Anykščių Sąjūdžio istorija

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (288 balsai)

2000 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio- Žukausko memorialinis muziejus [1] išleido knygą ”Anykščiai XX amžiuje”. Knygą sudarė Antanas VERBICKAS [2]. Knygos mokslinis konsultantas ir recenzentas habil.istorijos daktaras, profesorius Antanas TYLA [3]. Redagavo Rasa BRAŽĖNAITĖ, Vygandas RAČKAITIS, Milda TELKSNYTĖ, Algimantas ZUKAS.

Knygoje spausdintą istoriko Tomo BARANAUSKO [4] straipsnį ”Anykščių Sąjūdžio istorija” pateikiame svetainės www.grazitumano.lt lankytojams.



(Nuotr. iš A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus rinkinių)

Turinys

ANYKŠČIŲ SĄJŪDŽIO ISTORIJA :Tiesos sakymo laikotarpis (1988 m. birželis–1989 m. vasaris)

1988-ieji į Lietuvos istoriją įeis kaip antrojo tautinio atgimimo pradžia. Po ilgų totalitarinio komunistinio režimo metų pirmą kartą laisvai ištarti tiesos žodžiai apie istoriją ir dabartį, daugiatūkstantiniai mitingai, tautinių vertybių atgaivinimas buvo ryškus kontrastas ne tik ankstesniems dešimtmečiams, bet ir tų pačių 1988-ųjų pradžiai. Slepiama komunistinės valdžios panika jautėsi jau 1987 m., o ypač artėjant 1988-ųjų vasario 16-ajai – Lietuvos nepriklausomybės 80-osioms metinėms. Komunistinė valdžia dar atrodė visagalė, bet už jos griežtų priemonių slėpėsi bejėgiškumas, kurį lėmė visoje Sovietų Sąjungoje subrendusi gili komandinės ekonomikos krizė bei jos įtakoje paskelbti persitvarkymo, viešumo ir demokratizacijos lozungai. Komunistinė Lietuvos valdžia dar galėjo gąsdinti žmones, bet nebegalėjo tų gąsdinimų paremti jėga. Negausūs disidentai buvo smerkiami, bet su jais nebebuvo susidorojama. Tai suteikė drąsos ir platesniems Lietuvos inteligentijos sluoksniams imti laužyti sovietinius tabu.

Pirmoji demokratijos apraiška Anykščių krašte buvo diskusija dėl miesto herbo. Anykščių herbe pavaizduotas Šv.Jonas Nepomukas sovietmečiu buvo pakeistas ant tilto stovinčia mergina. 1988 m. balandžio 23 d. Respublikinės heraldikos komisijos narys Edmundas Rimša Anykščių rajono laikraštyje “Kolektyvinis darbas” paskelbė straipsnį, kuriame iškėlė mintį atkurti istorinį Anykščių herbą[1]. Už senojo herbo atkūrimą gegužės pabaigoje pasisakė ir Šiaulių miesto vyr. dailininkas Vilius Puronas[2]. Taip “Kolektyvinio darbo” puslapiuose prasidėjo diskusija, į kurią birželio pradžioje aktyviai įsitraukė ir anykštėnai. Pirmą kartą viešoje diskusijoje susidūrė įvairios pasaulėžiūros, įvairūs požiūriai į praeitį ir dabartį[3]. Daugelis anykštėnų pritarė istorinio herbo grąžinimui, bet buvo ir tokių, kuriuos gąsdino religinė herbo simbolika. Pastarųjų idėjiniu vadu tapo Leonas Alesionka, kuris tikino, kad Šv.Jonas Nepomukas esąs nieko bendra su Anykščiais neturintis skenduolis ir simbolizuojąs greičiausiai tik žmonų neištikimybę; Anykščiams labiau tiktų virš Puntuko skriejantis Pegasas[4]... Tokie samprotavimai gal būtų atrodę rimti sovietmečiu, bet šį kartą jie tapo kritikos ir pašaipų objektu[5]. Daugeliui anykštėnų ši diskusija buvo proga viešai prabilti apie pagarbą istorijai ir tradicijoms, o kartais šalia minčių apie herbą prasiverždavo platesni apibendrinimai apie stalininio teroro metus ir jo pražūtingas pasekmes mūsų kultūrai[6].

1988 m. birželio 3 d., kai Anykščiuose dar tik pradėjo megztis diskusija dėl herbo, Vilniuje buvo įkurta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinė grupė. Birželio ir liepos mėnesiais įvyko lemiamas lūžis Lietuvos politinėje raidoje. Per visą Lietuvą nuvilnijo mitingų banga, Lietuvos padangėje suplevėsavo ilgai draustos trispalvės vėliavos. Ypač didelį įspūdį padarė liepos 9-osios mitingas Vilniuje. Jo įkvėpti anykštėnai liepos 15 d. rytą mokytojos Janinos Kaušpėdienės iniciatyva pirmą kartą tautinės vėliavos spalvomis papuošė Puntuką, ruošdamiesi minėti 55-ąsias S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio metines. Tos pačios dienos vakare Anykščių stadione įvykusio “Anties” koncerto metu buvo iškeltos trispalvės, o Algirdas Kaušpėdas, paprašytas anykštėnų, pakvietė visus prie Puntuko, į S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio paminėjimą. Šis valdžios nesankcionuotas minėjimas įvyko naktį, o apie tai sužinojusi rajono valdžia kitos dienos rytą ten pat suorganizavo nedidelį oficialų paminėjimą. Nuo to laiko Dariaus ir Girėno skrydžio metinių minėjimas prie Puntuko akmens tapo tradicine anykštėnų švente[7].

Rugpjūčio mėnesį ir Anykščių krašto žmonės ėmė kurti Sąjūdžio rėmimo grupę. Iniciatyvos ėmėsi net kelios anykštėnų grupės (Arvydo Dulevičiaus, Audriaus Vingrio, Audriaus Butkevičiaus). Iš pradžių jos kūrėsi savarankiškai, tačiau greitai tarpusavyje užmezgė ryšius. Daugiausia iniciatyvos tuokart parodė Viešintų ambulatorijos vyr. gydytojas Audrius Butkevičius. Jo pastangomis 1988 m. rugpjūčio 13 d. Anykščių A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinio muziejaus parodų salėje buvo sušauktas susirinkimas, paskelbęs apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Anykščių rėmimo grupės įkūrimą.

Susirinkime sudaryta iniciatyvinė grupė, į kurią įėjo 10 narių: Alma Ambraškaitė (sekretorė), Irena Andrukaitienė, Angelė Baltušienė (susirinkime nedalyvavo), Jonas Beleckas, Audrius Butkevičius, Arvydas Dulevičius, Ledina Kaladienė, Saulius Nefas [[5]] , Gintaras Vaičiūnas ir Audrius Vingrys. Susirinkime taip pat dalyvavo: Bernardas Andrukaitis, Vilija Butkevičienė, Laimas Fergizas, Violeta Juciuvienė, Petras Jucius, Kęstutis Juodelis, Rita Juodelienė, Leonas Kaladė, Lendrina Meškauskaitė, Sofija Pakalnienė, Jonas Paliulis, Vilė Paliulienė, Nijolė Papievytė, Vygandas Račkaitis, Ona Šakėnienė, Milda Telksnytė, Jūratė Vingrienė ir Edita Žalkauskaitė[8]. Pareiškimą apie Sąjūdžio Anykščių rėmimo grupės įsikūrimą Anykščių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkui iniciatyvinės grupės vardu pasirašė Audrius Butkevičius, Leonas Kaladė ir Audrius Vingrys[9].

Rugpjūčio 19 d. A. Dulevičiaus bute susirinkusi Anykščių iniciatyvinė grupė redagavo prašymą rajono Vykdomojo komiteto pirmininkui dėl leidimo organizuoti mitingą, kuriame ji prisistatytų visuomenei ir pakviestų anykštėnus aktyviai dalyvauti Sąjūdyje. Pirmajame (neįteiktame) prašymo variante numatyta renginiui prašyti kultūros rūmų salės[10], galutiniame variante (rugpjūčio 24 d.) mitingą organizuoti ketinta miesto skvere prie fontano. Iniciatyvinės grupės vardu prašymą pasirašė A. Vingrys, A. Baltušienė, G. Vaičiūnas ir A. Butkevičius. Vykdomasis komitetas rugpjūčio 29 d. sprendimu leido surengti mitingą, tačiau atokiau nuo miesto centro – Dainuvos slėnyje[11]. Rugsėjo 4 d. 18 valandą Dainuvos slėnyje prasidėjo pirmasis Anykščių Sąjūdžio mitingas. Nepaisant lietingo oro, žmonių susirinko daug. Mitingo vedėjas A. Butkevičius kalbėjo: “Nė vienas iš mūsų netiki tuo, ką kalba oficialiosios valdžios atstovai; valdžios atstovai netiki tuo, kad mes tikime tuo, ką jie kalba; jie netiki tuo, ką patys sako. Pribrendo situacija, kuri reikalauja psichiatro įsikišimo.” 1940 m. įvykius A. Butkevičius įvardino kaip okupaciją, pokario kovas – kaip nacionalinio išsivadavimo judėjimą, dabartinę Lietuvos būklę – kaip kolonijinę[12]. Mitinge taip pat kalbėjo Arvydas Dulevičius (apie ekologijos problemas), Irena Andrukaitienė (apie kultūros problemas)[13], Leonas Alesionka (apie demokratijos ir viešumo problemas), Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Arvydas Juozaitis, Kazimiera Prunskienė, Arūnas Žebriūnas, Kazimieras Uoka, rajono valdžios atstovai. Komunistinė rajono valdžia mitingu liko nepatenkinta, bet atvirai stoti į kovą su Sąjūdžiu nedrįso. “Kolektyvinio darbo” korespondentas šį mitingą aprašė nutylėdamas aštresnes mintis, palikdamas tik tai, kas neperžengė socialistinio persitvarkymo rėmų[14]. Buvo paruošta keletas “pasipiktinusių rajono gyventojų” (komunistinės valdžios funkcionierų) laiškų, bet jie liko nepaskelbti[15]. Rugsėjo 16 d. Lietuvos komunistų partijos (LKP) Anykščių rajono komitetas netgi sudarė “Neatidėliotinų priemonių planą negatyvių pasireiškimų savaveiksmių visuomeninių organizacijų veikloje išgyvendinimui”[16], tačiau Sąjūdžio sulaikyti jau niekas nebegalėjo.

Rugsėjo 29 d. Anykščių rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomajame komitete, dalyvaujant LPS Anykščių rėmimo grupės atstovams, buvo aptartas rugsėjo 4-osios mitingas. Sąjūdininkai buvo pabarti už tai, kad “mitingo metu buvo kai kurių istorinės tiesos iškraipymo faktų, pateikti atskiri rajono visuomenę klaidinantys ekonominiai duomenys. Vedančiojo mitingą elgesyje jautėsi grubus tonas ir netaktiškumas”[17]. Tačiau po to Vykdomojo komiteto atstovai visgi išklausė sąjūdininkų pastabas, pasiūlymus ir pageidavimus ir paskyrė LPS Anykščių rėmimo grupei miesto skelbimų lentoje vieną skyrių laikraščiui “Atgimimas” bei rėmimo grupės skelbimams[18]. Spalio 1 d. išėjo ir pirmasis LPS Anykščių rėmimo grupės informacinio biuletenio “Žiburys” numeris. 1988 m. du “Žiburio”numerius (spalio 22 ir lapkričio 3 d.) buvo priverstas išspausdinti rajono laikraštis “Kolektyvinis darbas”, redaguojamas įsitikinusio komunisto S. Vinciūno. Pastarasis, suprantama, tai darė labai nenoriai (spalio 22-osios “Žiburys” buvo gerokai cenzūros išbraukytas), todėl 1989 m. sausio 25 d. “Žiburys” (Nr. 4) vėl pasirodė atskiru leidiniu. Atsiradus galimybei pasakyti tiesą apie netolimą praeitį, pradėjo organizuotis ir Anykščių krašto tremtiniai. 1988 m. spalio 8 d. Anykščių kultūros rūmuose LPS Anykščių rėmimo grupė (iniciatoriai Gintaras Vaičiūnas, Aloyzas Kvedaras) surengė Tremtinio klubo narių susitikimą su respublikinės komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti nariais. Susitikimo metu buvo įkurtas Anykščių Tremtinio klubas (dabar – Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga) ir priimta jo programinė rezoliucija[19]. Čia ir vėl radikalumu pasižymėjo A. Butkevičius (jau tapęs respublikinio Tremtinio klubo pirmininku). Pokario partizanų (sovietmečiu vadintų “banditais”) kovas jis pavadino “nacionalinio išsivadavimo judėjimu” ir pridūrė, kad “apie banditus tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės reikės kalbėti atskirai. Tuo labiau, kad vieni banditai jau nuteisti, sušaudyti arba mirę visuotiniame pasmerkime, o kiti banditai iki šiol naudojasi privilegijomis, gauna personalines pensijas, gyvena dideliuose butuose”[20]. Ilgus metus tylėję žmonės pagaliau galėjo viešai pasmerkti stalinizmo nusikaltimus. Tremtiniai reikalavo atimti iš budelių nepelnytas privilegijas, o tremtinių teises sulyginti su Didžiojo Tėvynės karo veteranų[21].

Neužmiršo sąjūdininkai ir senesnės praeities – tautos stiprybės šaltinio. Anykštėnų dėmesys nukrypo į miesto pašonėje dunksantį Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnį, kuris tuo metu buvo gerokai apleistas, apaugęs menkaverčiais krūmais ir medžiais. Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis priminė su šiuo piliakalniu susijusią Vorutos paieškų istoriją[22], o Saulius Nefas Sąjūdžio vardu pakvietė anykštėnus į piliakalnio tvarkymo talką[23], kuri įvyko spalio 16 d. Gal net tūkstantis anykštėnų 11 valandą susirinko su kirviais, pjūklais ir dalgiais. Po keturių valandų darbo piliakalnis vėl išvydo dienos šviesą. “Visi 206 Anykščių rajono istorijos ir kultūros paminklai turi būti tvarkingi,” – entuziastingai skelbė ant piliakalnio iškeltas plakatas[24]. Tuo tarpu artėjo vienas iš labiausiai įsimintinų 1988-ųjų įvykių – Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Spalio 13 d. įvyko LPS Anykščių rėmimo grupės rinkiminis susirinkimas, kuriame dalyvavo 55 rėmimo grupės nariai, taip pat visuomenės ir rajono valdžios atstovai. Susirinkime iš 13 kandidatų buvo išrinkti 5 delegatai į LPS steigiamąjį suvažiavimą: Audrius Vingrys (43 balsai), Irena Andrukaitienė (32), Edmundas Cimbalistas (29), Leonas Alesionka (28) ir Kęstutis Kukta (21). Delegatu į Sąjūdžio Seimą išrinktas A. Vingrys[25].

