Apie laisvę,auksą,mirtį ir statybas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (49 balsai)

Rašinys Aistės Sutkutės, mok. Bronė Mockevičienė, Krosnos pagrindinė mokykla.


Šioje apybraižoje rašau apie Krosnos gyventojus Bronę Gecevičiūtę Valkienę bei Albiną Valką, kurie, patyrę valstybės netektį Lietuvoje, dvasinį rezistencinio laikotarpio masažą Varėnos ir Krosnos valsčiuose bei tremties subtilybes Irkutsko srityje, pagaliau apsigyveno šviesų tarybinį rytojų kuriančioje Krosnoje (Turbūt neatsitiktinai čia ir kolūkis buvo pavadintas ,,Švyturio” vardu.). Dirbo abu kolūkyje, tačiau apie tą laikotarpį daug nekalba, tiksliau, visai nekalba. Vos pradėjus vienam prisiminti man taip norimas išgirsti to laikotarpio nuoskaudas podraug su tiksliomis skriaudėjų pavardėmis, kitas tuoj pat įsiterpia, tarsi kirviu, žodžiu ,,Nereikia” nukirsdamas, bet kokias sąsajas su komunizmo Dievą ar dievus išpažįstančia tikrove, kartu atimdamas tokią širdžiai mielą galimybę teisti. Klausiausi Valkų istorijos jų namuose, Birščių kaime. Jei Bronė Valkienė tarpais švelniai ironizavo ar šypsojosi, ar labai santūriai šluostė ašarą , prisimindama tą laiką, kai teko balansuoti ties išlikimo riba, tai Albinas Valka pasakodamas apie savo nuotykius pirmiausia Paliose, vėliau viename didžiausių partizaninių mūšių Kalniškės miške ir galiausiai Sibiro platybėse man labiau panešėjo į rašytoją Balį Sruogą , kuris trumpalaikį fašizmo triumfą įbruko į grotesko rėmus, Dievų miške”, nei į nuskriaustą, nepriteklių ir dabartiniu gyvenimu nepatenkintą šiandienos lietuvį.


