiti dūksta kaime vaikai.


Aš žinau, tu esi mano artimas draugas.

Žodį MAMA, TAIKA mes išmokom rašyt

Būdami dar maži. Ir šis didelis jausmas

Man įaugo širdy, tik mokėk išskaityt.


Tad sueikim arčiau, duok man savąją ranką.

Vėl kalbuos su tavim, vėl man gera bendraut.

Išsivesk tu mane į šį žydintį lauką,

Gal mama mus namo vėl sugrįžti pašauks.


Gyvenu tavyje ir menu šią palaukę,

Pasiilgau erdvės, skrydžiui skleidžias sparnai.

Traukia toliai gimti, lyg pavasaris paukštę –

Čia gimtinė mana, čia gimtieji namai.


BALTIJOS KELIAS


Dar menam mes vergijos pančius Stalino,

Dar tvirtas gruodas pykčio ir kančios.

Į laisvės kelią: Vilnius – Ryga – Talinas

Išeina tautos išsakyt tiesos.


Šalie mana, žengi keliu tu Baltijos.

Tavy dar dega Žalgirio dvasia.

Audringoj jūroj blaškos „Laisvės“ eldija,

Krante gimtam jau švyturio šviesa.


O, Lietuva, iš džiaugsmo rieda ašaros.

Troškimas Laisvės švyti mūs veiduos.

Gyva grandine nuo Vilniaus iki Talino

Suvirpa širdys mūs karštuos delnuos.


Sustingę kryžiai mena mūsų netektį.

Te skausmo įšalas ištirps žmonių širdy.

Gyva banga užlies tą šaltą praeitį,

Tauta gyva, tauta naujam kely.


Menu tremties vergijos pančių skambesį,

Tėvynės ilgesį ir netektį namų.

Menu aš karcerių plieninių durų žvangesį

Ir aimanas kankinamų draugų.


Kiek daug sūnų paliko ten... be tėviškės.

Igarkos žemėj – tėtis ir mama.

Ir plaikstos juodos skausmo vėjyj vėliavos,

Širdy viltis – tikiu tavim, tauta.

(1989 m.)


KAI GROJO MARŠAI...


Kada šlovės mums maršai trankai grojo,

O saulė švietė Stalino šviesa.

Suplukę statėm komunizmo rojų

Ir manėm, kad tai laimė ir tiesa.


Skambėjo šūkiai, degė karštos aistros:

„Šlovė Didžiajam!“ – garbino minia.

Su jo vardu į atakas mes ėjom

Ir manėm, kad tai laimė ir tiesa.


Idėjos, žodžiai, aklas kulto stabas.

Mes nežinojom kokia tai klasta.

O maršai grojo aidint šūvių salvėm

Ir manėm, kad tai laimė ir tiesa.


Į rytus aklini vagonai ritos

Ir mus kažkas vis tykojo slapčia.

Tokia dalia, tokia lemtis rūsčioji

Šalis gyveno priespauda, kančia.


Užteko vien ištarti žodį: „Buožė!”

Akylai sekė mus NKVD.

Ir “liaudies priešus” vežė iš tėvynės,

Jų laukė smurtas, Sibiro dalia.


Nutilo maršai, o širdis dar liūdi.

Kiek daug ten liko amžinam speige!

Igarkos žemėj, prie Laptevų jūros...

Užmigo amžiams įšalo lede.

       (1988 m. gruodis)


ATBUDIMAS


Atbudo mano žemė, atbudo

Sukaupusi ryžtą ir jėgas.

Pavasaris! Visi jau sujudo.

Gyvenimui keliasi Lietuva.


Tiek metų mes tave praradę buvom,

Tiek metų tu buvai visų bendra.

Karus, tremtis – atlaikėm, nepražuvom.

Atgimstanti, laisva būk Lietuva:


Laisva savo kalba, mintim ir siekiais.

Laisva tautos valia, darbais, daina.

Laisva šiandien ir amžiams mums tu lieki,

Laisva plazdėk trispalvė vėliava.


Atbudo mano žemė, atbudo

Gyvenimui, darbui, ne kančioms.

Pavasaris! Širdim mes tai pajutom,

Suspindai mums trispalvės vėl spalvom.

   (1989 m. kovas)


LAISVĖ


„Tėvynė, Laisvė!“ – žodžiai iš širdies.

Naujai lyg varpo dūžiai skambūs aidi.

Virš Gedimino kalno, prie pilies

Girdžiu naujai vėl tariant brangų vardą.


Atgimsta, kelias Lietuva gimta.

Trispalvės virš galvos padangėj plazda.

Jau SAULĖ mūsų, jau ŠVIESA kita,

Jau DŽIAUGSMAS, LAIMĖ mūs veiduos vėl spindi.