Savotiškai Sąjūdžio suvažiavimui ruošėsi ir komunistai, kurie spalio 13 d. parengė naują kovos su Sąjūdžiu planą “Kai kurie aktualūs klausimai”. Jame išdėstyta grėsmingų reikalavimų: “Formuoti teisingą visuomenės nuomonę aštriausiomis problemomis. Neleisti publikacijų, kurios darytų žalą persitvarkymo procesui, sėtų nepasitikėjimą tarp žmonių, diskredituotų partinius, tarybinius organus, iškreiptų istorinius įvykius ir tikrovę. Duoti principingą įvertinimą LPS nepagrįstiems reikalavimams, nacionalistiniam ekstremizmui, negatyvių momentų išaukštinimui, socializmo pasiekimų sumenkinimui ir šmeižimui.” “Įgyvendinti kasdieninę LPS veiklos kontrolę ir įtaką jai.” “Duoti atkirtį LPS mėginimui vaizduoti save vienintele tikrąja liaudies interesų gynėja, jų mėginimams sumenkinti vadovaujantį Partijos vaidmenį.” “Žinoti LPS narius, kurie prisilaiko nacionalistinių–ekstremistinių pozicijų. Apie juos sudaryti atitinkamą visuomeninę nuomonę”[26]. Komunistų puolimas, sukėlęs visuotinį Lietuvos žmonių pasipiktinimą, žlugo: jį organizavęs LKP CK pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila spalio 19 d. buvo priverstas atsistatydinti (į jo vietą paskirtas Algirdas Brazauskas)[27].

Spalio 22–23 d. vykęs ir ištisai per televiziją transliuotas Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas buvo viena iš įspūdingiausių demokratijos pamokų. Komunistinė rajono valdžia sutriko. Lapkričio 2 d., bandydami prisigretinti prie Sąjūdžio, rajono vadovai dalyvavo viešame forume–susitikime su Sąjūdžio suvažiavimo delegatais. Kitą dieną laikraštis “Kolektyvinis darbas” daug vietos skyrė sąjūdininkų paruoštai medžiagai[28].

Po Steigiamojo suvažiavimo Anykščių Sąjūdis baigė formuoti savo organizacinę struktūrą. Lapkričio mėnesį iniciatyvinę grupę pakeitė pirmoji LPS Anykščių rajono Taryba, išrinkta Sąjūdžio Anykščių rėmimo grupės susirinkime. Ją sudarė 15 narių (lent. 1). 1989 m. sausio 30 d. ši Taryba savo posėdyje patvirtino “Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Anykščių rajono Tarybos įstatus”, kuriuos balandžio 20 d. įregistravo Rajono vykdomasis komitetas[29]. Tuo pačiu metu sparčiai formavosi Sąjūdžio rėmimo grupių tinklas rajono miesteliuose, kolūkiuose, darbo kolektyvuose (lent. 2). 1989 m. sausio 11 d. Kurklių kolūkyje įsikūrusi Sąjūdžio rėmimo grupė buvo jau vienuoliktoji žemdirbių Sąjūdžio grupė rajone[30], tad vasario 2 d. surengta Anykščių rajono žemdirbių Sąjūdžio rėmimo grupių konferencija[31].

Dar Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo išvakarėse kilo mintis virš Anykščių kultūros rūmų iškelti tautinę vėliavą[32]. Iškilmės įvyko 1988 m. lapkričio 6 d. Anykščių sąjūdininkai ir miesto svečiai kvietė susitelkti naujiems darbams Lietuvos labui, įveikti baimę. Aktorius Ramūnas Abukevičius skaitė A. Baranausko poemos “Kelionė Petaburkan” ištraukas. Tačiau visuomenė buvo pasipiktinusi, kad dėl ryšininkų kaltės nesigirdėjo iškilmių dalyvių kalbų. “Kad ryšininkai moka radiofikuoti Anykščių centrą, kasmet net po du kartus įsitikindavome ir gegužės 1-ąją, ir lapkričio 7-ąją,” – rašė T. Kontrimavičius, o I. Andrukaitienė Sąjūdžio vardu apibendrino: “Sąjūdis jau kėlė klausimą, ar rajono vadovai, atsakingi už kultūrinį darbą, atitinka savo statusą. Šiuo renginiu jie atsakė į mūsų klausimą, dar kartą įrodę savo nekompetentingumą”[33].

Naują demokratijos raidos etapą žymėjo prasidėjusios masinės parašų rinkimo akcijos. 1988 m. lapkričio 9–18 d. LPS surengė akciją “Milijonas parašų” prieš paskelbtą TSRS Konstitucijos pakeitimų ir papildymų projektą, kuriuo numatyta dar labiau apriboti sąjunginių respublikų teises ir sustiprinti centrinę valdžią. Iš viso surinkta 1 800 000 parašų[34], iš jų 14 000 – Anykščių rajone (pasirašė pusė visų rinkimų teisę turinčių rajono gyventojų)[35].

Sąjūdžio ir komunistinės rajono valdžios kova aštrėjo. O tuo tarpu tyliai dirbo KGB struktūros, kaupdamos medžiagą ir laukdamos valandos, kai bus galima jėga susidoroti su Sąjūdžiu. Pagal lapkričio 9 d. instrukciją Anykščių saugumiečiai turėjo operatyviai surinkti ir atsiųsti į Vilnių medžiagą apie kiekvieną sąjūdininką ir jo šeimos narius, ieškoti juos kompromituojančių faktų. Dirbti šį darbą kagėbistams padėdavo į Sąjūdį infiltruoti agentai, pranešinėję apie Sąjūdžio veiklą ir siekę griauti Sąjūdį iš vidaus[36]. Tačiau ir šios priemonės Sąjūdžio nesustabdė.

Netrukus buvo pakeista rajoną valdžiusi kompartijos vadovybė. Lapkričio 11–12 d. įvyko Anykščių rajono XIV LKP konferencija. Sąjūdžiui spaudžiant, į naują LKP rajono komitetą nebebuvo išrinkti buvęs LKP Anykščių rajono komiteto pirmasis sekretorius J. Peseckas, antrasis sekretorius J. Jakimovas, sekretorė E. Leonavičiūtė. Jų vietas užėmė Juozas Dailydė, Bronius Kundrotas ir Tamara Božok. Būsimasis LKP (TSKP) vadas Anykščių rajone Povilas Matulaitis tuokart kalbėjo: “Man labai malonu išklausyti Sąjūdžio nuomonę, aš jai pritariu. Mano tėvas buvo išvežtas. Bet man labai keista, kad delegatams daro psichologinį spaudimą čia priešais sėdintys kažkokie atstovai”[37].

Lapkričio 20 d. Kultūros rūmuose LPS Anykščių rėmimo grupė surengė Haid parką tema “Feodalinės liekanos ir feodaliniai santykiai mūsų kaime”. Diskusijų dalyviai kolūkinę santvarką vadino “visišku feodalizmu” ar net “vergijos liekana” ir siūlė steigti individualius ūkius[38]. Sąjūdis nuvertino sovietines ir iškėlė nepriklausomos Lietuvos vertybes. Lapkričio 23 d., Lietuvos kariuomenės dienos proga, Rubikiuose buvo atstatytas paminklas Nepriklausomybės kovose žuvusiam kariui A. Biriukui, pagerbti Rubikių kapinėse palaidoti Lietuvos kariuomenės kariai[39]. Apie nepriklausomos Lietuvos atkūrimą dar nebuvo viešai kalbama, bet tik aklas ir kurčias galėjo nesuprasti, kurlink krypsta Sąjūdžio veikla.


  • [1] V. Rimša. Koks bus Anykščių herbas? // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. balandžio 23 d. Nr.49 (5324).
  • [2] V. Puronas. Socialistinės heraldikos plonybės // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. gegužės 31 d. Nr.65 (5340). P.4.
  • [3] Trumpą diskusijos apžvalgą ir bibliografines nuorodas pateikia: V. Rimša. Anykščių miesto herbas // Anykščiai istorijoje, literatūroje, atsiminimuose. – V., 1992. P.82-83, 313.
  • [4] L. Alesionka. Ką primena skenduoliai // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. birželio 11 d. Nr.70 (5345). P.4: “Negi kas tuomet klausė karaliaus, ką jis turėjo omeny, tokį herbą Anykščiams įpiršdamas: gal silpnas iš priekio, anot J. Baltušio, žmonas, gal jų vyrus.... Taip ir nešiojamės, nebežinodami, kur dėti čekišką tiltą virš Čekijos upės su skenduoliu lenku Jonu ant jo... Jonu, kuris niekada nieko bendro nei su Anykščiais, nei su Lietuva neturėjo”.
  • [5] Pvz.: V. Kvedarienė. Senumo ir svarbos įrodymas // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. birželio 23 d. Nr.75 (5350). P.3; R. Vanagas. Vadovėline mano gimtine... // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. liepos 14 d. Nr.84 (5359). P.2.
  • [6] A. Černiauskas. Tiltas iš praeities į ateitį // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. liepos 7 d. Nr.81 (5356). P.4.
  • [7] J. Kaušpėdienės ir L. Kaušpėdaitės-Kaladienės atsiminimai. Plg.: R. Batūra. Lietuvos Sąjūdis ir valstybės atkūrimas: panorama. – V., 1998. P.9, 10; Iš Sąjūdžio istorijos // Žiburys. – 1993 m. rugpjūčio mėn. Nr.12 (38).
  • [8] I. Andrukaitienė. Su Sąjūdžiu – už Lietuvą // Žiburys. – 1998 m. rugsėjo mėn. Nr.4 (87). P.2 (susirinkimo dalyvių sąrašas – dokumento faksimilėje).
  • [9] Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Anykščių rėmimo grupės pareiškimas // Žiburys. – 1998 m. rugsėjo mėn. Nr.4 (87). P.4 (faksimilė); LPS rėmimo grupė: [Anykščių rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto byla] – VŽM. L.3; Gaunami raštai. 1988 metai: [Sąjūdžio Anykščių rajono Tarybos byla] (toliau – Gaunami raštai. 1988 metai.) – VŽM. L.13.
  • [10] Gaunami raštai. 1988 metai. – VŽM. L.12.
  • [11] LPS rėmimo grupė: [Anykščių rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto byla]. – VŽM. L.1, 5; Gaunami raštai. 1988 metai. – VŽM. L.10, 11.
  • [12] LPS klausimai: [LKP Anykščių rajono komiteto byla] (toliau LPS klausimai). – VŽM. L.39.
  • [13] Kalba paskelbta: I. Andrukaitienė. Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. spalio 1 d. Nr.118 (5393). P.4.
  • [14] L. Vaitonis. Su nerimu apie gimtinę. Anykštėnų susitikimas su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais Dainuvos slėnyje // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. rugsėjo 10 d. Nr.109 (5384). P.3.
  • [15] LPS klausimai. – VŽM. L.35-36. M. Roščenkovas: “...Tačiau dauguma gyventojų pasipiktinę kai kurių Sąjūdžio grupės narių netaktiškumu, išsišokimu, Komunistų partijos, Tarybų valdžios ir atskirų pareigūnų šmeižimu. Konkrečiai liaudis nepatenkinta piliečio Butkevičiaus kalba ir elgesiu”. Taip pat pateikiamos panašios ištraukos iš V. Augustinienės, J. Tamilino, L.Stankevičienės ir J. Bliuvienės kolektyvinio laiško, S. Giedraičio, S. Pilkausko, A. Karaliaus laiškų.
  • [16] Neatidėliotinų priemonių planas negatyvių pasireiškimų savaveiksmių visuomeninių organizacijų veikloje išgyvendinimui // Žiburys. – 1998 m. rugsėjo mėn. Nr.4 (87). P.6 (paskelbta iš: LPS klausimai. – L.33-34).
  • [17] Pokalbis už vieno stalo // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. spalio 11 d. Nr.122 (5397). P.1.
  • [18] Gaunami raštai. 1988 metai. – VŽM. L.8.
  • [19] Tremtinio klubo narių susitikimo, įvykusio 1988 m. spalio 8 d.,rezoliucija // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. spalio 22 d. Nr.127 (5402). P.3; P. Petrylienė Mūsų dešimtmetis // Žiburys. – 1999 m. kovo mėn. Nr.2 (91). P.1.
  • [20] A. Butkevičius. Sveikinu galvą pakėlusius // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. lapkričio 3 d. Nr.132 (5407). P.3.
  • [21] T. Kontrimavičius. Teisė į garbę // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. spalio 15 d. Nr.124 (5399). P.2; LPS klausimai. – VŽM. L.37-38.
  • [22] M. Telksnytė, V. Račkaitis. Kas įmins Vorutos mįslę? // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. spalio 11 d. Nr.122 (5397). P.3.
  • [23] S. Nefas. Grąžinkim jam didingumą! // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. spalio 11 d. Nr.122 (5397). P.3.
  • [24] J. Junevičius, T. Kontrimavičius. Prasmingas prakaitas // Kolektyvinis darbas. – 1988 m.spalio 22 d. Nr.127 (5402). P.2.
  • [25] LPS Anykščių Tarybos dokumentai. 1988–1989 metai. – VŽM. L.4.
  • [26] LPS klausimai. – VŽM. L.23-25.
  • [27] R. Batūra. Lietuvos Sąjūdis ir valstybės atkūrimas: panorama. – V., 1998. P.12.
  • [28] S. Šinkūnas, I. Andrukaitienė, A. Vingrys. Pūti ar nepūti? // Kolektyvinis darbas. – 1988 11 03. Nr.132 (5407). P.1, 2; Žiburys Nr.3 // Ten pat. P.3.
  • [29] Gaunami raštai. 1989 metai: [Sąjūdžio Anykščių rajono Tarybos byla] (toliau – Gaunami raštai. 1989 metai.). – VŽM.
  • [30] T. Kontrimavičius. Žingsniai į kaimą // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. vasario 2 d. Nr.15 (5446). P.1.
  • [31] A. Kvedaras. Prabudimas // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. sausio 28 d. Nr.13 (5444). P.4.
  • [32] Gaunami raštai. 1988 metai. – VŽM. L.7 (1988 10 14 Anykščių r. veterinarijos stoties darbuotojų pageidavimas iškelti tautinę vėliavą virš Kultūros rūmų); LPS klausimai. – VŽM. L.31 (“LPS Anykščių rėmimo grupės kelti klausimai susitikime su LKP RK biuro nariais 1988 m. spalio 18 d.”).
  • [33] T. Kontrimavičius. Vėliava grįžo. Ar mes jos verti? // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. lapkričio 12 d. Nr.136 (5411). P.1.
  • [34] TSRS Konstitucijos pataisos neturi būti patvirtintos // Atgimimas. – 1988 m. lapkričio 11 d. Nr.6. P.6; R.Ozolas. Kas įvyko Tarybų rūmuose // Atgimimas. – 1988 m. lapkričio 22 d. Nr.8. P.5; Turi vienyti ir Konstitucija // Atgimimas. – 1988 m. lapkričio 29 d. Nr.9. P.1.
  • [35] A. Vingrys. Mūsų pozicija // Žiburys. – 1989 m. rugpjūčio 21 d. Nr.9. P.1.
  • [36] A. Toliušis. Jie buvo pasiųsti į Sąjūdį // Žiburys. – 1992 m. liepos mėn. Nr.7 (21). P.3.
  • [37] Apie tai kalbėjo delegatai // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. lapkričio 19 d. Nr.139 (5414). P.2.
  • [38] D. Binkys. Despotizmo nekenčiame kieto: subjektyvi nuomonė apie Anykščių Haid parko diskusijas // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. gruodžio 1 d. Nr.144 (5419). P.2; V. Žemaitytė. Disputas // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. vasario 25 d. Nr.25 (5456). P.2.
  • [39] A. Jonaitis. Atgimusi data // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. gruodžio 1 d. Nr.14 (5419). P.4.