Ne tik į Ameriką, bet ir į Sibirą lietuviai ,,veržėsi”aukso ieškoti

Apie auksą vėliau. Pradėsiu nuo to, kad 1927m. birželio 6 d. Alytaus apskrityje, Varėnos valsčiuje, Savanorių kaimelyje, gimė Bronė Gecevičiūtė. Darome didžiulį šuolį ir nusikeliame į neramius 1946 metus, kai gyvenant šalia miško turėjai išpažinti kelis tikėjimus: raudonųjų, kurie namus siaubė dienos metu, ir žaliųjų, kurie atsilankydavo jau sutemus. Pastarieji buvo arčiau širdies, nes stengėsi sugrąžinti išslydusią Lietuvos nepriklausomybę. Tarp daugybės sutiktų partizanų teko pažinti ir Adolfą Ramanauską – Vanagą. Nedaugeliui, svajojusių apie Lietuvos laisvę ar troškusių susigrąžinti nepriklausomybės laikus, pavyko tais metais išlikti gimtinėje. Gi užsisukęs tremties ratas nešė lietuvius į Sibiro plynes bei beatodairiškai traiškė šeimų likimus. Neaplenkė šis ratas ir Gecevičių šeimos. Tėvelis Zigmas Gecevičius, idant išgelbėtų savo sūnų, prisiėmė visas kaltes ir, kiek palaikytas Vilniuje, 1948m. atsidūrė Karagandoje, kur ,,ilsėjosi” 8 metus ir 8 mėnesius. Jam įkandin tais pačiais metais ,,iškeliavo” ir brolis su mama. Netruko išaušti ir 1949 metų balandžio 19 – oji , pirma Velykų diena , kai ,,kelialapis” tremtin buvo įteiktas ir Bronei. Netikėliai NKVD-istai šitiek metų užtruko gaudydami dorus, tėvynę mylinčius lietuvius. Mat, 1949-aisias Sibiran vežė jau tik ištremtų šeimų likučius. Tuo metu namų neturėjusi ir gyvenusi kur papuola Bronė Gecevičiūtė prieš Velykas ją įdavusio kaimyno buvo pakviesta į savo kaimą, ir paraginta pabūti čia ilgėliau. Ir visgi čia stabtelėkime, nes klausimas, kodėl lietuviai išdavinėjo vienas kitą, reikalauja kažkokio paaiškinimo. Bronius Kašelionis knygoje ,,Dainavos partizanai“ cituoja MGB skyriaus viršininko papulkininkio Pšeničnikovo 1948 metų raštą: ,, Lazdijų apskrities MGB skyriaus agentų – informatorių aparatą (..) sudaro 458 žmonės: 2 agentai smogikai, 30 kitų kategorijų agentų, 417 informatorių, 9 rezistentai, 3 konspiracinių butų savininkai.“ (165p.). Pasirodo, tai buvo neretas reiškinys, kuris sustyguotas veikė taip tiksliai, kaip šveicariškas laikrodis. Ir dar, sužinojau žodžio išdavikas sinonimą – informatorius. Taigi, ne vienas informatorius pasistengė, kad Lietuvoje būtų sunaikintas partizaninis judėjimas, kad tremty pabuvotų 118599 žmonės... ...Išdavystė, pasibeldus ryte į langą nieko gero nežadėjo. Tiesiog labai aiškiai Bronei buvo pasakyta, jog ji suimta. Ją vežė pro tą bažnyčią, į kurią ryte ketino eiti. Net mintis nekilo, ką nors teisti ar kaltinti. Netrukus ji atsidūrė pirmosios Varėnos daboklėje. Čia atvežė ir dar vieną Bronę Gecevičiūtę, nes tiksliai nežinojo, kurią Gecevičiūtę reikia išgabenti. Vėliau, kai išsiaiškino, paleido, bet prieš tai papasakotas epizodas man primena vesterną: atsidaro durys, pro kurias į Bronę Gecevičiūtę paleidžiama šovinių serija iš automato. Šaulio būta girto stribo, gal todėl nepataikė. Jai sėdint ant ,,kulbės” kulkos skriejo pro galvą tokiu