Anykštėnai – laisvės gynėjai: Audrius Vingrys – Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio dalyvis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (66 balsai)

Audrius Vingrys [1], 2008 m. (Nuotr. T. Kontrimavičiaus)


Audrius Vingrys Lietuvos Atgimimo laikotarpiu buvo vienas iš Sąjūdžio kūrimo lyderių Anykščiuose ir Anykščių rajone. Jis 1988 m. vasarą subūrė pirmąją Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, buvo jos narys ir vienas iš pirmojo Sąjūdžio mitingo Anykščiuose 1988 m. rugsėjo 4 d. organizatorių. 1988 m. jis taip pat buvo Lietuvos Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatas, išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu.

1988-1990 m. A. Vingrys dirbo Lietuvos Sąjūdžio atsakinguoju sekretoriumi Anykščių rajone ir organizavo praktinę Sąjūdžio veiklą. Jis parengė ir koordinavo Aukštaitijos rajonų atstovų dalyvavimą Baltijos kelyje 1989 m. rugpjūčio 23 d., organizavo Sąjūdžio spaudos platinimą bei jos leidybą Anykščiuose, skatino Sąjūdžio grupių kūrimą anykštėnų bendruomenėse. 1990 m. jis taip pat buvo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) narės Irenos Andrukaitienės padėjėjas Anykščiuose.

Turinys

A. Vingrio biografijos duomenys

A. Vingrys gimė 1962 m. Anykščiuose. 1969-1980 m. mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje (Dabar – Jono Biliūno gimnazija). Iki 1988 m. A. Vingrys dirbo Anykščių profesinėje technikos mokykloje ( Dabar Anykščių technologijos mokykla) fizikos mokytoju. Tuo pačiu metu jis neakivaizdžiai studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, įgijo technologijos mokytojo išsilavinimą. 1988 m. jis aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio veikloje

Jis buvo Lietuvos Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatas.

1988 – 1989 m. jis buvo Sąjūdžio Seimo narys

1990 m. A. Vingrys kaip Sąjūdžio remiamas kandidatas buvo išrinktas Anykščių rajono tarybos deputatu, vadovavo komisijai, rengusiai tarybos struktūrą ir darbo reglamentą. 1992 m. jis atsisakė mandato savo iniciatyva.

1990-1992 m. A. Vingrys dirbo versle – kūrė komercinės firmos "EKA" parduotuvę, vieną pirmųjų privataus verslo įmonių Anykščiuose, bet jos veikla neišsiplėtojo.

1997-2002 m. jis dirbo akcinėje bendrovėje "Anykščių vynas", buvo Marketingo skyriaus specialistas, vėliau – vyriausiasis vadybininkas, šio skyriaus viršininkas. Jis atnaujino seną Anykščių vyndarių tradiciją ir pradėjo rengti Anykščiuose Vyno šventes, pramogines alkoholinės produkcijos degustacijas turistams.

2002-2007 m. A. Vingrys dirbo viešosios įstaigos Anykščių turizmo informacijos centro direktoriumi. Jam vadovaujant šiame centre pradėjo veikti Kalitos kalno žiemos pramogų kompleksas, buvo išplėtotos Anykščių siaurojo geležinkelio ruožo paslaugos turistams. 2008-2009 m. jis dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje "Baldenis" (baldų gamyba) mechaniku, nuo 2009 m. yra uždarosios akcinės bendrovės "Lagesa" (baldų gamyba) mechanikas.