Kovos už nepriklausomybę laikotarpis (1989 m. vasaris–1990 m. kovas)

Sąjūdžio veikla vėl suaktyvėjo artėjant 1989-ųjų vasario 16-ajai. Po ilgų okupacinės priespaudos metų visa Lietuva ruošėsi pirmą kartą viešai paminėti Nepriklausomybės dieną, apie kurią dar prieš metus bijota ir užsiminti. Nepriklausomybės dienos minėjimo renginius Anykščiuose organizavo LPS Anykščių rajono Tarybos suburtas visuomeninis komitetas. Šventiniai renginiai vyko visą savaitę (vasario 9–16 d.). Jų išvakarėse komiteto koordinatorius A. Kvedaras kalbėjo: “Ne, jokiu būdu netinka šiai datai paminėti džiaugsmo intonacija. Visi renginiai turėtų vykti tik pagarbiai ir santūriai, išsaugant šia proga derančią rimtį, susikaupimą. Jau vien tai, kad iš 1918 metų vasario 16-osios vilčių mus tepasiekė tik svajonė, tik laisvės idėja, verčia mus kol kas susilaikyti nuo linksmybių”[40]. Vasario 9 d. Kultūros rūmuose įvyko istorinė konferencija “Lietuvos valstybingumo problema 1918–1920 metais”. Joje tuo metu dar neįprastu radikalumu pasižymėjo LPS Kauno Tarybos narys Raimundas Bartusevičius, pareiškęs, kad Sąjūdis turi iškelti Nepriklausomybės idėją, kitaip jis greitai neteks populiarumo. Kai kas priešiškai sutiko neigiamą Sąjūdžio programos valstybingumo klausimu įvertinimą. Į tai R. Bartusevičius atsakė: “Nieko nėra blogiau, kaip atsidūrimas anapus kritikos ribos. Jei šiandien laikysime, kad viskas, ką daro Sąjūdis, yra nepajudinama tiesa, tai rytoj Sąjūdžio nebeturėsime...”[41] Vasario 14 d. ten pat surengtas tautinis vakaras[42], vasario 15 d. – kalbos vakaras “Užtrauksim naują giesmę, broliai”[43], o vasario 16 d. – šventinis vakaras “Pabudome ir kelkimės”. Jame LPS Seimo Tarybos narys Arūnas Žebriūnas perskaitė tos pačios dienos Sąjūdžio Seimo deklaraciją, kurioje pirmą kartą Sąjūdžio veiklos tikslu paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas[44].

Taigi vasario 16-osios minėjimas tapo lūžio momentu Sąjūdžio istorijoje. Pagaliau buvo įvardintas svarbiausias Sąjūdžio tikslas, pasibaigė “tiesos sakymo” laikotarpis. Pasakyta buvo viskas, liko žodį paversti kūnu. Tai buvo sunkus ir pavojingas darbas, kurio sėkmę galėjo garantuoti tik spartus sovietų imperijos irimas. Tuo metu dar niekas nežinojo, kad įvykiai “plačiojoje tėvynėje” susiklostys Lietuvai palankia linkme. Sąjūdininkai rizikavo. Tūkstančiai žmonių tuo metu užmiršo baimę dėl savo asmeninės ateities. Nors Sąjūdžiui sukant nepriklausomos valstybės atkūrimo linkme, juo nusivylė kai kurie komunistinių pažiūrų asmenys, siekę tik “pagerinto socializmo”, Sąjūdžio populiarumas buvo kaip niekada didelis. Kompartijos struktūros pradėjo atvirai priešintis Sąjūdžiui, bet netrukus jų pastangas niekais pavertė triuškinanti sąjūdininkų pergalė TSRS liaudies deputatų rinkimuose.

Kovo 26 d. įvykusiuose TSRS liaudies deputatų rinkimuose Utenos teritorinėje rinkiminėje apygardoje buvo išrinktas Sąjūdžio remtas Algimantas Čekuolis (surinkęs 70,8 proc. balsų), o Utenos nacionalinėje teritorinėje rinkiminėje apygardoje – Sąjūdžio Vilniaus Tarybos narys Vytautas Statulevičius (64,6 proc. balsų). Sąjūdžio oficialiai remtas V. Statulevičiaus varžovas Arūnas Žebriūnas gavo 31,2 proc. balsų[45].

Dviejų sąjūdininkų konkuravimas kėlė daug aistrų. Pavyzdžiui, Anykščių centrinėje ligoninėje sausio viduryje įvykusiame susirinkime A. Čekuolis kandidatu iškeltas vienbalsiai, o A. Žebriūnas – tik 1 balso persvara. Gydytoja Stasė Krasauskienė kalbėjo: “Kol nieko negirdėjau apie Statulevičių – aš irgi buvau už Žebriūną, nes remiu Sąjūdį. Dabar man atrodo, kad be proto ir geros pozicijos neužimsi. Aš asmeniškai įsitikinusi, kad Statulevičiaus žodis tarp deputatų bus svaresnis.” Tuo tarpu L. Alesionka piktinosi, kad “dviejų kandidatų, laikančių save sąjūdiečiais, konkurencija yra ne kas kita, kaip sąmoningas Sąjūdžio vienybės skaldymas ir žmonių gluminimas. Ten, kur du pešasi, dažniausiai laimi trečias...”[46]

Sąjūdžio pergalė reiškė ir nepriklausomybės siekio įteisinimą. Lietuvoje nebebuvo jėgos, kuri galėtų pasipriešinti beveik visuotinai žmonių palaikomam Sąjūdžiui. Didelė Sąjūdžio vadovybės dalis gavo TSRS liaudies deputato neliečiamybės statusą ir galėjo bent kurį laiką nesibaiminti dėl susidorojimo, nes griūvančios imperijos vadovybė vis dar siekė kurti nuoseklios demokratizacijos įvaizdį. Lietuva jau buvo iš esmės pasirengusi nepriklausomybės paskelbimui, bet reikėjo sulaukti rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, kurie turėjo įvykti tik kitų metų vasarį. Šis laukimo laikotarpis sukėlė pirmąją, dar nedidelę, Sąjūdžio krizę. Jam jau buvo sunku rasti tokią aktyvią veiklą, kuri sutelktų didžiąją tautos dalį. Jau pasakytų tiesų kartojimas didelio įspūdžio nebedarė, konkretiems darbams laikas dar neatėjo. Sąjūdis toliau tobulino savo organizacinę struktūrą, rūpinosi istorinės atminties puoselėjimu bei bandė pratęsti mitinginio laikotarpio tradicijas. Kūrėsi naujos Sąjūdžio struktūros, naujų partijų ir visuomeninių organizacijų užuomazgos. Balandžio 16 d. J. Biliūno vidurinėje mokykloje įvyko Anykščių rajono pedagogų Sąjūdžio konferencija. Joje priimtoje rezoliucijoje siūloma klases komplektuoti iki 24 mokinių arba dalinti į grupes per lietuvių kalbos pamokas, karinį parengimą integruoti į fizinio lavinimo pamokas, dėstyti religijotyros kursą, pionierių namus reorganizuoti į moksleivių namus ir kt.[47] Birželio 21 d. A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinio muziejaus parodų salėje įvyko Anykščių krašto kultūros centro steigiamasis susirinkimas (iniciatyvinės grupės nariai – I. Andrukaitienė, V. Račkaitis, S. Nefas, V. Balčiūnas). Buvo išrinkta Lietuvos kultūros fondo Anykščių skyriaus taryba iš 23 žmonių ir numatyta, kad ją papildys 9 kultūros centro padalinių vadovai (Troškūnų, Svėdasų, Debeikių, Viešintų, Andrioniškio, Raguvėlės, Kurklių, Skiemonių ir Kavarsko kraštų)[48]. Į pirmąją nekomunistinę partiją rajone susibūrė žalieji (Lietuvos Žaliųjų partija (LŽP) buvo įkurta 1989 m. liepos 15 d.). Anykščiuose susikūrusi LŽP partinė grupė rugpjūčio 24 d. pakvietė anykštėnus į susitikimą Sąjūdžio būstinėje[49], o rugsėjo 19 d. buvo įkurtas LŽP Anykščių skyrius. Vienas iš aktyviausių skyriaus kūrėjų buvo LŽP Anykščių koordinatorius Povilas Sapkauskas[50].

Būrėsi ir krikščioniškas tradicijas puoselėjantys žmonės. Dar 1989 m. sausio 29 d. buvo įkurta Anykščių parapijos katalikiško moterų sambūrio “Caritas” iniciatyvinė grupė, į kurią iš karto įstojo 20 narių. Pirmąja grupės vadove (iki balandžio 30 d. ryšininke, vėliau – pirmininke) buvo išrinkta Aldona Pranckevičienė, sekretore (nuo balandžio 30 d.) – Elena Kerpiškytė. Ne viskas Anykščių “Carito” grupei klojosi sklandžiai. A. Pranckevičienė nepateisino grupės lūkesčių, todėl 1990 m. birželio 17 d. vietoj jos buvo išrinkta Zita Bagdonienė[51]. 1989 m. gruodžio 3 d. Anykščių klebono monsinjoro Alberto Talačkos iniciatyva buvo įkurtas Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) Anykščių skyrius, į kurį tą pačią dieną įstojo 47 žmonės, pirmuoju skyriaus pirmininku buvo išrinktas Povilas Simonavičius, sudaryta 4 narių valdyba. Svečių teisėmis steigiamajame susirinkime dalyvavo LKDP Kauno skyriaus pirmininkas Egidijus Klumbys, Kazimieras Kryževičius ir Petras Gražulis. Gruodžio 27 d. nuspręsta visame rajone sukurti partijos kuopų tinklą (numatyta sudaryti Kavarsko, Burbiškio, Kurklių, Viešintų, Svėdasų, Skiemonių ir Troškūnų kuopas)[52].

Dar neturėdamas valdžios, Sąjūdis jau darė nemažą įtaką komunistinės valdžios institucijoms. 1989 m. balandžio 23 d. įvyko LKP Anykščių rajono komiteto biuro narių susitikimas su grupe LPS rajono Tarybos narių. Susitikime aptartos tolesnio LKP rajono komiteto biuro ir LPS Anykščių rajono Tarybos bendradarbiavimo galimybės, pasiųstas bendras laiškas Gruzijos AT Prezidiumo Pirmininkui ir Gruzijos Liaudies Fronto pirmininkui, palaikantis gruzinų tautą ir smerkiantis tragiškų balandžio 9-osios įvykių kaltininkus[53]. Gegužės 7 d. Anykščių kultūros rūmų salėje įvyko viešas LKP Anykščių rajono komiteto biuro ir LPS Anykščių rajono Tarybos susitikimas-forumas su anykštėnais, kuris buvo transliuojamas per vietinį radiją[54].

Mitingai šiuo laikotarpiu jau nebebuvo tokie masiški ir audringi, kaip Sąjūdžio veiklos pradžioje. Gegužės 16 d. Dainuvos slėnyje įvyko susitikimas su TSRS liaudies deputatais A. Čekuoliu ir V. Statulevičiumi. T. Kontrimavičius apie jį rašė: “Prisiminus ankstesnius Sąjūdžio renginius, palyginus juos su paskutiniuoju, skirtumas akivaizdus: vietoj šauksmų, skandavimų – santūrūs plojimai, atidus įsiklausymas į svečių žodžius. <...> Galbūt tai iš dalies nuvylė kai kuriuos žmones, atėjusius į slėnį išlieti susikaupusių jausmų ar išgirsti kokius sensacingus pareiškimus. Bet žodžiai “nepriklausomybė”, “okupacija”, dar praėjusį rudenį gąsdinę savo neįprastumu, šiandien jau prigijo mūsų kasdieninėje kalboje”[55]. Pirmąjį Sąjūdžio veiklos etapą Anykščių rajone apibendrino pirmoji LPS Anykščių rajono konferencija, įvykusi gegužės 21 d. Joje dalyvavę 99 Sąjūdžio rėmimo grupių delegatai priimė 7 rezoliucijas švietimo, kultūros, religijos, ekologijos ir kt. klausimais bei išrinko naują LPS Anykščių rajono Tarybą iš 15 narių (lent. 1)[56]. Gegužės 22 d. Sąjūdžio Anykščių Tarybos posėdyje pirmą kartą suformuota Sąjūdžio vadovybė. Tarybos pirmininke išrinkta Irena Andrukaitienė, pirmininkės pavaduotojais – Saulius Nefas ir Audrius Vingrys, iždininke paskirta Aldona Juodzevičienė[57].

Vienas iš pirmųjų antrosios Sąjūdžio Tarybos darbų buvo Gedulo ir vilties dienos paminėjimas. Jau birželio 12 d. Anykščių kultūros rūmuose buvo surengta istorinė konferencija 1940–1941 m. įvykiams Lietuvoje aptarti. Istorikas Jurgis Oksas juos apibūdino kaip okupaciją ir pareiškė, kad sovietinės armijos išvedimas iš Lietuvos yra “tik laiko ir Lietuvos vadovų atkaklumo klausimas”. Birželio 13 d. Tremtinio klubas ir LPS Anykščių rajono Taryba surengė ekspedicijas į tas rajono vietas, iš kur buvo tremti žmonės, žudomi, kankinami ir niekinami rezistentai, pagerbė jų kapus. Muziejaus parodų salėje atidaryta paroda “Tremties relikvijos”, prie Anykščių kapinių atidengtas paminklas stalinizmo aukoms (autoriai – Jonas Tvardauskas ir Liudas Tarabilda)[58].

Metų viduryje jau buvo galima pajusti pirmuosius Lietuvos komunistų partijos irimo požymius. Per pirmuosius 6 metų mėnesius iš LKP rajone išstojo 13 narių –nedaug, turint galvoje, kad LKP rajoninėje organizacijoje buvo net 2571 narys[59]. Tačiau tai buvo iki tol negirdėtas dalykas: iš partijos būdavo tik šalinama už nusižengimus, o išstojimas būtų reiškęs pasipriešinimą komunistinei santvarkai. Komunistų partija realiai buvo Sovietų Sąjungos valdymo aparatas, o kompartijos nario bilietas – tarsi tikrasis piliečio pasas, teikęs galimybių jo turėtojui siekti vadovaujančių pareigų ir aktyviau dalyvauti visuomeninėje veikloje. Karjeros nedarančiam žmogui iš jo buvo menka nauda, bet ir paprastų žmonių į kompartiją patekdavo nemažai – jų reikėjo statistikai, tad kompartijos propagandistai iš kailio nėrėsi, siekdami pritraukti vis naujų narių. Kas pritrūkdavo argumentų diplomatiškai išsisukti, tapdavo komunistu iki gyvos galvos. Taip komunistų partijos gretos augo kaip ant mielių, bet tikri komunistai, patys to nesuprasdami, jose sudarė absoliučią mažumą. Nenuostabu, kad ir pirmieji iš kompartijos drįsę išstoti žmonės jiems atrodė sunkiai suvokiamas reiškinys. “Šiemet vien per pirmąjį pusmetį savo partinėje organizacijoje netekome kur kas daugiau komunistų nei pernai per visus metus, – sielojosi L. Vaitonis. – Bet ar reikia dėl to panikuoti? Manau, kad ne. Vyksta natūralus procesas, kuriam kelią atvėrė, beje, pati partija”[60]. Komunistai dar nesuprato, kad tai buvo tik jų dirbtinai išpūstos partijos griūties pradžia.

