Arvydas Galginas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (159 balsai)
PRASMINGA VIENATVĖ, ARBA ARVYDAS GALGINAS - GRIŠKABŪDŽIO PERLAS

Daug įžymių žmonių Lietuvai dovanojo derlingos Griškabūdžio lygumos: A. Tatarę, pirmąjį suvalkiečių didaktiką pasakėtininką, ieškojusį žemčiūgo mėšlyne, zanavykų ir visos Sūdavijos istoriką (taip pat pirmąjį!) Joną Totoraitį iš Bliuviškių kaimo, Joną Jablonskį augino, kai jis mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir studijavo Maskvoje, poetą Albiną Bernotą iš Urvinių, Martyną Vainilaitį išugdė vaikų poetu, daugybę kunigų, net du vyskupus - J. Žemaitį ir J. Preikšą, etnokultūristus – V. Lopetą ir V. Baltrušaitį, aktorę Nijolę Lepeškaitę, inžinierių, karininkų, mokytojų, gydytojų, menininkų, literatų, spaudos darbininkų. Tikrai dosni ir šventa toji Griškabūdžio parapija... Bet, deja, vertėjas buvo tik vienas - tai Arvydas Galginas (miręs 2006 m.), daugiau kaip 30 metų dirbęs mokytoju Griškabūdžio vidurinėje mokykloje, slapta parašęs pusantro tūkstančio eilių, kurias atrinkęs jo bičiulis kraštietis poetas Albinas Bernotas sudėjo knygon ,,Iš niekur atėjau“ (2007m.). Kas jose atsispindi? Arvydo Galgino eilėraščiai, pasak paties autoriaus, ,,prieštarauja tiek religiniam, tiek pasaulietiškam požiūriui į gyvenimą“, nes juose dominuoja vienatvė, beprasmybė, bejėgiškumas, kančia, laikinumas, mirtis. Esti juose ir pasigėrėjimo - tėvyne, gimtine, paprasto žmogaus kasdieniu darbu, kalba. Daug įsiklausymo, įsižiūrėjimo, susimąstymo, savianalizės. Čia atsispindi darbštaus,santūraus žmogaus, tikro zanavyko charakteris: kantrybė, santūrumas, ironija kaip savigyna, kaip šarvai: ,,Padėjus ant stalo darbščias rankas, / žiūri, kaip valgo / žilas vaikas;“ arba ,,tavo žodis nemalonus ausiai: / argi svarbaus ką tautai padarei - tik maitinai visus;“ jis savo poetinį žodį lygino su varno karktelėjimu žiemą. Ne vien eilėraščius rašė A. Galginas. Jis buvo ir vertėjas, 34 vertėjas rajone! (ne veltui Šakiai vadinami vertėjų kraštu). Net 15 metų mokytojas paaukojo vertimams. ,,Mėgėjiškai domiuosi literatūra, menu, filosofija, tautų kultūra,“ - teigė 1994m. pakalbintas šviesuolis. Tai nelengvas darbas, nes mokytojas vertė ,,Horizonto“ serijos knygas, t.y. apie tolimų kraštų gamtą. Jis išvertė B. ir M. Gžymekų ,,Seregentis neturi mirti“, U. ir V. Ulrichų ,,Raganosių džiunglėse“, V.Grospičo ,,Prie Tigro ir Eufrato“, I. Eibli-Eibesfelto ,,Galapagų salos“. Apie ką jos? Tai mokslinės eseistikos knygos, kelionių užrašai, mokslininkų, gamtininkų tyrinėjimų įspūdžiai, rūpestis, kaip išsaugoti įdomiausių, egzotiškiausių Afrikos, Egipto, Arabijos, Sirijos, keltų ir kt. gamtą, kultūrą, archeologinių kasinėjimų radinius.