A. Vingrys yra Pasaulio anykštėnų bendrijos Anykščių kolegijos narys (nuo 2005 m.).

A.Vingrys Sąjūdžio veikloje

Anykščiai, Dainuvos slėnis, 1988 m. rugsėjo 4-oji: pirmasis Sąjūdžio mitingas. (Nuotr. iš T. Kontrimavičiaus asmeninio archyvo)

A.Vingrys (priekyje dešinėje) 1988 m. lapkritį neša Trispalvę šventinti į Anykščių bažnyčią. (Nuotr. iš T. Kontrimavičiaus asmeninio archyvo)

Anykščiai, A.Baranausko aikštė, 1988 m. lapkričio 6-oji: virš miesto pirmą kartą kyla Sąjūdžio Trispalvė. (Nuotr. iš T. Kontrimavičiaus asmeninio archyvo)

A.Vingrys (trečias iš dešinės) 1990-aisiais – kai Anykščiuose lankėsi statybos ir urbanistikos ministras Algimantas Nasvytis (pirmas iš dešinės). (Nuotr. iš T. Kontrimavičiaus asmeninio archyvo)

Anykščiai, A. Baranausko aikštė, 1991 m. sausio 13-oji: Trispalvė virš Anykščių perjuosta juodu gedulo kaspinu. (Nuotr. iš T. Kontrimavičiaus asmeninio archyvo)

Anykštėnas A.Vingrys: „Buvau su Sąjūdžiu, kol jis buvo sąžiningas“

Tautvydas KONTRIMAVIČIUS [2]

(Pirmą kartą straipsnis skelbtas dienraščio „Lietuvos rytas“ svetainėje 2008 m. gegužės 28 d.)


Dvidešimtmetis – matyt per trumpa istorija, kad ji taptų brangi. Todėl Anykščiuose dar nėra jokio atminimo ženklo ar simbolio, kuris liudytų Sąjūdžio istoriją.

Yra Lietuvos Atgimimo ženklai, yra sukauptas dokumentinis Sąjūdžio archyvas, saugomas muziejuje. Tačiau pats Sąjūdis – lyg gyvas, vis dar šalia vaikščiojantis, kuriam per anksti statyti paminklus ar ženklinti jo pėdsakus atminimo lentomis.

Nors Sąjūdis Anykščiuose, kaip ir visoje Lietuvoje, nebuvo vieno žmogaus uždegtas laužas, sunku nuginčyti, kad arčiausiai jo ištakų buvo atsidūręs Audrius Vingrys – tuo metu 26 metų fizikos ir darbų mokytojas, dirbęs Anykščių profesinėje technikos mokykloje, o dabar – 46 metų vienos bendrovės mechanikas.


– Audriau, kaip ten atsitiko, kad tu „įklimpai“ į Sąjūdį – juk tikrai nesi kilęs iš tokios šeimos, kuri būtų dešimtmečiais brandinusi Nepriklausomybės idėją ir tik laukusi tinkamos progos veiklai?


– Dabar net atrodo, kad į Sąjūdį patekau tiesiog atsitiktinai. Tada dar mokiausi neakivaizdžiai Vilniaus pedagoginiame institute, o 1988 metų vasaros pradžioje man buvo sesija. Gyvenau pas Kaušpėdus, tuo metu jau labai populiarios „Anties“ lyderio Algirdo tėvus, mano tėvų draugus.

Gerai atsimenu, kaip birželio 3-osios vakare Algirdas vėlai grįžo namo ir pareiškė savo tėvui: „Ar žinai, ką mes įkūrėme?“ Vytautas Kaušpėdas, tuo metu dar dirbęs Lietuvos ryšių statybos tresto valdytoju, į tokias sūnaus šnekas iš pradžių reagavo skeptiškai. Tik kai išklausinėjo, kas ten dar dalyvavo, steigiant Sąjūdį, irgi rimtai įsitraukė į mūsų vyrišką pokalbį virtuvėje, kuris užsitęsė iki išnaktų. Atsimenu, kaip Algirdas tada pareiškė: „Mes priversim Tarybų Sąjungą atsiprašyti Lietuvos“ - ir toks pareiškimas nuskambėjo taip drąsiai, kad net mums patiems buvo sunku įsivaizduoti, ar kada nors kažkas panašaus įvyks.