O Sąjūdis ir toliau tęsė kultūros paminklų tvarkymo talkų tradiciją. Tačiau praėjus pirmajai žmonių entuziazmo bangai, tokio talkininkų antplūdžio, kaip Vorutos piliakalnio tvarkymo talkoje, nebebūdavo. Sąjūdininkams teko nusivilti liepos mėnesį suorganizuota Pienionių parko tvarkymo talka. “Nuogąstavome, kad neprisirinktų per daug, kad parkotyros specialistas K. Labanauskas, vienas atvykęs, nesuvaldys minios, – rašė S. Nefas. – Deja, buvo kitaip... <...>. Liaudiškai sakant, šį kartą talkininkus buvo galima suskaičiuoti ant kojų ir rankų pirštų”[61]. Kiek labiau pavyko spalio 21 d. surengta Anykščių žydų kapinių tvarkymo talka – joje dalyvavo beveik šimtas anykštėnų[62]. Sąjūdžio Anykščių Tarybos laikraštis “Žiburys” pirmojoje 1989-ųjų metų pusėje buvo leidžiamas beveik kas mėnesį (išėjo 5 numeriai), tačiau buvo nedidelės apimties ir prastos poligrafinės kokybės. Artėjant rinkimams, Anykščių sąjūdininkai pabandė paversti “Žiburį” didesniu ir reguliariau einančiu laikraščiu, kuris galėtų bent iš dalies kompensuoti “Kolektyvinio darbo” vienpusiškumą. Liepos 18 d. buvo gautas LKP Anykščių rajono komiteto biuro sutikimas leisti “Žiburį” tipografiniu būdu 2 kartus per mėnesį[63], tačiau tokio periodiškumo nepavyko pasiekti. Rugpjūčio 21 d. išėjęs 9-asis “Žiburio” numeris buvo pirmas spaustuvėje išspausdintas “Žiburys” (redaktorė I. Andrukaitienė). Spalio 21, gruodžio 2 ir 21 d. pasirodė dar 3 spaustuvėje išspausdinti “Žiburio” numeriai (pažymėti Nr. 10, 11, 13). Tuo ir buvo apsiribota, nes trūko bendradarbių, be to, vilčių teikė demokratinės permainos “Kolektyvinio darbo” redakcijoje. Morališkai galingo Sąjūdžio materialinė bazė buvo gana menka. Sunku buvo rasti net patalpą, kurioje galėtų susirinkti Sąjūdžio Anykščių Taryba. Nuo savo įsikūrimo Anykščių Sąjūdis glaudėsi A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialiniame muziejuje. Rugpjūčio viduryje Sąjūdžio būstinė persikėlė į buvusio Anykščių miesto vykdomojo komiteto pirmininko kabinetą (Žemiečių g. 5)[64]. Sąjūdžio naudojimasis šia patalpa buvo galutinai įteisintas rugsėjo 6 d. Anykščių rajono LDT Vykdomojo komiteto sprendimu[65]. Tačiau ir čia sąjūdininkai rado tik laikiną prieglobstį. Nuo 1992 m. pradžios, monsinjorui Albertui Talačkai sutikus, Sąjūdžio būstinė įsikūrė Anykščių parapijos namuose (Vilniaus g. 13).

Sąjūdis, nors ir pergyvenantis šiokią tokią veiklos trūkumo krizę, buvo populiarus ir galingas. Tačiau aiškėjant, kad būtent jis darosi padėties šeimininku, Sąjūdžio viduje ėmė bręsti pirmieji konfliktai. Netapęs Sąjūdžio Anykščių Tarybos pirmininku, nuo Sąjūdžio ėmė tolti šios Tarybos narys Leonas Alesionka, ambicingas ir mėgstantis vadovauti žmogus. Rugpjūčio 14 d. jis atsiėmė savo, kaip Tarybos nario, įgaliojimus. Ilgainiui jis visgi tapo vadovu, tiesa, priešingoje stovykloje – 1992 m. pagal LDDP sąrašą jis buvo išrinktas Seimo nariu, o šiuo metu vadovauja LDDP (buvusios LKP) Anykščių rajono skyriui. Netekusi L. Alesionkos, Sąjūdžio Anykščių rajono Taryba kooptavo į savo sudėtį Povilą Sapkauską ir Gražiną Banienę[66].

Svarbiausias Sąjūdžio uždavinys 1989-ųjų vasarą buvo parengti dirvą nepriklausomybės atkūrimui. Liepos 11 d. Sąjūdis priėmė sprendimą įsitraukti į Lietuvos laisvės lygos pradėtą parašų rinkimą po reikalavimu, “kad TSRS likviduotų Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes – išvestų iš Pabaltijo valstybių savo okupacinę kariuomenę ir leistų šių valstybių tautoms pačioms nustatyti politinę-socialinę santvarką Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje”[67]. Akcija vyko iki rugpjūčio 23 d., iš viso buvo surinkta apie 1 500 000 parašų[68]. Anykščių rajone iki rugpjūčio 20 d. surinkta net 18 600 parašų[69].

Rugpjūčio 22 d. LPS Anykščių Taryba surengė gedulingą mitingą, skirtą Molotovo-Ribentropo pakto įvertinimui. Susirinkę A. Baranausko aikštėje ir išklausę renginio vedėjo A. Liogės įžanginio žodžio, mitingo dalyviai patraukė į Dainuvos slėnį. Čia įvykusiame mitinge kalbėjo I. Andrukaitienė, T. Božok, A. Čekuolis, A. Juozaitis[70]. Tai buvo įžanga į Baltijos kelio akciją. Rugpjūčio 23-ąją, 19-ą valandą, anykštėnai kartu su 2 milijonais Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių Baltijos kelyje susikibo rankomis į gyvą grandinę, sujungusią Vilnių, Rygą ir Taliną. Tūkstančiai anykštėnų sausakimšais keliais patraukė į Panevėžio rajoną, kur Anykščiams buvo paskirti 5 naujosios autostrados Vilnius–Panevėžys kilometrai (305–310 kilometrų atkarpa abipus kelio į Velžį). Jie priklausė trečiajam Baltijos kelio ruožui (Ukmergė–Panevėžys), koordinuojamam A. Abišalos. Į šiaurę nuo anykštėnų tame pačiame ruože stojo panevėžiečiai (310–335 km), į pietus – kupiškėnai (302–305 km), rokiškiečiai (299–302 km), zarasiškiai (296–299 km), kauniečiai (276–296 km), jonaviečiai (272–276 km), kėdainiškiai (268–272 km), raseiniškiai (265–268 km), jurbarkiečiai (262–265 km) ir ukmergiečiai (255–262 km)[71]. Baltijos kelio akcija buvo įspūdingiausia Lietuvos Sąjūdžio ir Latvijos bei Estijos Liaudies Frontų akcija, parodžiusi trijų pavergtų Baltijos tautų ryžtą siekti laisvės ir nepriklausomybės.

Daug pastangų Anykščių sąjūdininkai skyrė kovai prieš kulinarijos-konditerijos cecho statymą senamiestyje prie bažnyčios, už šio unikalaus Anykščių senamiesčio kampelio išsaugojimą. Dar 1988 m. rugsėjį anykštėnai ėmė rinkti parašus, protestuodami prieš šią statybą. Rajono valdininkai (visų pirma Anykščių rajkoopsąjungos valdybos pirmininkas Vladas Gindrėnas) atkakliai įrodinėjo kulinarijos-konditerijos cecho reikalingumą[72]. Anykštėnų siekis išsaugoti senamiestį V. Gindrėnui tebuvo “kai kurių miesto gyventojų ambicingas įgeidis bet kuriomis įmanomomis priemonėmis ir metodais sutrukdyti užplanuotus darbus”[73]. “Prieš tokią statybą buvo surinkta virš 4000 anykštėnų parašų. Tuo sunkiu laikotarpiu teisėtus anykštėnų reikalavimus viešai parėmė virš 20 žymiausių respublikos architektų. Iš jų aktyviausi buvo Marija ir Martynas Purvinai, kurie verti būti Anykščių miesto garbės piliečiais,” – prisimena vienas iš aktyviausių Anykščių senamiesčio gynėjų Albinas Černiauskas. 1989 m. spalio mėnesį Anykščių kultūros rūmų posėdžių salėje LPS Anykščių rajono Taryba, Anykščių kultūros centro paveldo komisija ir “Ethos” draugijos Anykščių skyrius organizavo pokalbį “Anykščių senamiesčio urbanistinė situacija”, kuriame rajono vadovams įrodinėjo, kad būtina išsaugoti Anykščių senamiestį[74]. Ilga kova baigėsi pergale: l989 m. lapkričio 24 d. Lietuvos kultūros paveldo globos tarnyba prie LTSR AT Prezidiumo nutarė, kad kulinarijos-konditerijos kombinatas Anykščių senamiestyje nestatytinas[75]. Dabar tai – jaukus Vyskupo skveras su 1993 m. atidengtu paminklu Antanui Baranauskui.

Sąjūdis anksti pradėjo ruoštis rinkimams į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Jau 1989 m. rugsėjo 20 d. J. Biliūno vidurinės mokyklos salėje įvyko Sąjūdžio Anykščių rajono II-oji konferencija, skirta Sąjūdžio remiamų kandidatų iškėlimui į artėjančius rinkimus. Joje dalyvavo 95 rajono sąjūdininkų atstovai, kurie iš 18 pasiūlytų asmenų išrinko 6 kandidatus į Aukščiausiąją Tarybą: I. Andrukaitienę (90 balsų), S. Nefą (81), A. Vingrį (62), P. Visakavičių (49), A. Čižą (42) ir G. Dundulį (41)[76]. Pasikeitus rinkimų įstatymui ir paaiškėjus, kad nuo Anykščių rajono bus renkami tik 2 kandidatai (iš jų vienas – bendroje su Panevėžio rajonu Raguvos rinkiminėje apygardoje), gruodžio 2 d. Kultūros rūmų salėje buvo sušaukta III-oji Anykščių Sąjūdžio konferencija. Joje dalyvavę 107 sąjūdininkų delegatai Sąjūdžio remiamais kandidatais išrinko LPS Anykščių Tarybos pasiūlytus kandidatus – Ireną Andrukaitienę (išrinkta vienbalsiai) ir Panevėžio rajono sąjūdininkų jau paremtą Vidmantą Žiemelį (už 102, prieš – 5, balsavę už A. Čižą)[77].

Išaugo sąjūdininkų įtaka ir LKP struktūrose. Renkant delegatus į LKP XX suvažiavimą, daugumą balsų gavo sąjūdininkai ir jiems palankūs delegatai (suvažiavimo delegate buvo išrinkta ir Anykščių Sąjūdžio pirmininkė I. Andrukaitienė). 1989 m. gruodžio 20 d. suvažiavimas paskelbė apie LKP išėjimą iš TSKP. Sąjūdis aktyviai rėmė tokį sprendimą, nes kompartijos likvidavimas buvo svarbus žingsnis į Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau LKP atsiskyrimas nuo TSKP padėjo pakelti smukusį LKP autoritetą, o tai turėjo ir neigiamų pasėkmių. Tuo autoritetu pirmiausia naudojosi konservatyvieji kompartijos nariai, siekę išsaugoti savo privilegijas, nes sąjūdininkai LKP veikloje dalyvavo tik norėdami neutralizuoti jos veiklą, – pasiekę galutinę pergalę, ėmė iš kompartijos trauktis.

Rinkimų išvakarėse susidarė kiek palankesnės sąlygos Sąjūdžio poziciją pateikti rajono spaudoje. 1990 m. sausio 1 d. Anykščių rajono laikraščio “Kolektyvinis darbas” (nuo balandžio 5 d. vadinamo “Anykšta”) redaktoriumi tapo pirmosios LPS Anykščių Tarybos narys Tautvydas Kontrimavičius. Vasario 6 ir 20 d. “Žiburys” vėl pasirodė “Kolektyvinio darbo” trečiajame puslapyje. Šių dviejų numerių didelė dalis buvo skirta rinkimų reikalams. Nors “Žiburio” redkolegija išreiškė viltį, kad “Žiburys” taps laisvo “Kolektyvinio darbo” savastimi, po rinkimų spaustuvėje spausdinamo “Žiburio” leidimas nutrūko porai metų.

Vėl užvirė Lietuvoje dar nelabai įprastos priešrinkiminės aistros. Sąjūdis neturėjo sau lygiaverčių priešininkų, nors komunistai, nepasikliaudami savo jėgomis, ir stengėsi jų surasti. Prieš Sąjūdį jau pasisakė ir vienas kitas iš jo pasitraukęs veikėjas, bet ir jų balsas negalėjo nieko nulemti. Priešrinkiminę atmosferą atspindi 1990 m. sausio 30 d. Maisto produktų kombinato salėje įvykęs susitikimas su kandidatais į parlamento narius I. Andrukaitiene, T. Božok ir J. Janišiumi. I. Andrukaitienė kalbėjo: “Nežinau, kam reikėtų dėkoti – gal pačiam Aukščiausiajam, o gal paprasčiausiai žmogui, kad gyvenu tokiu metu, kai tauta pakilo naujam atgimimui. Kaip yra pasakęs R. Ozolas, Sąjūdis ir tautos atgimimas – tai mūsų dienų stebuklas. Pirmą kartą gyvenime dabar galima atsikvėpti ir pajusti, jog esi žmogus.” Kitaip Sąjūdį apibūdino J. Janišiaus patikėtinis Kęstutis Kukta: “Manęs kartais klausia: kodėl tu, būdamas tarp pačių pirmųjų Sąjūdžio gretų kūrėjų Anykščiuose, dabar meteisi į kitą pusę? Ne man spręsti, kiek aš prisidėjau prie to galingo visuomeninio judėjimo įsitvirtinimo, tačiau pasakysiu iš širdies – jau iš pat pradžių man nepatiko šičia vyravęs nepakantumas kitai nuomonei ar kitaip mąstančiam, nedraugiškas ir neretai piktas požiūris komunistų atžvilgiu... Tas ryšku ir dabar, kai tiesiai rėžiama, jog visomis įmanomomis priemonėmis reikėtų neprileisti komunistų iki valdžios, tame tarpe ir į būsimą Parlamentą. O kodėl?”[78] Spaudoje savo pamazgų porciją I. Andrukaitienės adresu išliejo ir buvęs sąjūdininkas L. Alesionka, kuris sukurpė ištisą dramą dėl to, kad dar 1986 m. rajono laikraštyje I. Andrukaitienė buvo parašiusi straipsnį apie ateistinį auklėjimą[79]. Artėjant rinkimams LPS Anykščių rajono Tarybos pirmininkės pavaduotojas Saulius Nefas rašė: “Ar ne laikas jau pajusti, kad Sąjūdis – tai ne tik Taryba ar rėmimo grupės, o didžioji dalis žmonių, kurie ne tik veikia, bet ir mąsto kitaip, nei anksčiau. <…> Deja, valdžioje bus žmonės, bet juos sutapatindami su Sąjūdžiu, bijau, sukompromituosime pačią Sąjūdžio idėją”[80].