A. Galginas apdovanotas kantrybe, begaliniu darbštumu, išprusimu, meilės savo kalbai ir kraštui ženklais, vertimų aruode pademonstravo savo intelektą, nes vertimai kupini terminų, žemėlapių, geografinių pavadinimų, schemų, nuotraukų, paaiškinimų. Žmogus, versdamas ,,Horizonto“ serijos knygas, turėjo pasižymėti ir kantrybe, noru tobulėti, smalsumu. Versti jam turėjo būti ir malonu. Skaitydami A. Galgino vertimus, regime karavanus dykumose, smėlio audras, susipažįstame su kitų kraštų istorija, geografija, filosofija bei išmintingu kultūriniu paveldu, gamtosaugos problemomis, kurios taip aktualios šiandien visame pasaulyje: ,,Amžina žemėje tik gamta, jeigu mes jos beprasmiškai nesunaikinsime <...>. Bet kai rausvoje ryto aušroje iš brūzgynų didingai išeis liūtas ir griausmingai suriaumos, tada <...> smarkiau suplastės žmonių širdys.Ir visai nesvarbu, ar tie žmonės kalbės angliškai, ar rusiškai, suzheli ar vokiškai. Jie stovės, tyliai susižavėję, ir čiups savo kaimynui už rankos, kai pirmą kartą pamatys traukiant per nežinomą stepę dvidešimt tūkstančių ,,rainų arkliukų“ (Gžymekai B., M. ,,Seregentis neturi mirti. V., 1970, p. 203). Gražiu stiliumi ,,alsuoja“ ir kitas fragmentas: ,,Sirijos dykumos smėlio“ jūra didžiulė, bekraštė. <...> Tačiau dykuma yra kažkokia iškilni... ji sykiu ir slegia, ir išlaisvina. Išlaisvina, nes atstumas ir kalva vilioja naujais atradimais. Norisi vis tolyn skverbtis į smėlio jūrą, tolyn ir tolyn. Be galo, be krašto. Tariamai visiškoje vienatvėje (Rospičas V. ,,Prie Tigro ir Eufrato“, V., 1979, p. 7). Be to, pedagogas vertė knygas ir iš serijos ,,Kultūros pėdsakais“. Jose - pasakojimai apie įvairiuose kraštuose anksčiau gyvenusias ir išnykusias tautas, apie tų tautų kalbą, kultūrą, papročius. Jų autoriai - įvairūs mokslininkai, daugiausiai archeologai. Leidiniuose begalės terminų, žemėlapių, pavadinimų! Jų ir stilius savitas. Mokytojas A. Galginas išvertė šios serijos knygas: J.Šerkadžio ,,Kelionę į senovės Atėnus“, F. Šletės ,,Keltus tarp Alezijos ir Pergamo“, E. Klengel-Brant ,,Kelionę į senovės Babiloną“, B. Jakobio ,,Sugrąžinti iš praeities“ ir E. Gerlach ,,Smėlio užpustytas šventoves“. Ką jose randame? Šiuose verstinuose kūriniuose galėsime mintimis prisiliesti prie esančių ar jau išnykusių kultūros klodų, filosofijos, archeologijos. Čia dar daugiau sunkumų vertėjui: kultūra sudėtinga kaip niekas kitas: įvairūs senoviniai meno kūriniai, buitiniai rakandai, piniginiai vienetai, dievų įvairovė, mitinės situacijos, karai, herojų apdainavimo epai, gydymo menas, pranašystės ir pan. Mokytojas Arvydas Galginas tokio tipo knygas turėjo versti lėtai, apgalvotai, turėjo būti reiklus žodžiui, daugybę kartų privalėjo viską tikrinti, derinti, atlikti darbą atsakingai, taip, kaip bitelė lipdo korį. Tai su meile atliktas Sizifo darbas, bet akmuo užridentas, ir mes šiandien po juo atrandame daug įdomybių. Čia rasime istorijų apie Sabos karalystę, Saliamoną, Budą, apie skitus, keltus, senovės Indijos meną, apie Meksiką, Peru ir Kolumbiją, mintyse iškils apleistų miestų, užgriuvusių šventyklų ir rūmų vaizdai, Atėnų kultūros pėdsakai, Babilono tikėjimo taisyklės, taip artimos Dekalogui, šumerų namų planai, žynių piešiniai sfinksai, karalių sostai... Sužinai, kokia toji Sabos, Karalienės, šalis. ,,Kadangi jų šalis <...