Nueitas kelias – didelis, sunkus,

Nuo Baltijos iki Laptevų jūros.

O tiek negrįžo į gimtus namus,

Palikę amžiams Sibiro ledynuos.


Tėvyne mano, aukure tremties

Išsaugojom gimtinei jausmą tyrą.

Po daugel metų grįžtu iš nebūties

Ir džiaugsmo ašaros ant mano žemės byra.


„Tėvynė, Laisvė!“ – mūs vilties versmė –

Išliek šį jaudulį gimtosios žemės ainiams!

Priglausk tvirtai prie plakančios širdies

Ir atsiliepk šauksmu: „Tėvynė, Laisvė!“ aidu.

 (1999 m. kovas)


KO PRAVIRKO MOTINOS?


Ko pravirko motinos

Gūdžią sausio naktį?

Ko palinko vėliavos,

Ko man taip graudu?


O todėl, kad tėviškėj

Liejas brolių kraujas,

Kad gimtinės žemėje –

Gedulas, rauda.


Tirpsta žvakių vaškas

Skausmo liepsnose.

Praradimas, nerimas

Mūsų veiduose.


Ir todėl, kad Lietuvoje

Sausio tryliktoji,

Kad širdy ir vėliavoje

Mūs kova lemtoji.

(1991 m. sausis)


ZENONAS ŠLEVINSKAS


KRUVINASIS SEKMADIENIS


Jų krito trylika

Tą sausio tryliktą.

Sekmadienį, sukruvintą šventadienį.

Krūtinėmis prieš geležį,

Daina prieš velnio debesį

Ir Pontijų Pilotą, jo kruviną Golgotą...

Už mūsų laisvą ateitį,

Gyvenimą šviesesnį,

Kur laisvas žodis kleti.

Už Lietuvą Tėvynę.

Už naująją gadynę.

Jie krito ir apgynė

Respubliką – gimtinę.

Telaimina juos Dievas.

Išganymas Jų sieloms.

Žudikams – prakeikimas.

Šioj Žemėj nėr jiems vietos.

  1991


VYTAUTAS LIATUKAS


PRIE BROLIO KAPO


Tadui atminti


Aš būsiu samanėle žalia

prie pušies vienišos,

ten, kur vėjai laisvi

ir pavasarį skelbia lakštingala

pušų ir alyvų žydėjime.

Aš augsiu samanėle žalia

visada

ten

kur tu

šalia.


Aš būsiu šermukšnis

prie pušies vienišos,

ten, kur vėjai laisvi,

linguosiu šakom

rudenį – uogom raudonom,

atskris zylutė greita

ir tyliai mums suoks…

Aš būsiu būsiu šermukšnis

visada

ten

kur tu

greta.


1989 07 06


MES ATEINAME ČIA


Šilalėje yra partizanų kapai


Mes ateiname čia

tyliai šaukiam vardu –

dovanok ir atleisk,

jei tavęs nerandu...


Bet pabūkim drauge,

parymokim kartu,

kai ateiname čia,

atsiliepki - kur tu?


Mena pušys metus

ir pavasarius tuos,

koks likimas kartus

tavo, mano kartos.


Kiek vilčių ir svajonių

paskubom, paslapčia,

nužudyta, suminta

ir užkasta čia.


Mes ateiname čia,

tyliai šaukiam vardu –

dovanok ir atleisk,

jei tavęs nerandu.


Kauburėliai gelsvi

lyg knyga atversta,

nebaigta parašyti,

kad sukruvinta tavo jaunystė

čia....Užkasta...

1990 04 27


TIK ČIA


Tik čia visi lietuviai

eilėraščius parašo.

Tik čia tokia skalsi duonelė.

Tik čia kiekvienas žemės grumstas -

kraujo lašas

sakalų brolelių.


Tik čia pavasarį kas rytą

tokia skaisti saulelė,

upelis skuba greitas.

Močiutės renkas prie bažnyčios

durų pravirų

ir šypsos lyg mergaitės.


Tik čia pajūry gintariukai

pabyra po audrų.

Pavargęs Sibiro keliukuos

ramybę čia

ir poilsį randu.

1990 m.


Šaltiniai:

Liatukas - Keleivis, Vytautas. Žingsniai laike: Rinktinė. Šilalė, 2007, 159 p.

Pirmoji brydė: Šilalės rajono literatų klubo "Versmė" narių kūrybos almanachas. Marijampolė, 2001, 170 p.

Šiam kraštui gyvenu: Šilalės rajono literatų klubo "Versmė" narių kūrybos almanachas. Marijampolė, 2005, 132 p.

Šimtmečių pavėsy: Šilalės rajono literatų klubo "Versmė" narių kūrybos almanachas. Šilalė, 2009,132 p.