Rinkimai įvyko tradicinę sovietmečio rinkiminių spektaklių dieną – vasario 24-ąją. Tačiau šį kartą tai buvo tikri rinkimai, kuriuose komunistai patyrė dar vieną triuškinantį pralaimėjimą, nors, lyginant su 1989-aisiais, Sąjūdžio autoritetas jau buvo sumažėjęs. Anykščių rajone prireikė dviejų balsavimo turų. Vasario 24 d. į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinktas tik Raguvos 99-ojoje rinkiminėje apygardoje balotiravęsis Vidmantas Žiemelis, kuris surinko 59,5 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų (49,2 proc. visų rinkėjų). Anykščių 100-ojoje rinkiminėje apygardoje Sąjūdžio Anykščių Tarybos pirmininkė Irena Andrukaitienė buvo išrinkta kovo 4 d. įvykusiame antrajame rinkimų ture. Ji surinko 54,9 proc. balsavusiųjų rinkėjų balsų (39,8 proc. visų rinkėjų).


  • [40] T. Kontrimavičius. Tautos šventės žingsniai // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. vasario 9 d. Nr.18 (5449). P.2.
  • [41] T. Kontrimavičius. Dovanos už kantrybę // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. vasario 16 d. Nr.21 (5452). P.1-2.
  • [42] G. Latvelienė. Balsu ir širdimi // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. vasario 18 d. Nr.22 (5453). P.3.
  • [43] K. Rimaitis. Šventės išvakarėse // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. vasario 21 d. Nr.23 (5454). P.3.
  • [44] J. Junevičius. Teošia ąžuolai tautos galybę // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. vasario 23 d. Nr.24 (5455). P.1, 3.
  • [45] TSRS liaudies deputatais išrinkti... // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. kovo 30 d. Nr.39 (5470). P.1.
  • [46] T. Kontrimavičius. Protas ar pozicija? // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. sausio 21 d. Nr.10 (5441). P.1.
  • [47] R. Bražėnienė. Uždekit naują ugnį širdyse // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. gegužės 9 d. Nr.56 (5487). P.3; Anykščių rajono pedagogų Sąjūdžio konferencijos rezoliucija // Ten pat; plg.: Anykščių rajono pedagogų Sąjūdžio dalyvių pasiūlymai respublikiniam Mokytojų Sąjūdžio suvažiavimui // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. gegužės 20 d. Nr.61 (5492). P.3; I. Andrukaitienė. Tautinei mokyklai – atgimusį, tautiškai susipratusį mokytoją // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. balandžio 11 d. Nr.44 (5475). P.4.
  • [48] I. Andrukaitienė, V. Račkaitis, S. Nefas, V. Balčiūnas. Kultūros centras: prasmė ir perspektyvos // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. birželio 20 d. Nr.74 (5505). P.2; R. Bražėnienė. Kultūra – būdas tautai išlikti // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. liepos 1 d. Nr.79 (5510). P.2.
  • [49] P. Sapkauskas. Susipažinkime: LŽP // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. rugpjūčio 24 d. Nr.102 (5533). P.3.
  • [50] G. Latvelienė. Žalieji // Kolektyvinis darbas. – 1990 m. vasario 1 d. Nr.13 (5600). P.1.
  • [51] Anykščių parapijos katalikiško sambūrio “Caritas” protokolai 1989–92 m. – Anykščių parapijos namai; Katalikiško moterų sambūrio “Caritas” veiklos protokolai. Programa ir įstatymai [1989–1990 m.] – Ten pat.
  • [52] Lietuvos KD partijos Anykščių skyriaus posėdžių protokolai nuo 1989 12 03 iki 1992 metų – Anykščių parapijos namai; Lietuvos KD partijos Anykščių skyriaus narių sąrašas 1989 12 03–1995 m. – Ten pat.
  • [53] LKP rajono komiteto biuro ir LPS Anykščių Tarybos narių susitikimas // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. balandžio 23 d. Nr.50 (5481). P.1.
  • [54] Susitikimas-forumas su anykštėnais // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. gegužės 13 d. Nr.58 (5489). P.1.
  • [55] T. Kontrimavičius. Pora valandų politikos // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. gegužės 20 d. Nr.61 (5500). P.2; LPS Anykščių Tarybos dokumentai – VŽM. L.14.
  • [56] T. Kontrimavičius. Kertinio akmens paskirtis // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. birželio 8 d. Nr.69 (5487). P.3
  • [57] LPS Anykščių Tarybos posėdžių protokolai 1989 m. – I. Andrukaitienės asmeninis archyvas.
  • [58] J. Ratautas. Bus atidengtas paminklas // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. birželio 10 d. Nr.70 (5501). P.1; Gedulo ir vilties diena // Ten pat. P.3; T. Kontrimavičius. Žingsnis į laisvę // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. birželio 29 d. Nr.78 (5509). P.2-3.
  • [59] L. Vaitonis. Nebenoriu būti komunistu... // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. liepos 6 d. Nr.81 (5512). P.1, 3.
  • [60] Ten pat.
  • [61] S. Nefas. Talka talkai nelygu... // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. liepos 8 d. Nr.82 (5513). P.3.
  • [62] Sutvarkykime žydų kapines // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. spalio 19 d. Nr.125 (5556). P.1; S. Nefas, R. Bražėnienė. Žingsnis šimtmečių tradicijos link // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. spalio 28 d. Nr.129 (5560). P.3.
  • [63] Gaunami raštai. 1989 metai. – VŽM.
  • [64] I. Andrukaitienė. Aptarsime šiandieną... // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. rugpjūčio 15 d. Nr.98 (5529). P.1.
  • [65] Gaunami raštai. 1989 metai – VŽM.
  • [66] LPS Anykščių Taryboje // Žiburys. – 1989 m. spalio 21 d. Nr.10. P.1.
  • [67] V. Kaminskas. Sąjūdis. Būstinė // Atgimimas. – 1989 m. liepos 17 d. Nr.26 (39). P.1.
  • [68] R. Batūra. Baltijos kelias – kelias į Laisvę 1989 08 23. Dešimtmetį minint. – V., 1999. P.24.
  • [69] A. Vingrys. Mūsų pozicija // Žiburys. – 1989 m. rugpjūčio 21 d. Nr.9. P.1.
  • [70] I. Andrukaitienė. Juodojo kaspino diena // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. rugpjūčio 17 d. Nr.99 (5530). P.1; G. Latvelienė. Kodėl? // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. rugpjūčio 26 d. Nr.103 (5534). P.1.
  • [71] R. Batūra. Baltijos kelias – kelias į Laisvę 1989 08 23. Dešimtmetį minint. – V., 1999. P.32-33.
  • [72] L. Vaitonis. Atsakymas abejojantiems, arba kur statysime Anykščių konditerijos cechą // Kolektyvinis darbas. – 1988 m. spalio 1 d. Nr.118 (5393). P.2; Vietinės reikšmės “kautynės” // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. vasario 21 d. Nr.23 (5454). P.2.
  • [73] V. Gindrėnas. Nereikia mitų apie pabaisą // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. spalio 14 d. Nr.123 (5554). P.2.
  • [74] R. Bražėnienė. Nuomonių dvikova // Kolektyvinis darbas. – 1989 m. spalio 12 d. Nr.122 (5553). P.2.
  • [75] Gaunami raštai. 1989 metai. – VŽM.
  • [76] LPS Anykščių Tarybos dokumentai. 1989 metai – VŽM. L.9-10.
  • [77] LPS Anykščių Tarybos dokumentai. 1988–1989 metai – VŽM. L.1; LPS Anykščių Tarybos dokumentai. 1989 metai – VŽM. L.3-5.
  • [78] L. Vaitonis. Kas yra kas? Rinkimų išvakarėse // Kolektyvinis darbas. – 1990 m. vasario 3 d. Nr.14 (5601). P.1.
  • [79] L. Alesionka. Negaliu tylėti // Kolektyvinis darbas. – 1990 m. sausio 30 d. Nr.12 (5599). P.2.
  • [80] S. Nefas. Ar įkūnijome Sąjūdžio idėją? // Kolektyvinis darbas. – 1990 m. vasario 10 d. Nr.17 (5604). P.2.

Nepriklausomybės įtvirtinimo laikotarpis (1990 m. kovas–1991 m. rugsėjis)

Sąjūdžiui laimėjus rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, nedelsiant buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Atrodė, kad svarbiausias Sąjūdžio tikslas jau pasiektas, todėl jo ateities uždaviniai pasidarė nebeaiškūs. Antra vertus, tik Sąjūdžiui atėjus į valdžią, jis imtas smarkiai kritikuoti už tikras ir tariamas klaidas. Tai greitai nusmukdė jau ir taip daugumos rinkėjų pasitikėjimo netenkančio Sąjūdžio autoritetą.

Kovo 24 ir 31 d. įvykusių savivaldybių rinkimų Sąjūdis nebesugebėjo laimėti. Į Anykščių rajono tarybos rinkimus sąjūdininkai ėjo su programa, kuri numatė telkti piliečius nepriklausomos Lietuvos stiprinimui, skatinti laisvų profsąjungų kūrimąsi, vykdyti denacionalizacijos ir privatizacijos politiką, remti švietimą ir kultūrą, skatinti ekologiškai švarią gamybą[81]. Dar sausio 25 d. įvykusiame Anykščių Sąjūdžio susirinkime (jame dalyvavo 113 žmonių) buvo aptarta Sąjūdžio strategija Anykščių rajono Tarybos rinkimuose. S. Nefas siūlė atsisakyti lozungo “Sąjūdis remia”, nes teks rinkti 47 deputatus, o veiklių sąjūdininkų nedaug. Šiai nuomonei nebuvo pritarta: už ją balsavo tik 4 susirinkimo dalyviai. Susirinkimas iškėlė ir pirmąjį Sąjūdžio remiamą kandidatą – E. Cimbalistą[82]. Vis dėlto rasti tinkamų kandidatų pasirodė iš tiesų sunku. Rinkimams Sąjūdis pasiruošė prastai: trūko agitacijos, Sąjūdžio kandidatai buvo iškelti paskubomis, tarp jų buvo atsitiktinių, mažai žinomų žmonių, be to, kai kuriose apygardose varžėsi du sąjūdininkai, kai kuriose jie iš viso nesibalotiravo[83]. Tuo tarpu daugelyje kaimo vietovių didelę įtaką turėjo vietiniai kolūkių pirmininkai, kurie rajono Taryboje ir įgijo persvarą prieš Sąjūdžio remtus kandidatus. Po dviejų rinkimų turų iš 47 išrinkus 41 rajono Tarybos deputatą[84], balandžio 4 d. rajono taryba susirinko į pirmąjį posėdį. Tarybos pirmininku buvo išrinktas “pirmininkų” pasiūlytas, bet rinkimuose Sąjūdžio remtas deputatas Antanas Gražys, surinkęs 26 balsus. Už sąjūdininkų siūlytą Audrių Vingrį balsavo 15 deputatų.

Dar vienas deputatų politinės orientacijos indikatorius buvo balsavimas dėl rajono kultūros darbuotojų prašymo panaikinti rajono Garbės piliečio vardą sovietiniam rašytojui Juozui Baltušiui, kuris pagarsėjo per Maskvos televiziją tartu “rūsčiu žodžiu” prieš Lietuvos nepriklausomybę. Už šio prašymo patenkinimą balsavo 24 deputatai, prieš – 3, o 12 susilaikė. Sprendimui priimti pritrūko 1 balso[85]. Anykščių mokytojams išreiškus protestą dėl tokio rezultato[86], balandžio 11 d. Garbės piliečio vardas iš J. Baltušio visgi buvo atimtas – šį kartą už tokį sprendimą pasisakė jau 27 deputatai[87]. Tai sukėlė abiejų kompartijų (savarankiškos LKP ir LKP TSKP platformoje) pasipiktinimą[88] ir kartu parodė, kad rajono Taryba nėra visiškoje komunistų įtakoje. Tarp abiejų deputatų grupių pasireiškė tam tikrų suartėjimo požymių, kurie, tiesa, reiškėsi taip pat ir Sąjūdžio remtų deputatų tolimu nuo Sąjūdžio[89].

Netrukus po pergalės Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose Sąjūdis patyrė naują krizę. Daugeliui sąjūdininkų reikėjo apsispręsti, ar Sąjūdis dar reikalingas. Gegužės 13 d. Anykščių kultūros rūmų salėje įvyko Lietuvos Sąjūdžio Anykščių rajono konferencija. Konferencijos išvakarėse Lietuvos Sąjūdžio Anykščių rajono Tarybos atsakingasis sekretorius A. Vingrys kalbėjo: “...netikiu, kad dabar atsirastų daug naujų Sąjūdžio rėmėjų. Sąjūdis susibūrė prieš pusantrų metų, ir kas į jo veiklą įsijungė tada – tas dirba ir šiandien. O kas neatėjo išsyk – vargu ar ateis ir dabar: vieni nedrįsta, kiti – nenori...”[90] Į konferenciją buvo išrinkti 144 delegatai, iš kurių dalyvavo 111. Joje buvo aptarti Anykščių Sąjūdžio nuveikti darbai ir ateities uždaviniai[91] bei išrinkta nauja Sąjūdžio Anykščių rajono Taryba iš 9 žmonių (lent. 1). Sąjūdžio Seimo deputatais nuo Anykščių rajono sąjūdininkų išrinkti gydytoja Milda Lukšaitė ir pedagogas Arvydas Vasiliauskas[92]. Gegužės 14 d. Sąjūdžio Tarybos posėdyje Tarybos pirmininku išrinktas Kurklių vidurinės mokyklos mokytojas Aloyzas Kvedaras, jo pavaduotoju – A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinio muziejaus parodų organizatorius Antanas Verbickas, laikinai einančiu atsakingojo sekretoriaus pareigas – Jonas Pukenis[93]. Gegužės 17 d. Anykščių Sąjūdžio Taryba nutarė laikinai iki įgaliotinių susirinkimo kooptuoti į savo sudėtį LKDP Anykščių skyriaus pirmininką Povilą Simonavičių, Darbininkų sąjungos Anykščių skyriaus pirmininką Leoną Kaladę ir Tremtinio klubo pirmininką Eligijų Smetoną[94].