> nebuvo niokota karų, ir jie su kaupu turėję aukso ir sidabro, ypačiai Sabos miestas, kur stovi karaliaus pilis, tai jie vartoję visokiausių kaltinių sidabro ir aukso indų gėrimui, lovų ir trikojį sidabrinėmis kojomis ir šiaip neįsivaizduojamo brangumo namų rakandų. O salės su daugybe kolonų...“ (Gerlach E. Smėlio užpustytos šventovės, V., 1971, p. 102). Skaitydami leidžiamės į fantazijos šalį ir paskęstame ilguose sakiniuose, vedami vaizduotės... Kalba sklandi, stilinga, alsuojanti gimtosios tautos dvasia... Be to, A. Galginui, vertėjui, priklauso ir šveicarų rašytojo K. F. Mejerio (1825-1898) istorinio romano ,,Jurgas Jenačas“ vertimas iš vokiečių kalbos. Romano tema-šveicarų kova dėl nepriklausomybės. Tai jau grožinės literatūros kūrinys, išverstas 1976 m. Kūrinio autorius - šveicaras, teisininkas, domėjęsis istorija, poezija, daile, mėgęs keliauti. Jo knygos veiksmas vyksta 17 a., kada šveicarai net 30 metų kovojo dėl savo nepriklausomybės. Pagrindinis veikėjas - protestantų pastorius Jurgas Jenačas - ryžtasi stoti kovon - gelbėti tėvynę, kuriai aukoja viską. Veiksmas vyksta Ciuricho apylinkėse. Labai gražiai išverstas fragmentas, kuriame išryškėja Jurgo mylimosios Lukrecijos paveikslas: ,,Bažnyčioje ji klūpojo ant didžiujo altoriaus laiptelių, pamaldžiai sudėjusi rankas ir pakėlusi galvą į Nukryžiuotąjį. Be abejo, ne paguodos ieškojimas, ne ilgesys, matyt, čia ją atvedė. Joks vidinis nerimas, joks aistrų šėlsmas nekausto šios išdidžios moters. Gražiuose, jaunatviškai švelniuose bruožuose atsispindėjo gili ramybė. Tačiau jos išraiška buvo ne vienuoliškai šalta, o persunkta gyvenimo pilnaties“. Sklandu, lengva, malonu skaityti... Arvydas Galginas su zanavykų poetu Alb. Bernotu, savo suolo ir klasės draugu,( abu mokėsi Griškabūdžio vidurinėje mokykloje, lankė tą patį literatų būrelį) Arvydas Galginas išvertė 1984m. iš rusų kalbos Kalmukijos autonominės respublikos poeto Davido Kugultinovo poezijos knygą „Balandžio dvelksmas“. Tai, pasak A. Bernoto, poezija apie gėrį ir blogį, apie gyvenimą, darbą ir kūrybą, apie žaizdas ir pergales. Arvydas Galginas išvertė 50 tos knygos eilėraščių. Esmė: ,,Tas, kur kenčia, stipresnis už kančią“. Pedagogas, norintis savo vertimais praturtinti visuomenę, pripažinkim, turi gerai išmanyti ir savo, ir svetimą kalbą, papročius, istoriją, filosofiją ir t.t. Ne veltui mokytoją miestelyje vadindavo didžiu apsiskaitėliu, t.y. ,,vaikščiojančia enciklopedija“, nes ką paklausi, tą ir gausi. Be to, jis buvo savotiškas poliglotas - mokėjo anglų, vokiečių, rusų, lenkų, lotynų, vengrų kalbas. Kai nebuvo interneto, ne visi turėjo televizorius, tai mokytojo profesionalūs vertimai (baigusiam Vilniaus universitetą, vadovybė siūlė pasilikti dirbti sostinėje - jis buvo gabus studentas) prilygo savotiškai turizmo reklamai, priartino, sužavėjo, uždegė skaitytoją noru pakeliauti po pasaulį, knygos sužadinta vaizduotė padėjo pabėgti nuo kasdienybės, varganos buities, bent neakivaizdiniu būdu dvasios sunkmečiu knyga priartino nuostabų gamtos ir meno pasaulį prie amžininko, besidominančio kitais kraštais bei menais. Jis atvėrė savo vertimais platesnį pasaulį zanavykams ir visai Lietuvai. Jis ne vien pedagogas, vertėjas. Puikiai žaidė stalo tenisą, šaškėmis ir šachmatais, buvo puikus atletas ir turistas. Šiaip mokytojas buvo ir humoristas. ,,Jūs šukuojatės, šukuojatės, o mano šukuosena visada gera“ - sakydavo jis kolegėms, pasiglostydamas ,,nederlingą“ pakaušį. Buvo geras humoristas, mokėjo kalbėti ,,arabiškai“, skambiai juoktis, įdomiai bendrauti.