atstumu, kad dviejų pirštų per mažai, o trijų per daug išmatuoti. Jau nuo mažumės Bronė labai prie bažnyčios linkusi buvo, bet po šio įvykio suvokė, jog angelas sargas yra, ir visada su ja. Pernakvojo gerai vėdinamoje (nes be langų) Varėnos areštinėje ir jau buvo spėjusi pagriebti peršalimą, laimei, kažkas užklojo kailiniais. Kitąryt trise: Bronė, Edmundas ir Gediminas traukiniu judėjo Šiaulių link. Buvo graži ir saulėta diena. Šiauliuose juos tris įgrūdo į vagoną. Pusryčių nebuvo, pietų nebuvo ir vakarienės nebuvo, bet nebuvo ir taip, kad valgyti neprasimanytų. Lipdama į vagoną ji suvis nieko neturėjo. Ir še tau, vagone Bronei moteris atkiša riekę duonos, užteptą taukais su spirgučiais. Vaišių iš jos per klaidą ( buvo tamsu) nepaėmė, ir buvo išvadinta ,,mandra”. Vagone dešinėj pusėj buvo įtaisyti narai, ant kurių žmonės miegojo, o kairėj narų nebuvo Ten ant tų ,,gramozdų“, ant nešulių žmonės sėdėjo ir miegojo, kur kam papuolė. Bronei pasisekė – ją ant narų priėmė tokia Kočiubaitienė, su sūnum važiavusi. Ji jai ir pagalvę davė, kurią, dusyk impilus perpylusi, B. Valkienė saugo ligi šiol – kaip eksponatą, kaip relikviją. Kelionė truko apie mėnesį ir pagaliau Irkutsko srityje, Badaibinsko rajone, Vasiljevske, apie 70 kilometrų nuo tundros prasidėjo gyvenimas. Laimei ar nelaimei Bronė Gecevičiūtė pateko į aukso kasyklas. Dabar ji šypsosi ir sako:,,Vaikeli, aš to aukso tiek prisikasiau, kad dabar net su kriukiu jo nepanešu”. O tąsyk, Badaibinske jie buvo,,laisvi”. Niekas niekur nevedžiojo. Mintis bėgti į galvą nešaudavo, nes bėglius sugaudydavo. Tačiau pamačius ginkluotą, kūnas pagaugais nueidavo, nes prisimindavai Lietuvą. Dirbti reikėjo šachtoje ir vadino save urvų pelėmis. Viena pamaina susprogdina didžiulius luitus, o kita žemę kasa ir į karučius pila, paskui į transporterį, kur auksas plaunamas plaunamas, o kai nebelieka žemių ir žolių, jis lieka maišuose. Kai jau prisidirbo su karučių tampymais, kai sveikata pašlijo, ne į ligoninę perkėlė, o į kitą, bandymų skyrių. Ten dėžutėse, ,,indovkom” vadintose, reikėjo auksą plauti. ,,Tai žinokit,radus tą auksą, koja paspirčiau, tokį, kokį mačiau iš žemės išplautą. Į aliuminį kokį labiau užneša.” Tik jau kai tose ,,indovkose” išplaudavo, tai tas aliuminis auksu virsdavo. Vogti aukso irgi niekas nė nemanė, nes kurgi jį kiši prisivogęs. Jei ten esančioj parduotuvėj jį norėjai iškeisti į daiktą kokį, tai būk mielas ir dokumentėlį pateik, iš kur jį gavęs. Taip jau sutvarkyta buvo. Įdomu tai, kad į litrinį stiklainį 16kg aukso telpa. Ir šiandien Bronei Valkienei auksas atgrasus. Brangus? Brangus. Kainavęs jai sveikatą. 1952 metų žiemą Bronei Gecevičiūtei buvo leista išvažiuoti. Bet kur tau? Garlaiviai neplaukia, nes žiema o lėktuvo bilietui neįstengė užsidirbti. Nors aukso kasyklose dirbo, į kurias už dyką buvo atvežta. Teko sulaukti pavasario. Kai atsidūrė Bodaibogoj, tai dirbdama visokius darbus prie įvairiausių mašinų, susipažino su Albinu Valka.