Kadangi Anykščių Sąjūdžio laikraštis “Žiburys” netapo “Anykštos” savastimi, tą pačią gegužės 17 d. Sąjūdžio Anykščių rajono Taryba nutarė blokados sąlygomis “Žiburį” leisti kaip sienlaikraštį ir sudarė jo redkolegiją (Alma Ambraškaitė, Saulius Nefas ir Antanas Verbickas)[95]. Iki rugpjūčio mėnesio pasirodė 7 “Žiburio” numeriai (Nr. 16–22). Trys iš jų buvo kritikuoti “Anykštoje” (Nr. 16, 18, 22)[96].

Birželio 26 d. Sąjūdžio būstinėje susirinkę pirmosios Respublikos laikų Šaulių sąjungos nariai Eligijus Smetona, Juozas Petravičius, Alfonsas Kavoliūnas bei jaunesnės kartos atstovas Aloyzas Žarskus nutarė įsteigti Anykščiuose šaulių būrį ir artimiausiu laiku sušaukti jo steigiamąjį susirinkimą[97]. Steigiamasis susirinkimas įvyko liepos 24 d. Jo metu Anykščių šaulių gretas papildė dar 12 narių[98]. Pirmuoju būrio (Dariaus ir Girėno kuopos) vadu tapo E. Smetona. Tačiau 1990-ųjų vasarą Sąjūdžio veikla vis labiau silpo. Naujasis Sąjūdžio Tarybos pirmininkas A. Kvedaras ir liepos 2 d. Sąjūdžio Anykščių rajono Tarybos atsakinguoju sekretoriumi paskirtas Almantas Leika[99] rugpjūčio pabaigoje pasitraukė iš aktyvios veiklos Sąjūdyje[100]. Iniciatyvos vėl sutelkti Anykščių sąjūdininkų gretas ėmėsi naujasis Sąjūdžio Anykščių rajono Tarybos atsakingasis sekretorius Povilas Sapkauskas. Siekdamas sugriežtinti ir konkretizuoti Sąjūdžio struktūras, jis ėmė platinti Sąjūdžio rėmėjo korteles[101], kurias iki artimiausios konferencijos 1991 m. balandžio 6 d. įsigijo daugiau kaip 300 žmonių[102]. P. Sapkauskas faktiškai ir vadovavo Sąjūdžio veiklai nepriklausomybės įtvirtinimo laikotarpiu.

Iš okupacijos laikotarpio liko daug sovietinių struktūrų, kurios bandė prisitaikyti prie naujų sąlygų ir tęsti savo veiklą. Galingiausia iš jų buvo Lietuvos komunistų partija, suskilusi į “savarankišką LKP” (nuo 1990 12 09 – LDDP)[103] ir “LKP TSKP platformoje” (platformininkus). Veikė ir komunistinės profsąjungos, Darbo ir karo veteranų sąjunga. Visoms šios organizacijoms buvo būdinga praeities nostalgija, priešiškumas vykstančioms permainoms. Sąjūdis buvo vienintelė visuomeninė organizacija, galinti pasipriešinti šioms praeities struktūroms. Reikėjo kurti naujas, laiko dvasią atitinkančias visuomenines struktūras, kurios galėtų pakeisti paveldėtas iš sovietmečio. Dar rugpjūčio mėnesį susibūrė iniciatyvinė grupė, kuri pakvietė registruotis darbo veteranus, norinčius veikti atskirai nuo karo veteranų. Spalio 6 d. Sąjūdžio būstinėje įvyko Darbo veteranų sąjungos Anykščių skyriaus steigiamasis susirinkimas, davęs pradžią dabar veikiančiai pensininkų bendrijai “Bočiai”[104]. Ieškota alternatyvos ir komunistinėms profsąjungoms, kurios, įtikinėdamos žmones savo teikiama nauda, vis dar bandė išlaikyti privalomo nario mokesčio rinkimo tradicijas[105]. Remiamos Sąjūdžio kūrėsi Mokytojų sąjunga, Darbininkų sąjunga[106]. 1991 m. kovo 16 d. susikūrė Lietuvos darbininkų sąjungos (LDS) Anykščių koordinacinė taryba, kurios iniciatorius – sąjūdininkas Leonas Kaladė. Gegužės 1 d. LDS narių Anykščiuose buvo apie 400 (iš jų 121 – “Anykščių vyne”)[107].

Vėl suaktyvėjus Sąjūdžio veiklai, nebepakako vasarą leisto sienlaikraščio “Žiburys”. P. Sapkauskas susitarė su “Anykštos” redaktoriumi T. Kontrimavičiumi dėl Sąjūdžio puslapio atnaujinimo “Anykštoje” (tiesa, tradicinio “Žiburio” pavadinimo teko atsisakyti). 1990 m. lapkričio 2 d. “Anykštoje” pasirodė pirmasis Sąjūdžio puslapis “Sąjūdis: vakar, šiandien, rytoj”, kurio tolesnis rengimas buvo patikėtas šių eilučių autoriui. Sąjūdžio puslapis buvo rengiamas kas mėnesį iki 1991 m. gruodžio 4 d.[108] Iš viso “Anykštoje” pasirodė 13 Sąjūdžio puslapių, kuriuose buvo skelbiami ne tik to meto aktualijas atspindėję sąjūdininkų straipsniai, bet ir įvairiuose renginiuose užrašytas gyvas jų žodis.

Nepaisant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos teritorijoje tebeveikė Lietuvai nepavaldi ir priešiška okupacinė kariuomenė. Ji kėlė nuolatinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tačiau to meto sąlygomis nebuvo kitos išeities, kaip toleruoti okupacinės kariuomenės buvimą Lietuvoje ir tikėtis, kad ji nesiims smurto. Tiesa, lapkričio pradžioje Sąjūdžio Anykščių rajono Taryba kreipėsi į Anykščių rajono tarybą, kviesdama blokuoti karinio komisariato veiklą. Tai buvo rizikingas pasiūlymas, todėl Tarybos prezidiumas šio klausimo net neįtraukė į artėjančios sesijos darbotvarkę[109]. Ir visgi įtampa tarp Lietuvos ir sovietinių valdžios struktūrų augo.

1991 m. pradžioje Maskva ėmė atvirai grasinti karine jėga, suaktyvėjo kolaborantinių organizacijų veikla. Visos Lietuvos žmonės atsiliepė į Sąjūdžio kvietimą budėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, Spaudos rūmų, televizijos pastatų Vilniuje. Į Vilnių kasdien važiavo ir anykštėnų autobusai, lemtingą sausio 13-osios naktį prie radijo ir televizijos komiteto stovėjo ir anykštėnų atstovai. Sausio 10–13 d. Aukščiausiosios Tarybos rūmų apsaugoje budėjo 12 Anykščių Dariaus ir Girėno kuopos šaulių ir 3 šauliai iš Kavarsko[110]. Dauguma anykštėnų apie tragiškus sausio 13-osios nakties įvykius sužinojo namie, sekdami okupacinės kariuomenės puolamo Lietuvos radijo ir televizijos programas ar iš miegų pažadinti policijos automobilių sirenų ir per garsiakalbį skaitomo pranešimo apie sovietinės kariuomenės vykdomą perversmą. Sausio 13-osios vidurdienį Anykščiuose A. Baranausko aikštėje įvyko TSRS agresiją smerkiantis mitingas[111]. Tą dieną žmonės buvo gal dar vieningesni, nei Baltijos kelyje. Mitingas davė progą pajusti tą vienybę, atgauti pasitikėjimą savo jėgomis. Tos pačios dienos vakarą iš Anykščių į Vilnių saugoti Aukščiausiosios Tarybos rūmų išvyko 12 autobusų[112].

Taikus, bet ryžtingas Lietuvos žmonių pasipriešinimas sustabdė karinę agresiją. Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos piliečių apklausą, kuri patvirtino pirmąjį naujosios Lietuvos Konstitucijos straipsnį: “LIETUVOS VALSTYBĖ YRA NEPRIKLAUSOMA DEMOKRATINĖ RESPUBLIKA”. Vasario 9-osios apklausoje turėjo teisę dalyvauti 28 540 Anykščių rajono gyventojų. Iš jų 24 258 (85,00 proc.) tą dieną patvirtino savo apsisprendimą gyventi nepriklausomoje Lietuvoje. Atsirado 1884 žmonės (6,60 proc.), kurie atėjo į rinkimines apylinkes tam, kad pasakytų “ne” savo tėvynės laisvei. Dar 1727 (6,05 proc.) liko abejingi, 671 (2,35 proc.) nesusigaudė, kaip elgtis su biuleteniu[113]...

Įtampa pamažu atslūgo, nors kariuomenė ir nepasitraukė iš užimtų objektų. Gyvenimas vėl ėmė tekėti savo vaga. Anykščių krašto sąjūdininkai užsiėmė organizaciniais darbais. Kovo 23 d. Sąjūdžio būstinėje (Žemiečių 5) įvyko Anykščių rajono Žemdirbių Sąjūdžio, Ūkininkų sąjungos ir Žemės savininkų sąjungos narių bendra konferencija reikalams aptarti ir delegatams į respublikinį suvažiavimą išrinkti. Balandžio 6 d. įvyko eilinė Lietuvos Sąjūdžio Anykščių rajono konferencija. Išrinkta Sąjūdžio Anykščių rajono Taryba iš 15 narių (lent. 1). Į Lietuvos Sąjūdžio Seimo narius išrinkti Saulius Nefas ir Aldona Daugilytė[114]. Balandžio 15 d. Sąjūdžio rajono Taryba savo pirmininku išrinko Vygandą Račkaitį, pavaduotoju – Antaną Verbicką, atsakingu sekretoriumi – Povilą Sapkauską[115]. Į atskirą organizaciją susibūrė buvę politiniai kaliniai. Birželio mėnesį Anykščių rajono valdyba įregistravo Lietuvos politinių kalinių sąjungos Anykščių rajono skyrių (vadovas – Bronius Talaikis), birželio 14 d. buvo pašventinta skyriaus vėliava. Vėl atkuto opozicija, kuri, nepaisydama grėsmingos politinės situacijos, kaip niekada aktyviai puolė kritikuoti Sąjūdį, Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybę. Trumpa vienybės akimirka baigėsi, vienybės neliko nė pėdsako...

Savo rašiniais vėl pasireiškė buvęs sąjūdininkas Leonas Alesionka. Balandžio 13 d. “Anykštoje” buvo paskelbtas 55 sąjūdininkų pasirašytas straipsnis “Originalios demagogijos maratonas”, įvertinantis jo veiklą. Kadangi jis buvo parašytas emocingai, L. Alesionka jame nesunkiai surado neatsargiai suformuluotų teiginių, dėl kurių teismuose ėmėsi ieškoti “garbės ir orumo”. Ir rado... Teismas paneigė daugelį emocingų vertinimų, netgi tai, kad garsiajame straipsnyje “Ką primena skenduoliai” (apie Anykščių herbą) “buvo melo, nešvankių anekdotų, neapykantos lenkams, paniekos tikintiesiems”[116], bet tokio fakto, kad vieną L. Alesionkos straipsnį mielai persispausdino kolaborantų laikraštis “Lygūs ir drauge” niekas nei galėjo, nei reikalavo paneigti... Kovai už Sąjūdžio neva ribojamą demokratiją susibūrė Lietuvos Ateities Forumas (LAF). Aktyvi šios organizacijos veikla apsiribojo 1991-ųjų vasara – laikotarpiu, kai Lietuvoje ginklais tebežvangino okupacinė kariuomenė, laukdama komandos pradėti naują puolimą. Kai po rugpjūčio pučo Maskvoje tapo aišku, kad sovietinė imperija galutinai žlugo, forumininkų susirūpinimas Lietuvos demokratijos ateitimi atslūgo... Tačiau iki tol ši organizacija atėjo ir į Anykščių kraštą. Gegužės 25 d. įvyko LAF Anykščių rajono grupės steigiamasis susirinkimas. Jame priimtoje rezoliucijoje teigiama: “Sąjūdžio remti Aukščiausiosios Tarybos deputatai savo veikla nevykdo esminių Sąjūdžio rinkiminės programos reikalavimų, juos iškraipo, nors mes, kaip rinkėjai, nesame davę tokių įgaliojimų”[117]. 1991-ųjų vasarą LAF surengė ne vieną anykštėnų susitikimą su opozicijos veikėjais, “supratusiais” Sąjūdžio vykdomos politikos pražūtingumą[118].

Daugiausiai triukšmo sukėlė liepos 3 d. surengtas susitikimas su LAF ideologu Arvydu Juozaičiu. Iš Panevėžio atvykusi grupė jaunų Laisvės lygos aktyvistų scenoje už A. Juozaičio nugaros iškėlė Lietuvos TSR vėliavą ir pionieriškų būgnų bei trimitų garsais nustelbė jo kalbą. Anykščių sąjūdininkai nepritarė nei A. Juozaičio ir forumininkų veiklai, nei tokiam protestavimo prieš ją būdui. Tačiau “Anykštoje” šis incidentas buvo pavaizduotas kaip dramatiška demokratijos pabaiga, kaip visų rajono dešiniųjų organizacijų remiamas fašistinis išpuolis. Forumininkams simpatizuojanti žurnalistė netgi padarė išvadą, kad “pats protingiausias šioje situacijoje, kai demokratija pasirodė tik skambi, bet tuščia frazė, buvo LKP sekretoriaus Povilo Matulaičio pasiūlymas visoms partijoms, visiems politiniams judėjimams padaryti bendrą pareiškimą apie politinės kultūros esmę”[119]. Tai toli gražu ne vienintelis atvejis, kai forumininkų, kitų dešiniosios opozicijos atstovų ir atvirų kolaborantų pozicija kovoje prieš “lietuvišką fašizmą” sutapdavo[120]. Liepos 20 d. – rugpjūčio 17 d. Sąjūdžio Anykščių rajono Taryba, Ūkininkų sąjungos, Darbininkų sąjungos, Žemės savininkų sąjungos, Politinių kalinių sąjungos, Tremtinių sąjungos, Krikščionių demokratų partijos, sambūrio “Caritas” ir Darbo veteranų bendrijos Anykščių rajono skyriai pakvietė anykštėnus į šeštadieninius piketus prie “komunistų rūmų” (LKP ir LDDP Anykščių rajono komitetų pastato). Akcijos metu kiekvieną šeštadienį vykusiuose piketuose buvo protestuojama prieš antivalstybinius komunistų veiksmus ir aptariamos aktualios rajono politinio gyvenimo problemos. Baigiamajame pikete S. Nefas paskelbė, kad į piketus kvietusios visuomeninės organizacijos akcijos metu susibūrė į Pažangos sąjungų koordinacinę tarybą[121].