O paskui grįžau į Anykščius, čia susitikau savo klasės draugą Valdą Papievį (dabar – rašytojas, Lietuvos radijo bendradarbis Paryžiuje – T.K.), pradėjom šnekėtis, ką ir kaip būtų galima daryti čia, namuose. Liepos viduryje Anykščių stadione koncertavo „Antis“, po to koncerto naktį prie papuošto Puntuko buvo pirmą kartą paminėtas S.Dariaus ir S.Girėno skrydis.

Kelios atskirai veikusios entuziastų grupelės labiausiai tuo metu Viešintų ambulatorijoje su paskyrimu dirbusio gydytojo Audriaus Butkevičiaus, vėliau kūrusio Lietuvos kariuomenę, iniciatyva 1988 m. rugpjūčio 13 dieną susirinkome Anykščių muziejaus salėje ir sudarėme dešimties anykštėnų Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, kuri skleistų Sąjūdžio idėjas ir kviestų kitus prisijungti. Buvau tos grupės narys, pradėjau pasirašinėti dokumentus, kuriais tuometinės valdžios teko prašyti leidimų rengti mitingus. Paskui sužinojau, kad mano tėvams, buvusiems dviejų Anykščių mokyklų direktorių pavaduotojams, dėl to teko tyliai iškęsti valdžios priekaištus, bet jie manęs tada nepasiekė.


– Sąjūdžio gimimas Anykščiuose labiausiai siejamas su 1988 metų rugsėjo 4-osios mitingu Dainuvos slėnyje, kuris pralaužė informacijos blokadą – Sąjūdis tiesiog tapo žinomas ir viliojantis. Dabar atrodo keista, kad tais pirmaisiais Sąjūdžio mėnesiais buvo tokios elementarios kliūtys susiburti, kurios šiuo metu tiesiog neįsivaizduojamos. Kas tau labiausiai įstrigo iš tos istorinės vasaros?


– Juokas ima prisiminus, kaip tada reikėjo sukviesti žmones į renginį. Jokios žinios apie tokį mitingą laikraštyje nepaskelbsi. Anykščiuose buvo keli kopijavimo aparatai, ypatingai saugomi, kad tik pašaliniai negalėtų pasinaudoti, bet prie jų gi dirbo savi, anykštėnai. Mano žmona Jūratė, dailės mokytoja, tada atšviestus skelbimus namuose išsitiesė ant grindų ir visuose guašu Trispalvę spalvino, kad kaip nors pavyktų į tokį skelbimą žmonių dėmesį atkreipti. Daug vos tik iškabintų skelbimų iškart dingdavo – buvo kam juos ir surinkti.

Sunkiausia buvo išvežioti tokius skelbimus po visą rajoną. Aš pats tada važinėjau tokiu senutėliu „Moskvič-401“, A.Butkevičius turėjo pusiau važiuojantį „Zaporožietį“. Pavyko susitarti, kad dalį skelbimų, kvietusių į Sąjūdžio mitingą, po kaimus išvežiotų greitosios pagalbos automobiliai, kuriems tekdavo važinėti pagal iškvietimus – tai buvo didžiausias laimėjimas. Dar padėjo vyresnės kartos žmonės, tremtiniai, kurie turėjo mašinas ir neatsisakydavo pavažinėti.

Abejonių, ar susirinks žmonės, buvo iki paskutinės minutės. Atsimenu, kaip iš mano namų su svečiais iš Vilniaus pajudėjome į Dainuvos slėnį priemiestyje. Sėdasi Arvydas Juozaitis į mano „Moskvičių“ ir sako: „Važiuojam Lietuvos vaduot“. Kai pamatėm, kad per miestą jau plūsta minios su vėliavomis, atlėgo nerimas – net ir lietui lyjant žmonių bus. Tame mitinge, kurį vedė A.Butkevičius, be A.Juozaičio, dar dalyvavo ir ekonomistė Kazimiera Prunskienė, kino režisierius Arūnas Žebriūnas, Kazimieras Uoka.

