Apie Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoją metodininkę Janiną Šidlauskienę

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (34 balsai)
Įprasminta gyvenimui

 


...Ir tebevaikšto jos abi sykiu – „vaivorykštė” ir mokytoja. Pirmoji – šviesiai geltona nugara, lenkta į skliautą, į melsvą mėlį, antroji – juoda sermėga be trijų sagų, nukleišusiais batais, štramiai susagstytu kuodu ir fotoaparatu ant kaklo. Pritūps kur ant kupsto merdinčioj pievoj, surauks antakius ir laukia laukia – kur genys, senas draugužis, į buką pastuksens, kur ančiukų šeimyna iš žolynų išsitupens, kur kėkštas mėlynsparnis pritūps… Viską sužiūrėti, sumatuoti ir paveiksluoti paveiksluoti… Ne tą amatą pasirinko. Ne tą!

„Vaivorykštė” visada buvo šalia – jos ištikima nepermaldaujama svajonė. O ji, Janina Dalia, vieną dieną be didelių svarstymų ir abejonių įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą ir tapo lietuvių kalbos mokytoja. Apsiprato „vaivorykštė” su savo pasirinkimu mokyti vaikus gimtosios kalbos, o ir fotoaparatą vis dažniau su savimi imdavo.

Nuo 2004 m.mokytoja Janina Dalia vadovauja Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos jaunųjų fotomenininkų būreliui. Būrelio nariai ir vadovė, rinkdamiesi temas savo projektams, vadovaujasi bendražmogiškųjų vertybių populiarinimo svarba, gyvenimo grožio pateikimo aktualumu, ypač daug dėmesio skiria žmogaus ir gamtos ryšiui atskleisti. Neatsitiktinai pasirinktos temos: „Visi keliai veda namo”, „Gyvenau ir po žiemos dangum”, „Senus pasaulėlius regėjau širdimi”, „Numesk gerumo plunksną”, „Iš širdies į širdį”, „Žemės stebuklai” ir kt...



Jaunieji fotomenininkai mokytojos buvo paskatinti dalyvauti daugelyje rajoninių ir respublikinių konkursų. Rajoniniuose konkursuose „Besikeičiančio vandens paveikslas” (2009m.), „Mano miestas – Kretinga”(2010 m.), „Pažinkime Kretingos krašto grožį” (2011 m.), „Atspindžiai”(2011 m.), „Turizmo maršrutai” (2011 m.) jaunųjų fotografų darbai buvo įvertinti prizinėmis I-III vietomis. Puikių rezultatų mokytojos paraginti jaunieji menininkai pasiekė respublikiniuose konkursuose: „Žemės spalvos” – B. Varkojytė (ŠMM II laipnio diplomas, 2008 m.), J. Sendravičiūtė (ŠMM III laipsnio diplomas, 2009 m.), E. Rovaitė, L. Domarkaitė (paskatinamasis prizas, 2010 m.), D. Pikturnaitė (ŠMM I laipsnio diplomas, 2011 m.), S. Šikšniūtė (ŠMM III laipsnio diplomas, 2011 m.); „Miško sakmės” – A. Šiukšteris (I vieta, 2010 m.); „Besikeičiančio vandens paveikslas” – A. Šiukšteris (LVTA diplomas, 2009 m.); „Žaizdos žemės mūsų” – E. Rovaitė (III vieta, 2010 m.), B. Šidlauskaitė (paskatinamasis prizas, 2010 m.); „Terra botanica” – A. Šiukšteris (ŠMM diplomas), „Gamtos fotografija – 2010” – A. Šiukšteris (III vieta); „Mokinių fotografijų konkursas” – A. Jonušaitė (ŠMM ir fotomenininkų sąjungos diplomas, 2011 m.); „Jaučiu, regiu, įamžinu“ – E. Rovaitė, A. Šiukšteris, D. Petrauskaitė (prizininkai, 2011 m.) ir kt.
Mokytojos ir mokinių iniciatyva organizuotos personalinės parodos: „Žiemos etiudai” (A. Šiukšteris, 2010 m.), „Rūko apsupty” (A. Šiukšteris, 2012 m.), „..nes žvilgsnis mane pakerėjo…” (A. Jonušaitė, 2011 m.).