Šiandien mokytojo Griškabūdyje stinga. Jo orumo. Rodos, ims ir ateis priešais, portfeliu nešinas, skrybėlę dėvintis senasis džentelmenas, pagarbiai ją kilstelės, pasisveikins ir žingsniuos šnekučiuodamasis greta. Deja, jis jau treji metai ilsisi Griškabūdžio kapinėse, netoli didžiausio jovaro.

Dėl įdomumo pavartykime jo vertimus, poeziją ir suprasime: neeilinio žmogaus gyventa Griškabūdyje, liko daug įvairių nepamirštų situacijų... Gaila, kad savo poezijos, spausdintos atskiru leidiniu jis neišvydo... Bet gerai, kad mes ją išvydome ir galime guostis, gyvenimo vakarui temstant, nes jaunos, džiugios širdys tokios skausmingos poezijos gal ir neskaitys... O vertėtų... Tai išeinančio jausmai ir mintys... Prasmingiau, įdomiau gyvenantis jaunuolis, tikiu, tikrai pavartys jo vertimus, eilėraščius. Juk ir su knyga gera pabūti... Turtinga,prasminga ir įdomi buvo mokytojo Arvydo Galgino vienatvė. Dabar jis - Griškabūdžio pasididžiavimas. Kultūros perlas. Netipiškas inteligentas ir zanavykas. Šviesulys. Pagarba jo tėvams, išauginusiems tokį kultūros ąžuolą. Jis man panašus į E. Hemingvėjaus apysakos ,,Senis ir jūra“ pagrindinį veikėją - senį žveją. Žuvį jis sugavo. Didžiausią.

Šaltiniai: 1. B. ir M. Gžymekai. Seregentis neturi mirti, V., 1970. 2. E.Gerlach. Smėlio užpustytos šventovės. V., 1971. 3. U. ir V.Ulrichai. Raganosių džiuglėse. V., 1973. 4. I. Eibl-Eibesfeltas. Galapagų salos. V., 1975. 5. K. F. Mejeris. Jurgas Jenačas. V., 1976. 6. B. Jakobis. Sugrąžinti iš praeities. V., 1978. 7. V.Grospičas. Prie Tigro ir Eufrato. V., 1979. 8. E. Klengel-Brant. Kelionė į senovės Babiloną. V., 1981. 9. Fr. Šletė. Keltai tarp Alezijos ir Pergamo. V., 1984. 10. J. Šarkadis. Kelionė į senovės Atėnus. V., 1986. 11. D. Kugultinovas. Balandžio dvelksmas. V., 1984. 12. E. Žmuida. Arvydas Galginas apie gyvenimą ir mirtį. Literatūra ir menas, 2007m.balandžio mėn.13d.

Griškabūdžio vidurinės mokyklos mokytoja Danutė Skaisgirienė, talkino bibliotekininkė Verutė Kamštaitienė