Vos pasibaigė paskutinis šios akcijos piketas, rugpjūčio 18 d. Maskvoje prasidėjo rugpjūčio pučas – nesėkmingas reakcingiausių sovietinės valdžios sluoksnių bandymas atkurti “tvarką” griūvančioje imperijoje. Pradėjo puolimą ir Lietuvoje buvę sovietinės armijos daliniai bei vietiniai kolaborantai. Šį kartą buvo užimta daugelis Lietuvos televizijos retransliavimo stočių, rugpjūčio 21-osios rytą kareiviams užėmus Viešintų radijo ir televizijos stotį, buvo užtemę ir anykštėnų televizorių ekranai. Bet dar tą pačią dieną pučas Maskvoje žlugo ir sovietinė armija buvo priversta atsitraukti iš visų užimtų objektų, o kolaborantai skubiai bėgo iš Lietuvos[122]. Okupantų ir nepriklausomos Lietuvos valdžios dvivaldystės laikotarpis baigėsi. Jau rugpjūčio 23 d. kolaborantinės LKP Anykščių organizacijos turtas buvo nacionalizuotas[123].


  • [81] Anykščių rajono Sąjūdžio rinkiminė programa (tezės) // Kolektyvinis darbas. – 1990 m. kovo 17 d. Nr.31 (5618). P.2.
  • [82] Sąjūdžio Anykščių Tarybos dokumentai. 1990 metai – VŽM. L.22-27.
  • [83] Darbinė dokumentacija: [LPS Anykščių Tarybos byla]. 1989–1990. – VŽM.
  • [84] T. Kontrimavičius. Rajono taryboje – 35 deputatai // Kolektyvinis darbas. – 1990 m. kovo 27 d. Nr.35 (5622). P.1; Šešetukas // Kolektyvinis darbas. – 1990 m. balandžio 3 d. Nr.38 (5625). P.1.
  • [85] T. Kontrimavičius. Pradžia // Anykšta. – 1990 m. balandžio 7 d. Nr.40 (5627). P.1.
  • [86] S. Nefas, D. Rastenytė. ir kt. 27 parašai. Garbės vardas? O jei negerbiam? // Anykšta. – 1990 m. balandžio 12 d. Nr.42 (5629). P.1.
  • [87] Valdybos struktūra // Anykšta. – 1990 m. balandžio 14 d. Nr.43 (5630). P.1.
  • [88] P. Matulaitis. Ar mes tokios demokratijos laukėme... // Anykšta. – 1990 m. balandžio 19 d. Nr.45 (5632). P.3; LKP Anykščių rajono komiteto kreipimasis į rajono Tarybą // Anykšta. – 1990 m. balandžio 28 d. Nr.48 (5635). P.2.
  • [89] T. Baranauskas. Anykščių politika // Anykšta. – 1991 m. rugsėjo 28 d. Nr.76 (5789). P.3.
  • [90] G. Latvelienė. Neužtrenktos Sąjūdžio durys // Anykšta. – 1990 m. gegužės 12 d. Nr.51 (5638). P.1.
  • [91] Sąjūdžio Anykščių Tarybos dokumentai. 1990 metai – VŽM. L.15-20.
  • [92] Ten pat. L.13-14.
  • [93] Gaunami raštai. 1990 metai – VŽM. L.111-119.
  • [94] Ten pat. L.102-104.
  • [95] Ten pat. L.105-110.
  • [96] Šiupinys // Anykšta. – 1990 m. birželio 2 d. Nr.54 (5641). P.1;
  • [97] Anykščių šaulių kuopa: archyvinė medžiaga – VŽM. L.36.
  • [98] Ten pat. L.13, 33-34.
  • [99] Gaunami raštai. 1990 metai – VŽM. L.64-66.
  • [100] LPS Anykščių Tarybos dokumentai. 1990 metai – VŽM. L.8-11 (A. Leika pirmininkauja Sąjūdžio Anykščių r. rėmimo grupių įgaliotinių susirinkime 1990 08 19); Gaunami raštai. 1990 metai – VŽM. L.15, 19-23 (A. Leika ir A. Kvedaras pasirašo 1990 08 19 įgaliotinių susirinkimo dokumentus; toliau jų veikla Sąjūdyje faktiškai nutrūksta).
  • [101] P. Sapkauskas. Sąjūdis ir politika // Anykšta. – 1990 m. rugpjūčio 22 d. Nr.72 (5659). P.2; P. Sapkauskas. Sąjūdžio perspektyvos ir uždaviniai // Anykšta. – 1991 m. kovo 27 d. Nr.24 (5737). P.2.
  • [102] T. Baranauskas. Konferencija // Anykšta. – 1991 m. balandžio 27 d. Nr.32 (5745). P.3.
  • [103] Pastaruoju metu LDDP šalininkai konjunktūriniais sumetimais neigia savo partijos ryšį su LKP.Dėl to žr.: Lietuvos komunistų partijos neeilinio suvažiavimo, įvykusio 1990 m. gruodžio 8–9 d., nutarimas dėl LKP reorganizavimo užbaigimo // Tiesa. – 1990 m. gruodžio 13 d. P.1: “Pakeisti Lietuvos komunistų partijos pavadinimą. Toliau ją vadinti LIETUVOS DEMOKRATINE DARBO PARTIJA. Lietuvos demokratinė darbo partija išlaiko savarankiškos LKP juridinį tęstinumą.”
  • [104] Šiupinys // Anykšta. 1990 08 24. Nr.73 (5660). P.1; Šiupinys // Anykšta. 1990 10 04. Nr.89 (5676). P.1.
  • [105] A. Daugilytė. Ar apsispręsi pats? // Anykšta. – 1990 m. lapkričio 2 d. Nr.102 (5689). P.3.; A. Daugilytė. Kas kviečia? // Anykšta. – 1990 m. gruodžio 11 d. Nr.118 (5705). P.3.; P. Sapkauskas. Kam mums reikalinga profsąjunga? // Anykšta. – 1990 m. lapkričio 17 d. Nr.108 (5695). P.3.
  • [106] A. Ambraškaitė. Apie profsąjungas ne tik pedagogams // Anykšta. – 1990 m. lapkričio 17 d. Nr.108 (5695). P.3.
  • [107] G. Latvelienė. Lietuvos darbininkų sąjunga // Anykšta. 1991 05 01. Nr.33 (5746). P.2.
  • [108] Anykšta. – 1990 m. lapkričio 2 d.; 1990 m. lapkričio 17 d.; 1990 m. gruodžio 11 d.; 1991 m. vasario 16 d.; 1991 m. kovo 9 d.; 1991 m. balandžio 27 d.; 1991 m. gegužės 29 d.; 1991 m. birželio 29 d.; 1991 m. liepos 24 d.; 1991 m. rugsėjo 4 d.; 1991 m. rugsėjo 28 d; 1991 m. lapkričio 6 d; 1991 m. gruodžio 4 d.
  • [109] Šiupinys // Anykšta. – 1990 m. lapkričio 13 d. Nr.106 (5693). P.1.
  • [110] J. Junevičius. “Nereikia garbės ir pinigų...” // Anykšta. – 1993 m. sausio 13 d. Nr.3 (5916). P.1; Anykščių šaulių kuopa: archyvinė medžiaga – VŽM. L.15.
  • [111] D. Binkys “Neįveiksi, sūnau šiaurės...” // Anykšta. – 1991 m. sausio 16 d. Nr.4 (5717). P.1.
  • [112] Šiupinys // Anykšta. – 1991 m. sausio 16 d. Nr.4 (5717). P.2.
  • [113] Devyni iš dešimties tarė TAIP // Anykšta. – 1991 m. vasario 13 d. Nr.12 (5725). P.1.
  • [114] T. Baranauskas. Konferencija // Anykšta. – 1991 m. balandžio 27 d. Nr.32 (5745). P.3.; Sąjūdžio Anykščių rajono Tarybos posėdžių protokolai. 1991 metai – VŽM. L.2. Konferencijoje išrinkta 11 Tarybos narių ir nutarta, kad į ją taip pat bus įtraukti Darbininkų, Ūkininkų, Darbo veteranų, ir Tremtinių sąjungų Anykščių skyrių pirmininkai, kurie surašyti mano straipsnyje pateiktame Tarybos narių sąraše. Tačiau konferencijos protokole įrašyta tik 14 Tarybos narių – praleistas E. Smetona (Tremtinių sąjungos Anykščių skyriaus pirmininkas), kuris vėliau dalyvavo Tarybos posėdžiuose kaip jos narys.
  • [115] Sąjūdžio Anykščių rajono Tarybos posėdžių protokolai. 1991 metai – VŽM. L.7.
  • [116] Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimas // Anykšta. – 1992 m. liepos 4 d. Nr.52 (5865). P.2. Plg. išn. 4.
  • [117] Lietuvos Ateities forumo Anykščių rajono grupės steigiamojo susirinkimo, įvykusio 1991 metų gegužės 25 d., rezoliucija // Anykšta. 1991 06 01. Nr.42 (5755). P.3.
  • [118] T. Baranauskas. Praeities forumas// Anykšta. – 1991 m. gegužės 15 d. Nr.37 (5750). P.2; T. Baranauskas. Įvykių apžvalga // Anykšta. – 1991 m. gegužės 29 d. Nr.41 (5754). P.3.
  • [119] G. Latvelienė. Sena giesmė naujom natom // Anykšta. – 1991 m. liepos 10 d. Nr.53 (5766). P.3
  • [120] Yra tokia partija! LDDP: pasisakymų rinkinys. – V., 1992. P.26-31.
  • [121] T. Baranauskas. Šeštadieniniai piketai // Anykšta. – 1991 m. rugsėjo 4 d. Nr.69 (5782). P.3.
  • [122] L. Vaitonis. Rievės // Anykšta. – 1991 m. rugpjūčio 24 d. Nr.66 (5779). P.1.
  • [123] D. Binkys. Komunistai prarado viską // Anykšta. – 1991 m. rugpjūčio 28 d. Nr.67 (5780). P.1.

Sąjūdžio peraugimo į partijas laikotarpis (1991 m. rugsėjis–1993 m. gruodis)

Nesėkmingas 1991-ųjų rugpjūčio pučas Maskvoje galutinai sugriovė sovietinę imperiją. Ji dar spėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę (rugsėjo 6 d.), bet prieš ją tai jau buvo padariusios 48 valstybės. Lietuvos tarptautinį pripažinimą vainikavo Lietuvos priėmimas į Jungtinių Tautų organizaciją 1991 m. rugsėjo 17 d.[124] Nepriklausomybės įtvirtinimo laikotarpis baigėsi, Sąjūdžio misija iš esmės buvo atlikta. Vienintelė priežastis, dėl kurios Sąjūdis dar negalėjo baigti savo veiklos, buvo nepasibaigęs partijų formavimosi laikotarpis. Vis dar nebuvo partijos, į kurią galėtų susiburti iki šiol po Sąjūdžio vėliava ėję žmonės. Daugeliui sąjūdininkų atrodė, kad geresnės organizacinės formos kaip Sąjūdis ir būti negali. Norėjosi kuo ilgiau jį išlaikyti, tikintis, kad Sąjūdis ir toliau išliks tokia galinga jėga, kokia atvedė Lietuvą į nepriklausomybę. Tačiau valstybė jau buvo atkurta ir pripažinta tarptautiniu mastu. Atlikta tai, dėl ko sutarė absoliuti dauguma Lietuvos žmonių. Dėl tolesnės valstybės raidos tokios vienybės nebebuvo ir būti negalėjo, dėl jos susidūrė įvairiausių grupių ir grupelių nuomonės bei interesai. Sąjūdis nebegalėjo būti toks kaip anksčiau. Jis apskritai nebegalėjo būti efektyvi organizacinė forma naujomis sąlygomis. Atėjo metas burtis į partijas.

Tačiau Sąjūdis, kaip minėta, ir toliau tęsė savo veiklą kaip svarbiausia atsvara iš sovietmečio paveldėtai LDDP (buvusiai LKP). 1992 m. vasario 8 d. Anykščių kultūros rūmų salėje įvyko eilinė Lietuvos Sąjūdžio Anykščių rajono konferencija, į kurią buvo išrinkti 126 delegatai, dalyvavo 108. Konferencijoje buvo aptarta politinė situacija ir išrinkta Sąjūdžio Anykščių rajono Taryba iš 9 narių (lent. 1). Sąjūdžio Seimo nariais išrinkti Aldona Daugilytė ir Valentinas Pajarskas. Vasario 9 d. Sąjūdžio Anykščių rajono Tarybos posėdyje Tarybos pirmininku išrinktas Saulius Nefas, pavaduotoju – Petras Visakavičius[125].

“Anykštai” nutraukus Sąjūdžio puslapio spausdinimą ir redakcijoje įsigalėjus Sąjūdžiui nepalankioms jėgoms, 1992 m. kovo mėn. buvo atnaujintas laikraščio “Žiburys” leidimas. “Žiburys”, kaip ir Sąjūdžio puslapis, pasirodydavo maždaug kas mėnesį. Nuo 1997 m. jo periodiškumas sumažėjo iki maždaug karto per du mėnesius, bet laikraštis leidžiamas iki šiol (1999 m.) ir tapo savotišku fenomenu Lietuvoje – bene ilgiausiai išlikusiu Sąjūdžio laikraščiu. Partijų formavimasis ir parlamentinės demokratijos tradicijų nebuvimas nulėmė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos krizę ir priešlaikinių Seimo rinkimų paskelbimą 1992 m. spalio 25 d. Sąjūdyje jau seniai kristalizavosi naujos visuomeninės organizacijos ir partijos, kurių veiklą Anykščiuose koordinavo prieš metus įkurta Pažangos sąjungų koordinacinė taryba. Ruošiantis rinkimams, rugpjūčio 3 d. Anykščių Pažangos sąjungų koordinacinė taryba buvo pertvarkyta į Sąjūdžio koaliciją “Už demokratinę Lietuvą”. Į ją papildomai įsijungė Šaulių sąjungos Dariaus ir Girėno kuopa[126].

Rinkiminė kova buvo sunki. Anykščių–Kupiškio rinkiminėje apygardoje Nr. 49 prireikė dviejų rinkimų turų. Pirmojo turo nugalėtojais tapo Sąjūdžio remiamas Vidmantas Žiemelis (24,95 proc. balsų) ir LDDP kandidatas Feliksas Kolosauskas (24,20 proc.), tuo tarpu už LDDP sąrašą balsavo net 47,02 proc., už Sąjūdžio koaliciją – 19,38 proc., už LKDP, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ir Demokratų partijos jungtinį sąrašą – 13,05 proc. apygardos rinkėjų[127]. Antrajame rinkimų ture (lapkričio 15 d.) pergalę pasiekė F. Kolosauskas, surinkęs 54,80 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų (45,82 proc. visų rinkėjų). Už V. Žiemelį balsavo 43,00 (35,95) proc. rinkėjų[128].