,,Sibiras – tai sanatorija, lyginant su tuo, kas pokario laikotarpiu vyko Lietuvoje”

šypsodamasis sako Albinas Valka, kuris gimė 1921 metais kovo 11d. Marijampolės apskrityje, Krosnos valsčiuje, Vytautiškių kaime. 1945 metais besibaigiant II-ajam pasauliniam karui Albinas Valka tapo tikru visuomenininku. Pirmiausia išėjo į Palias, kur tuomet būrėsi tarybinę armiją ignoravę jaunuoliai. Balandžio 22 – 23d. Palių pakrantės buvo apsuptos kareivių. Ten vyko žiaurūs valymai, nes naujai valdžiai padlaižiaujantys stribai nepamiršdavo informuoti savo vadų apie laisvą Lietuvą sapnuojančius jaunuolius. Valka apie tai pasakoja labai lakoniškai, neįžvelgdamas nei savo, nei savo draugų jokio didvyriškumo: “Liko tik trys, mano brolis, aš ir toks Ambrazevičiaus Kostas. Mes nežinojom, kur kas ,,pasikavojo”. Žiūrim, kad rusai vėl ateina. Ten prie Žaliosios miško ir Palios buvo. Aš su broliu pabėgau, aną nušovė.” Stribai ir visokio plauko perėjūnai daug iššaudė. Reikėjo kažkaip gelbėtis, todėl Albinas namuose pasistatė bunkerį. Pasakoja Albinas apie draugo žūtį kaip apie įprastą reiškinį, kuris neišvengiamai turėjo įvykti ir nekrikštija jo didvyrio vardu. Mirtis ir gyvybė tais pragaištingais Lietuvai 1945-aisias - tarsi loterijos kamuoliukai, besisukantys teleloto būgne: šiandien draugui išriedėjo raidė M, ryt gal Albinui išriedės. Balandžio pabaigoj kariškai apsirengę trys vyrai išsivedė Albiną į Kalniškės mišką. Nieko daug neaiškino, todėl jis dar nenutuokė, kas laukia. Eidamas bijojo? Nežinau, nesakė. Bet pasakodamas vis juokėsi. Juokėsi ir prisimindamas pranašišką sapną (Albinas jau gyveno miške). Vieną naktį miega ant šakų ir sapnuoja: “Kur Saltininkų upelis, tai ateina juodos bangos, vanduo verčiasi, ir aš bėgu, bėgu, ir jau apsėmė mane ir iššoku ant kelio Naujavalakiuose, ir užgirstu tarškėjimą iš kulkosvaidžių, iš šautuvų.” Tąsyk miške jų subėgo penki ar keturi. Tarėsi, ką daryti. Tuo metu jie dar neįsivaizdavo, kokioj žiaurioj ir nelygioj kovoj jiems teks dalyvauti. Albinas šautuvą buvo gavęs iš tėvo. Tądien buvo dalinamos granatos, šautuvai. Valkai buvo duotas Vilko slapyvardis. Šaudymas vyko nesvietiškas. Po kurio laiko vadas Lakūnas siuntė tris žvalgybon, kurių vienas buvo Albinas Valka. Į juos pradėjo šaudyti. Tada Albinas krito ant žemės ir ritosi, ritosi nuokalnėn bandydamas išvengti kulkų. Nedaug trūko. Bėgo į rytų pusę , o pamatęs viksvom apaugusią balą įšoko į ją ir klausėsi, kas vyksta. Saulė spigino, norėjosi, kad kas ją greičiau užtrauktų. Jei būtų tuomet iššokęs, tai jau nebūtų papasakojęs šios istorijos, nes kulkos tik švilpė. Galėjai žūti tiek nuo savųjų, tiek ir nuo priešo kulkos. O priešas tą šiltą 1945-ųjų metų gegužės šešioliktąją buvo NKVD kariuomenės I-ojo Pabaltijo fronto 220-ojo pulko kariai, po karo grįžtantys namo. Apie 400 jų taip ir nesugrįžo. Kaip jau niekad namo nebesugrįžo ir 47 partizanai, tapę šventa vieno didžiausių partizaninių mūšių Lietuvoje auka. Ta auka ir Albino brolis Juozas Valka – Gruodis. Apie brolio žūtį Albinas tepasakė:,,O brolis namo neparėjo”. Ir viskas. Daugiau nieko. Nei vienas veido raumuo nesuvirpėjo, nes mirtis jau buvo tapus savastim ir jis nepliekė jos piktais žodžiais, o tik pagarbiai šypsojosi. Šiandien broliui išriedėjo raidė M, rytoj gal Albinui išriedės. Po mūšio Albinas vėl slapstėsi Paliose, vis pagyvendamas tai bunkery, tai pas ką nors ant stogo, tai dar kur. Norėjosi gyventi. Regis, tikrų nuotykių būta ir baimės, aišku, tikros žmoniškos baimės. Reikėjo arba į Sibirą registruotis, arba kitos išeities ieškoti, nes negalėjai rizikuoti kitų žmonių gyvybe. Albinas, savo pusbrolio milicininko padedamas, įsidarbino Marijampolės cukraus fabrike (naivuolis, galvojo, kad pasislėps), iš kur ,,garbingai”, padovanota lašinių paltim nešinas, buvo išlydėtas į Sibirą. Lietui pliaupiant iš Kalvarijos geležinkelio stoties pajudėjo Šiaulių link. Buvo 1949-ųjų pavasaris. Linksmai Albinas Valka pasakoja nuotykį, kai išsiterlioję anglimis,( tame vagone su Tarybų Lietuvos priešais į Šiaulius vyko ir anglių krūva), visi Radvilišky pasiuto praustis vandeniu, esančiu tarpe pabėgių. Kuo puikiausia vandens procedūra. Ne perlinė vonia, bet pradžiai ir tai gerai. Ne tik džiaugsmo, bet ir juoko būta, nes visi panešėjo į negrus. O kai Sibiran traukė, Albinas rado sienoje skylę (vagone labai tamsu buvo, jokių langų) ir su savo peiliuku pradėjo ją didinti, nes juk reikia pažiūrėt, kas ten pasauly darosi. Už šį nusikaltimą pateko į karcerį, kur sugriuvus ant grindų gulėt reikėjo. O sargybiniai šaudo, kad nepakeltumei galvos. Dar jam įsiminė vienas vaizdelis, matytas pro tą išskobtą skylutę: trys moterys laukuose aria – viena traukia plūgą, kitos aria. II- ojo pasaulinio karo pasekmė, kai moterys nesulaukė iš karo grįžtančių savo vyrų. O gal komunistinės valstybės ,,pasiekimas”. Jaugi buvo prasidėjęs lygybės ženklų rašymas: moteris = vyras (Nors čia ne visai taip, greičiau moteris = arklys). Tai štai taip, krėsdamas pokštus ir žvalgydamasis į už vagono sienų pasiliekantį pasaulį, dar nuplaukęs garlaiviu atstumus Angaros ir Lenos upėmis, Albinas Valka atsidūrė Gromovske, Badaibinsko rajone. Dirbo įvairiausius darbus prie elektros stoties, kur 5 kilometrų atstumu, kad nesušaltų vanduo, reikėjo uždengti kanalus. O šalčio būta ir –60ºC. Atsikasi sniegą, visas apsitaškai, net akys apšąla . Ši procedūra grūdinimusi vadinta, nes ne tik rankos, bet ir kojos sušlapdavo. O kartais, kai ,,pasisekdavo”, tai vandens pliūpsnis būdavo kuo tikriausias šarko dušas.Sunku? Tikriausiai, bet Albinas nesiskundžia. Sako, ten buvo ramu, tik vargu ar mums gali būti suvokiama ši Albino Valkos ramybė. Praėjo du metai. Albinas Valka dirbo statybose Bodaibogoj, kur jis susipažino su Brone Gecevičiūte.