Iškart po to renginio mane ir kitus mitingo organizatorius pasikvietė į svarstymą rajono partinis aktyvas. Valdžia labiausiai buvo įsižeidusi, kad jų niekas nepakvietė ant mūsų sukaltos iš lentų pakylos – tai buvo didelė nepagarba. Tada mums prilipo epitetas - „Sąjūdžio piemenys“, kurį gal pirmasis panaudojo tuo metu Anykščių rajono prokuroru dirbęs Algirdas Čiurlys (dabar – Kauno miesto vyriausiasis prokuroras – T. K.), pasakęs, kad „tuos piemenis seniai sodinti reikėjo“.


– Tačiau „piemenys“ buvo jau paleidę Sąjūdžio džiną iš butelio – prisimenu, kaip netrukus iškilmingai virš Anykščių pakilo Trispalvė, kurią ir tu pats nešei šventinti į bažnyčią. Paskui tu buvai Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatas – vienas iš penkių anykštėnų, taip pat Sąjūdžio Seimo narys – Anykščių atstovas, o netrukus po šio suvažiavimo palikai ir savo darbovietę – mokyklą. Kaip dabar tapo aišku – visam laikui. Ar nemanai, kad Sąjūdis tiesiog sujaukė tavo gyvenimą? Kaip apskritai jis klostėsi Nepriklausomoje Lietuvoje?


Kai prasidėjo organizaciniai darbai, pasidarė aišku, kad nebegalėsiu suderinti darbo mokykloje ir šitos veiklos. Kai tik Sąjūdis įsteigė atsakingųjų sekretorių etatus rajonuose, pradėjau dirbti vien tik Sąjūdyje. Tie pusantrų metų buvo intensyvus informacijos platinimo laikotarpis, pavienės kovos įvairiose srityse: ir dėl vietos skelbimų lentoje Sąjūdžio laikraščiams, ir dėl galimybių paskleisti žinias apie vietinius renginius, ir dėl Sąjūdžio veiklos principų visose srityse.

Daugiausia darbo buvo rengiant Baltijos kelią. Kartu su Aleksandru Abišala buvau atsakingas už ruožą nuo Ukmergės iki Panevėžio, sudarinėjau maršrutus, kuriais keliais iš kurių rajonų čia turi suvažiuoti aukštaičiai. Juokinga prisiminti, kad maršrutų schemas Baltijos kelio dalyviams tada dauginome kaip proklamacijas komjaunimo komiteto aparatu, stovėjusiu partkomo rūsyje.

Paskui buvo rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą), į rajono tarybą. Matant rinkimų rezultatus, buvo akivaizdu, kad Sąjūdis neįveiks kolūkių pirmininkų deputatų bloko, liks mažumoje, todėl ir mano kandidatūra į rajono tarybos pirmininkus tada nesurinko balsų daugumos.

Kai visos Sąjūdžio jėgos buvo mestos valstybei kurti, pajutau, kad Sąjūdis ima išsigimti, centras visiškai atitrūksta nuo rajonų, palikdamas juos likimo valiai. Jei 1988-1989 metais visi organizaciniai klausimai Vilniuje būdavo atidžiai išnagrinėjami, visos nuomonės įvertinamos, tai po 1990-ųjų viskas ėmė keistis: iš centro – jokio dėmesio rajonams, jokios konsultacijos nesulauksi.

1990 m. gegužės mėnesį aš tiesiog pasitraukiau iš Sąjūdžio atsakingojo sekretoriaus pareigų, kiek laiko dirbau versle – kūriau kelių valstybinių įmonių bendrą komercinę parduotuvę, tačiau ji nunyko, nes įstatymai pasisuko kitaip.