Dar ruošiantis antrajam turui LDDP šalininkai perėjo į puolimą: susigriebta, kad “Žiburys” leidžiamas kaip laikraščio “Baltų ainiai” priedas, nors “Baltų ainiai” neturėjo teisės leisti periodinių priedų. Ta proga paskelbta, kad “Žiburio” “leidyba kvalifikuojama kaip nelegali ir prieštaraujanti valstybės įstatymams” bei pasistengta sulaikyti Ukmergės spaustuvėje jau surinkto priešrinkiminio “Žiburio” numerio spausdinimą. “Žiburį” teko skubiai perkelti į Panevėžio spaustuvę, kurioje jis buvo išspausdintas kaip agitacinis lapelis “Žodis Anykščių ir Kupiškio krašto rinkėjams”. Jame per klaidą buvo palikti “Žiburio” metrikos žodžiai: “Pradėtas leisti nuo 1988 m. spalio mėnesio”. Tai davė pagrindą kovos su “Žiburiu” lyderiui Laimiui Vaitoniui (“Anykštoje” pasirašinėjusiam Linos Malinauskaitės pseudonimu) įvertinti tą metriką kaip įžūlų melą ir pareikšti gilų pasipiktinimą: “Juk negali būti, kad nesusibarusi su protu devynių žmonių redkolegija šimtams anykštėnų akiplėšiškai pūstų miglą į akis... O gal gali? Gal jau pernelyg įprato?”[129]. Tuo pačiu buvo padaryti dar du ėjimai: “Žiburys” apkaltintas Ritos Šovinytės-Vaitonienės šmeižimu (mat jame buvo paskelbta apie jos ryšius su KGB) ir pareikalauta sumokėti neegzistuojančio pelno mokesčius[130]. Formalumus sąjūdininkai sutvarkė greitai: jau lapkričio 25 d. “Žiburys” buvo įregistruotas kaip savarankiškas leidinys. Nuo tada jis platinamas nemokamai ir leidžiamas už aukas. Tuo tarpu teismo procesas dėl R. Vaitonienės “garbės ir orumo” užsitęsė pusantrų metų (nuo 1992 m. lapkričio 30 d. iki 1994 m. gegužės 30 d.). S. Nefas , “Žiburyje”paskelbęs, kad R. Vaitonienė bendradarbiavo su KGB, turėjo patikslinti: “Tereikėjo tik pasakyti, kad R. Vaitonienė įrašyta į Anykščių KGB patikimų asmenų sąrašą literinėje byloje Nr.1042, ir tai būtų tokia tiesa, kurios negalėtų paneigti jokie teismai”[131]. Po to teismo procesas tęsėsi dar beveik metus, bet galų gale R. Vaitonienė turėjo atsiimti civilinį ieškinį[132].

Sąjūdžio pralaimėjimas rinkimuose ir triuškinanti LDDP pergalė parodė, kad Sąjūdis nebegali veikti ankstesniais metodais. Ateitis priklausė partijoms. Rinkimų metu susibūrusi Sąjūdžio koalicija buvo reorganizuota į Sąjūdžio santarą ir veikė toliau. Lapkričio 22 d. įvyko Anykščių rajono santaros “Už demokratinę Lietuvą” pasitarimas, kuriame dalyvavo 98 delegatai. Tačiau dešiniųjų pažiūrų žmonių organizacinį branduolį ir toliau jungė tik Sąjūdis.

Po pralaimėjimo rinkimuose Lietuvos Sąjūdžio vadovybėje ryškėjo supratimas, kad Sąjūdį reikia reorganizuoti į partiją[133]. 1993 m. gegužės 1 d. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos konservatorių (Tėvynės sąjungos) partija. Ji ir tapo ta partine struktūra, kuri sujungė iki šiol Sąjūdyje veikusius politikus. Tėvynės sąjungos (TS) Anykščių iniciatyvinės grupės susirinkimas įvyko gegužės 27 d. Jame dalyvavo 14 konservatorių programai pritariančių žmonių. Buvo aptartos TS Anykščių skyriaus steigimo galimybės[134]. Į Tėvynės sąjungos Anykščių laikinąją tarybą išrinkti Kastytis Guobužas, Irena Andrukaitienė, Saulius Nefas. Kūrėsi ir jaunųjų konservatorių organizacija: liepos 28 d. Tėvynės sąjungos jaunimo lygos Anykščių iniciatyvinė grupė laikraštyje “Anykšta” paskelbė atsišaukimą “Jaunieji konservatoriai, burkimės!”[135]

1993 m. birželio 6 d. A. Vienuolio vidurinėje mokykloje įvyko paskutinė Lietuvos Sąjūdžio Anykščių rajono konferencija. Anykščių Sąjūdžio Tarybos pirmininkas S. Nefas joje kalbėjo: “Todėl, kad galvojame apie ateitį, kad turime viltį, mes, sąjūdininkai, buriamės į partiją – Tėvynės sąjungą. Renkamės dar vieną politinės veiklos formą. Sąjūdžio struktūros neorganizuotos, jos negali veikti efektyviai. O mes turime ruoštis rinkimams”[136]. Priimtos rezoliucijos “Dėl mokytojų socialinės padėties”, “Dėl žemės grąžinimo” ir pareiškimai “Dėl bendradarbiavimo su rajono valdžia” bei dėl sprendimo atšaukti nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių JAV Stasį Lozoraitį. Išrinkta Sąjūdžio Anykščių rajono Taryba iš 13 narių (lent. 1). Sąjūdžio Tarybos pirmininku išrinktas S. Nefas, pavaduotoja – A. Daugilytė. Sąjūdžio Seimo nariais išrinkti V. Majauskas ir A. Daugilytė[137]. Rudeniop Tėvynės sąjungos kūrimasis Anykščių rajone buvo baigtas. Rugsėjo 21 d. įvyko Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) Anykščių skyriaus steigiamasis susirinkimas. Pirmininku išrinktas S. Nefas, vicepirmininku – B. Palionis, sekretoriumi – K. Guobužas[138]. Sąjūdininkai galutinai susiskirstė į partijas (Anykščių rajone tai buvo dar 1989 m. atkurta Krikščionių demokratų partija ir Tėvynės sąjunga) bei visuomenines organizacijas. “Grynųjų” sąjūdininkų beveik neliko. Spalio 25 d. buvo surašytas paskutinis atskiras Lietuvos Sąjūdžio Anykščių rajono Tarybos posėdžio protokolas. 1993 m. lapkričio 8 d. – 1995 m. gegužės 15 d. Sąjūdžio Anykščių rajono Taryba posėdžiavo kartu su Anykščių Tėvynės santaros taryba[139], bet tai buvo daugiau formalumas, nes Tėvynės santaroje dalyvavo tie patys aktyvistai, kurie veikė ir kaip sąjūdininkai.

Metų pabaigoje visoje Lietuvoje kilo diskusija, ar Sąjūdis dar reikalingas. Tai turėjo nuspręsti Sąjūdžio IV suvažiavimas, kurį numatyta sušaukti gruodžio 18 d. Gruodžio 4 d. įvyko Anykščių rajono Sąjūdžio visuotinis susirinkimas, kuriame išrinkta 11 delegatų į Sąjūdžio IV suvažiavimą ir pareikšta nuomonė dėl Lietuvos Sąjūdžio ateities. Iš 210 susirinkimo dalyvių 205 balsavo už tai, kad Sąjūdis taptų visuomenine organizacija, remiančia Tėvynės sąjungą ir kitas dešiniąsias partijas, 5 – už tai, kad Sąjūdis įvykdė savo uždavinius ir baigia savo veiklą (pastariesiems priklausė ir šių eilučių autorius)[140]. Tokios pačios nuomonės laikėsi dauguma Lietuvos sąjūdininkų, todėl suvažiavimas, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos liaudies frontų, priėmė nutarimą pratęsti savo istorinę misiją atlikusio Sąjūdžio veiklą. Tačiau tai buvo tik formalus nutarimas. Nuo šiol Sąjūdis iš visuomeninės-politinės buvo reorganizuotas į visuomeninę organizaciją ir liovėsi būti aktyvi politinė jėga. Jo pradėtą darbą pratęsė iš Sąjūdžio išaugusios partijos.


  • [124] R. Batūra. Lietuvos Sąjūdis ir valstybės atkūrimas: panorama. – V., 1998. P.32.
  • [125] Anykščių Sąjūdžio konferencija // Žiburys. – 1992 m. kovo mėn. Nr.1 (15). P.1; Sąjūdžio Anykščių Tarybos posėdžių protokolai. 1992 metai – VŽM.
  • [126] Sąjūdžio Anykščių Tarybos posėdžių protokolai. 1992 metai – VŽM; 1992 m. rugpjūčio 5 d. // Žiburys. – 1992 m. rugpjūčio mėn. Nr.8 (22). P.1 (rugpjūčio 5 d. – klaidinga data).
  • [127] Daugiausia – už LDDP ir V. Žiemelį // Anykšta. – 1992 m. spalio 28 d. Nr.83 (5896). P.1.
  • [128] Lietuvos Seimas išrinktas // Anykšta. – 1992 m. lapkričio 18 d. Nr.89 (5902). P.1.
  • [129] L. Malinauskaitė. Miglos pūtimo meistrai // Anykšta. – 1992 m. lapkričio 11 d. Nr.87 (5900). P.2. – (Teisybė apie “Žiburį”).
  • [130] L. Malinauskaitė. Per “Žiburio” kišenę // Anykšta. – 1992 m. lapkričio 14 d. Nr.88 (5901). P.2. – (Faktai).
  • [131] S. Nefas. Dėl apmaudaus apsirikimo // Anykšta. – 1993 m. rugpjūčio 4 d. Nr.59 (5972). P.2.
  • [132] Anykščių rajono teismas. – Byla Nr.2-12-739 / 94.
  • [133] Sąjūdžio Seimo sesijoje: Sąjūdžio praeitis ir ateitis; atsistatydino Sąjūdžio Seimo Taryba; sudarytas reorganizacijos komitetas // Sąjūdžio žinios. – 1992 m. gruodžio 18 d. Nr.93. P.1.
  • [134] Tėvynės sąjunga // Žiburys. – 1993 m. birželio mėn. Nr.7 (33). P.3.
  • [135] O. Daunoraitė, A. Širvinskas, S. Davidonis, N. Šileika, T.Lapinskas. Jaunieji konservatoriai, burkimės! // Anykšta. – 1993 m. liepos 28 d. Nr.57 (5970). P.1.
  • [136] S. Nefas. Mintys iš pranešimo // Žiburys. – 1993 m. birželio mėn. Nr.8 (34). P.4.
  • [137] Sąjūdžio Anykščių rajono Tarybos posėdžių protokolai. 1993 metai – VŽM.
  • [138] I. Andrukaitienė. Tėvynės sąjunga // Žiburys. – 1993 m. rugsėjo mėn. Nr.13 (39). P.2.
  • [139] Sąjūdžio Anykščių rajono Tarybos posėdžių protokolai. 1993 metai – VŽM; Sąjūdžio Anykščių rajono Tarybos ir Anykščių Tėvynės santaros tarybos posėdžių protokolai. 1995 metai – VŽM.
  • [140] Anykščių sąjūdiečiai išsižada politikos // Anykšta. – 1993 m. gruodžio 8 d. Nr.94 (6007). P.1.

Tėvynės santara

1994 m. sausio 16 d. įvyko Lietuvos Sąjūdžio Anykščių rajono grupių įgaliotinių išplėstinis susirinkimas. Atsižvelgdamas į Sąjūdžio IV-ojo suvažiavimo nutarimus, susirinkimas nutarė Anykščių krašte Sąjūdį perregistruoti kaip visuomeninę organizaciją, o taip pat pritarė 1993 m. birželio 6 d. išrinktai tarybai ir įgaliojo ją tęsti savo veiklą. Po to Anykščių krašto dešiniųjų organizacijų ir partijų vadovai pasirašė dar 1993 m. gruodžio 20 d. parengtą sutarties aktą, kuriuo deklaruojama, kad šios organizacijos yra “susijungusios į dešiniųjų jėgų politinį bloką – Tėvynės santarą”[141]. Pastaroji organizacija Anykščių rajone faktiškai perėmė Sąjūdžio funkcijas. Kitos organizacijos sąjūdininkams ir nebereikėjo, nes visi jau buvo į Tėvynės santarą įeinančių partijų ir visuomeninių organizacijų nariai. Didesnis partinių struktūrų organizacinis efektyvumas ir LDDP valdžios susikompromitavimas sudarė sąlygas Tėvynės santarai laimėti 1995 m. kovo 25 d. įvykusius rinkimus į savivaldybių tarybas. Iš 25 Anykščių rajono tarybos narių Tėvynės sąjunga gavo 9 vietas, LDDP – 6, LKDP – 5, LSDP – 3, Valstiečių partija – 2. Iš viso Tėvynės santaros partijos (Tėvynės sąjunga ir LKDP) surinko 56,1 proc. balsų ir gavo 14 vietų rajono Taryboje[142]. Balandžio 5 d. pirmajame naujosios Anykščių rajono tarybos posėdyje rajono meru išrinktas Saulius Nefas (už balsavo 14, prieš – 10 deputatų)[143].

Balandžio 3 d. Sąjūdžio Anykščių rajono Tarybos ir Tėvynės santaros posėdyje aptartas vadovavimo Tėvynės Santarai klausimas. Onai Šakėnienei pasiūlius, Aldona Daugilytė išrinkta Tėvynės Santaros pirmininke. Net O. Šakėnienės argumentas atspindi, kaip pamažu Sąjūdis užleido vietą iš jo išaugusioms partijoms: “Siūlau ir toliau vadovu A. Daugilytę, nes buvo pirmininko pavaduotoja. Logiška, kad lieka jai vadovauti”[144]. Turėta galvoje Sąjūdžio rajono vadovybė, tačiau A. Daugilytė išrinkta jau Tėvynės santaros pirmininke.

1995 m. gegužės 15 d. įvyko paskutinis bendras Sąjūdžio Anykščių rajono Tarybos ir Tėvynės santaros posėdis, o nuo gegužės 22 d. vyksta tik Tėvynės santaros posėdžiai. Šiuo metu (1998–1999 m.) į Anykščių Tėvynės santarą įeina: “Caritas” (E. Kerpiškytė), pensininkų bendrija “Bočiai“(šviesios atminties O. Šakėnienė, L. Adomauskas), Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (P. Petrylienė, V. Čeponis), Lietuvos krikščionių demokratų partija (A. Daugilytė, V. Zabielienė), Lietuvos ūkininkų sąjunga (M. Baliuka, V. Meldaikienė), Tėvynės sąjunga (S. Nefas, G. Tumienė), Šaulių sąjungos Dariaus ir Girėno kuopa (V. Pratapas) ir Lietuvos Sąjūdis (A. Juodzevičienė). Daugelis aktyvių šių partijų ir organizacijų narių tebelaiko save sąjūdininkais, nors konkrečią veiklą vykdo savo partijų arba Tėvynės santaros vardu.


  • 141]Sutelkime jėgas // Žiburys. – 1994 m. vasario mėn. Nr.2 (44). P.1; Sąjūdžio Anykščių rajono Tarybos posėdžių protokolai. 1993 metai.–VŽM.
  • [142] Nors rinkimuose nedalyvavo 11894 rinkėjai, tačiau 25 Tarybos narius išrinkome // Anykšta. – 1995 m. kovo 29 d. Nr.25 (6140). P.1.
  • [143] Vėl valdžia Tarybos! // Anykšta. – 1995 m. balandžio 8 d. Nr.28 (6143). P.1-2.
  • [144] Sąjūdžio Anykščių rajono Tarybos ir Anykščių Tėvynės santaros tarybos posėdžių protokolai. 1995 metai – VŽM.