 

Mokytoja Janina Dalia labai reikli kiekvienam savo darbo žingsniui. Atsakinga, todėl seniai pelnė kolegų, mokinių ir jų tėvų pasitikėjimą ir pagarbą. Dažnai labai kritiška sau, nesureikšmina savo didžiulio įdirbio rezultatų. Mokytoja yra puiki vadovė, jos „sustyguotas” jaunųjų fotografų būrelis įsiklauso į jos pamokymus, kritiką ir patarimus. Pavydėtinas kuriančiųjų bendravimas ir bendradarbiavimas turėtų būti užkrečiančiu pavyzdžiu kitų ugdymo institucijų darbuotojams. Jos vadovaujami gimnazistai mokosi suprasti ir permanyti tikrąjį supančio pasaulio grožį, jo kaitą, paprastuose dalykuose įvertinti tikrus deimančiukus, kurių kiti net nepastebi. Auga, turtėja jaunų žmonių jausminis pasaulis, formuojasi jų nuomonė apie žmones. Nenuostabu, kad rinkdamiesi profesiją, jie neketina skirtis su fotoaparatu, o kai kurie žada susieti savo studijas su menine fotografija.
Didžiausia mokytojos svajonė – išleisti mokinių prizininkų fotografijų albumą.

Mokytoja Janina Dalia 2011 m. išrinkta rajoninio laikraščio „Švyturys” nominante – mylimiausia metų mokytoja. Tik nei švytinčių akių, nei menkutės laimės ,„vaivorykštė” jos akyse nematė. Sunkus ir gilus kaip požeminiai vandenys jos pasaulis. Neatsitiktinai ji tapo mano romano „Dalia” viena iš herojų.

 

Ištrauka iš romano „Dalia”

 

Žvangtelėjo, sukibirkščiavo sklidini verandos stiklai. Ąžuolo kamienas ir liauna vynuogės šakelė, sirpinanti uogas, rūgščias, sultingas. Neseniai dar pati abejojo, ar jos gyvenimas jau prasidėjęs. Ji vis laukia, rankomis įsikibusi į lango atramą, dairydamasi ženklo, takas išklys iš savo tiesiosios, pasipurtys žemės suskilusi pluta. Akyse keistų spalvų miražai, baimė, kuo nors stebėtis. Skersvėjai, nunešiotos dienos laksto sienomis, kedena ilgus plaukus. Suknutė žirniuota, basutės žirniuotos ir šelmiška pradantė.

Reinos gyvenimas nelepino. Ji pati ilgainiui tapo uždara net pati sau…

…Bendrai nugyventa geras šmotas metų. Dvi dukros… Ir vieną dieną, rodos, nei meilės, nei prisirišimo, nei jausmo šešėlio. Nemielas Valiui, rodos, buvo jų būstas, nors ir ilgai lauktas, savom rankom išdailintas. Vis planavo,vis rikiavo: „Paliksim tą mūro kaladę, nei kiemelio, nei darželio. Parduosim – gero pinigo turėtume gauti. Kokį vienuolika paršelių, sėsim, pjausim, o ir motina ne saulės amžių givens – pilaitę pastatysim”. Nei pilaitės, nei žadėto palikimo Reinai nereikėjo…

Paliko ją pliką ir basą, kaip ir žadėjo. Vargo Reina, gilų sielvartą slėpė. Skolas mokėjo ir vis mažiau kalbėjo…

…Atsivėrė širdis gamtos siunčiamai paguodai priimti, railinėjo po šviesias geltonas pievas, svaigo saulės spinduliuose, rimo ir gydė savo žaizdas.
Smalsuolių akiai keistai rodėsi Reinos ir Valio santykiai. Jis apsilankydavo retkarčiais…

…Tuose jausmuose nebebuvo nieko, kas skaudintų, kas keltų kokius dvasios konfliktus. Tebuvo smalsumas ir tarytum džiaugsmas, kuris užklysdavo, pasiglemždavo ją visą, jos laiką. Paukščiai – mažieji pievų angelėliai – jai buvo pasaulis, į kurį ji bėgdavo po darbų, šventadieniais. Kniauksėdavo kur nors pelkėtoj pievoj nušlapusi, pašiurpusi ir laukdavo, iš kur atklys gandrų porelė, kur pastuksens genys.

Viską sužiūrėti, viską į mintį sudėti ir paveiksluoti paveiksluoti. Ne tą amatą pasirinko. Ne tą…

Jos vyras Valys – iki šiol mįslė, kurios net motinos širdis negali įspėti. Gal jis medinis…


Parengė Marija Bučkienė