Antano Juškos atsiminimai apie tremties metus

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (7 128 balsai)

Tremties atsiminimais dalijosi buvęs tremtinys Antanas Juška, gimęs 1923 m. rugpjūčio 1 d. Atsiminimus 1996 m. gegužės 25 d. užrašė Zita Stonienė, Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Purvėnų filialo vyresn. bibliotekininkė.


Mano tėvas Juozas Juška buvo ūkininkas, turėjo 17 ha žemės, gyveno Purvėnų kaime. Šeimoje buvome: mama Uršulė Juškienė, dvi seserys, kurios mažos mirė, ir aš, Antanas Juška. 1949 m., susikūrus „J. Žemaitės“ kolūkiui Purvėnų kaime, dirbau lauko brigadoje, su arkliais, paskui traktorininko Juozo Sidabro padėjėju. Tėvelis tada jau buvo 83 metų, sergantis, o mamai – 60 metų, todėl visus ūkiškus darbus dirbau vienas. 1951 m. rugsėjo 30 dieną po darbo vakare su traktorininku Sidabru pastatėme traktorių Jono Voverio sodyboje. Išaušus spalio 1 dienos rytui, ruošiausi vykti į darbą, kai į kiemą atvažiavo „stribokai“, iš kurių daugiausiai buvo ukrainiečių. Liepė greitai ruoštis važiuoti visai šeimai, leido pasiimti maisto, drabužių ir daugiau nieko. Taip palikome namą, ūkį, pilną gyvulių, ir traktorius liko stovėti Jono Voverio sodyboje. Mano draugą Juozą Sidabrą pagriebė iš Stasio Vilko sodybos. Išvežė iš namų mamą, sergantį tėvą ir mane į Mažeikių geležinkelio stotį. Atvežus į stotį, mus visus suvarė į gyvuliams vežti skirtus vagonus ir aklinai uždarė. Laikė visą parą. Antrą parą traukinys pajudėjo nežinoma kryptimi. Vežė naktimis, o dienomis vagonus įvarydavo kurioje nors stotyje ant atskirų bėgių, o naktį vėl vežė. Vieną kartą per parą davė sriubos. Keletą jaunų vyrų paimdavo iš vagonų, tuo pačiu ir mane, išvarydavo atnešti iš valgyklos sriubos. Aš buvau paskirtas brigadininku. Vagonas buvo be galo šaltas, nors dvi krosnelės, bet anglių davė vos du kibirus. Taip mus vežė dvi savaites ir spalio 20 dieną išlaipino už 3000 km Sibire traukinių stotyje „Obachan“. Obachanas – tai kalnų viršūnės. Po dviejų parų iš geležinkelio stoties išvežė į Krasnaturansko rajoną, „Novij Ivanoska“ kaimelį bei tuo pačiu pavadinimu pavadintą kolūkį. Išlaipino prie kultūros namų. Kultūros namuose gyvenome 3–4 dienas, o paskui išėjome laikinai gyventi pas rusų šeimas. Taip ten gyvenome apie tris metus. Paskui davė butus, kitiems liepė išsipirkti. Mūsų šeima kartu su Balsių šeima spsigyvenome mažoje senoje trobelėje, buvusioje veltinių artelėje. Mes su Balsiu sutvarkėme krosnį. Ten gyvenome apie tris metus. Tiesa, valgyti niekas nedavė, tiktai 70 kg pažaliavusių kviečių ir daugiau nieko. Štai ir maitinkis. Atvežtus be darbo niekas nelaikė. Jau antrą dieną išvarė į grūdų sandėlį valyti grūdų. Paskui man liepė mokytis. Lankiau tris savaites traktorininko kursus. Pasimokius tuojau liepė važiuoti dirbti su ASDZ (žibalinis) markės traktoriumi, net nemokėjau gerai įjungti greičio pavarų. Malūne reikėjo sukti girnas ir malti miltus. Vėliau gavau naują MTZ markės traktorių, su kuriuo išdirbau apie tris metus. Pagrindinis darbas buvo lentpjūvėje. Tėvelis labai sirgo. Sergantį tris savaites vežė ir tris savaites dar gyveno Sibire, mirė sulaukęs 86 metus. Mes su mama palaidojome kapeliuose tame pačiame kaime, kur gyvenome. Padirbau medinį kryžių, bet ketvirtą dieną kryžių pavogė, o dabar jokio ženklo nebėra. Aš dirbau vienas ir išlaikiau mamą, jos į darbą nevarė. Taip Sibire išgyvenome šešis metus. Novij Ivanoskos kaime mes gyvenome daug lietuvių šeimų, gerai sutardavom. Buvo geri žmonės ir vietiniai rusai, kurie mums nešdavo valgyti, ką turėjo patys. Šventes švęsdavome kartu. Komendantūroje reikėjo registruotis du kartus per mėnesį. Ten buvo raštinė, sargyba ir pats komendantas. Be komendanto žinios į kitą rajoną negalėjo patekti, buvo 100 rublių bauda. Vienas komendantas vadovavo keliems kolūkiams.


Uršula Juškienė su sūnumi Antanu Juška. 1952 m.


1956 metais liepos mėn. gavau pranešimą atvykti į Krasnaturansko rajoną, kuris buvo už 50 km. Mes su motina nuvykome į rajoną ir gavome raštą, kad esame paleisti ir galime grįžti namo į Lietuvą. Už dviejų savaičių paleido Balsių, Beišinų ir kitų tremtinių šeimas. Į Mažeikius su mama grįžome 1956 metais rugpjūčio 1 dieną. Mes savo namuose negalėjome apsigyventi, nes jau gyveno naujakurio Antano Juodeikio šeima. Mama apsigyveno pas seserį, o aš išvažiavau dirbti į Latviją. 1957 metų pavasarį parėjome gyventi į savo buvusį namą Purvėnų kaime. Ten dar apie vieną mėnesį gyvenome su Juodeikiais. Gegužės mėn. Juodeikiai atidavė namą ir išsikėlė gyventi į Undžienės ūkį. Mama Uršula Juškienė dar 20 metų nugyveno savo ūkyje ir 1977 metais mirė.


Panaudotas šaltinis: Iš tremties sugrįžta istorija: Tremtinių atsiminimai, nuotraukos. – Mažeikiai, 1996, p. 14–16 (mašinraščio tekstas).

Nuotraukos kopija paimta iš šio šaltinio.