Nepritardamas Atkuriamojo Seimo politikai, norui buldozerio principu valdyti ir rajonų tarybas, pasitraukiau iš Anykščių rajono tarybos deputatų. Taip 1992-aisiais likau laisvas ir nuo politikos, ir bedarbis. Prisimenu, kad tuo metu jaučiausi su visais aplinkui susipykęs: senieji griežė dantį, kad buvo nustumti, naujieji piktinosi, kad aš jų nebepalaikau.

Aš apsisprendžiau, kad nenoriu būti atsakingas už tai, kas vyksta. Ir tada, ir vėliau, atsidūrus panašioje situacijoje, užsiėmiau tuo, ką sugebu: stačiau savo šeimai namą, įrenginėju jį iki šiol. Jeigu dirbti statybininku savo namuose labiau apsimoka, negu dirbti už atlyginimą ir jį išleisti samdytam darbininkui, tai nėra pati blogiausia išeitis.

Paskui ilgėliau dirbau „Anykščių vyno“ bendrovėje – nuo rinkodaros skyriaus specialisto iki šio skyriaus viršininko, kol tuometinis Anykščių meras Darius Gudelis išviliojo tapti Anykščių turizmo informacijos centro direktoriumi. Pasikeitus valdžiai savivaldybėje, ten likau kaip rakštis, todėl išėjau, beveik aštuonis mėnesius galėjau skirti namams tvarkyti, auginau žuvų mailių. Dabar jau antra savaitė vėl esu samdomas darbuotojas – baldų gamybos bendrovės „Baldenis“ mechanikas.


– Ar iš Sąjūdžio liko vien tik jaunystės dienų prisiminimai, kurie net ne visi malonūs?


– Aš visada laikausi vieno principo: jeigu kažką darau, tai turiu daryti sąžiningai. Norėjau ir noriu, kad ir Lietuvoje viskas būtų daroma sąžiningai, laikantys teisingumo. Kur taip nevyksta – aš tiesiog pasitraukiu, nenoriu savęs matyti tokioje vietoje, kuri neatitinka tokio mano principo. Todėl ir sprendimus, kada ir kur dirbti arba nedirbti, priimu tik pats, laikydamasis šito principo.

Iki šiol dažniausiai tenka bendrauti su kelių kaimyninių Aukštaitijos rajonų pirmaisiais Sąjūdžio veiklos organizatoriais. Prisimename, pasikalbame ir išsiskiriame su viena išvada: jeigu Lietuvai koks pavojus iškils, mūsų tinklas vis dar gyvas, jis yra ir budi.

Apdovanojimai

A. Vingrys yra apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.).Taip pat jam įteiktas medalis skirtas Sąjūdžio 20-osioms metinėms (2008 m.).



Bibliografijos nuorodų sąrašas

ANYKŠTĖNŲ BIOGRAFIJŲ ŽINYNAS: Audrius Vingrys [interaktyvus], Anykščiai [žiūrėta 2010 m. gegužės 14 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1060 >


KONTRIMAVIČIUS, Tautvydas. Anykštėnas A. Vingrys: „Buvau su Sąjūdžiu, kol jis buvo sąžiningas“[interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. gegužės 17 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lrytas.lt/-12119469151210244919-p3-anyk%C5%A1t%C4%97nas-a-vingrys-buvau-su-s%C4%85j%C5%ABd%C5%BEiu-kol-jis-buvo-s%C4%85%C5%BEiningas-i-nuotraukos.htm>


LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTĖ: Apdovanotų asmenų duomenų bazė [interaktyvus], [žiūrėta 2010 m. gegužės 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.president.lt/lt/prezidento_veikla/apdovanojimai/apdovanojimai_256/p13020.html?kat=5


SĄJŪDĮ KŪRĘ IDEALISTAI UŽLEIDO VIETĄ KARJERISTAMS : [pokalbis su anykštėnais Sąjūdžio aktyvistais L. Kalade ir A. Vingriu] / kalbino Audronė Pajarskienė. Šilelis, 2008, birželio 7, p. 1, 4-5.