Vietoj pabaigos arba buože gimęs, buože ir liksi, nelygu kokioje sistemoje gyvensi

1953 m. Bodaibogoj Albinas pamatė Bronę ar atvirkščiai ir nusprendė santuokoj gyventi. Žinia, kad Bronė Gecevičiūtė, dabar jau Valkienė buvo kilusi iš buožių šeimos (savo ūkyje Lietuvoje jie turėjo per 13 ha žemės, kur, iš bandymų stoties gavę, lubinus augino. Todėl ir buvo buožėmis vadinami) . Netrukus ji savo kilmę pademonstravo Sibiro prižiūrėtojams. Jai mat nepakako vieną karvę turėti, įsigeidė trijų. Įsigeidė ir įsigijo. Tačiau tarybinė sistema greit sureagavo į šį nekuklų iššūkį sistemai ir Valkų šeimą išbuožino, paskirdama jiems 400 rublių baudą. Nėr čia ko asmeniniam ūkyje pirmauti. O dirbdama prie visokių įrengimų Bronė Valkienė vos spėjo ,,spravkes” rinkti, kuriose buvo konstatuojama, jog ji dirba ,,chorošo” ir ,,otlično”. Valka tuo metu Bodaibogos statybose statė šviesų komunizmo rytojų, kol 1958 metais išaušo rytas į Lietuvą keliauti. Nepriklausomoje Lietuvoje jie gyvena labai paprastai, jokių išskirtinių teisių nereikalaudami, savo likimo nekoneveikdami. Jei kas užduotų man klausimą, kas tie Lietuvos Laisvės nešėjai ir saugotojai Lazdijų rajone, neabejodama atsakyčiau, kad tarp jų ir Bronė bei Albinas Valkos, jokių padėkos ar kitokių raštų negaudami, jų net nesitikėdami, valdžios vyrų užmiršti ir atvirukų su sveikinimais Kalėdų ir Velykų proga iš jų net nelaukdami.

Priedai

Bronės Gecevičiūtės Valkienės dosjė.Kiti prisiminimai.